- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- I1-5465-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03485-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- Ž. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2015 m. gruodžio 9 d. buvo kalinamas Vilniaus PN. Nurodo, kad bausmės atlikimo metu kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymi, kad nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas 20 kv. m patalpoje (10 asmenų). Vėliau pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 204, kurios plotas 20 kv. m (12 asmenų). Taip pat teigia, kad buvo laikomas ir gyvenamosiose kamerose Nr. 415 ir Nr. 404 kurių plotas 10 kv. m (4 asmenys).
Teigia, kad naudotis dušu galėjo vieną kartą per savaitę, tačiau naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas privatumas – vienu metu duše prausdavosi 10 – 12 asmenų. Nurodo, kad naudodamasis dušu buvo nužiūrinėjamas kitų nuteistųjų, dėl ko patyrė daug streso, orumo pažeidimus, pažeminimą ir diskomfortą, kurie pasireiškė stipriais išgyvenimais, kuriuos pareiškėjas teigia patyręs kiekvieną kartą naudodamasis dušu (viso 274 kartus).
Nurodo, kad dėl aukščiau minėtų pažeidimų patyrė dvasinių bei psichologinių išgyvenimų, kurių intensyvumas gerokai viršijo kalinimui būdingus išgyvenimus. Teigia, kad buvo žeminamas, menkinamas, nukentėjo jo orumas. Pažymi, kad dėl pastoviai patiriamo streso bei dvasinių išgyvenimų susirgo nerviniu gastritu, sutriko jo virškinimo sistema.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į skunde nurodytą laikotarpį, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų, todėl prašo taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, pareiškėjo skundo argumentus vertinant nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2020 m. spalio 20 d.
Vilniaus PN nurodo, kad neturi galimybės pateikti tikslių duomenų kuriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmės nėra sisteminama ir jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose. Pažymi, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Teigia, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Nurodo ir tai, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjo minimos bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 204 plotas yra 30,26 kv. m, įrengta 9 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,36 kv. m. ploto. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 404 plotas yra 14,93 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,73 kv. m. ploto. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 415 plotas yra 14,65 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,66 kv. m. ploto. Pažymi, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus, o bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad 2018 metų antrojoje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančios dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis ir mano, kad tokios dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Nurodo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi dušu, nereikšdamas jokių pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Vilniaus PN mano, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl mano, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos yra nepagrįstas ir turi būti atmestinas. Atsakovės atstovo nuomone pareiškėjo sumos nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu ir privatumo neužtikrinimo duše.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. spalio 20 d.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Vilniaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. spalio 21 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2020 m. spalio 20 d.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2017 m. spalio 21 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovės atstovė Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad neturi galimybės pateikti tikslių duomenų kuriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Nurodė ir tai, kad jokie teisės aktai nenustato pareigos kaupti ir sisteminti aukščiau minėtus duomenis. Tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo skunde išvardintas bendrabučio tipo patalpas, pateikė duomenis apie jas.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų, matyti, kad pareiškėjo skunde minimos bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 204 plotas yra 30,26 kv. m, įrengta 9 miegamosios vietos; Nr. 404 plotas yra 14,93 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos; Nr. 415 plotas yra 14,65 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos. Iš pateiktų duomenų, matyti, kad bendrabučio tipo patalpų plotas vienam asmeniui svyravo nuo 3,36 kv. m iki 3,73 kv. m. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis apie kamerų, kurias skunde nurodė pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių jose. Taigi atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą bendrabučio tipo patalpos plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, o naudojantis dušu buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Žymėtina, jog pareiškėjas neginčija, jog jam Vilniaus PN buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kartą per savaitę naudotis dušu, šis jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nėra reglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose). Lietuvos higienos normoje 134:2015 taip pat nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros.
Kadangi nei Eksploatavimo taisyklėse, nei Lietuvos higienos normoje 134:2015 nereglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga dušuose įrengti sieneles (pertvaras), todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, tą patvirtina kartu su atsiliepimu pateiktos nuotraukos.
Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.
Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Taigi, nagrinėjamuoju atveju galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta pareiga atsakovės atstovui įrengti pertvaras duše, o nuo 2018 metų antros pusės visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančios prausimosi vietose jos buvo įrengtos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Nagrinėjamos bylos atveju, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.