- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-553-81-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 36-1-00053-09
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Arvydas Stankus
- Kaltinamasis
- D. P.
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Advokatai
- Renas Bradūnas
Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-553-81/2010
2010 m. lapkričio 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, išteisintojo D. P. gynėjui advokatui Renui Bradūnui, nukentėjusiosios A. P. įstatyminei atstovei N. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Savukyno apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-05-21 nuosprendžio, kuriuo D. P. išteisintas iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) LR BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nenustačius, kad padaryta nusikalstama veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
D. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 153 str. dėl to, kad tvirkino mažametį asmenį, tai yra laikotarpyje nuo 2008 m. spalio mėnesio iki 2009 metų vasario mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, D. M. P. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų, rankomis glostė mažametės A. P., gim. 2004 m. balandžio 30 d., šlaunis ir lyties organus bei bučiavo ir laižė jos kūną.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas D. P. 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu išteisino, nenustačius, kad padaryta nusikalstama veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Gintautas Savukynas apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-05-21 d. nuosprendį panaikinti, D. P. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimą, numatytą LR BK 153 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme 1 (vieniems) metams, pritaikius LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 (vieniems) metams įpareigojant be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir per 4 mėnesius atidirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Prokuroras teigia, jog teismo išvada, kad nei ikiteisminio tyrimo meti nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta pakankami įrodymų, leidžiančių teigti, kad D. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. kad atliko tvirkinamuosius veiksmus mažametės dukros Austėjos atžvilgiu, nepagrįsta, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Prokuroras skunde nurodo, jog teismas neįvertino nukentėjusiosios bei kitų liudytojų parodymų, kurie patvirtina D. P. kaltę tvirkinus mažametę dukrą A.. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad A. P. davė prieštaringus parodymus, nes prokuroro manymu, iš jos apklausos VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ galima daryti išvadą, kad D. P. ją tvirkino ir namuose ir lauke, kad A. P. atžvilgiu tvirkinamuosius veiksmus atliko D. P. patvirtina ta aplinkybė, kad apie tokius veiksmus ji pasakodavo grįžusi būtent iš D. P. namų, o VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ psichologo išvadoje nurodyta, kad nestebimas padidintas A. P. polinkis fantazuoti. Prokuroras skunde detaliai išdėsto N. M. ir G. M. parodymus, analogiškus G. M. parodymams davė ir A. M.. Teigiama, kad šių asmenų parodymų teismas visiškai nevertino, o tik apsiribojo jų išdėstymu, nors šių liudytojų parodymai, prokuroro nuomone, iš esmės atitinka nukentėjusiosios A. P. teisėjo vykdytos apklausos metu duotiems parodymams. Esant šioms aplinkybėms teismo išvada, kad nesurinkta pakankami duomenų, jog D. P. atliko tvirkinamuosius veiksmus, yra nepagrįsta, nes ją paneigia bylos medžiaga.
Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: prokurorės ir nukentėjusiosios įstatyminės atstovės, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.
LR BK 2 str. numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Lietuvos Aukščiausio teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, kad D. P. iš LR BK 153 str. nurodytos nusikalstamos veikos išteisintas pagrįstai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesurinkta pakankami duomenų, leidžiančių teigti, kad D. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, jog D. P. atliko tvirkinimo veiksmus savo mažametės dukros atžvilgiu, pagrįsta. Su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija visiškai sutinka.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios bei kitų liudytojų parodymų, tačiau teisėjų kolegiją šį skundo argumentą laiko nepagrįstu, todėl atmestinu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus vertino visumoje. Teismo išvados dėl įrodymų vertinimo pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas nurodė, kad kaltinamojo, liudytojų parodymai, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra prieštaringi. Apylinkės teismas remdamasis tiek nukentėjusiosios įstatyminės atstovės N. M., tiek kaltinamojo, tiek ir apklaustų byloje liudytojų parodymais nustatė, kad D. P., išsiskyręs su N. M., apsigyveno pas savo tėvus, į kurių namus dažnai atsiveždavo iš N. M. namų savo dukrą A., ja rūpinosi, rengė, maudė. Šias aplinkybes patvirtino ir N. M., išteisintasis, liudytoja D.M. P.. Kad D. P. išsituokęs apsigyveno pas motiną ir tvarkingai gyveno ir dažnai pasiimdavo dukrą patvirtino ir liudytojas A. Ž.. Kad A. P. dažnai būdavo pas tėvą patvirtino ir liudytojai A. M., G. M., E. M.. Be to, šių asmenų parodymais pagrįstai nustatyta, kad D. P. ir N. M. pykosi. Remdamasis liudytojos D.M. P., išteisintojo parodymais, L. P. parodymais, o taip pat E. Č., L. R. kurios nėra subjektyviai suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji gyvendama su savo motina N. M. nebuvo pakankamai gerai prižiūrima, apie tai liudija ir faktas, kad N. M. šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą jau po to, kada sutuoktiniai išsiskyrė ir pradėjo gyventi atskirai.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino nukentėjusiosios A. P. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip prieštaringus, nes mergaitė nurodė, kad ją tėtis lietė ir lauke, ir namie, žiemą kai rovė runkelius, buvo tėtis, mama ir ji, kai tėtis lietė jos lytinius organus, buvo ir mama, vėliau nurodė, kad tėtis lietė laukuose, buvo vasara, šilta. Be to, mergaitė nurodė, jog pasakojo apie tai, kad ją lietė tėtis, būnant Vytui, Edgarui, Gintarei. Tuo tarpu tiek iš išteisintojo apklausos, tiek ir N. M. apklausos nustatyta, kad D. P., nukentėjusioji ir N. M. niekada nukentėjusios nurodytomis aplinkybėmis kartu nebuvo. Nukentėjusioji apklausoje teigia, kad tėtis lietė “ putukę “ ją prausdamas, tuo pačiu aiškina, kad tėtis jos neprausė, prausdavo tik sesė Agnė. Taip pat nurodydama, kad kai tėtis ją lietė vasarą, jis buvo su triusikais ir su maike, mama buvo su auskarais. Nurodė, kad bučiuojasi ir su tėčiu, su mama, su Gyčiu (N. M. sugyventiniu). Esant šioms aplinkybėms teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad remiantis šios apklausos duomenimis negalima kategoriškai teigti, kad D. P. nukentėjusiąją lietė siekdamas ją tvirkinti.
Byloje taip pat nėra ir kitų duomenų, neginčijamai D. P. kaltę tvirkinus mažametę dukrą A. patvirtinančių duomenų. D. P. savo kaltę nuolat neigė, o liudytojų G. M., A. M. ir N. M. parodymai dėl esminių aplinkybių-tvirkinimo veiksmų pobūdžio nesutampa. Be to, E. M. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad A. P. elgesys būtų keistas, nenurodė, kad A. P. būtų pasakojusi, kad tėtis jai lietęs lytinius organus (b.l. 32), jokio įtartino elgesio nepastebėjo. Tą patį jis patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, taip pat nurodė, kad apie tvirkinimą sužinojo iš mamos N. M. pasakojimų. G. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji pastebėjo keistą A. P. elgesį- bėgiojo po namus nuoga, bučiavo mamą kišdama liežuvį, apsižergusi koją šokinėdavo. Tačiau ji taip pat nurodė, kad su mama negyvena, mokosi Marijampolėje, grįžta tik savaitgaliais. A. M. bylą nagrinėjant teisme parodė, kad grįžusi iš tėčio A. pasakojo, kad tėtis ją maudė, žaidė, glostė, po apklausos „(duomenys neskelbtini)“ Austėja sakė, kad tėvelis ją graibė, patvirtino, kad N. M. jai sakė, jog D. P. A. lietė, laižė, liepė imti į ranką jo lytinį organą. Esant šioms aplinkybėms G. M. ir A. M. parodymai dėl tvirkinimo veiksmų pobūdžio prieštaringi, jos nurodo skirtingus būdus kaip D. P. elgėsi su Austėja. Be to, A. M. ir G. M. parodymai dėl tvirkinimo veiksmų pobūdžio nesutampa ir su N. M. parodymais, N. M. nėra nurodžiusi, kad A. tėtis būtų liepęs imti į ranką jo lytinio organo. N. M. tvirtino, kad A. rodydavo lytinius organus ir sėdmenis, sakiusi, kad tėvelis sakė, jog tai gražu, bučiavo, laižė, sakė kad taip išmokė daryti tėtis, iš dukters elgesio supratusi, kad D. P. liečia rankomis dukters lytinius organus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino G. M. ir A. M. parodymus, rėmėsi E. M. parodymais. Be to, kartu nuolat gyvena tik E. M., A. M. apie tvirkinimą sužinojo iš N. M., G. M. namuose taip pat nuolat nebūna, grįžta tik savaitgaliais.
Išteisintojo parodymus, kad jis ne kartą matė, jog N. M. nėra namuose, A. būdavo neprižiūrėta, nes N. M. girtauja, veda amoralų gyvenimo būdą patvirtina liudytojų E. Č. parodymai, kuri taip pat parodė, kad N. M. buvo nustatyti lytinio elgesio nukrypimai, girtavimas, konfliktiški santykiai, dėl tokio elgesio šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, L. R. parodymai, kad buvo nustatyti faktai jog N. M. piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri dukros A., keičia sugyventinius, surašytas N. M. pagalbos planas, kuriame nurodyta, kad N. M. turi lytinio gyvenimo nukrypimų. Taip pat išteisintojo šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo A. Ž. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. R. nurodė, kad 2009-02-09 įtraukus šeimą į socialinės rizikos šeimų sąrašą, mergaitės motina toliau girtavo, 2009-09-29 įsteigta laikina globa, mergaitė iš šeimos paimta.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įvertinus tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl tvirkinimo veiksmų nėra išsamūs ir tikslūs, be to Všį „(duomenys neskelbtini)“ išvadoje nurodyta, kad mergaitė nelinkusi fantazuoti, tačiau seksualizuoto elgesio taip pat neišryškėjo, liudytojos N. M. parodymai iš esmės nepatvirtinami jokiais kitais neginčijamais parodymais, liudytojų G. M., A. M. parodymai ir N. M. parodymai nesutampa, yra prieštaringi, išteisintojo parodymai iš dalies patvirtinami asmenų, neturinčių subjektyvaus suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymais, darytina išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių D. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teismo išvada, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad D. P. atliko tvirkinimo veiksmus savo mažametės dukros A. atžvilgiu, pagrįsta. Ši teismo išvada paremta surinktų byloje įrodymų išsamia ir objektyvia analize. D. P. iš LR BK 153 str. numatytos veikos išteisintas pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro G. S. apeliacinį skundą atmesti.