Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir jo gynėjo advokato Edmundo Luotės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 3 d. (nukentėjusieji K. Z. ir P. P.) ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė; pagal BK 182 str. 1 d. (nukentėjusysis J. K.) ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. bei 5 d. 2 p. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. D. paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-18 nuosprendžiu paskirta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir M. D. paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

M. D. pagal BK 182 str. 3 d. dėl veikos, padarytos 2014-01-31 nukentėjusiojo I. K. atžvilgiu, išteisintas, baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta ir nuspręsta pradėti administracinę teiseną pagal LR ATPK 50 str.

Šiuo nuosprendžiu iš M. D. J. K. naudai priteista 1013,67 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame internetiniame tinklalapyje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu ir laiku patalpino melagingą skelbimą apie Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomojamą trijų kambarių butą, kuriuo susidomėjęs nukentėjusysis P. P. 2014-03-19 paskambino jam skelbime nurodytu telefono numeriu, o jis, prisistatęs turto nuoma užsiimančiu turto brokeriu, susitarė su nukentėjusiuoju, kad šis atvyks apžiūrėti nuomojamo buto adresu (duomenys neskelbtini), po ko, tą pačią dieną, apie 18.00 val., nukentėjusiesiems P. P. ir K. Z. atvykus apžiūrėti tariamai nuomojamo buto, jis pasitiko juos išeidamas iš namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinės ir atsivedęs į R. V. nuosavybės teise priklausantį butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atrakino su savimi turėtais raktais, jį aprodė, o P. P. ir K. Z. nusprendus išsinuomoti minėtą butą, pareikalavo sumokėti 400 Lt už tarpininkavimą išnuomojant butą, kuriuos nukentėjusieji sumokėjo lygiomis dalimis, t.y. po 200 Lt, pasirašant pinigų priėmimo-perdavimo kvitą ir nurodant mokėjimo paskirtį „tarpininkavimo mokestis“, tačiau buto neišnuomojo, o gautus pinigus išleido savoms reikmėms, tokiu būdu apgaule užvaldė 400 Lt vertės svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiesiems P. P. ir K. Z. kiekvienam po 200 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais M. D. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numamtytą BK 182 str. 3 d.

Be to, M. D. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2013-03-06, apie 11.00 val., restorane (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), susitikęs su nukentėjusiuoju J. K. ir jį įtikinęs, kad per Tarptautinę moters dienos šventę kovo 8 d. galima gauti daug pelno parduodant tulpes, nors iš tiesų prekiauti tulpėmis neketino, paprašė paskolinti 3500 Lt tulpių pirkimui, žadėdamas pinigus grąžinti pardavus tulpes, o gautą pelną pasidalinti pusiau, o gavęs iš nukentėjusiojo 3500 Lt, juos išleido savo reikmėms ir skolos negrąžino, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. K. 3500 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais M. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.

M. D. taip pat buvo kaltinamas padaręs BK 182 str. 3 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, o būtent, 2014-01-31, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliau laiku, kai būdamas R. V. nuosavybės teise priklausančiame bute adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad buto savininkė išvykusi į užsienį ir apie jo nusikalstamą veiką nesužinos, internetiniame tinklalapyje www.alio.lt patalpino melagingą skelbimą apie Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 800 Lt per mėnesį nuomojamą trijų kambarių butą, kuriuo susidomėjęs nukentėjusysis I. K. tą pačią dieną paskambino jam skelbime nurodytu telefono numeriu ir susitarė, kad atvyks apžiūrėti nuomojamo buto, po ko, tą pačią dieną, apie 16.30 val., I. K. atvykus apžiūrėti nuomojamo buto, pasitiko jį prie namo (duomenys neskelbtini), laiptinės ir atsivedęs į R. V. priklausantį butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atrakino su savimi turėtais raktais, prisistatęs buto savininku aprodė butą bei I. K. nusprendus išsinuomoti minėtą butą, pareikalavo 200 Lt kaip užstato už tai, kad butas nebūtų išnuomotas kitiems asmenims, o gavęs iš nukentėjusiojo pinigus, buto jam neišnuomojo, tokiu būdu apgaule užvaldė nukentėjusiajam I. K. priklausančius 200 Lt. 2015-01-01 įsigaliojus naujai BK 190 str. redakcijai, atsižvelgiant į tai, kad padaryta žala viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, M. D. šioje kaltinimo dalyje išteisintas ir pradėta administracinė teisena pagal ATPK 50 str.

Dėl nusikaltimo, kvalifikuoto pagal 182 str. 1 d. (nukentėjusysis J. K.), apeliaciniame skunde nurodyta, jog nėra abejonės dėl to, kad J. K. davė 3500 Lt M. D. 2014-03-07 tulpių pirkimui. Tą aplinkybę patvirtino ir pats nuteistasis, ir nukentėjusysis, tai patvirtina ir M. D. J. K. siųstos SMS žinutės. Iš liudytojų A. P. ir P. K. parodymų teisme matyti, kad nuteistasis nelegaliai, t.y., be rašytinės darbo sutarties dirbo pas J. K. naktiniu viešbučio administratoriumi nuo 2013 m. pabaigos iki 2014 m. kovo pradžios, nukentėjusysis J. K. žinojo ar bent turėjo žinoti apie nuteistojo turtinę padėtį ir jo galimybes grąžinti paimtą sumą. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad M. D. būtų nuslėpęs nuo J. K. duomenis apie savo turtinę padėtį ar kitaip apsunkinęs nukentėjusiojo galimybes ginti pažeistas teises civiline tvarka. Šiuo konkrečiu atveju, nuteistajam negrąžinus gautų tulpėms pirkti pinigų, civilinis deliktas neabejotinai yra, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nuteistojo atžvilgiu pagal BK 182 str. 1 d. nėra tinkamai pagrįstas. Nėra paneigta aplinkybė, kad nuteistasis paimtų iš J. K. pinigų tulpių pirkimui nebūtų perdavęs iš matymo pažįstamam asmeniui, kuris žadėjo tas tulpes atvežti, bet pažado neįvykdė. Tulpių pirkimu ir prekyba jomis kovo 8 dieną nuteistasis užsiiminėja pastoviai jau keletą metų. Ta aplinkybė, kad jis negalėjo nurodyti vardo, pavardės ir telefono numerio asmens, kuriam jis perdavė pinigus, skirtus tulpių pirkimui, nereiškia, kad tokios aplinkybės nebuvo. Ikiteisminiame tyrime M. D. buvo apklaustas ne iškart po įvykio, o praėjus beveik trims mėnesiams, t.y. 2014-05-26. Per tą laiką informacija apie asmenį, jį patį apgavusį, dingo. Kita vertus, nepaėmęs pakvitavimo apie perduotus pinigus ir praradęs asmens duomenis, nuteistasis aiškiai suprato, kad galimybės surasti asmenį ir susigrąžinti pinigus, šiam nepristačius tulpių, yra minimalios, todėl jo nesikreipimo į policiją fakto taip pat negalima laikyti įrodymu, kad M. D. neperdavė pinigų jo nurodomam tulpių tiekėjui. Tuo labiau, tas faktas negali būti įrodymu nuteistojo tyčios apgauti nukentėjusįjį. Tokie nuteistojo veiksmai, prarandant duomenis apie tulpių tiekėją, tuo labiau jį apgavusį, akivaizdžiai yra neapdairūs, aplaidūs, tačiau tai nereiškia, kad tokios aplinkybės nebuvo. Tokia įvykių tėkmė yra visiškai reali ir nėra neįmanoma. Kita vertus, turėtina omenyje ir tai, kad nuteistasis ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas tik praėjus beveik trims mėnesiams nuo numanomo sukčiavimo atvejo (pinigai paimti 2014-03-06, o pirma jo apklausa dėl sukčiavimo aplinkybių įvyko tik 2014-05-26). Todėl informacijos apie nuteistąjį apgavusį tulpių tiekėją praradimo tikimybė dar padidėjo. Šiuo atveju, ne nuteistasis M. D. turėjo įrodinėti asmens, kuriam jis perdavė iš J. K. gautus pinigus buvimą, o kaitinimo pareiga įrodyti tokio asmens nebuvimą ar negalėjimą būti. Šiuo atveju teismas turėjo pareigą įrodymais ir argumentais paneigti tokią nuteistojo poziciją, o ne apsiriboti bendro pobūdžio pareiškimais, kad tokia nuteistojo pozicija yra tik nuteistojo gynybinė pozicija, kad byloje surinkti faktai paneigia tokią nuteistojo poziciją. Pasak apeliantų, nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų nuteistojo nurodomą versiją. Teismas šiuo atveju pirmumą suteikė nukentėjusiojo J. K. ir jam priklausančios įmonės darbuotojos A. P. parodymams dėl to, kad M. D. J. K. apgavo. Tačiau jų parodymuose tikra yra tik tai, ką patvirtina ir pats nuteistasis, t.y., kad jis paėmė iš J. K. 3500 Lt tulpių pirkimui. Tuo tarpu dalyje dėl M. D. darbo J. K. viešbutyje Flamingas, jų parodymai akivaizdžiai prieštaringi ir melagingi. J. K. ikiteisminiame tyrime apklaustas teigė, kad M. D. pas jį nedirbęs, o gal tik kokius tris kartus buvo atėjęs pasimokyti dirbti. A. P., apklausta teisme nurodė, kad M. D. trumpai, gal dvi savaites dirbo ar bandė dirbti naktiniu budėtoju, kad buvo pildomas klientų aptarnavimo žurnalas ir jis ten pasirašydavo. Tačiau panagrinėjus šių asmenų duotus parodymus ikiteisminiame tyrime, bei sugretinus juos su nuteistojo bei liudytojo P. K. parodymais, akivaizdu, kad M. D. naktiniu budėtoju dirbo nuo 2013 m. Kalėdų iki 2014-03-06. Tai matyti ir iš A. P. duotų parodymų ikiteisminiame tyrime. Tuo tarpu, nukentėjusysis J. K. dėl M. D. darbo pobūdžio ir sąlygų akivaizdžiai davė melagingą informaciją. J. K. motyvas meluoti dėl M. D. darbo pobūdžio ir sąlygų yra akivaizdus - jis vengė administracinės atsakomybės už nelegalų darbą. J. K. teiginys, kad M. D. gal tik keletą kartų pasibandė dirbti ar mokėsi, ištikrųjų reiškia nelegalų darbą pagal ATPK 41³ str., kuriame numatyta gana didelė bauda. Todėl akivaizdu, kad J. K. nebuvo ir negalėjo būti objektyvus M. D. atžvilgiu ir apkalbėjo jį tiek dalyje dėl jo pažinties su nuteistuoju trukmės, tiek dėl jo darbo J. K. viešbutyje Flamingas pobūdžio ir sąlygų, tiek dėl M. D. neva, nusikalstamų motyvų. Todėl teismo išvada, kad M. D. iš J. K. pinigus išviliojo apgaule, nesiekdamas tų pinigų panaudoti pagal nurodytą paskirti ­gėlėms pirkti, yra tik prielaida. Tokiu atveju, yra pagrįsta abejonė, kad M. D. veiksmuose nebuvo tyčios apgauti J. K., kad jis pinigus iš tikrųjų ėmė gėlių pirkimui ir vėliau pats juos neapdairiai prarado. Todėl teismas turėjo remtis in dubio pro reo principu ir išteisinti nuteistąjį pagal šį straipsnį. Ta aplinkybė, kad nuteistasis jau yra buvęs teistas pagal nurodytus straipsnius, neatmeta teismo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju įrodyti nuteistojo padarytus nusikaltimus pagal visus nusikaltimo sudėties požymius, įskaitant ir tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą buvimo. Šiuo konkrečiu atveju, nuteistojo tiesioginė tyčia padaryti BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, neįrodyta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis M. D. ir jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, nuosprendyje išsamiai ir nešališkai išanalizuoti visi bylos duomenys ir padaryta teisinga išvada, kad M. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas 182 str. 1 d. ir 182 str. 3 d. Nuteistasis M. D. neigia savo kaltę, tačiau teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis padarė šias nusikalstamas veikas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijai nesudaro teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija laiko, kad, sprendžiant nuteistojo M. D. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikšmę tiriant įrodymus bei galėjusių paveikti nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei kitais teisme ištirtais bylos duomenimis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. D. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 3 d., padarymo, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų K. Z., P. P. teismo posėdžio metu duotais parodymais, teismo posėdžio metu pagarsintais liudytojo V. V. (mirusio iki teismo posėdžio dienos) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pinigų priėmimo kvito kopija ir vizitine kortele, patvirtinančia, kad K. Z. sumokėjo M. D. 400 Lt vienkartinį tarpininkavimo mokestį.

Kaip matyti iš nuteistojo M. D. teismo posėdžio metu duotų parodymų, jis pripažino, kad paėmė iš nukentėjusiųjų P. P. ir K. Z. po 200 Lt buto tarpininkavimo mokestį, tačiau, nuteistojo teigimu, tą jis padarė V. V. pavedimu, kuris, pasak nuteistojo, prašė išnuomoti butą iki tol, kol V. V. neįsidarbins. Taigi, M. D. neginčija tos aplinkybės, kad jis siekė išnuomoti butą ir už jį iš nukentėjusiųjų paėmė tarpininkavimo mokestį, tačiau jis nesutika, kad tai darė be V. V. žinios ir tokiu būdu sukčiavo.

Iš nukentėjusiojo K. Z. teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad 2014 m. kovo 19 d. jis kartu su P. P. ieškojo buto nuomai. Rado skelbimą, jog (duomenys neskelbtini), nuomojamas butas. Paskambinus skelbime nurodytu telefonu susisiekė su M. D., kuris prisistatęs ne buto savininku, o agentu, paprašė 400 Lt tarpininkavimo mokesčio. Juos mokant, M. D. išrašė pinigų perdavimo kvitą ir parodė asmens dokumentą. Po kiek laiko M. D. paskambino ir norėjo, kad jie pasirašytų nuomos sutartį ir sumokėtų nuomos mokestį ir depozitą, iš viso 1600 Lt. Jie nesutiko mokėti, nes telefonu jau buvo susitarę, kad sumokės visus pinigus, kai gaus raktus ir atsikraustys. Po šio M. D. prašymo sumokėti nuomos mokestį iš anksto, jiems kilo mintis įvesti kaltinamojo duomenis į „Google“, tada jie pamatė straipsnius apie jį dėl sukčiavimo, kad M. D. yra teistas. Jam su draugu nuvažiavus į tą butą, kurį turėjo nuomotis, duris jiems atidarė vyresnio amžiaus žmogus ir pasakė, kad tai jo butas ir kad jis nenuomojamas. Jie skambino M. D., šis tris kartus žadėjo pervesti jiems pinigus, bet to nepadarė, todėl jie po 3 dienų parašė pareiškimą policijai. Tik po to M. D. pervedė jiems pinigus.

Nukentėjusiojo P. P. teismo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės analogiški nukentėjusiojo K. Z. parodymams.

Iš ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. V. parodymų matyti, kad M. D. yra jo pažįstamas. Marius kartais ateidavo pas jį pernakvoti. Butas (duomenys neskelbtini), priklauso jo dukrai R. V., kuri gyvena Katare, ten gyvena nuolat, į Lietuvą negrįžta, o jis, kad butas nestovėtų tuščias, tame bute jos leidimu gyvena. 2014 m. žiemą pas jį buvo labai sunki materialinė padėtis, jis niekaip negalėjo rasti darbo. Tuo metu pas jį dažnai būdavo M. ir, žinodamas, kad M. kažkada yra dirbęs su nekilnojamuoju turtu, įgaliojo jį rasti buto nuomininkus, o pats ketino išvykti į Varėną. 2014 m. sausio pabaigoje susiradęs darbą, nusprendė buto nebenuomoti, apie savo tikslus buto nebenuomoti pranešė M.. Daugiau dėl nuomos niekas nebuvo pas jį atėjęs. V. V. taip pat parodė, kad, jam būnant bute, M. nebuvo atvykęs su jokiais žmonėmis aprodyti buto, taip pat jam nėra sakęs, kad butą rodęs ar rodys ketinantiems butą nuomotis žmonėms.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti išsamiais, nuosekliais nukentėjusiųjų P. P. ir K. Z. parodymias. Be to, teisėjų kolegija neturti jokio pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo V. V. parodymais, kuris patvirtino, jog nuo 2014 m. sausio mėnesio pabaigos įsidarbinus (Sodros duomenimis, V. V. nuo 2014-01-29 įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“), jis nusprendė nebenuomoti buto, apie savo ketinimus pranešė M. D., tačiau M. D., neatsižvelgęs į V. V. išreikštą valią nebenuomoti buto, savavališkai padavė skelbimą dėl buto nuomos ir apgaulės būdu iš potencialių buto nuomininkų, praėjus beveik dviems mėnesiams po to, kai V. V. nusprendė nebenuomoti buto, neteisėtai iš nukentėjusiųjų gavo 400 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms.

Apeliacinio skundo argumentai, kad M. D. veikė liudytojo V. V. nurodymu, laikytini nepagrįstais. Priešingai, iš liudytojo V. V. parodymų matyti, kad jis nedavė M. D. jokių įgaliojimų 2014 m. kovo mėnesį išnuomoti buto, kadangi jis dar 2014 m. sausio pabaigoje įsidarbino, todėl pats ketino bute gyventi. Be to, nukentėjusieji patvirtino, kad jie tarėsi dėl viso buto nuomos, o, jiems atvykus į nurodytą butą, juos pasitiko pagyvenęs vyriškis, kuris paaiškino, kad butas nenuomojamas. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad M. D., neturėdamas jokio leidimo nuomoti buto, todėl iš anksto žinodamas, kad realiai negalės viso buto išnuomoti nukentėjusiesiems, apgaulės būdu pasisavino iš jų gautus 400 Lt, ir tokie M. D. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip sukčiavimas, o ne civilinis deliktas. M. D. tyčia, žinodamas, kad negalės išnuomoti buto, nes butas jam nepriklauso, jokio pavedimo išnuomoti butą nėra gavęs, bute gyvena V. V., sukčiavimo būdu iš nukentėjusiųjų gavo po 200 Lt, kuriuos nukentėjusiesiems grąžino tik po to, kai nukentėjusieji kreipėsi į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. D. atžvilgiu. Be to, M. D. nusikalstamus kėslus patvirtina ir ta aplinkybė, kad M. D. po to, kai iš nukentėjusiųjų paėmė 400 Lt, jiems skambino ir siekė, kad jie pasirašytų nuomos sutartį ir jam asmeniškai dar sumokėtų nuomos mokestį bei depozitą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. P. nurodė, kad perdavus M. D. 400 Lt tarpininkavimo mokestį, M. D. sakė, kad pirmus du mėnesius nuomos mokestį reikės mokėti būtent M., dėl ko nukentėjusysis labai nustebo. Po poros dienų jam paskambino M. D. ir pradėjo raginti, kuo greičiau sumokėti 800 Lt ar 850 Lt pirmo mėnesio mokestį bei tokios pat sumos depozitą ir kuo greičiau pasirašyti nuomos sutartį, nes neva jis vėliau bus labai užsiėmęs. Tas M. D. skubėjimas nukentėjusiajam sukėlė įtarimą. Nukentėjusieji, sužinoję apie M. D. ankstesnius sukčiavimus, nesutiko mokėti, nes telefonu jau buvo susitarę, kad sumokės visus pinigus, kai gaus raktus ir atsikraustys. Taigi, M. D. sukčiavimą nukentėjusiųjų atžvilgiu neabejotinai patvirtina ir ši aplinkybė, kad M. D. siekė iš nukentėjusiųjų apgaulės būdu dar gauti 1600 Lt, tačiau, nukentėjusiesiems kilus įtarimams dėl M. D. asmenybės, M. D. pinigai nebuvo perduoti, nes nukentėjusieji buto nuomai negavo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad M. D. V. V. pavedimu ketino išnuomoti butą nukentėjusiesiems P. P. ir K. Z., o gautus 400 Lt padėjo V. V., taip pat nepagrįsti, nes liudytojas V. V. nenurodė, jog M. D. jam būtų perdavęs ar bute palikęs iš nukentėjusiųjų paimtus pinigus. Ši nuteistojo pozicija atmestina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vien nuteistojo akcentuojama aplinkybė, kad V. V. turėjo sveikatos problemų, piktnaudžiaudavo alkoholiu, nesudaro pagrindo manyti, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje, būtų neteisingi, jie atitinka kitais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Be to, V. V. ketinimus nebenuomoti buto, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis nuo 2014 m. sausio 29 d. pradėjo dirbti, todėl būtų visiškai nelogiška teigti, jog jis būtų davęs pavedimą M. D. išnuomoti butą ir pats išvykti gyventi į Varėną, kai tuo tarpu susirado darbą Vilniuje ir jam pačiam buvo reikalinga gyvenamoji vieta.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. D. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., padarymo pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo J. K. parodymais, liudytojų A. P., P. K. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenimis.

Iš teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo J. K. parodymų matyti, kad jis užsiima individualia veikla - turi 10 nuomojamų kambarių viešbutį „(duomenys neskelbtini)“. Jis ieškojo pagalbininko darbe, todėl pas jį buvo atėjęs M. D. susipažinti ir pažiūrėti, koks tai darbas. Jis M. D. įdarbinęs nebuvo, M. D. 2-3 kartus buvo atėjęs susipažinti su aplinka, pažiūrėti, ar sugebės dirbti, atėjęs užtrukdavo apie 2-3 val. Bendraujant, jam M. D. papasakojo, kad pernai kovo 8-ąją jis nupirko daug tulpių, daug pardavė ir uždirbo, kad šiemet nori padaryti tą patį, bet neturi pinigų, todėl paprašė finansuoti jo biznio planą. Jam M. D. imponavo kaip jaunas žmogus, galintis tai padaryti, todėl 2014-03-06 jis paskolino M. D. pinigus. Tai įvyko dienos metu kavinėje prie baro. Jis M. D. perdavė 3500 Lt, kad jis nupirktų tulpes kovo 8-ajai. Pelno santykis nebuvo aptartas, kiek jis gaus nuo pardavimo, buvo kalbėta, kad M. D. atiduos jam pusę pelno. M. D. pinigus turėjo grąžinti kovo 8 d., tačiau tą dieną M. D. neatėjo, susitikus po kelių dienų, M. D. pradėjo pasakoti nesąmones, kad nuvežė gėles prie viešbučio „Alicante“, ten turi jam atiduoti pinigus. Paskui jis su M. D. susirašinėjo SMS žinutėmis. Žala jam nėra atlyginta. Kai M. D. jam negražino pinigų, jis daug kartų bandė susisiekti su juo, jam skambindavo, rašydavo SMS žinutes, bet M. D. meluodavo arba nepavykdavo su juo susisiekti, todėl jis parašė pareiškimą policijai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad, jam negrąžinus gautų tulpėms pirkti pinigų nukentėjusiajam J. K., civilinis deliktas neabejotinai yra, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nuteistojo atžvilgiu pagal BK 182 str. 1 d. nėra tinkamai pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai prieštarauja pirmosios instancijos nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei padarytoms išvadoms dėl M. D. kaltės.

Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis J. K. 2014-03-06 paskolino M. D. 3500 Lt tulpių pirkimui. To neginčija ir pats nuteistasis M. D.. Tačiau, nuteistojo teigimu, jis neturėjo tyčios negrąžinti pinigų nukentėjusiajam, o jis pats buvo apgautas, nes pinigus atidavė pažįstamam žmogui, kurio jokių kontaktų nežino, žadėjusio atvežti pigesnes tulpes. Susitikęs tą žmogų, kurio vardo ir pavardės nežino, jis jam perdavė pinigus, bet tulpių iš jo negavo, po to pastarojojo telefonas buvo išjungtas. Apeliantas skunde nurodė, kad jis (M. D.) nelegaliai, t.y., be rašytinės darbo sutarties dirbo pas J. K. naktiniu viešbučio administratoriumi nuo 2013 m. pabaigos iki 2014 m. kovo pradžios, nukentėjusysis J. K. žinojo ar bent turėjo žinoti apie jo turtinę padėtį ir galimybes grąžinti paimtą sumą. Todėl, nuteistojo teigimu, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis būtų nuslėpęs nuo J. K. duomenis apie savo turtinę padėtį ar kitaip apsunkinęs nukentėjusiojo galimybes ginti pažeistas teises civiline tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Nors nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis J. K. žinojo apie nuteistojo turtinę padėtį, nėra duomenų, kad J. K. būtų žinojęs apie tikruosius nuteistojo ketinimus iš nukentėjusiojo pasiskolintos nemenkos pinigų sumos negrąžinti. Priešingai, nukentėjusysis, būdamas nuteistojo suklaidintas, patikėjo gerais jo ketinimais pirkti tulpes, jas pardavus, gautą pelną pasidalinti, tačiau teigtina, kad nuteistasis M. D. net neketino panaudoti gautų pinigų tulpių pirkimui, o juos apgaulės būdu pasisavino. Vėliau jis į J. K. telefono skambučius neatsakydavo, kas akivaizdžiai rodo, jog vengė su nukentėjusiuoju bendrauti ir grąžinti skolą. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. D., pasiskolinęs iš nukentėjusiojo J. K. 3500 Lt, iš tiesų būtų ketinęs pirkti tulpes, jas pardavinėjęs, o gautą pelną dalinęsis su nukentėjusiuoju bei grąžinęs iš jo pasiskolintą 3500 Lt sumą. M. D. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis pinigus atidavė iš matymo pažįstamam asmeniui, kurio jokių duomenų negalėjo nurodyti, kuris jam pinigų negrąžino ir tulpių neperdavė, M. D. į policiją nesikreipė, nes neturėjo šio asmens duomenų, teisėjų kolegijai kelia abejonių, kadangi M. D., būdamas suaugęs, nuovokus asmuo, turintis verslo patirties, teikiant nekilnojamojo turto ir draudimo paslaugas, turėjo suvokti, kad jis, perduodamas mažai pažįstamam asmeniui pasiskolintą nemažo dydžio pinigų sumą, turi pinigų perdavimo faktą įforminti raštiškai, o taip pat turėti minimo asmens kontaktinius duomenis (vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, telefono numerį ar darbovietę). Kad M. D. žinojo, jog pinigų priėmimo faktą reikia apiforminti raštu, rodo kitu atveju jo surašyti rašteliai apie žymiai mažesnių sumų, kaip avanso už buto nuomą, paėmimą. Todėl M. D. skundo argumentai, kad buvo apgautas mažai pažįstamo asmens, laikytini siekiu sumažinti savo atsakomybės laipsnį ir atmestini. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taip pat vertino M. D. versiją. Aplinkybę, kad M. D. neketino grąžinti paskolintų pinigų, patvirtina ir M. D. elgesys, kuomet jis vengė kontaktuoti su nukentėjusiuoju J. K., į jo telefono skambučius ir SMS žinutes neatsakydavo. Liudytoja A. P. patvirtino, kad J. K. jos klausė, kaip surasti M. D., nes jis neatsiliepia telefonu, todėl akivaizdu, kad M. D. vengė bendrauti su nukentėjusiuoju ir grąžinti jam skolą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas turėjo suabejoti nukentėjusiojo J. K. parodymais, kadangi jo parodymai dėl nuteistojo M. D. darbo viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ yra akivaizdžiai prieštaringi ir melagingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė dėl M. D. darbo nukentėjusiojo viešbutyje pobūdžio, skirtingai nurodoma nuteistojo ir nukentėjusiojo, neturi jokios reikšmės nukentėjusiojo parodymų dėl pinigų paskolinimo nuteistajam fakto vertinimui. Tai, kad nukentėjusysis M. D. paskolino 3500 Lt tulpių pirkimui, nurodo nukentėjusysis, patvirtina liudytoja A. P. ir pripažįsta nuteistasis M. D.. Kitos aplinkybės niekaip nėra susijusios su M. D. pareikštais kaltinimais dėl sukčiavimo ir nepaneigia M. D. kaltės, padarius BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-620/2010). Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą ar turinčio turtinę prievolę, nustatymą ar prievolės fakto nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą be kriminalinės justicijos įsikišimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010). Be to, esminis požymis, darantis veiką sukčiavimo nusikaltimu yra tas, kad esant apgaulei iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis M. D., nukentėjusiajam J. K. sudaręs jauno, veiklaus, galinčio vystyti verslą (net ir trumpalaikį - tulpių įgijimo ir pardavinėjimo Tarptautinės moters dienos proga) amens įvaizdį, įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir jį suklaidino, kuomet J. K., patikėjęs M. D. ketinimais pirkti tulpes ir iš jų pardavimo gauti pelno, apgaulės įtakoje perdavė M. D. 3500 Lt gėlėms pirkti. Ir šis nukentėjusiojo suklaidinimas yra esminis, o M. D. nurodytam tikslui pinigų panaudoti ir neketino, o išleido juos savo reikmėms bei jam perduotų pinigų nukentėjusiajam negrąžino, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis turėtų kokio nors turto, dėl ko būtų užtikrintas žalos atlyginimas, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju yra apsunkintas prievolės įvykdymas be kriminalinės justicijos įsikišimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, pripažino, jog M. D. apgaule iš nukentėjusiojo J. K. įgijo 3500 Lt, neketindamas jų grąžinti, todėl M. D. nusikalstama veika nukentėjusiojo J. K. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuota kaip sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.). Apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusiajam galimybės išsiieškoti patirtą žalą civiline tvarka niekaip nebuvo apsunkintos ir apgaulė nebuvo tokia akivaizdi, kad ją būtų galima laikyti sukčiavimo nusikaltimo elementu, atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, atsižvelgtina į tai, kad M. D. anksčiau ne vieną kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas – sukčiavimą, kas neigiamai charakterizuoja nuteistajį ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog M. D. sistemingai daromi sukčiavimai yra ne tik M. D. gyvenimo būdas, bet ir papildomas pragyvenimo šaltinis, M. D. turint patologinį poreikį azartiniams lošimams (dėl patologinio potraukio azartiniams lošimams nuo 2013-09-11 iki 2013-09-12 jis gydėsi stacionare). Todėl logiška manyti, kad azartiniams lošimams M. D. galėjo naudoti sukčiavimo būdu gautas pinigines lėšas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo M. D. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką bei paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo ir protingumo principui. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skirdamas nuteistajam bausmę už nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltinamojo asmenybę. Teismas pagrįstai M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis atlygino nukentėjusiesiems K. Z. ir P. P. 400 Lt žalą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas, skirdamas M. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nusikalstamas veikas būdamas teistas už analogiškas nusikalstamas veikas ir turėdamas atidėtą bausmės vykdymą, baustas administracine tvarka. M. D. dėl patologinio potraukio azartiniams lošimams nuo 2013-09-11 iki 2013-09-12 gydėsi stacionare, toliau gydymą tęsė VPLC ADRS Dienos centre. Kadangi M. D. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie baudžiamųjų nusižengimų ir tyčinių nesunkių nusikaltimų, padarytų iš savanaudiškų paskatų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant arešto ir laisvės atėmimo bausmes, jas bendrinant tarpusavyje apėmimo būdu, todėl jam pagrįstai paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Nustatyta, kad šias nusikalstamas veikas M. D. įvykdė, neatlikęs ankstesniu -Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės. Kadangi pastaruoju nuosprendžiu paskirtoji bausmė buvo subendrinta su kita bausme, M. D. atžvilgiu priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendį, teismas, spręsdamas subendrintos bausmės skyrimo skundžiamu nuosprendžiu klausimą, bausmę turėjo bendrinti su paskutiniuoju M. D. atžvilgiu priimtu nuosprendžiu skirta bausme LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. nuostatų pagrindu (nusikalstamos veikos įvykdytos prieš priimant teismo nuosprendį). Teismas prie M. D. anksčiau paskirtos subendrintos 2 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo nedidelę dalį (2 mėn.) skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir paskyrė subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė galimybės taikyti nuteistajam BK 75 str. nuostatas, kadangi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis sistemingai darė analogiško pobūdžio musikalstamas veikas, net ir po nuosprendžių priėmimo ir jais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo, iš ko darytina išvada, kad nuteistasis jokių išvadų iš teismo procesų nepadarė, ankstesnės bausmės, atidedant jų vykdymą, nepasiekė savo tikslų ir bausmių skyrimo tikslus galima pasiekti tik realia laisvės atėmimo bausme. Todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji subendrinta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir neteisinga.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, iš esmės sutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, smulkiai neatsako į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, teisėjų kiolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog M. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 3 d. ir 182 str. 1 d., nes apgaulės būdu įgijo svetimą turtą. Naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendis keistinas dėl nuorodos į BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., skiriant subendrintą bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendė:

nuteistojo M. D. ir jo gynėjo advokato Edmundo Luotės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti dalyje, nurodant, kad, skiriant M. D. subendrintą bausmę, taikomos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. nuostatos.