- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-17
- Bylos Nr.
- P-63-170-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- A. B., S. C., V. G., V.
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-364/2010 pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B., S. C., V. G., V. J. ir J. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (3.19)-10-575 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, atkurti nuosavybės teises į jo seneliams J. J. ir P. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausiusius 13,11 ha ir 26,22 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į jo seneliui J. J. priklausiusį 12,02 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jo seneliai J. J. ir P. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 13,11 ha ir 26,22 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei 9,66 ha ir 12,02 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teises į turėtą žemę patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota pažyma Nr. R 4-4088, archyvo pažymėjimas Nr. T-4509-J bei archyviniai dokumentai – žemės ištyrimo žiniaraščiai Nr. 16 ir Nr. 23. Jis žemėtvarkos tarnybai 1992 m. balandžio 29 d. bei 2000 m. birželio 20 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į aukščiau minėtą žemę bei reikiamus dokumentus. Utenos apskrities viršininko administracija 2007 m. vasario 2 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią sklypo dalį, grąžinant natūra 4,83 ha žemės, esančios 9,66 ha žemės sklype kartu su kitais bendrasavininkais S. C. ir A. B.. Dėl 12,02 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), jokio atsakymo iš atsakovo iki šiol nėra gavęs. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (3.19)-10-575 jį informavo, kad pagal jo 2000 m. birželio 20 d. pateiktą prašymą grąžinti buvusio savininko J. J. žemę (duomenys neskelbtini) negali, kadangi ši žemė priklausė ne jo seneliui, bet kitam asmeniui, turinčiam tą pačią pavardę ir vardą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje numatytiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, turėtą savininko, kuris įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasideda nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo. Tačiau be rašytinės valios išreiškimo, būtina pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Taigi, tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, numatytus Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį privalo pateikti pretendentas. Tais atvejais, kai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku, nėra išlikę arba tokių dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti, pretendentas gali pasinaudoti teise kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. balandžio 29 d. Molėtų rajono Giedraičių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkuri nuosavybės teises į J. B., A. J. ir P. J. iki nacionalizacijos priklausiusį 9,66 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Ridvoniškių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. žemės plano matyti, kad A. J., J. B. ir P. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 9,66 ha žemės sklypą. Remiantis šiuo dokumentu Utenos apskrities viršininko 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 13-19104 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 4,83 ha žemė sklypą, grąžinant natūra bendrame 9,66 ha ploto žemės sklype kartu su bendraturčiais S. C. ir A. B.. Pareiškėjas 2003 m. lapkričio 11 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui Giedraičiuose papildomai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. turėtą 12,02 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prie prašymo pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. kovo 31 d. pažymėjimą Nr. T-4509-J, kuriame pažymėta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Giedraičių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. liepos 19 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. spalio 22 d., įrašytas savininkas „J. J. įpėd.“, (nei vardai, nei pavardės pažymėjime nenurodyti), (duomenys neskelbtini) turėjęs (-ę) 12,02 ha žemės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė grąžinti J. J. priklausiusį 12,02 ha žemės sklypą, kai tuo tarpu pateiktame archyvo pažymėjime nurodyta, kad 12,02 ha žemės (duomenys neskelbtini) turėjo J. J. įpėdiniai. Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Ridvoniškių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. žemės plane nurodyta, kad A. J., J. B. ir P. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė tik vieną 9,66 ha ploto žemės sklypą. Duomenų, kad pareiškėjo senelis J. J. dar būtų turėjęs 12,02 ha žemės sklypą, nėra. Be to, Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis Giedraičių parapijos klebono 2000 m. birželio 8 d. išrašas liudija, kad J. J. mirė 1929 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jis nebegalėjo būti savininku žemės nacionalizavimo metu. Atsižvelgęs į pateiktus dokumentus teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į šią žemę. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2000 m. birželio 8 d. Molėtų rajono Giedraičių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko, jo senelio J. J., turėtą 26,22 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Skundu teismui jis prašė įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises ne tik į minėtą 26,22 ha žemės sklypą, bet ir į 13,11 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), nurodydamas du buvusius žemės savininkus, tai J. J. ir P. J.. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. spalio 17 d. pažymoje apie turėtą žemę Nr. R4-4088 pažymėta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Ukmergės apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyr. žemės rūšiavimo komisijai 1934 m. liepos 19 d. raštu adresuotame Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Giedraičių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas J. J., (duomenys neskelbtini) turėjęs 26,22 ha žemės. Teismas pažymėjo, kad daugiau dokumentų apie J. J. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę nerasta. 1931 m. rugpjūčio 12 d. Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 23 nurodyta, kad savininkas J. J. (duomenys neskelbtini), turi 26,22 ha žemės. 1931 m. rugpjūčio 11 d. Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr.16 nurodyta, kad savininkas J. A. II, J. ir S. įpėd. (duomenys neskelbtini), turi 13,11 ha žemės, žiniaraštyje pasirašė J. J.. Teismas nustatė, kad pareiškėjo senelis J. J. mirė 1929 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu trečiojo suinteresuoto asmens V. G. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis Lietuvos centrinio metrikų archyvo 1996 m. sausio 23 d. pažymėjimas Nr. J-16 „Dėl mirties“ liudija, kad Giedraičių Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyta, kad J. J. 90 metų mirė 1932 m. rugpjūčio 13 d. (duomenys neskelbtini), o 1996 m. sausio 23 d. pažymėjime Nr. J-18 nurodyta, kad J. J. sutuoktinė buvo I. G., o ne P. J.. Utenos apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės į minėtą žemę atkurtos V. G., V. J. ir Z. J.. Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad nuosavybės teisės į 13,11 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra niekam atkurtos. Atsakovas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus bei turimą archyvinę medžiagą, 2008 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (3.19)-10-575 atsakė pareiškėjui, kad nėra juridinio pagrindo pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į J. J. turėtą (duomenys neskelbtini) žemę, kadangi ji priklausė ne pareiškėjo seneliui, o kitam asmeniui, turinčiam tokią pat pavardę ir vardą. 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII‑1234 2 straipsnio 11 dalyje (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) numatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Jam yra keliami tam tikri reikalavimai. Kaip matyti iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugsėjo 9 d. rašto Nr. (3.19)-10-575 „Dėl žemės (duomenys neskelbtini)“, jame pateikta informacija pareiškėjui sukelia tam tikras teises ir pareigas, taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl teismas padarė išvadą, kad minimas atsakovo raštas laikytinas sprendimu. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. (3.19)-10-575 yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo reikalavimą, įpareigojant atsakovą atkurti jam nuosavybės teises į buvusių savininkų J. J. ir P. J. (duomenys neskelbtini) kaimuose turėtą žemę, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamai dokumentų, patvirtinančių buvusių savininkų žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą. Teismas pažymėjo, kad iš Ukmergės apskrities Giedraičių valsčiaus Ridvoniškių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. žemės plano, matyti, kad A. J., J. B. ir P. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 9,66 ha žemės sklypą, kurio gretimosios žemės yra: nuo A iki B (duomenys neskelbtini) P. J. žemė. Todėl manytina, kad J. P. galėjo turėti iki nacionalizacijos žemės (duomenys neskelbtini), tačiau nepakanka duomenų atkurti nuosavybės teisių į šią žemę. Pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į P. J. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę ir nesant pakankamai dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į turėtų žemę, galėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bei aiškino teisės aktus bylos ginčo santykiams ir pagrįstai konstatavo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, turėtą savininko, kuris įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Todėl siekiant nustatyti pretendento teisę į nuosavybės teisių atkūrimą yra reikšminga nustatyti, ar turtas buvo nacionalizuotas ir patvirtinti dokumentais, kas valdė turtą. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kas valdė žemės sklypą iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 11 punktu nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į J. J. ir P. J. iki nacionalizacijos valdytus žemės sklypus, tačiau nepateikė dokumentų ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. J. ar P. J. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 12,02 ha, 13,11 ha ir 26,22 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Bylos aplinkybės patvirtina, kad yra kilęs ginčas dėl teisės į nuosavybę, nes į žemės sklypus, į kuriuos pretenduoja pareiškėjas, taip pat pretenduoja ir tretieji suinteresuoti asmenys. Tokiu būdu ginčas dėl teisės į nuosavybę gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka. Administracinis teismas tokio pobūdžio ginčų pagal jam įstatymų suteiktą kompetenciją nenagrinėja ir todėl nevertina, ar trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrįstas. Pažymėjo, jog remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (3.19)-10-575, kurį pareiškėjas ginčija, informavo pareiškėją, kad žemė į kurią pareiškėjas pretenduoja, priklausė ne jo seneliui, bet kitam asmeniui. Analogiškai buvo atsakyta pareiškėjui ir 2006 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD10-1121. Tokiu būdu atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir tinkamai pareiškėją informavo apie aplinkybes, dėl kurių negali atkurti nuosavybės teisių į žemę, kadangi dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, nepakanka. Remdamasis šiais argumentais teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.
IV.
Pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo posėdyje nedalyvavo jo advokatė, nes ji atostogavo, todėl teismo sprendimas gali būti neteisingas.
2. J. J. gimimo liudijimas yra suklastotas.
3. Jo senelis buvo ne J., o J. J., senelė P. J., jų duktė (pareiškėjo mama) J. J., sūnus A. J..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokiu proceso atnaujinimo pagrindu jis grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, pareiškėjas iš esmės siekia, kad byloje būtų iš naujo įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar įrodinėjimo taisyklių (proceso teisės normų) pažeidimo.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teisme jo neatstovavo advokatė, dėl ko galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Tačiau šis argumentas taip pat nėra susijęs su jokiais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, kuriems esant yra galimas proceso atnaujinimas administracinėje byloje.
Pareiškėjas prašyme nurodo ir tai, kad J. J. gimimo liudijimas buvo suklastotas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-364/2010 pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B., S. C., V. G., V. J. ir J. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.