- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-11
- Bylos Nr.
- 1A-294-135/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Irena Ivanovienė
- Nukentėjusysis
- A. K. G., A.
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-135/2008 m.
Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.8.
2008 m. rugsėjo 11 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2008-02-07 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. D. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 23 d. apie 11 val. Šiauliuose, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu – pasinaudodamas nukentėjusiojo A. K. G. patiklumu ir negalia – aklumu, meluodamas, kad perka kompiuterio detalę, liepdamas A.K. G. pasirašyti A.K. G. vardu sudarytas UAB „G. F.“ vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip įgyjant du mobiliojo ryšio telefonus: „Nokia 8800d“, 3186 Lt vertės, ir „Nokia N80IE“, 1599 Lt vertės, iš anksto žinodamas, kad pasirašytų sutarties sąlygų nevykdys ir pasisavindamas įgytus telefonus, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – A.K. G. priklausančius mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8800d“, 3186 Lt vertės, ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N80IE“, 1599 Lt vertės, iš viso 4785 Lt vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu bylą nutraukti, nes jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, o nuosprendis yra šališkas, nepagrįstas objektyviais ir pagrįstais tiesioginiais neginčijamais įrodymais. Byloje nėra daiktinių įrodymų, nes telefonai nebuvo iš jo išimti, nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs - iš pradžių nukentėjusysis jo neatpažino, o papildomos apklausos metu jau atpažino kaip asmenį, su kuriuo važiavo į parduotuvę, o liudytoja S. E., siekdama pati išvengti galimos atsakomybės, atpažino bet kurį asmenį, kurį jai nurodė policijos pareigūnai. Apeliantas teigia, kad byla yra sufabrikuota, jo ankstesni teistumai ir socialinis statusas, kad nedirba, negali būti pagrindas priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė - atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo A. D. veiką pagal LR BK 182 str. 1 d. Skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti, nes jis nusikaltimo nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 182 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, t. y. svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų (pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.) ir tokiu būdu jie „priverčiami“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 8 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 3 p.). Turto įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų.
Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis A. D., iš anksto žinodamas, kad pasirašytų sutarties sąlygų nevykdys, įgijęs nukentėjusiojo A. K. G. pasitikėjimą bei pasinaudojęs nukentėjusiojo negalia – aklumu ir juo piktnaudžiaudamas, nukentėjusiajam nurodęs, jog perka kompiuterio detalę, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ išsirinko brangiai kainuojančius mobiliojo ryšio telefonus, t.y. nuslėpė esmines aplinkybes, kad mobiliojo ryšio telefonus perka savo reikmėm ir neinformuodamas nukentėjusiojo apie išsirinktus daiktus bei kokią sutartį nukentėjusiojo vardu sudaro ir kokios bus pasekmės nevykdant sutarties sąlygų, užvaldė svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju sukčiavimo objektyvinė pusė buvo realizuota panaudojant išperkamosios nuomos – lizingo sutartį. Lizingo sutartis CK 6.567 straipsnio prasme suprantama kaip šalių susitarimas, kurio metu viena iš šalių – lizingo davėjas – įsipareigoja iš trečiojo asmens (pardavėjo arba tiekėjo) įsigyti nuosavybėn paprastai kitos šalies – lizingo gavėjo – nurodytą daiktą, pateikti jį lizingo gavėjui laikinai, t.y. sutarto termino ribose, valdyti ir naudotis juo, o lizingo gavėjas įsipareigoja priimti pardavėjo tiesiogiai jam perduotą lizingo objektą, naudoti jį pagal paskirtį ir sąlygomis, nustatytomis susitarimu, sutartu laiku mokėti nustatyto dydžio periodines įmokas, o pasibaigus sutarties terminui grąžinti lizingo objektą lizingo davėjui arba, sumokėjus visą sutartą kainą, įsigyti jį nuosavybėn, jeigu tai numatyta sutartyje. Tačiau apeliantas jau kreipdamasis į lizingo bendrovę, atstovaujamą trečiojo asmens – „(duomenys neskelbtini)“, žinojo, kad jis faktiškai neturi teisės lizingo būdu įsigyti prekę, nes niekur nedirbo, ir kad neturės galimybės mokėti mėnesines įmokas, pinigų už prekę UAB „G. F.“ mokėti pagal grafiką neketino, su nukentėjusiuoju nesitarė, kaip bus atliekami mokėjimai, jis nukentėjusiajam nurodė, jog jokie pinigai iš jo gaunamos pensijos nebus išskaičiuojami, žadėjo duoti 1800 Lt, tačiau neįvardino už ką duos tokius pinigus. Šie nuteistojo A. D. veiksmai sudaro baigto nusikaltimo (sukčiavimo) sudėtį ir yra nustatyti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
Šalies argumentai
Apelianto teigimas, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o yra nukentėjusiojo bei liudytojos S. E. apkalbamas, yra nepagrįstas. Nukentėjusysis A.K. G., kurio parodymai vienodi ir nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, kategoriškai nurodė, kad jis sutiko padėti A. D. įsigyti kompiuterio detalę, jis negirdėjo pokalbio dėl mobiliojo ryšio telefonų pirkimo, juo labiau jam nebuvo žinoma pirkinių kainos, kokias sutartis pasirašo ir kokios bus pasekmės už sutarties nevykdymą. Jis pasitikėjo A. D. kaip savo kaimynu ir negalvojo, kad jis jį gali apgauti. Kad jis nežinojo apie sutarties sąlygas patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. K. G. gavęs iš UAB „G. F.“ reikalavimą sumokėti įmokas pagal pasirašytas vartojimo kredito sutartis bei delspinigius, padedamas sūnaus kreipėsi į policiją. Nors nukentėjusysis asmens parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius A. D. neatpažino, tačiau iš karto po šio procesinio veiksmo nukentėjusysis apklausos metu nurodė, jog atpažinimo metu iš balso atpažino A. D., kuris buvo įvardintas ketvirtu numeriu, kas visiškai sutampa su minėto procesinio protokolo duomenimis (b.l. 71-73, t. 1), tačiau bijojo būti užpultas A. D. (b.l. 74, t. 1). Nukentėjusiojo nuoseklius parodymus patvirtino E. G. parodymai, taip pat E. G. nurodė, jog jo tėvas buvo prašęs atvežti pasą iki įvykio dienos, tačiau kokiu tikslu, E. G. nežinojo. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja S. E., kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, kad į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ buvo atėjęs būtent apeliantas ir nukentėjusysis, kad A. D. iš karto išsirinko brangų mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusysis stovėjęs atokiau ir negirdėjo A. D. ir jos pokalbio, be to, A. D. nukentėjusįjį pristatė kaip savo tėvą, turėjo jo pasą, taip pat nuteistąjį liudytoja atpažino ir iš jai pateiktų kelių asmenų fotonuotraukų bei prisiminė, jog nuteistasis į parduotuvę buvo užėjęs ir kitą dieną, teiravosi ar be asmens, su kuriuo buvo atvykęs, būtų galima sudaryti vartojimo kredito sutartį. Visuma byloje ištirtų įrodymų patvirtina, kad būtent apeliantas padarė nusikaltimą, jog nukentėjusiajam nebuvo pagrindo nuteistojo apkalbėti, nes jį pažinojo apie pusę metų kaip kaimyną. Liudytoja S. E. nuteistojo anksčiau nepažinojo, su juo yra bendravusi kaip su parduotuvės klientu, todėl neturi pagrindo A. D. apkalbėti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų buvę pareikšti įtarimai dėl minėtų mobiliojo ryšio telefonų neteisėto pardavimo ar kitokio nustatyto pažeidimo, dėl ko ji būtų materialiai atsakinga už padarytus parduotuvei „Topo centras“ ar nukentėjusiajam nuostolius. Tokiu, būdu, nėra duomenų, kad baudžiamoji byla A. D. atžvilgiu yra sufabrikuota, jis yra apkalbamas tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojos.
Nuteistojo argumentas, kad pas jį nebuvo rasti mobiliojo ryšio telefonai, yra nepagrįstas, nes vartojimo kredito sutartys buvo pasirašytos 2007-05-23, nukentėjusysis į policijos pareigūnus kreipėsi 2007-11-07, kratos pas nuteistąjį gyvenamojoje vietoje buvo atliktos 2008-01-27 ir 2008-01-22, o apeliantas kitoje byloje buvo suimtas nuo 2007-09-04 (b.l. 3, 12, t. 2). Kadangi po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis turėjo laiko ir realią galimybę disponuoti užvaldytu svetimu turtu kaip savu, t.y. net parduoti, todėl minėti telefonai kratos metu pas apeliantą ir nebuvo rasti.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau buvo nurodyta, nuteistasis A. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, o apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo nuosprendį panaikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžio atmesti.