Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir A. Ra. (A.Ra. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. - laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. sausio 21 d. laikas.

- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. – laisvės atėmimu penkiolikai metų;

- pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. sausio 21 d. laikas.

Iš A. R. ir A. Ra. priteista solidariai nukentėjusiajai B. Č. 4421 Lt turtinei ir 300000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. B. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam T. M. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai 4765,28 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. ir A. Ra. nuteisti už tai, kad 2008 m. balandžio 3 d., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai siekdami, kad J. V. grąžintų jo pripažintą 500 Lt skolą, A. R. , taip pat dėl asmeninių paskatų, susijusių su A. B. , išsiaiškinę, kad J. V. , A. B. ir T. M. gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarė nužudyti J. V. , A. B. ir T. M. , aptarė patekimo į minėtą butą būdą, pasiruošė nusikaltimo įrankius - kirvį, peilį bei metalinę lazdą. 2008 m. balandžio 4 d., apie 1 val., A. R. , apsiginklavęs kirviu, A. Ra. - peiliu ir metaline lazda, susitarę, kad bute žudys pirmą pasitaikiusį, po to visus kitus, per žemesnių aukštų balkonus užlipo į ketvirtame aukšte esančio buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), balkoną, iš šio balkono įsibrovė į butą, kur A. Ra., vykdydamas susitarimą nužudyti A. B., ją pasikėsino nužudyti, tyčia suduodamas jai kirviu, peiliu ir metaline lazda ne mažiau 10 smūgių į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas kirstinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje su kaukolės skliauto kairėje pusėje atviru, skeveldriniu bei įspaustiniu lūžiu, kirstinę žaizdą kaklo dešinėje pusėje su IV kaklo slankstelio atskilimu bei raumenų pažeidimu, pjautinę žaizdą kairės plaštakos II piršte, tuo sunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, šios veikos A. R. ir A. Ra. neužbaigė, nes buvo įsitikinę, kad ji dėl patirtų sužalojimų mirė. Tuo pačiu metu, tam pačiam bute, vykdant susitarimą nužudyti J. V., A. R. ir A. Ra., reikalaudami, kad J. V. grąžintų 500 Lt skolą A. R. , jį nužudė, A.Ra. tai padarė itin žiauriai, o būtent: A. R. tyčia sudavė kirviu J. V. į galvą ne mažiau vieno smūgio, A.Ra. J.V. tyčia sudavė kitus smūgius kirviu, peiliu ir metaline lazda į galvą, kaklo sritį ir kitas kūno vietas, taip suduodami ne mažiau 23 smūgių ir tuo padarydami tris durtines pjautines žaizdas kaklo nugariniame paviršiuje, su nugaros smegenų kietojo dangalo ir nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimais, kirstines žaizdas su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, pjautinę žaizdą kairės rankos III piršte, dvi linijines poodines kraujosruvas nugaros kairėje pusėje ir kairiame dilbyje, daugybines poodines kraujosruvas nugaroje ties tarpumenčiu (devynios), pjautines žaizdas kairiame smilkinyje, pjautines kaklo žaizdas su skydinės kremzlės ir kairės išorinės jungos venos bei bendrinės miego arterijos sužalojimais, dėl ko J. V. nuo kraujavimo į kvėpavimo takus, išorinio kvėpavimo sutrikimo, išorinio nukraujavimo mirė. A. R. ir A. Ra., savavaldžiaudami dėl J. V. skolos A. R., po fizinio smurto panaudojimo už J. V. skolą pasiėmė jo mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ ir 20 Lt. Taip pat, tuo pat metu A. R., vykdydamas susitarimą nužudyti ir T. M., pasikėsino jį nužudyti, tyčia jam kirviu suduodamas ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, kitas kūno vietas, tuo jam padarydamas nubrozdinimus galvos kairėje, kairiame petyje, kraujosruvą kairio užpakalinio momeninio gumburo projekcijoje, žaizdą nugaroje, tuo nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, šios veikos A. R. ir A. Ra. nebaigė T. M. pabėgus iš buto.

Jis nėra kerštingas, neturėjo motyvo ir nenorėjo nužudyti J. V.. Tai patvirtina jo elgesys įvykio vietoje. Apeliantas mano, kad nukentėjusiajai B. Č. priteistas civilinis ieškinys yra per didelis, nes tokios sumos pinigų neįmanoma sutaupyti, o visą gyvenimą dirbti tik dėl civilinio ieškinio nėra tikslo. Jei bus priteista nuosprendyje nurodyta pinigų suma, jis negalės išlaikyti savo šeimos. Dirbant oficialiai, visą laiką bus išskaičiuojamas civilinis ieškinys, todėl apeliantui nebus prasmės dirbti ir nukentėjusiesiems jis yra neskolingas. Be to, jis vedęs, turi mažametę dukrą. Apelianto nuomone, už suduotą J. V. vieną smūgį, jau atliko bausmę ir todėl turėtų būti paleistas arba jo dukrai turėtų būti skirta kokia nors pašalpa.

Taip pat apeliantas prašo nuteistajam A. Ra. sumažinti nukentėjusiajai B. Č. priteistą civilinį ieškinį bei sušvelninti pastarajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes A. Ra. nenužudė kokio nors bejėgio žmogaus, jį plėšdamas. Apeliantas mano, kad J. V. pats išprovokavo nusikaltimus. Tiek jis, tiek A. Ra. yra jauno amžiaus, anksčiau neteisti. Nors apeliantas nekenčia tokių žmonių, kaip J. V. ir T. M. , tačiau mano, kad tai nėra priežastis juos nužudyti. Apeliantas pažada daugiau nesmurtauti, išskyrus gynybos atvejus. Be to, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi būti pripažinta tai, kad nusikaltimus padarė blaivus ir nuo policijos pareigūnų nesislėpė.

Nukentėjusioji B. Č. atsikirtimu į nuteistųjų A. Ra. ir A. R. apeliacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti. Nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai apie A. Ra. ir A. R. nenorą nužudyti jos sūnaus J. V. yra neteisingas. Nuteistieji po nusikaltimo padarymo greitosios medikų pagalbos neiškvietė, nukentėjusiuosius paliko likimo valioje ir dabar tik siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl nusikaltimo jai ir jos šeimai yra sukeltas labai didelis skausmas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad A. R. kaltė pagal BK 129 str. 1 d., 22 str. 129 str. 2 d. 5 p. ir 294 str. 2 d. bei A. Ra. kaltė pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 5 p., 294 str. 2 d. yra neginčijamai įrodyta.

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose iš esmės neneigdami teismo nustatytų faktinių nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių ir savo veiksmų apimties, ginčija išankstinio susitarimo nužudyti tris asmenis buvimą bei apygardos teismo išvadas dėl atsiradusių padarinių inkriminavimo abiem nuteistiesiems (A. Ra. – pasikėsinimą nužudyti T. M. , o A. R. – A. B.).

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė bendrininkų susitarimo ribas, tyčios turinį ir kryptingumą bei pagrįstai A. Ra. ir A.R. nuteisė už tyčinį J. V. nužudymą bei pasikėsinimą nužudyti A. B. ir T. M..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 7 p. nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t .y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia.

Taigi, šio nutarimo ir BK 24 str. 1 d. nuostatos reikalauja nustatyti du objektyviuosius bendrininkavimo požymius: kelių asmenų dalyvavimą ir jų veikos bendrumą.

Šie objektyvieji bendrininkavimo požymiai byloje yra akivaizdūs. Abu nuteistieji padaryti nusikalstamas veikas susitarė iš anksto, t. y. 2008 m. balandžio 3 d., vakare. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme iš esmės patvirtino abu nuteistieji ir liudytojas V. R. . Nuteistojo A.R. teiginiai, jog žodį „užmušti“ dar galima suprasti ir kitaip, yra naivūs ir neįtikinami. Tai, kad nuteistieji siekė atimti nukentėjusiesiems gyvybes, neabejotinai patvirtina vėliau sekę bendri jų veiksmai (įrankių paruošimas, patekimas į butą, tikslingi veiksmai prieš nukentėjusiuosius, nusikaltimo įrankių slėpimas).

Skundžiamame nuosprendyje taip pat tinkamai apibūdinti ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia, šiuo atveju, pasireiškusi tuo, kad abu nuteistieji suvokė, jog yra nužudymo bendrininkai ir abu siekė to paties tikslo – atimti gyvybes nukentėjusiesiems. Tai vaizdžiai iliustruoja nuteistojo A. R. apeliacinio skundo teiginiai, kad patekus į butą ir pamačius jame tris nukentėjusiuosius, „kelio atgal jau nebebuvo“. Šie A. R. teiginiai ir pats smurtinių veiksmų pobūdis bei panaudoti įrankiai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad abu nuteistieji sieke ne pagąsdinti nukentėjusiuosius ir juos sužaloti, bet atimti jiems gyvybes. Tai, kad nuteistųjų veiksmai, patekus į butą, buvo situaciniai, t. y. jie nebuvo aptarę kuris kurį nukentėjusįjį žudys ir kokiu būdu tai darys, neturi reikšmės jų padarytų veikų juridiniam įvertinimui, nes nustačius, jog jų tyčia buvo nukreipta į gyvybės atėmimą trims asmenims, visi atsiradę padariniai abiem vykdytojams yra bendri ir atskirai nedalijami. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo A. R. pavartoto smurto prieš T. M. ir nuteistojo A. Ra. smurto prieš A. B., negalima pripažinti vykdytojo ekscesu, nes abiejų apeliantų tyčia apėmė gyvybės atėmimą trims nukentėjusiesiems. Tokį tyčios kryptingumą patvirtina nukentėjusiųjų T. M. ir A. B. bei pačių nuteistųjų parodymai apygardos ir apeliacinės instancijos teismuose, iš kurių seką, kad A. R. ir A. Ra. matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Maža to, ikiteisminio tyrimo metu A. Ra. aiškiai patvirtino, kad su A. R. iš anksto susitarė nužudyti visus tris nukentėjusiuosius (t. 3, b. l. 45-49, 52, 55, 58-71).

Byloje taip pat nustatyta, kad A. R. J. V. sudavė tik vieną smūgį kirviu į galvą. Kitus smūgius (viso suduota ne mažiau 23 smūgių) kirviu, peiliu, metaline lazda J. V. sudavė A. Ra.. Aukščiau paminėto Senato nutarimo 8 punkte nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Todėl A. R. veiksmus apygardos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip nužudymo bendravykdytojo, t. y. pagal BK 129 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad nuteistojo A. Ra. veiksmų prieš A. B. neapėmė A. R. daromų nusikaltimų objektyvioji pusė, o A. R. veiksmų prieš T. M. – A. Ra. daromų nusikaltimų objektyvioji pusė. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, konstatavo, kad abiejų nuteistųjų veiksmai visų trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu vertintini kaip bendravykdytojų (sudėtinis bendrininkavimas), nes, šiuo atveju, kiekvieno bendrininko atlikti veiksmai buvo būtina sąlyga nekliudomai smurtauti kitam bendrininkui.

Šioje nutartyje paminėto Senato nutarimo 6 p. nurodyta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčia atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str., 130 ar 131 str. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių (pvz., šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą.

Apie kaltininko tyčios tyrinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Byloje nustatyta, kad A. R. sudavė ne mažiau keturių smūgių nukentėjusiajam T. M. kirviu į galvą, nugarą, petį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės, t. y. panaudotas įrankis (kirvis), sužalojimų lokalizacija (dauguma jų padaryti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, nugarą), veiksmų intensyvumas (ne mažiau keturi smūgiai), jų nutraukimo priežastys (nukentėjusysis pabėgo), kaltininkų ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai (priešiškumas, kaltininkų tarimasis nukentėjusįjį nužudyti), kitiems nukentėjusiesiems atsiradę padariniai (vieno mirtis, kitam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas) rodo, kad A. R. T. M. sveikatą sutrikdė esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Todėl jo, o taip pat ir A. Ra. , veika dėl nuosprendyje ir šioje nutartyje nurodytų argumentų teisingai kvalifikuota kaip pasikėsinimas nužudyti.

Tyčios nužudyti A. B. turinio ir kryptingumo apeliantai neginčija. Todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 p., apygardos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Taigi, abiejų nuteistųjų nusikalstama veika dėl pasikėsinimo nužudyti T. M. ir A. B. teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p.

Nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad J. V. , negrąžindamas skolos, išprovokavo jo (A. R.) veiksmus. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Galimas nukentėjusiojo turtinių įsipareigojimų nevykdymas negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme, juo labiau, kad iš liudytojos E. G. parodymų matyti, kad J.V. A.R. siūlė turtinius ginčus išspręsti taikiai.

A. R. skundo teiginiai, esą jis ir A. Ra. apsiginklavo metaliniu strypu, peiliu ir kirviu bei į ketvirtame aukšte esantį butą balkonais lipo siekdami apsiginti ar apginti artimuosius nuo J.V. grasinimų yra nelogiški, neįtikinami ir todėl nereikalaujantys atskiro aptarimo.

Kartu šis nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog savo kaltę prisipažįsta tik iš dalies, o nuteistasis A. Ra. skunde teigia, kad visiškai prisipažįsta padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir labai gailisi.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (BK 54 str.). Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar vien ją sunkinančių aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į jas, bausmę griežtina ar švelnina.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Jeigu byloje yra lengvinančių aplinkybių, teismas gali pagal taikomo straipsnio sankcijos ribas paskirti švelnesnę bausmės rūšį, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir pan. Kokią konkrečią reikšmę individualizuojant bausmę turi lengvinanti aplinkybė, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Taigi, šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą (kas duotų teisinį pagrindą švelninti paskirtas bausmes), reikia nustatyti tai, kad abu kaltininkai prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir kad dėl jų nuoširdžiai gailisi.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai yra nustatomi abu (o ne kuris nors vienas) momentai: 1) kaltininko prisipažinimas, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir 2) kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 290-291).

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Jei asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tų veikų atžvilgiu, apie kurių padarymą asmuo prisipažino savanoriškai. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 295-296).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad abu nuteistieji po intensyvaus smurto pavartojimo prieš nukentėjusiuosius J. V. ir A. B., pastaruosius paliko įvykio vietoje. Dar sunkesnių pasekmių (nukentėjusiosios A. B. mirties) pavyko išvengti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo abiejų nuteistųjų valios, t. y. tik dėl nukentėjusiojo T. M. iškviestos medicininės pagalbos. Be to, po nusikaltimo padarymo abu nuteistieji paslėpė nusikaltimo padarymo įrankius bei pėdsakus (t. 2, b. l. 135-139, 142; t. 3, b. l. 40, 45-49, 52). Pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji savo kaltę pripažino tik iš dalies (t. 4, b. l. 6-12).

Taigi, šiuo atveju, nuteistojo A. Ra. prisipažinimas yra formalus. Jis savo kaltę dėl itin žiauraus nužudymo bei pasikėsinimo nužudyti dar du žmones padarymo pripažino ne laisva valia (ne savo noru), o verčiamas byloje surinktų įrodymų. Kolegijos nuomone, nesant baudžiamajame įstatyme nustatytai vienai (prisipažinimo) iš dviejų privalomų (prisipažinimo ir gailėjimosi) sąlygų, nėra pagrindo nustatyti nuteistojo A. Ra. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p.

Iš A. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis savo elgesio nevertina kritiškai. Priešingai nei mano apeliantas, skunde išdėstyti tokie išsireiškimai kaip „padugnės“, „taip jiems ir reikia“, bei išreikštas požiūris – „neapykanta tokiems žmonėms kaip nukentėjusieji“, parodo, kad jis visiškai nesigaili dėl savo nusikalstamų veiksmų. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, pripažinti nuteistojo A.Ra. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra juridinio pagrindo.

Įstatymų leidėjas nenumatė tokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurias nurodo nuteistasis A. R. (jis nusikalto būdamas blaivus ir nuo policijos pareigūnų nesislėpė). Todėl šias aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis, taip pat nėra jokio juridinio pagrindo.

Nuteistasis A. Ra. prašo sumažinti iš nuteistojo A. R. nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių dydį, o nuteistasis A. R. prašo civilinius ieškinius atmesti. Šie prašymai negali būti tenkinami, todėl atmetami.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai išsprendė civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos solidaraus atlyginimo nukentėjusiesiems B. Č. , A. B. ir T. M. bei Valstybinei ligonių kasai pagristumo ir dydžio klausimus. Kolegija taip pat sutinka su šiais teismo motyvais ir jų dar kartą nebedėsto. Kartu pažymėtina, kad toks apygardos teismo sprendimas neprieštarauja paminėtų BPK ir (ar) civilinės teisės normoms, reglamentuojančioms neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 2K-533/2006, 2K-108/2007, 2K-301/2008 ir kt.). Be to, nuteistasis A. Ra. apeliaciniame skunde pripažino pareikštus visus civilinius ieškinius.

Apygardos teismas, paskirdamas nuteistiesiems A. R. ir A. Ra. galutines subendrintas laisvės atėmimo bausmes (atitinkamai – devyneriems metams ir penkiolikai metų), BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (A. R. ir A. Ra. padarė po du labai sunkius nusikaltimus, kurių vienas sukėlė neatstatomas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei, bei po vieną apysunkį nusikaltimą), kaltininkų asmenybes (legalaus darbo abu nedirbo, anksčiau neteisti, administracine tvarka bausti: A. R. – aštuonis kartus, A. Ra. - vieną kartą), jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą po vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmių dydžiams.

Nuteistajam A. R. už nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 5 p. (2007 m. birželio 28 d. įst. Nr. X-1233 red.) padarymą paskirtos bausmės, kurių dydžiai nežymiai didesni už sankcijose numatytų bausmių minimalius dydžius, o už nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., paskirta bausmė, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nuteistajam A. Ra. už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 6 p. (2007 m. birželio 28 d. įst. Nr. X-1233 red.) padarymą paskirta bausmė, kurios dydis nežymiai viršija sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, už nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 5 p., paskirta bausmė, kurios dydis atitinka sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, o už nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., - kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Visos paminėtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Jos atitinka bausmės paskirtį ir teisingumo principui neprieštarauja.

Nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės (abu nuteistieji yra jauno amžiaus, pasižadėjimas daugiau nesmurtauti, vedęs, turi mažametę dukrą) nėra pakankamos sumažinti jam ir (ar) A. Ra. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžius. Taigi, švelninti paskirtas bausmes, kaip to prašo apeliantai, nėra teisinio pagrindo.

Taip pat atmetamas nuteistojo A. R. prašymas skirti jo dukrai pašalpą, nes šio klausimo išsprendimo kompetencija priklauso asmens gyvenamojoje teritorijoje esančioms savivaldos institucijoms.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir A. Ra. apeliacinius skundus atmesti.