Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. T. , R. T. , M. T. ir A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies atmestas, civilinėje byloje Nr. 2⁴⁵-1031/2004 pagal ieškovų I. T. , R. T. , M. T. ir A. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Plungės lagūna” ir akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas” dėl draudimo išmokos priteisimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai pareiškė ieškinį atsakovams UAB ,,Plungės lagūna” ir AB ,,Lietuvos draudimas”, kurį vėliau tikslino (t. 1., b. l. 171) ir prašė pripažinti nelaimingo atsitikimo darbe faktą, o patį įvykį draudiminiu, priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas” 110 tūkst. Lt draudimo išmoką, o iš atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” 84 460 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Ieškovai tvirtino, jog iš 2002 m. lapkričio 28 d. sudaryto draudimo liudijimo Nr. 0041696 matyti, kad vienerių metų laikotarpiui UAB ,,Plungės lagūna” draudimo bendrovėje AB ,,Lietuvos draudimas” buvo apdraudusi savo įmonės darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir kelyje iš darbo/į darbą pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr.048 (toliau Taisyklių) sąlygas (t. 1, b. l. 9). Pagal minėtą liudijimą buvo apdrausti turtiniai interesai, susiję su apdraustųjų kūno sužalojimu ir mirtimi dėl nelaimingų atsitikimų, turtiniai interesai, susiję su apdraustųjų liga, o draudikas įsipareigojo žuvus vienam draudėjo darbuotojui išmokėti 110 tūkst. Lt draudimo išmoką. Ieškovai mano, jog šios aplinkybės leidžia teigti, kad buvo sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuri savo teisine prigimtimi yra sutartis trečiojo asmens naudai. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui, teisę reikalauti, kad draudimo kompanija sumokėtų draudimo išmoką turi ne tik draudimo liudijime nurodytas išmokos gavėjas UAB ,,Plungės lagūna”, bet ir ieškovai (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 12 str.). Ieškovų teigimu, atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas”, kaip atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” civilinės atsakomybės draudikas, privalo atlyginti žalą įvykus nelaimingam atsitikimui.

Remdamiesi tuo, kas išdėstyta anksčiau, ieškovai prašė teismo pripažinti, kad 2003 m. liepos 7 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl darbdavio UAB ,,Plungės lagūna” kaltės, pripažinti įvykį draudiminiu, priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas” 110 tūkst. Lt draudimo išmoką, o iš atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” priteisti 84 460 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nenagrinėjo ieškovų argumentų, kuriais reikalavimą dėl draudimo išmokos išieškojimo jie grindė civilinės atsakomybės draudimo pagrindu pagal draudimo sutartį. Teismas neanalizavo ir netyrė aplinkybės, jog atsakovų sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuri savo teisine prigimtimi yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.), nes buvo apdrausti visi atsakovo AB ,,Plungės lagūna” darbuotojai nuo veikų, susijusių su nelaimingais atsitikimais. Taigi, reikalavimo teisę įvykus draudiminiam įvykiui įgijo ir tretysis asmuo (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 12 str.). Teismas be pagrindo nepripažino atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” kaltu dėl minėto įvykusio nelaimingo atsitikimo, nes UAB ,,Plungės lagūna” nesiėmė teisės aktuose reikalaujamų priemonių, kad užkirstų kelią nelaimingam atsitikimui įvykti, o savo neveikimu pažeidė galiojusių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Dėl šios priežasties teismas turėjo spręsti AB ,,Lietuvos draudimas”, kaip civilinės atsakomybės draudikės, atsakomybės klausimą. Teismas, konstatuodamas, jog VSDFV Plungės skyriaus išmokėta ieškovams socialinio draudimo išmoka buvo atlyginta žala dėl J. T. mirties, netyrė ar 2002 m. lapkričio 28 d, atsakovų sudaryta draudimo sutartis buvo sudaryta savanoriškai, ar priverstinai. Konstatavus, kad buvo sudaryta savanoriška draudimo sutartis, teismas neturėjo vertinti socialinio draudimo išmokos išmokėjimo fakto, kadangi tuo atveju draudimo išmokos į atlygintinos žalos dydį neįskaitomos. Teismas neturėjo pagrindo sustabdyti pareikšto prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjimo, nes CPK 163 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas taikomas tuomet, kai tarp nagrinėjamo bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra tiesioginis prejudicinis ryšys. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir klaidingai vertino, kad atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” darbuotojo kaltės nustatymas gali turėti reikšmės civilinėje byloje vertinant UAB ,,Plungės lagūna” kaltės laipsnį CK 6.246 straipsnio prasme. Civilinėje byloje yra nagrinėjami klausimai ne dėl UAB ,,Plungės lagūna” darbuotojo atliktų veiksmų ir dėl to kilusių civilinių teisinių pasekmių, o dėl UAB ,,Plungės lagūna”, kaip J. T. darbdavio, privalančio sudaryti darbuotojui saugias darbo sąlygas, veiksmais/neveikimu padarytą žalą ir draudimo išmokos bei neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas” nepagrįstai delsia priimti sprendimą dėl minimo įvykio pripažinimo ar nepripažinimo draudiminiu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad AB ,,Lietuvos draudimas” nelaimingo atsitikimo darbe medžiagos gavimo dieną, tai yra 2003 m. rugpjūčio 15 d., turėjo visus reikiamus dokumentus, kad galėtų spręsti šį klausimą.

Teismas teisingai nesivadovavo civilinės atsakomybės draudimą reguliuojančiomis teisės normomis, nes draudimo sutartis, kurios pagrindu ieškovai reikalauja draudimo išmokos, negali būti laikoma civilinės atsakomybės draudimo sutartimi. Ginčijama draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartimi apdrausti draudėjo UAB ,,Plungės lagūna” turtiniai interesai, susiję su draudimo sutartyje įvardytų pareigybių darbuotojų kūno sužalojimu ar mirtimi. Naudos gavėju yra aiškiai nurodytas draudėjas. Be to ginčo draudimo sutartis yra savanoriško draudimo sutartis ir jos prasmė turi būti aiškinama nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, o sutarties šalys supranta ir aiškina sutartį vienodai. Teismas pagrįstai nusprendė sustabdyti civilinė bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta dėl ginčo nelaimingo atsitikimo iškelta baudžiamoji byla, nes teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio antroje dalyje nurodytus kriterijus, o šiems kriterijams įvertinti ir nustatyti turi reikšmę baudžiamosios bylos rezultatai, nes reikalinga konstatuoti, jog žala buvo padaryta dėl nusikaltimo. Juridinis asmuo UAB ,,Plungės lagūna” savo teises ir pareigas įgyvendina per savo darbuotojus, šiuo atveju darbų vykdytoją K. M. , todėl šio asmens padarytos veikos įvertinimas ir kvalifikavimas bei aplinkybių nustatymas turės tiesioginės įtakos šios ieškinio dalies teisingam ir teisėtam išsprendimui. Ieškovai klaidingai supranta, kas pagal ginčijamą draudimo sutartį yra laikoma draudiminiu įvykiu bei painioja ir nepagrįstai tapatina nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo bei savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, kurie yra šioje byloje, santykius.Nepagrįstas ieškovų teiginys, kad turėjo būti nagrinėjamas įvykio pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu ar draudimo išmokos dydžio klausimas, nes ieškovai neturi reikalavimo teisės į draudimo išmoką. Ieškovai turi būti įpareigoti sumokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo dalį dėl draudimo išmokos priteisimo, nes bylose dėl draudimo išmokos priteisimo atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra numatytas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip minėta, apeliantai nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo atmesti reikalavimai dėl draudimo išmokos priteisimo, dėl pripažinimo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl darbdavio kaltės ir yra draudiminis įvykis, o taip pat dėl bylos neturtinės žalos atlyginimo dalyje nagrinėjimo sustabdymo. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus ir iš esmės palieka nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais motyvais:

Dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo neturtinės žalos atlyginimo dalyje.

Pirmosios instancijos teismas civilinės bylos nagrinėjimą dėl šio ieškininio reikalavimo sustabdė, remdamasis tuo, kad pagal CK 6.284 straipsnį deliktinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, tame tarpe neturtinės žalos atlyginimas, taikoma tik tais atvejais, kai nukentėjusysis asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad žuvusysis J. T. nuo nelaimingų atsitikimų darbe buvo apdraustas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalies norma, nustatančia, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta nusikaltimu asmens sveikatai, dėl asmenų gyvybės atėmimo bei kitais atvejais, laikė, kad nuo minimos baudžiamosios bylos nagrinėjimo rezultatų priklauso ieškovų teisė į šios žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Visų pirma, sutinkamai su nelaimingo atsitikimo metu galiojusios redakcijos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsniu, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais, o pagal šio įstatymo 77 straipsnio pirmąją dalį darbdavys, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus minimo straipsnio antroje dalyje nustatytas sąlygas. Taigi nesant įstatyme numatytų atvejų, kai darbdavio atsakomybė yra negalima, jis įstatymų nustatyta tvarka atsako už visą dėl nelaimingo atsitikimo darbe atsiradusią žalą taip pat ir neturtinę. Todėl teisėjų kolegija, nesutikdama dėl to, kaip pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė CK 6.284 straipsnio nuostatas, sprendžia, kad ieškovai turi teisę reikalauti iš atsakovo UAB ,,Plungės lagūna" neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sutinkamai su CK 6.250 straipsnio antrąja dalimi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kita ko, privalo atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens kaltę, teisėjų kolegija laiko, jog baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl atsakovo darbuotojų kaltės turės tiesioginės įtakos iš darbdavio priteistinos neturtinės žalos dydžiui nustatyti.

Dėl paminėto, teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje civilinė byla sustabdyta teisingai (CPK 163 str. 1 d. 3 p.).

Dėl pripažinimo, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl darbdavio kaltės ir yra drausminis įvykis.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šie klausimai jau yra išspręsti galiojančiais teismų bei VSDFV sprendimais, tai yra pažeista ieškovų teisė yra atstatyta, todėl tenkinti šiuos reikalavimus nėra pagrindo (CPK 2 str.). Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 12 d. sprendimu, tai yra po to, kai ieškovai pareiškė šį ieškinį, patenkino pareiškėjos I. T. ir vaikų skundą ir panaikino atsakovo VSDFV Plungės rajono skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 11793, kuriuo atsisakyta pripažinti draudiminiu nelaimingą atsitikimą darbe, kurio metu buvo mirtinai sužalotas J. T. , konstatavęs, jog šis nelaimingas atsitikimas pripažintinas draudiminiu įvykiu (t. 1, b. l. 26-27). Šis teismas įpareigojo atsakovą nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu ir sumokėti ieškovams po 22 150 Lt vienkartinę laidojimo pašalpą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė atsakovo VSDFV Plungės rajono skyriaus apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gegužės 17 d. posėdyje ieškovė paaiškino, kad VSDFV Plungės rajono skyrius įvykdė šiuos teismų sprendimus (t. 2, b. l. 112).

Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šį klausimą (CPK 329, 330 str.).

Dėl draudimo išmokos priteisimo.

Kaip nurodyta anksčiau, ieškinio dalykas šioje dalyje yra 110 tūkst. Lt draudimo išmoka, kurią ieškovai prašo priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas”. Savo reikalavimą ieškovai grindžia 2002 m. lapkričio 28 d. tarp abiejų atsakovų sudaryta draudimo sutartimi (draudimo liudijimas Nr. 0041696). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį reikalavimą, taikė CK 6.290 straipsnio pirmąją dalį, numatančią, jog socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, konstatavo, jog socialinio draudimo išmoka padengė žalą ir dėl to šis ieškovų reikalavimas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai šioje byloje neįrodinėjo neteisėtais atsakovo darbuotojų veiksmais jiems padarytos žalos dydžio. Iš ieškinio pareiškimų, apeliacinio skundo bei ieškovės ir jos atstovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui matyti, kad negauto darbo užmokesčio dydžiu rėmėsi tik apibrėždami jiems padarytos neturtinės žalos dydį (t. 1, b. l. 2 – 4, 171 – 175). Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien paminėtu neturėjo pagrindo atmesti šį reikalavimą. Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjant ieškovų reikalavimą yra svarbu nustatyti minimos draudimo sutarties rūšį ir priklausomai nuo to, spręsti ar ieškovai turi teisę reikalauti nurodytos draudimo išmokos, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai šią sutartį traktuoja kaip bendrosios civilinės atsakomybės draudimą, abu atsakovai šią sutartį apibrėžia kaip finansinių nuostolių draudimą, o pati sutartis įvardinta, kaip draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.

Visų pirma, pabrėžtina tai, kad nagrinėjama draudimo sutartis yra sudaryta savanoriškai. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies savanoriškas draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį, o taip pat pagal sutarties sudarymo metu galiojusio Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 12, bei galiojančiu Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. N-33 patvirtintą ,,Gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymą“, visi paminėti draudimai yra priskirti ne gyvybės draudimo šakoms (galiojančio aprašymo 6, 18, 21 p.), tačiau priklauso atskiroms grupėms.

Kaip žinoma, sutinkamai su CK 6.193 straipsnio pirmąja dalimi, aiškinant sutartį pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, nes toks aiškinimas atitinka sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str.). Tokią teismų praktiką šiais klausimais formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas" v. UAB ,,Vaidluvė", civilinė byla Nr. 34-3-406/2000 m., kategorija 14 ir kt.).

Remiantis byloje esančiais draudimo liudijimu Nr. 0041698, draudimo sutarties sąlygomis (t. 1, b. l. 9,10), bei Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų 2002 m. rugpjūčio 27 d. taisyklėmis Nr. 048, kuriomis vadovavosi sutarties šalys, pažymėtina tai, kad draudimo išmokos dydžio apibrėžimas ne atsiradusių nuostolių dydžiu, bet tvirta pinigų suma, tai, kad draudimo išmokos mokėjimas nėra siejamas su žalos (nuostolių) fakto bei dydžio patvirtinimu, tai, kad apdraustuoju nurodytas paminėtas etatų ir pareigybių sąrašas ir kt., rodo, jog ši sutartis neatitinka nuostolių draudimo ypatumams, kad tai mišri sutartis, kurioje nesilaikyta kurios nors vienos rūšies sutarčiai keliamų reikalavimų. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog šios draudimo sutarties šalys vienodai supranta ir vienodai aiškina ginčo sutarties pobūdį bei esmę. Teigia, kad buvo apdrausti ne konkretūs atsakovo darbuotojai ar bendrovės civilinė atsakomybė, o, kaip ir nurodyta draudimo liudijime ir sutarties sąlygose bei jos prieduose (t. 1, b. l. 11 - 13), buvo remiamasi tam tikros darbuotojų pareigybėmis (etatais) ir apdrausti pačios bendrovės turtiniai interesai, tai yra atsiradę nuostoliai dėl naujų darbuotojų paieškos, apmokymo ir kt. Šiuos teiginius patvirtina sutarties šalių nurodytas draudimo objektas "turtiniai interesai, susiję su apdraustųjų kūno sužalojimu ir mirtimi dėl nelaimingų atsitikimų šiose pareigybėse (etatuose) dirbančių asmenų, tai yra jų sužalojimu ar mirtimi dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir kelyje iš darbo/ į darbą...“. Šalys draudiminiu įvykiu apibrėžė tokį nelaimingą atsitikimą, o naudos gavėju - pačią bendrovę. Pažymėtina ir tai, kad pagal atsakovo UAB ,,Plungės lagūna" atstovo paaiškinimą, šis atsakovas nei kolektyvinėje sutartyje, nei darbo sutartyje, sudarytoje su J. T. nebuvo įsipareigojęs savanoriškai apdrausti šį dirbantįjį nuo nelaimingų atsitikimų.

Taigi, teisėjų kolegija laiko, jog vertinant šias aplinkybes privalu vadovautis CK 1.2, 6.156 straipsniuose įtvirtintais civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo bei sutarties laisvės principais, todėl byloje nustatytas faktas, jog šios savanoriškos draudimo sutarties sąlygos nėra suformuluotos tiksliai pagal atskiroms draudimo rūšims būdingus požymius, nesuteikia ieškovams teisės į prašomą priteisti draudimo išmoką (CPK 178 str., CK 6.1, 6.987 str.,). Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginču, kilusiu tarp atsakovų UAB ,,Plungės lagūna” ir AB ,,Lietuvos draudimas” dėl draudimo išmokos sumokėjimo nenagrinėjami, nes neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šį ginčą. Taip pat nenagrinėjami apeliantų argumentai, susiję su darbdavio atsakovo UAB ,,Plungės lagūna” kalte, nes, kaip minėta, nenagrinėjami reikalavimai šiam atsakovui dėl žalos atlyginimo, o ieškovų reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo jie taip pat neturi teisinės reikšmės (CPK 185 str.).

Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas iš esmės teisingai atmetė ir šį reikalavimą.

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovų apeliacinį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK. 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.