- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-06
- Bylos Nr.
- 2-636/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- S. V., V. G.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB NORD banko
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Bendri projektai“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1169-392/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. G. ir S. V. , dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Bendri projektai“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. G. ir S. V. dėl skolos priteisimo ir prašė solidariai priteisti iš atsakovų 477 873,03 EUR (1 650 000 Lt) skolą, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skola atsakovams atsirado 2006 m. vasario 7 d. Kreditavimo sutarties Nr. 408-06IL, 2008 m. sausio 2 d. Susitarimo Nr. 408-06IL/1, 2008 m. vasario 12 d. Susitarimo Nr. 408-06IL/2, 2006 m. vasario 7 d. Laidavimo sutarties Nr. 10-06L bei 2006 m. vasario 7 d. Laidavimo sutarties Nr. 11-06L pagrindu. Bankas teigė, kad tretysis asmuo neįvykdė savo įsipareigojimų, prisiimtų kreditavimo sutartimi, o atsakovai (laiduotojai) neįvykdė savo įsipareigojimų prisiimtų minėtomis laidavimo sutartimis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 18 d. teismo nutartimi atsakovų V. G. ir S. V. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas bendrai ne didesnei nei 477 873 eurų 3 centų sumai.
Šalies argumentai
S. V. kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu, kuriuo atsakovas teismo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį toje dalyje, kurioje laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos jo atžvilgiu. Skunde S. V. nurodė, kad nėra realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui bei pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu, nes kreditavimo sutarties įvykdymas ieškovui yra užtikrintas nekilnojamojo turto, kurio vertė 3 970 000 Lt, įkeitimu. Todėl, atsakovo nuomone, 2009 m. gruodžio 18 d. teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės be pagrindo ir neproporcingai apribojo jo teises ir interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepime AB DnB NORD bankas nurodė, kad su S. V. argumentais, išdėstytais atskirajame skunde, nesutinka. Bankas teigė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuotų reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovas pateikė duomenis apie 2008 m. kovo 19 d. įkeisto turto įvertinimą. Tačiau, ieškovo nuomone, dabar įkeisto turto kainos yra ženkliai sumažėjusios, o likvidacinė jo vertė tesiekia 560 000 Lt. Dėl to pagal Kreditavimo sutartį ieškovui įkeisto turto nepakanka banko reikalavimui patenkinti. Todėl AB DnB NORD bankas teismo prašė atsakovo S. V. atskirąjį skundą atmesti, o nusprendus jį tenkinti bent iš dalies, palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones 1 090 000 Lt sumai (skirtumui tarp įkeisto turto likvidacinės vertės ir prašomos priteisti sumos).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sutiko su dalimi atsakovo atskirajame skunde nurodytų argumentų ir skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį pakeitė sumažinant S. V. turto arešto mastą iki 1 090 000 Lt. Nurodė, kad turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taip pat nurodė, kad pats ieškovas savo atsiliepime į skundą patvirtina, kad kreditavimo sutarties įvykdymas bankui yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, tačiau įkeisto turto likvidacinė vertė, remiantis 2009 m. liepos 30 d. Turto vertės nustatymo pažymos Nr. 09-07-30-2120 duomenimis, yra tik 560 000 Lt. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovų turto areštas viso ieškovo reikalavimo (1 650 000 Lt) sumai nėra pagrįstas ir pažeidžia S. V. interesus, nes 560 000 Lt dydžio banko reikalavimo dalis, yra užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą S. V. atžvilgiu teismas sumažino iki įkeitimu neužtikrintos 1 090 000 Lt dydžio ieškinio dalies.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas S. V. prašo šią teismo nutartį panaikinti dalyje, kurioje teismas paliko pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateikta pažyma ir nesivadovavo atsakovo S. V. pateikta ataskaita, nes banko pažyma yra tik viena iš sudedamųjų turto vertinimo ataskaitos, numatytos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 244 ,,Dėl Turto vertinimo metodikos“, dalių. Kadangi visos turto vertinimo ataskaitos ieškovas teismui nepateikė, pažyma laikytina tik informacinio pobūdžio dokumentu, t. y. netinkama įrodinėjimo priemone. Dėl šios priežasties teismui pateiktos bankui įkeisto turto vertinimo ataskaitos duomenys liko nepaneigti.Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo pateiktoje pažymoje nurodytas turtas jį vertinant nebuvo apžiūrėtas, todėl toks vertinimas negali būti laikomas patikimu.Teismas nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą įkeisto turto likvidacine (560 000 Lt), o ne rinkos (940 000 Lt) verte, nes netgi parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, antstolis nustato jo rinkos, o ne likvidacinę vertę (CPK 681 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad visa skola ieškovui yra 709 655,87 eurų, tačiau ieškovas, kreipdamasis dėl skolos išieškojimo, įvertino dalies skolos atgavimą realizavus įkeistą turtą, todėl kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl 477 873,03 eurų skolos. Atkreipia dėmesį, kad pardavimas iš varžytynių nėra tiesioginis komercinis rinkos sandoris, be to, parduodamo turto kaina pirmose varžytynėse sudaro 80 proc., o antrose – tik 60 proc. turto rinkos kainos. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos sąstingį, abejotina, ar įkeistas turtas būtų parduotas iš pirmų varžytynių. Be to, ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikia 2009 m. liepos 30 d. išplėstinę nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Iš ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių matyti, jog ieškinys pareikštas laidavimo sutarčių pagrindu, pagrindiniam skolininkui UAB „Bendri projektai“ neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal 2006 m. vasario 7 d. kreditavimo sutartį Nr. 408-06IL su vėlesniais pakeitimais, už kurių tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai. Nors pagrindinio skolininko bendra atsakovų laidavimu užtikrinta įsipareigojimų, kylančių iš minėtos kreditavimo sutarties, suma sudaro 709 655,87 eurų, ieškovas ieškiniu laiduotojams pareiškė reikalavimą dėl 477 873,03 eurų dydžio šios skolos dalies priteisimo. Iš bylos taip pat matyti, jog pagrindinio skolininko prievolių, kylančių iš kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, įkeičiant žemės sklypą su pastatu, esantys Klaipėdos g. 64, Panevėžyje. Pažymėtina, kad kai pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui yra užtikrinta hipoteka ir laidavimu, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, esant laiduotojui pareikštam ieškinio reikalavimui dėl skolos priteisimo, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokio masto, kiek pagrindinio skolininko prievolės tinkamas įvykdymas nėra užtikrintas hipoteka. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, siekiant nustatyti hipotekos teikiamą prievolių įvykdymo užtikrinimo apsaugą, esminę reikšmę turi nustatymas, kokio dydžio reikalavimą kreditorius galėtų patenkinti iš įkeisto turto, o tai yra neatsiejamai susiję su įkeisto turto vertės nustatymu.
Kaip pagrįstai paminėjo apeliantas, vykdant teismo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių, turtą įvertina antstolis (CPK 558 str. 2 d., 681 str.). Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro 80 proc. CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos, t. y. jo rinkos kainos (CPK 718 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, jog būtent įkeisto turto rinkos vertės kriterijus nagrinėjamu atveju yra lemiamas, sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą. Iš AB DnB NORD banko pateiktos 2009 m. liepos 30 d. išplėstinės nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, jog įkeisto turto rinkos vertė yra 940 000 Lt (b. l. 99). Apeliantas nepateikė jokių duomenų apie šiuo metu esančią įkeisto turto vertę, nors nekilnojamojo turto kainų kritimas 2008–2009 m. laikotarpiu pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2008). Atsižvelgiant į tai, jog bendra pagrindinio skolininko skolos suma sudaro 709 655,87 eurų, o jo įkeisto turto šiai prievolei tinkamai įvykdyti užtikrinti rinkos vertė 2009 m. viduryje sudarė 940 000 Lt ir, tikėtina, jog per 2009 metus, 2010 metų pradžią dar krito, darytina išvada, jog apeliantas neįrodė, kad ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdymas, atsižvelgiant į varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą bei bendrą pagrindinio skolininko prievolės dydį, yra užtikrintas hipoteka daugiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas.
Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus ir skundžiama nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija daro išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas apelianto atžvilgiu nagrinėjamu atveju atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (CPK 17 str., 145 str. 2 d.). Taip pat pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu pasikeitus pagrindinio skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo tikslu įkeisto turto vertei ir pateikus įrodymus, jog, kreditoriui nukreipus išieškojimą į įkeistą turtą, jo užtektų kreditoriaus reikalavimams patenkinti, apeliantas bet kurioje civilinio proceso stadijoje galėtų kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.