- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- I-110-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00933-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. (toliau – pareiškėja) 2014 m. vasario 12 d. padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašo priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (5 274,53 Lt) ir 3 868,85 Lt delspinigius bei 0,07 proc. už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo.
Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Tesimas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mano, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti priteista.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – Vilniaus skyrius) atsiliepime (b. l. 30–32) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Skundo patenkinimo atveju, prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą. Paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį, Vilniaus skyrius vadovavosi galiojančiomis VTĮ bei jo priedėlio nuostatomis. Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
Teismo posėdyje Vilniaus skyriaus atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas Vilniaus skyriuje. Minėtu ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei delspinigius. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.