- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-813-648-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00037-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Dimitrijus Fomkinas, Jūratė Kleinauskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 1 mėnesiui, įpareigojant jį per šį laiką nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju A. B.. Iš dalies patenkinus nukentėjusiojo A. B. atstovo pagal įstatymą A. B. civilinį ieškinį, priteista nukentėjusiojo A. B. naudai iš nuteistojo A. M. 1000 Lt (289 eurų) neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 31 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nepilnamečiui A. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) kumščiu į veidą ir tuo jam sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; priteisti iš nukentėjusiojo A. B. išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių; motyvai, kodėl vienų liudytojų parodymais tikima, o kitų – atmetami, prieštaringi; netinkamai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės, dėl ko pažeista apelianto teisė į gynybą. Be to, nėra aiškių motyvų ir išvadų, pagrindžiančių jo padarytų konkrečių veiksmų apimtį, neaišku, kokiu pagrindu nustatytas 1000 Lt neturtinės žalos dydis. Byla išnagrinėta neišsamiai, nevisapusiškai, paviršutiniškai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tokius teiginius, apie kuriuos niekas nekalbėjo, jame išdėstytos aplinkybės neatitinka proceso dalyvių teisme duotų parodymų ir nurodytų aplinkybių. Anot nuteistojo, jis nuteistas remiantis dviejų nepilnamečių draugų suokalbiškų parodymų pagrindu, jokių kitų įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus atmetė kaip nepagrįstus, nors juos teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai, o taip pat patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys dokumentai. Iš liudytojų parodymų ir dokumentų matyti, kad A. B. jokių sužeidimų nepatyrė, pas medikus nesikreipė, į policiją tik po kelių dienų kreipėsi jo tėvas. Liudytoja K. Z. teismui paaiškino, kad tuo metu ji kiosko kieme girdėjo, kaip nepilnametis A. B. vartojo necenzūrinius žodžius apelianto atžvilgiu, rodė įvairius nepadorius gestus, buvo labai agresyvus, ir kad jokių muštynių nebuvo, niekas nieko nemušė. Analogiškus parodymus davė ir A. M., kuris buvo prie parduotuvės - kiosko ir viską matė. Teismas atmetė minėtų liudytojų parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie yra nuteistojo draugai ir suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi. Tačiau dėl neaiškių priežasčių patikėjo vienintelio nepilnamečio D. K. parodymais ir nekreipė dėmesio į tai, kad A. B. ir D. K. yra draugai, D. K. yra nepilnametis ir nedavė priesaikos nemeluoti. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. K. teismui parodymus davė nenoriai, išsisukinėjo nuo tiesioginių atsakymų, daug ko nežinojo ir negalėjo paaiškinti. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas A. B., liudytojai matė ant nepilnamečio A. B. veido mėlynes, nubrozdinimus, tačiau toks teismo teiginys prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu šių asmenų duotiems parodymams. Niekas iš aukščiau nurodytų asmenų teismo posėdžio metu nepasakė, kad ant A. B. veido buvo mėlynės ir nubrozdinimai. Teismo posėdžio metu nepilnametis A. B. apie patirtą stresą nieko negalėjo pasakyti, neužsiminė apie jokius pergyvenimus, gėdą prieš klasės draugus, kokias nors ligas ar sveikatos sutrikimus. Tą pačią dieną sportavo, kitą dieną ėjo į mokyklą. Iš teisme duotų pareiškėjo A. B. parodymų matyti, kad jis pats įvykio nematė, mėlynių ant sūnaus veido nepastebėjo, apie sūnaus tariamą sumušimą sužinojo tik po kelių dienų, sūnus pats nieko nepasakojo, pas medikus nesikreipė, sūnui medicininė ekspertizė nebuvo atlikta. Nežino, kodėl sūnus nieko nepasakojo, nesiskundė; ar pastarasis gydėsi iš karto po įvykio, negalėjo atsakyti. Pareiškėjo A. B. teiginys, kad apeliantas su jo sūnumi buvo draugai ir kartu ėjo į mokyklą, iš kurios jo sūnus kartais grįždavo pastarojo asmens sumuštas, yra neteisingas. Apeliantas už A. B. yra vyresnis devyneriais metais, jie niekada nedraugavo ir į mokyklą kartu nėjo. Liudytojas M. K. parodė, kad girdėjo triukšmą, bėgo vaikai, muštynių nematė, nieko reikšmingo šiai bylai nežino. Policijos pareigūnas H. F. parodė, kad žymių ant nepilnamečio A. B. kūno nematė, nieko reikšmingo pasakyti negali. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta liudytojo H. F. parodymais. Be to, teismas rėmėsi ir įvykio vietos nuotraukomis, tačiau neaišku, kokiomis nuotraukomis, kadangi niekas apelianto susitikimo su nukentėjusiuoju nefotografavo ir nefilmavo.
Nuteistasis, nesutikdamas su neturtinės žalos priteisimu nukentėjusiajam, teigia, kad šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimo fakto niekas neįrodinėjo, o teismas vienašališkai priėmė sprendimą. Teismas nepagrįstai pripažino įrodyta, kad dėl tyčinio nusikaltimo nuo apelianto veiksmų nukentėjusysis patyrė moralinę skriaudą. Neaišku, kuo remiantis teismas nustatė, kad nukentėjusiajam buvo gėda eiti į mokyklą, koks gėdos laipsnis, kas tai be paties nukentėjusiojo patvirtino. Kaip minėta, niekas nematė jokių kraujosruvų, mėlynių, todėl toks teismo sprendimas neatitinka tikrovės. Teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad nepilnametis A. B. dėl blogo miego ir jautrumo kreipėsi pas gydytoją, tačiau jis kreipėsi tik 2014-01-22. Apelianto nuomone, nėra priežastinio ryšio tarp įvykio (2013-08-31) ir įrašo medicininėje kortelėje (2014-01-22) dėl A. B. sveikatos.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrįstai savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, o savo nekaltumą iš esmės grindžia tik savo paties parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. M. kaltę grindė nukentėjusiojo A. B., liudytojų A. B., M. K., D. K. parodymais ir nesivadovavo liudytojų K. Z. bei A. M. parodymais, kadangi pastarieji asmenys kaip nuteistojo draugai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjusiojo A. B. ir liudytojų A. B., M. K., D. K. parodymai sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti jais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad šių asmenų parodymai nevertinti taip, kaip palankiau nuteistajam, nereiškia, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Apelianto teiginys, kad jis nuteistas remiantis nukentėjusiojo ir jo draugo liudytojo D. K. suokalbinio pobūdžio parodymais, yra deklaratyvus, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šie asmenys susitarė duoti vienodus parodymus apie įvykio aplinkybes, šių nurodytų aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia ir pats nuteistasis. Be to, nėra pagrindo netikėti liudytojo D. K. parodymais dėl to, kad jis su nukentėjusiuoju yra draugai, D. K. yra nepilnametis ir nedavė priesaikos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kadangi jo parodymų objektyvumą patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.
Iš nukentėjusiojo A. B. teisme duotų parodymų matyti, kad jam su draugu einant namo prie jų privažiavo A. M., kuris pradėjo priekaištauti dėl šunų lojimo. Jiems įėjus į D. K. kiemą, A. M. keturračiu privažiavo prie jų ir išlipęs sudavė jam smūgį į veidą, „kairę pusę po ausim“. Tada jis pradėjo bėgti nuo A. M., pastarasis jį vijosi. Tuo metu išėjo D. K. tėvas ir išvijo A. M. iš kiemo. Be to, nukentėjusysis patvirtino, kad po suduoto smūgio jam skaudėjo, buvo mėlynė. Šio asmens parodymus patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo D. K. teisme duoti parodymai, kad tarp A. M. ir A. B. dėl šunų lojimo kilusio konflikto metu A. M. kairės rankos kumščiu pirmas sudavė A. B. į veidą. Po to A. B. pabėgo, o A. M. jį vijosi per visą kiemą. Patvirtino, jog A. B. sakė, kad skauda. Be to, parodė, kad A. B. dešinėje veido pusėje buvo mėlynė. Teismo posėdžio protokole užfiksuoti konkretūs ir gana išsamūs šio liudytojo atsakymai į teismo jam užduotus klausimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis išsisukinėjo nuo tiesioginių atsakymų, daug ko nežinojo ir negalėjo paaiškinti. Be to, iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog matė, kaip jo sūnų D. K. kartu su A. B. kieme prisivijo A. M., kurį jis išvijo iš savo kiemo. Vaikai jam sakė, kad A. M. su A. B. mušėsi, ir kad A. M. pradėjo pirmas. Liudytojo A. B. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo A. B. veido kairėje pusėje netoli akies buvo mėlynė, o taip pat tai, kad jam buvo žinoma, jog jo sūnų M. K. kieme sumušė A. M., pastarasis ir pradėjo muštynes, kumščiu sudavė jo sūnui į veidą. Pabrėžtina, nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai akcentuoja tai, kad liudytojas A. B. mėlynių sūnaus veide nematė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog nuteistojo A. M. kaltę patvirtina ir liudytojo H. F. parodymai, byloje esančios fotonuotraukos (b.l. 94), kadangi minėtas liudytojas nenurodė jokių reikšmingų bylai aplinkybių, o minėtose fotonuotraukose nėra užfiksuotos jokios nusikaltimo aplinkybės. Tačiau tai nuteistojo kaltės nepaneigia, kadangi apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne vien tik šiais įrodymais, bet byloje esančių įrodymų visuma. Pastebėtina, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl liudytojo A. B. neteisingai nurodytų aplinkybių apie nuteistojo draugystę su nukentėjusiuoju, smurtavimą pastarojo atžvilgiu, šiuo atveju esminės reikšmės sprendžiant A. M. kaltės klausimą neturi.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. M. yra inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, todėl tai, kad pastarasis asmuo nepatyrė jokių sužalojimų, nesikreipė į medikus, jam nebuvo atlikta medicininė ekspertizė, nepaneigia, jog nukentėjusysis nepajuto šio subjektyvaus pojūčio dėl tyčinio A. M. smūgio kumščiu jam į veidą. Pažymima, kad fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, ir kad tai yra nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Kaip minėta, nukentėjusysis A. B. kategoriškai patvirtino, kad dėl nuteistojo A. M. suduoto smūgio kumščiu į veidą jautė fizinį skausmą, apie tokią savo savijautą pasakė ir draugui D. K., ką patvirtina pastarojo asmens parodymai.
Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytas teismo teiginys, kad pareiškėjas A. B., liudytojai matė ant nepilnamečio A. B. veido mėlynes, nubrozdinimus, prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu šių asmenų duotiems parodymams. Visų pirma, toks teismo motyvas skundžiamame nuosprendyje nėra nurodytas. Antra, kaip minėta, liudytojai A. B., D. K. teisme davė parodymus apie tai, kad matė A. B. veide mėlynę. Taigi, apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tokius teiginius, apie kuriuos niekas nekalbėjo, jame išdėstytos aplinkybės neatitinka proceso dalyvių teisme duotų parodymų ir nurodytų aplinkybių, ir kad liudytojai teismo posėdžio metu nesakė, kad ant A. B. veido buvo mėlynės.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamame nuosprendyje netinkamai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės, dėl ko pažeista apelianto teisė į gynybą. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad skunde nėra detaliai ir aiškiai nurodyta, kokios konkrečiai bylos faktinės aplinkybės nustatytos netinkamai ir kas sąlygojo nuteistojo teisės į gynybą pažeidimą. Esant tokioms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės detaliai atsakyti į šį apeliacinio skundo argumentą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka sudavęs smūgį nukentėjusiajam A. B. kumščiu į veidą ir taip sukėlęs jam fizinį skausmą, siekia būti išteisintas. Tokiu atveju pripažinti, kad neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad A. M. tyčia sudavė nukentėjusiajam A. B. kumščiu į veidą ir tuo sukėlė jam fizinį skausmą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiajam A. B. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio, pažymima, kad nukentėjusiojo vardu jo atstovas A. B. pagal įstatymą (tėvas) prašė priteisti iš kaltininko A. M. 5000 litų neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino civilinį ieškinį ir iš nuteistojo A. M. priteisė nukentėjusiajam 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nukentėjusysis patyrė fizinį smurtą draugo D. K. akivaizdoje, nuo fizinio smurto nukentėjusysis patyrė kraujosruvą (buvo mėlynė) ir dėl jos atsiradimo pastarajam buvo gėda eiti į mokyklą, dėl blogo miego ir jautrumo nukentusysis kreipėsi į gydytoją dėl to, kad po įvykio blogai miega, pasidarė jautrus (b.l. 82). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis A. B. teismo posėdyje nurodė, kad jam dėl mėlynės buvo gėda mokykloje prieš draugus, nepatogu buvo prieš draugus, kad negalėjo pastovėti už save, nelabai miegojosi, galvojo apie įvykį, nemiga truko apie pora mėnesių, buvo pas gydytoją, nes skundėsi tėvui dėl nemigos, tėvui taip pat buvo nepatogu sakyti apie įvykį (b.l. 95, 96). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl tyčinių nusikalstamų nuteistojo A. M. veiksmų nukentėjusiajam A. B. buvo padaryta neturtinė žala. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgta į kaltininko veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, jo patirtą skausmą ir paaiškinimą teisme, kad dėl šio skausmo iš karto po nusikaltimo į gydytoją nesikreipė, taip pat įvertini pateikto medicininių dokumentų išrašo duomenys, nukentėjusiojo išgyvenimai, kad jis buvo užpultas draugo akivaizdoje, taip pat į kaltininko ir nukentėjusiojo turtinę padėtį (nuteistasis dirba). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas paminėtąsias aplinkybes įvertino tinkamai ir teisingai nustatė 1000 litų sumą nukentėjusiajam A. B. padarytai neturtinei žalai atlyginti. Pastebėtina, kad nukentėjusiajam priteistas civilinio ieškinio dydis neturtinei žalai atlyginti atitinka ir teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamas sumas neturtinei žalai atlyginti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgusi į susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, daro išvadą, kad nukentėjusiajam A. B. priteista 1000 litų suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo priteisti iš nukentėjusiojo A. B. atstovo pagal įstatymą A. B. (tėvo) turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.