- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-2665-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00342-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 6890 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose trūko laisvo ploto, kadangi daug vietos užėmė baldai ir sanitariniai mazgai. Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20, kurioje buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. vasario 3 d., buvo įrengtos penkios miegamosios vietos (lovų matmenys 200x70 cm), trys spintelės (60x60 cm), stalas su suolais (170x170 cm), sanitarinis mazgas (3 kv. m.). Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 9 d. buvo laikomas 3 kameroje, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, dvi spintelės, stalas, suolas, sanitarinis mazgas. Nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo laikomas 16 kameroje, kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos, dvi spintelės, stalas su suolais. Paaiškino, kad gyvenant baudos izoliatoriaus kamerose jam buvo draudžiama rašyti laiškus, dėl ko nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais. Pasivaikščioti buvo vedamas vieną valandą per parą, tačiau pareiškėjui to nepakako. Patalpose trūko natūralaus apšvietimo, nes prie langų buvo pritvirtintos grotos ir sietai. Dirbtinis apšvietimas taip pat buvo nepakankamas, dėl ko pablogėjo regėjimas. Pažymėjo, kad prieš du mėnesius užsiregistravo akių gydytojo konsultacijai, tačiau gydytojas jo nepriėmė. Mano, kad laikydamas pareiškėją minėtomis sąlygomis atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, pažemino garbę ir orumą. Paaiškino, kad dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą. Patirtą žalą įvertino 6890 Eur ir prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 8-11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2015 m. lapkričio 3 d. buvo skirta drausminė nuobauda uždarant 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 3 d. - 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 16 d. - 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 31 d. - 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. sausio 15 d. - 7 paras į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. sausio 22 d. – 12 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. vasario 3 d. – 1 mėnesiui į kamerų tipo patalpas, kameroje Nr. 22. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas kameros plotas. Akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Paaiškino, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patikrinimus Marijampolės pataisos namuose, kurių metu vertinama objekto atitiktis Lietuvos higienos normos reikalavimams. Patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai 2016 m. vasario 11 d. atliko patikrinimą baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20 ir Nr. 22, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per langus, kamerų langai yra įrengti pagal reikalavimus. Kadangi patalpų natūralus apšvietimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, Lietuvos higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo šiuo atveju neturi būti taikomi. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į kompetentingas institucijas nėra kreipęsis. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą taip pat nesikreipė. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namų (toliau ir – Marijampolės PN) kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Į bylą pateikti duomenys, t. y. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. kovo 21 d. pažyma bei Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimai dėl nuteistojo nubaudimo (b. l. 12, 14-21), patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis uždarant į šias kameras: Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 3 d. nutarimu - 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 3 d. - 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 16 d. - 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2015 m. gruodžio 31 d. - 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. sausio 15 d. - 7 paros į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. sausio 22 d. – 12 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, 2016 m. vasario 3 d. –1 mėnesiui į kamerų tipo patalpas kameroje Nr. 22.
Bylos duomenimis nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 20 plotas 20,39 kv. m., šioje kameroje įrengtos 5 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 4,08 kv. m. (20,39/5). Kamerų tipo patalpos Nr. 22 plotas 20,39 kv. m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje taip pat teko 4,08 kv. m. (20,39/5) (b. l. 12, 13). Daroma išvada, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20 ir kamerų tipo patalpoje Nr. 22, jam buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 9 d. gyveno 3 kameroje, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, o nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 10 d. – 16 kameroje, kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos. Tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 3 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 22 (b. l. 12). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, be to, pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis nurodytu laikotarpiu gyveno 3 kameroje ir 16 kameroje. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo minėtose kamerose yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai bei sanitariniai mazgai, dėl ko pareiškėjui trūko vietos. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.2 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m. – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau, akcentuotina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje buvo konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui kamerose teko 4,08 kv. m., todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Taip pat, pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu būnant baudos izoliatoriaus kameroje buvo draudžiama rašyti laiškus, dėl ko nutrūko ryšiai su artimaisiais. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (akto redakcija nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 146 straipsnio 1 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl neturėjimo galimybės rašyti laiškų gyvenant baudos izoliatoriaus kameroje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo dėl ant langų pritvirtintų grotų ir sieto.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi, Lietuvos higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju netaikytini ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerų dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, dėl ko pablogėjo pareiškėjo regėjimas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų kameras nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Minėtus argumentus patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 18 d. patikrinimo aktas Nr. PT-3, iš kurio matyti, kad dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 20 ir Nr. 22 atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 22-23). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad prieš du mėnesius užsiregistravo pas akių specialistą, tačiau ilgą laiką nebuvo kviečiamas konsultacijai. Pareiškėjas skunde nenurodo, kada konkrečiai užsiregistravo pas akių gydytoją. Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. kovo 22 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas okulisto konsultacijai buvo užregistruotas 2016 m. vasario 15 d., o okulisto buvo priimtas 2016 m. kovo 16 d. (b. l. 28). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymu patvirtintą Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką (b. l. 35-36), nuteistieji į priėmimą pas gydytoją registruojami iš anksto. Nuteistuosius registruoja būrio viršininkas ar jo įgaliotas asmuo į ambulatorinio priėmimo žurnalą. Pareiškėjas neneigia, kad užsiregistravo pas okulistą, tačiau neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad vizito teko laukti ilgai. Teismo vertinimu, vieno mėnesio terminas (nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. kovo 16 d.) yra protingas laiko tarpas nuo registracijos iki priėmimo pas sveikatos priežiūros specialistą, todėl pareiškėjo argumentai dėl delsimo priimti pas okulistą yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nuturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimai truko tik vieną valandą per parą, tačiau jam to nepakako.
Pagal BVK (akto redakcija nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 146 straipsnio 2 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščiojimui. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. kovo 17 d. pažymos Nr. 55/04-108 matyti, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos pataisos įstaigoje, kreipęsis nebuvo (b. l. 29). Taip pat byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi 56 kartus, dažniausiai dėl nugaros skausmų, akių problemų, opioidinių abstinencijų, nemigos (b. l. 34). Iš pareiškėjo asmens sveikatos išrašo (b. l. 34) matyti, kad jis vartoja narkotikus, todėl vertintina, kad sveikatos pablogėjimą galėjo įtakoti narkotikų vartojimas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.