Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-579-227/2017

Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07683-2016-6

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 19 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-190-488/2017 pagal ieškovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovei Ž. R. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių byloje nėra ginčo, todėl jų išsamiai nebekartoja.Byloje nėra ginčo dėl to, kad kompensacija būtų išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai, pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus. Ginčas kilo dėl kompensaciją išmokėjusio ieškovo atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovę), dydžio. Pastebėtina, kad nors apeliantė ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau skunde nurodo, jog ieškovas neturi teisės reikalauti daugiau nei atsakovė savo veiksmais sukėlė žalos, t.y. kompensuoti gydymo išlaidas ir užmokestį už darbą tiek, kiek per 13 kalendorinių dienų pareigūnė būtų dirbusi darbo valandų. Tokiu būdu galima spręsti, kad apeliantė sutinka, jog užmokestis už darbą (13 kalendorinių dienų) galėtų būti pripažįstamas nukentėjusiojo turtine žala, ji prieštarauja tik dėl neturtinės žalos, kurios dydis nebuvo įrodinėjamas, įskaitymo. Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui, minėta, atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y. vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, kad tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško žalos atlyginimo principas), taip pat kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Taigi policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nurodė, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Statuto 40 straipsnio 3 dalis (2013-12-30 – 2015-04 suvestinė redakcija) nustato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso , išmokama nuo vieno mėnesio iki penkių metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju pareigūnui išmokama nuo 1 iki 12 jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Nagrinėjamu atveju išmokėta nukentėjusiai pareigūnei 1 jos vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši įstatymo nuostata nesieja kompensacijos tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, todėl išmokama kompensacija gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai. Bet koks neteisėtas veiksmas, sukėlęs žalą sveikatai tarnybinių pareigų atlikimo metu, gali lemti ne tik turtinius padarinius nukentėjusiajam, išreiškiamus negautų pajamų ir patiriamų sveikatos priežiūros, reabilitacijos išlaidų forma, bet ir daugybę kitų padarinių, todėl valstybė, siekdama didesnės pareigūnų apsaugos ir skatindama juos aktyviai vykdyti savo pareigas, nepaisant kylančios didelės rizikos, įtvirtino alternatyvius žalos atlyginimo mechanizmus. Tačiau šiuo atveju neužtenka vien paties kompensacijos išmokėjimo ir nukentėjusiojo nedarbingų dienų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sukelto sveikatos sužalojimo fakto kompensacijos dydžiui pagrįsti, nes, sprendžiant dėl neturtinės žalos, turi būti nustatyta, ar tokia žala buvo padaryta, kuo ji pasireiškė ir koks jos dydis. Dalis išmokėtos kompensacijos gali būti papildoma socialinė garantija pareigūnui, tiesiogiai nesusijusi su pareigūno patirta žala, arba gali nedengti visos pareigūno patirtos neturtinės žalos. Kiekvienu atveju ieškovas turi įrodyti, kokia būtent žala buvo sukelta nukentėjusiam pareigūnui ir kokiems turtiniams ir neturtiniams padariniams pašalinti buvo išmokėta kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017). Apeliantė teigia, kad ieškovas ieškinyje visiškai neįrodinėjo žalos dydžio, nieko nepasisakė dėl nukentėjusios pareigūnės galimai patirtos neturtinės žalos, jos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečiai ieškinyje, dublike ieškovas, prašydamas priteisti nuostolius, kuriuos ir sudaro nukentėjusiai pareigūnei išmokėta 1 jos vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, neindividualizavo, neišskyrė, kokia konkreti žala ir kokio dydžio buvo patirta, tačiau nurodė, kad kompensacijos dydis tiesiogiai su nedarbingumo laikotarpiu nėra siejamas, preziumuojama, kad kompensacijos dydis pilnai padengia patirtą žalą. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes, kas sudaro nukentėjusios pareigūnės patirtą žalą, iš pačios liudytojos J. Z. paaiškinimų nustatė, kad ir grįžusi į darbą, ji dar mėnesį jautė skausmą, gydėsi sužeistą ranką medikamentais, todėl pagrįstai sprendė, kad jai buvo sukelti neigiami išgyvenimai būtent dėl atsakovės kaltų veiksmų. Teisme liudytoja nurodė, kad civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos nagrinėjant baudžiamąją bylą atsakovei nereiškė, nes kompensacija jai kompensavo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Tokiu būdu pagrįstai teismas darė išvadą, kad išmokėta kompensacija apima ir nukentėjusiosios pareigūnės patirtą neturtinę žalą. Nors byloje nebuvo įrodinėjamas konkretus neturtinės žalos dydis, tačiau įvertinus liudytojos parodymus galima spręsti, kad turtinė ir neturtinė žala sudarė 1073,60 Eur, t.y. 1 pareigūnės vidutinio darbo užmokesčio sumą, kuri ir buvo išmokėta ieškovo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad J. Z. buvo nedarbinga 9 darbo dienas, pagal ieškovo pateiktą pažymą apie vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą iš 2014 m. kovo-gegužės mėnesių, kuris sudaro 51,12 Eur, pripažintina, kad policijos pareigūnės realiai patirtus nuostolius ir negautas darbines pajamas už 9 darbo dienas, kurias pareigūnė dėl sužalojimo negalėjo vykti į darbą, ir į kurių atlyginimą turi teisę ieškovas išmokėjęs kompensaciją, sudaro 460,08 Eur (9 d.d. x 51,12 Eur vid. d. užmok.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus tai, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nereiškė, tai, kad atsakovė sužalojo pareigūnę šiai vykdant savo tarnybines pareigas, įvertinus atsakovės veiksmų pobūdį, žeminantį, nepagarbų elgesį pareigūnės atžvilgiu, pripažintina, kad J. Z. būtent dėl atsakovės veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, taip pat dėl išpuolio J. Z. buvo sužalota, nedarbinga 13 kalendorinių dienų, dėl sužalojimų ne tik nedarbingumo laikotarpiu, bet ir vėliau, jautė skausmą, akivaizdu, kad sprendžiant dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio likusi kompensacijos 613,52 Eur suma pripažintina visiškai protinga ir pagrįsta. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ją gavusi nukentėjusioji nėra nepagrįstai praturtėjusi, todėl nebus nepagrįstai praturtėjęs ir ieškovas regreso tvarka išsiieškojęs išmokėtą kompensaciją kaip patirtus nuostolius. Nors apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos, išėjo iš ieškinio ribų, tačiau, kaip minėta aukščiau, kompensacija siejama ne tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, tačiau ji taip pat gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai ir būtent teismo pareiga buvo išsiaiškinti aplinkybes, ar kompensacijos dydis neviršija nukentėjusiosios patirtos žalos, apimančios tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, dydį, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Apeliantės nuomone, liko neišspręstas jos prašymas sumažinti priteistinos žalos dydį pagal CK 6.251, 6.282 straipsnius, šioje dalyje sprendimas nemotyvuotas, tik aprašomojoje dalyje nurodytos atsakovės įvardinamos aplinkybes dėl jos turtinės padėties, mano, kad egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti 329 straipsnio 2 dalies 4,7 punktuose. Su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti toliau nurodomais argumentais. Nors apeliantė teigia, kad sprendimas be motyvų (sutrumpintų motyvų), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemato jokio pagrindo mažinti ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydžio, nes ją gavusi nukentėjusioji nėra nepagrįstai praturtėjusi, nebus nepagrįstai praturtėjęs ir ieškovas regreso tvarka, išsiieškojęs išmokėtą kompensaciją kaip patirtus nuostolius. Papildomai nurodoma, kad pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Pažymėtina, kad minėtoje nuostatoje nurodoma išimtis dėl bendros taisyklės, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, be to, sumažinti nuostolių dydį yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas vertino atsakovės turtinę padėtį kaip sunkią spręsdamas klausimą dėl priteistos sumos mokėjimo išdėstymo, todėl teigti, kad į apeliantės nurodomas aplinkybes teismo nebuvo atsižvelgta, negalima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį turi būti vertinama ir atsakomybės prigimtis, o nagrinėjamu atveju žala atsirado iš nusikalstamų atsakovės veiksmų, žala padaryta valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, pareigūnės sveikatai, atsakovei dėl jos veiksmų taikyta baudžiamoji atsakomybė, todėl, akivaizdu, kad žalos dydžio sumažinimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 str.). Nors apeliantė argumentą dėl galimo žalos dydžio sumažinimo grindžia ir CK 6.282 straipsniu, minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kadangi atsakovė pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), o šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kai kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti, pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį žalos dydžio sumažinimas negalimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nereiškė byloje jokių reikalavimų ieškovui (priešieškinio), todėl negalima sutikti, kad dalis jų byloje nebuvo išspręsta.Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas patenkinti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas, o pakeisti ar panaikinti šį sprendimą apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistu.