Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, darbovietės adresas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. liepos 17 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2477/2014/I/VIL-300 panaikinimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VA VMI) IV juridinių asmenų patikrinimo skyriaus III skyriaus vyr. specialistė V. R. 2014 m. birželio 30 d. surašė L. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 020198, kuriame nurodė, jog 2014 m. birželio 30 d. buvo nustatyta, kad L. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovu ir būdamas atsakingas už mokesčių sumokėjimą, neužtikrino, kad bendrovė sumokėtų 30 702 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), kuris turėjo būti sumokėtas nuo 2013-07-25 iki 2013-11-25, kas mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos, ir tuo pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalį bei 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Ši L. J. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalį. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio Bendrovė darbuotojams priskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, tačiau L. J. neužtikrino, kad išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) nuo deklaruotų išmokėtų A klasės išmokų, susijusių su darbo santykiais, būtų sumokėtas į biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Nustatyta, kad GPM nepriemoka už minėtą laikotarpį yra 17 215 Lt. Bendrovės direktorius pažeidė 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 81 straipsnio 1 dalį ir 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 3 dalies nuostatas.

L. J. 2014 m. birželio 30 d. buvo surašytas administracinis nurodymas, kuriuo buvo siūloma per 10 darbo dienų sumokėti 500 Lt baudą. L. J. nustatytu terminu nesumokėjus baudos, Vilniaus apskrities VMI skyriaus vedėjo pavaduotoja R. K., išnagrinėjusi L. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2014 m. liepos 17 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2477/2014/I/VIL-300 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad L. J. padarė protokole nurodytas veikas, numatytas ATPK 172 straipsnio 1 dalyje ir 173¹¹ straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam subendrintą 1000 Lt baudą.

Be to, 2014-02-17 UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo iki 2018-02-28. 2014-03-25 VA VMI priėmė sprendimą netenkinti tokio UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymo ir neišdėstyti mokestinės nepriemokos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos-sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo taisyklių 31 punktu prašomos atidėti mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdomas nuo mokesčio mokėtojo prašymo atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateikimo dienos (t. y. nuo tos dienos, kurią vietos mokesčio administratorius mokesčio mokėtojo prašymą gavo) iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo dienos arba dienos, kurią buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo. Vadinasi UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2014-02-17 iki 2013-03-25 neturėjo pareigos mokėti mokesčių.

Be to, 2014-02-19 Vilniaus apygardos teismui buvo teiktas pareiškimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nes įmonė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, dėl ko vėluojama yra atsiskaityti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, VMI, tiekėjais. Tačiau teismas atsisakė UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelti restruktūrizavimo bylą, kadangi padarė išvadą, jog įmonė yra nemoki.

2014-05-16 Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. B2-4348-803/2014, kuria nutarė iškelti UAB „Statybsta“ bankroto bylą.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Pareiškėjas pateikė 2014-04-18 Vilniaus apygardos nutartį civilinėje byloje Nr. B2-4348-803/2014, kurioje nurodyta, jog pareiškimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2014-04-18. Taigi, nuo šios datos privalėjo būti sustabdomi visi mokėjimai. Todėl, pareiškėjo manymu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. - 2013 m. spalio ir nuo 2013 m. liepos - 2014 m. birželio mėn. negalėjo vykdyti įstatymu numatytos pareigos laiku sumokėti mokesčių dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl apyvartinių lėšų stygiaus ir dėl to, jog jau buvo iškelta bankroto byla. Ši aplinkybė reikšminga nustatant, ar Pareiškėjo veikoje yra būtinasis administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės požymis - kaltė, t. y. ar asmuo turėjo realią galimybę laiku sumokėti priklausančius mokesčius. Iš pateiktų dokumentų analizės galima daryti išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosiose sąskaitose nebuvo pakankamai piniginių lėšų, iš kurių būtų buvę galima sumokėti mokesčius. Paminėtina ir tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikdama mokėjimus nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnyje nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos ir tai patvirtina aplinkybę, jog Pareiškėjo veiksmuose nėra jokios kaltės formos. Be kita ko, VA VMI mokestinės nepriemokos išsiieškojimą vykdė ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka, kurios išsiieškoti nepavyko dėl tos pačios priežasties - lėšų nebuvimo.

Aukščiau išdėstomos aplinkybės, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog sumokėti mokesčių nebuvo galima dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl sunkios įmonės finansinės padėties ir apyvartinių lėšų stygiaus. Todėl nagrinėjamu atveju jo veiksmuose nėra jokios kaltės formos, t. y. nei tyčios, nei neatsargumo, todėl Nutarimas yra nepagrįstas ir naikintinas nenustačius pareiškėjo veikoje ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio l punktas), t. y. kaltės.

Jeigu teismas nesutiktų nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, pareiškėjas prašo, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnį ir visiškai neskirti jam administracinės nuobaudos.

Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu į skundą prašo palikti Nutarimą nepakeistą ir L. J. skundo netenkinti, kadangi Inspekcija, priimdama Nutarimą L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, rėmėsi visais byloje surinktais ir bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, teisingai taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, pareiškėjo kaltė dėl jam inkriminuojamo pažeidimo pilnai įrodyta visais administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais įrodymais. Nurodo, kad ATPK 172 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad viena iš mokesčių mokėtojo pareigų - laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, į kurią įeina ne vien tik teisingas mokesčio apskaičiavimas, bet ir mokesčio laiku sumokėjimas. Vadovaujantis PVM įstatymo 90 straipsnio 1 dalimi, už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

PVM, kaip ir kitų privalomų piniginių prievolių, mokėjimas yra ūkinė komercinė operacija. Šia operacija užtikrinama tinkama ir sąžininga komercinės veiklos vykdymo tvarka, siekiant apsaugoti valstybės interesus bei užtikrinti, kad visos privalomos mokesčių mokėtojų įplaukos patektų į valstybės biudžetą. Vadovaujantis PVM įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad L. J. netinkamai įgyvendino savo pareigas - įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo už 2013 m. birželio mėn. - 2013 m. spalio mėn. mokestinį laikotarpį 30 702 Lt PVM sumos, taip sudarydamas šios sumos įsiskolinimą valstybės biudžetui. Pareiškėjas turėjo mokestinę prievolę ne tik tinkamai apskaičiuoti tačiau ir, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos ir terminų, ją laiku sumokėti. L. J. privalėjo atsiskaityti su valstybe ir sumokėti susidariusią 30 702 Lt nepriemoką už 2013 m. birželio mėn. - 2013 m. spalio mėn. mokestinį laikotarpį.

ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad GPM mokėjimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams vyriausiems buhalteriams (buhalteriams) nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vadinasi, šiuo atveju, vadovaujantis GPM įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos.

Administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas per 2013 m. liepos mėn. – 2014 m. birželio mėn. mokestinį laikotarpį nesumokėjo į valstybės biudžetą 17 215 Lt GPM. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Bendrovė 2012 m. pabaigoje buvo sumokėjusi visą jai priklausantį GPM į valstybės biudžetą, vadinasi Bendrovės direktorius veikė teisėtai ir rūpestingai, vykdydamas mokestinę prievolę atsiskaityti su valstybe. Inspekcija su šiuo pareiškėjo argumentu sutinka, nes teisėtas ir rūpestingas Bendrovės vadovo elgesys 2012 m. pabaigoje sumokant visą Bendrovei priklausantį GPM, neatleidžia Bendrovės vadovo nuo pareigos ir toliau rūpintis tinkamu mokestinės prievolės įgyvendinimu bei imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrintas Bendrovės veiklos organizavimas ir apskaita mokant mokesčius už kitus mokestinius laikotarpius.

Taip pat pareiškėjas skunde pažymi, jog 2014-02-17 Bendrovė teikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo iki 2018-02-28, tačiau 2014-03-25 Inspekcija priėmė sprendimą netenkinti tokio Bendrovės prašymo ir neišdėstyti mokestinės nepriemokos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 20 p. nuostatomis, mokestinės nepriemokos, dėl kurios sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo pateiktas prašymas, išieškojimas paprastai nepradedamas arba sustabdomas nuo tos dienos, kai vietos mokesčių administratorius gavo mokesčių mokėtojo prašymą iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo dienos arba dienos, kurią buvo priimtas sprendimas neatidėti arba neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino. Todėl, pasak Pareiškėjo, nuo 2014-02-17 iki 2014-03-25 (pastebėtina, kad skunde nurodyta data - 2013-03-25) Bendrovė neturėjo pareigos mokėti mokesčių. VMI pažymi, kad Taisyklių 20 punkto nuostatose yra pavartotas žodis „paprastai“, kuris reiškia, kad šiame punkte suformuluota taisyklė griežtai neįpareigoja Inspekcijos nepradėti ar sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, nes ši nuostata suteikia Inspekcijai galimybę pasirinkti tolesnių veiksmų variantą. Todėl VMI neprivalo nepradėti arba sustabdyti nepriemokos išieškojimą, kadangi minėta Taisyklių nuostata yra dispozytivaus pobūdžio.

Be to, skunde nurodoma, kad nuo 2014-05-16, iškėlus Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto bylą, turėjo būti stabdomi visi mokėjimai. VMI nesutinka su šiuo skundo argumentu, kadangi 17 215 Lt GPM nepriemoka buvo nustatyta 2013 m. liepos mėn. – 2014 m. birželio mėn. mokestiniu laikotarpiu. Vadinasi, priskaičiuota nepriemokos suma iki 2014-05-16 yra visiškai pagrįsta ir turėjo būti sumokėta į valstybės biudžetą. Todėl, šiuo atveju, Pareiškėjo argumentas dėl visų mokesčių mokėjimo stabdymo yra kritikuotinas ir nepagrįstas.

Pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl GPM nepriemokos nemokėjimo (apyvartinių lėšų stygius ir sunki įmonės finansinė padėtis) laikomi teisiškai nereikšmingais ir neturinčiais tiesioginės įtakos administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimui ar nebuvimui, kadangi byloje buvo nustatyta, kad Pareiškėjas Bendrovės darbuotojams mokėjo darbo užmokestį, vadinasi, privalėjo mokėti ir GPM. Dėl to Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertinami kaip jo gynybinė pozicija.

VMI teigimu, taikyti pareiškėjo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnį nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu L. J. palaikė savo skundo reikalavimus. Taip pat papildomai nurodė, kad pateikė papildomus dokumentus, iš kurių matyti, kokius BUAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė mokėjimus ir UAB „Psyops Constructions“ vykdytus mokėjimus už BUAB „(duomenys neskelbtini)“. Kiek BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo lėšų, tiek jomis ir buvo atsiskaityta su bendrovės darbuotojais. Šiuo metu BUAB „(duomenys neskelbtini)“ prasidėjo bankroto procedūros. Jų Bendrovė vykdė mokėjimus darbuotojams ir valstybei bei pagrindinius, būtinus mokėjimus už telefonines paslaugas, nes reikėjo organizuoti bendrovės veiklą, buhalterinės programos nuomą, be kurių negalima vesti bendrovės buhalterijos, bei pašto išlaidos darbuotojams ir siunčiant procesinius dokumentus teismams. Nuo 2013 m. liepos mėnesio buvo mokami darbo užmokesčiai, 149 Lt už buhalterines programas, 300 Lt už telefono paslaugas, pašto išlaidos dėl bylinėjimosi teismuose. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2013 m. liepos mėnesio nepažeidė reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarkos, dengė skolas. Bendrovės banko sąskaitos buvo areštuotos, jose pinigų nebuvo.

Teismo posėdžio metu VMI atstovas Jonas Osteris prašė L. J. skundo netenkinti ir Nutarimą palikti galioti nepakeistą. Papildomai nurodė, jog GPM yra išskaičiuojamas iš išmokų konkrečiam darbuotojui ir šitas išskaičiuotas mokestis yra to darbuotojo pinigai, bet ne įmonės, t. y. jei įmonė yra nepajėgi sumokėti 1000 Lt darbuotojui, gali sumokėti 700 Lt, išskaičiuoti mokestį ir jį persiųsti į biudžetą, o skola liks darbuotojui ateičiai. Šiuo atveju mokestis buvo išskaitomas iš darbuotojo atlyginimo, bet jis nebuvo pervedamas, darbuotojai negalėjo pasinaudoti socialinėmis garantijomis. Įstatymų leidėjas numatė atsakomybę už GPM mokesčio mokėjimo pažeidimą, nes tai yra darbuotojų pinigai, ne įmonės, todėl jokio pasiteisinimo, kad įmonėje bloga finansinė padėtis, dėl to nebuvo sumokėtas mokestis, negali būti. Šios tvarkos turi būti laikomasi ir jokių pasiteisinimų negali būti, todėl dėl šio pažeidimo mano, kad L. J. kaltė pilnai įrodyta.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo

ATPK 172 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Administracinė atsakomybė pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį galima, kai asmuo, užsiimantis komercine ar ūkine veikla, kuria siekiama pelno, nepaiso tai veiklai nustatytos tvarkos.

Byloje nustatyta, kad L. J., eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas ir būdamas atsakingas už mokesčių sumokėjimą, nesumokėjo 30 702 Lt PVM, kuris turėjo būti sumokėtas nuo 2013-07-25 iki 2013-11-25, kas mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos. Tokiais savo veiksmais jis kaltinamas pažeidęs 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos PVM Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalį bei 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Nuo 2011 m. birželio 1 d. VMI pradėjo naudotis nauja Mokesčių apskaitos informacine sistema (MAIS), kurioje apskaitomi visi Lietuvos mokesčių mokėtojai ir visi VMI surenkami mokesčiai. MAIS sistema leidžia automatizuoti nepriemokų išieškojimo paslaugų apdorojimą ir pateikimą mokėtojui. Pradėjus naudotis šia automatizuota sistema, atsirado galimybė mokesčių mokėtoją operatyviai informuoti apie kiekvieną pradelstą sumokėti prievolę, siunčiant pranešimus el. paštu, t. y. tokie pranešimai yra siunčiami mokesčių mokėtojams, kurie per 7 dienas po mokėjimo termino nesumokėjo deklaruoto mokesčio prievolės.

ATPK 250 straipsnio 7 punktas numato, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai.

ATPK 35 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Remiantis ATPK 35 straipsnio 3 dalimi, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos arba nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar nutraukti baudžiamąjį procesą, ar skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą, arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Administracinio teisės pažeidimo protokole ir Nutarime yra nurodyta, kad L. J., būdamas Bendrovės vadovu, laiku neužtikrino PVM sumokėjimo, kuris turėjo buti sumokėtas nuo 2013-07-25 iki 2013-11-25 (už 2013 m. birželio mėn. – 2013 m. spalio mėn. mokestinį laikotarpį). Teismas nesutinka su tuo, kad šis pažeidimas, kaip nurodyta Nutarime, buvo nustatytas 2014-06-30, kadangi, kaip jau buvo minėta, automatizuota Mokesčių apskaitos informacinė sistema (MAIS) leidžia operatyviai nustatyti kiekvieną pradelstą sumokėti prievolę bei el. paštu apie tai informuoti mokesčių mokėtoją, kuris per 7 dienas po mokėjimo termino nesumokėjo deklaruoto mokesčio. Vadinasi, L. J. vadovaujamai bendrovei iki 2013-11-25 nesumokėjus deklaruoto PVM, VMI turėjo realią galimybę iš karto tai matyti ir operatyviai informuoti Bendrovę. Tai, kad šis galimai padarytas teisės pažeidimas buvo nustatytas anksčiau, o ne 2014-06-30, taip pat patvirtina byloje esantis VMI 2014-03-25 sprendimas, kuriuo nebuvo patenkintas L. J. vadovaujamos bendrovės prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2018 m. vasario 28 d. Pateikti dokumentai taipogi liudija (VMI 2014-03-25 išvada dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo), kad L. J. vadovaujamos bendrovės prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, tame tarpe ir PVM, VMI gavo 2014 m. vasario 17 d. Taigi šie byloje esantys duomenys leidžia teismui daryti neabejotiną išvadą, kad skundžiamame nutarime nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo nustatytas tik 2014-06-30, nepasitvirtino.

Pagal suformuotą teismų praktiką motyvuotas sprendimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino pratęsimo turi būti priimtas dar nepasibaigus ATPK 35 straipsnyje nustatytiems terminams. Jei šie terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N756-1494/2007, 2008 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N556-594/2008, 2010 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010 ir kt.). Priežastys, dėl kurių administracinė nuobauda per minėtus terminus nebuvo paskirta, priimant byloje sprendimą jokios reikšmės neturi. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukiama tiek tuo atveju, kai nuobaudos nesuspėta paskirti dėl objektyvių priežasčių, tiek ir tuo atveju, kai terminai yra suėję dėl netinkamo pareigūnų pareigų atlikimo.

Atsižvelgiant į tai, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas šioje byloje baigėsi 2014-05-25, institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą ir 2014-07-07 nutarimu skyrusi nuobaudą, įstatymo nustatyta tvarka nuobaudos skyrimo termino nepratęsė, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena L. J. atžvilgiu dėl ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo nutrauktina, nes nepaskyrus nuobaudos per ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą nuo šio pažeidimo nustatymo dienos ir šio termino laiku nepratęsus, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena tampa negalima (ATPK 250 str. 7 p.).

Nutraukus bylą vienu iš ATPK 250 straipsnyje numatytų pagrindų, inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai nenagrinėjami.

Dėl ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo

L. J. Nutarimu taip pat buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio neužtikrino, kad išskaičiuotas GPM nuo deklaruotų išmokėtų A klasės išmokų, susijusių su darbo santykiais, būtų sumokėtas į biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Nustatyta, kad GPM nepriemoka už minėtą laikotarpį yra 17215 Lt. Nutarimu konstatuota, jog Bendrovės direktorius L. J., būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir apskaitą, aukščiau paminėtais veiksmais pažeidė 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 str. 1 d. 1 p., 81 str. 1 d. ir 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 str. 3 d. Už tai jam buvo paskirta 1000 Lt bauda.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, o to paties įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 Nr. IX-1007) 23 straipsnio 3 dalį mokestį išskaičiuojantis asmuo nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio paskutinės dienos. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalį mokestį išskaičiuojantis asmuo yra asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra mokestį išskaičiuojantis asmuo. Prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo (bendrovės darbuotojų) GPM ir sumokėti jį į biudžetą, kaip minėta, nustatyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje. L. J. neginčija tos aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiku nesumokėjo GPM įmokų į biudžetą, tačiau nurodo, jog negalėjo vykdyti įstatymu numatytos pareigos laiku sumokėti mokesčius dėl objektyvių priežasčių, tai yra apyvartinių lėšų stygiaus ir dėl sunkios įmonės finansinės padėties, todėl jo kaltės šiuo atveju nėra. Byloje yra duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis pažeidimo padarymo metu iš tiesų buvo sunki. Tai patvirtina pateikti įmonės finansiniai dokumentai, teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ir kt. Tačiau, kaip matyti iš L. J. pateiktų dokumentų (b. l. 50-101), UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. balandžio 30 d. vykdė veiklą ir, nors įmonės finansinė padėtis buvo sunki, visgi mokėjo savo darbuotojams darbo užmokestį, kas patvirtina, jog minėtu laikotarpiu apskaičiuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų darbo užmokestį GPM, kuris yra išskaičiuojamas iš išmokų konkrečiam darbuotojui ir šis išskaičiuotas mokestis yra ne įmonės, bet darbuotojo pinigai, buvo išskaitomas iš darbuotojų atlyginimo, bet jis nebuvo pervedamas į biudžetą. Akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, mokėdama savo darbuotojams darbo užmokestį, tuo pačiu privalėjo vykdyti imperatyvią įstatymo nuostatą išskaičiuoti mokesčių mokėtojo (bendrovės darbuotojų) GPM ir sumokėti jį į biudžetą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog L. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir apskaitą, turėjo realią galimybę laiku sumokėti GPM, tai yra jo veikoje yra būtinasis administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo kaltės nėra, bendrovės sąskaitos buvo areštuotos, jose pinigų nebuvo, be to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio nepažeidė reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarkos, atmestini kaip nepagrįsti, neturintys įtakos pažeidimo sudėties buvimui arba nebuvimui. Kartu pažymėtina, jog teisės akto, kuris šiuo atveju reglamentuotų atliekamų mokėjimų eiliškumo tvarką, kuria remiasi ir kurios teigia nepažeidęs L. J., nėra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnis, kuriuo skunde remiasi L. J., reglamentuoja lėšų nurašymo eiliškumą vykdymo procese, kuomet lėšos yra nurašomos iš skolininko sąskaitų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog L. J. pažeidė GPM mokėjimo tvarką, o būtent pažeidė 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 81 straipsnio 1 dalį ir 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 3 dalį, kadangi būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi neužtikrino, kad išskaičiuotas GPM nuo deklaruotų išmokėtų A klasės išmokų, susijusių su darbo santykiais, būtų sumokėtas į biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis Nutarimu pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį.

Kartu teismas atkreipia dėmesį, jog duomenų apie tai, kad 2014 m. gegužės ir birželio mėnesiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams būtų išmokėjusi kokius nors darbo užmokesčius, nuo kurių privalomai turėtų išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais GPM, byloje nėra. Kaip jau minėta, L. J. teismui pateikė duomenis, jog darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams buvo mokamas iki 2014 m. balandžio 30 d., ir nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014 m. balandžio mėnesio veiklos nebevykdė, nes jau buvo pradėta bankroto procedūra. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje esanti Vilniaus apygardos teismo 2014-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-4348-803/2014, kuria buvo nutarta priimti ieškovo A. D. ieškinio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimas iki 2014-04-22), taip pat Vilniaus apygardos teismo 2014-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-4348-803/2014, kuria nutarta iškelti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą. Atsižvelgiant į šiuos duomenis darytina išvada, jog L. J. pareikštas kaltinimas pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį už 2014 m. gegužės - birželio mėn. mokestinį laikotarpį nepasitvirtino, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog per minėtą mokestinį laikotarpį UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo A klasės išmokas ir išskaitė GPM nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų. Todėl šios aplinkybės yra šalintinos. Tačiau, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, jog L. J. kaltė pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį už 2013 m. liepos mėn. - 2014 m. balandžio mėn. mokestinį laikotarpį yra įrodyta, todėl inkriminuoto laikotarpio susiaurinimas tėra pagrindas vertinti nustatytą pažeidimą kaip trukusį trumpesnį laiko tarpą, į ką atsižvelgtina skiriant nuobaudą.

Vertindamas L. J. skirtos nuobaudos pagal ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalį pagrįstumą ir švelnesnės nuobaudos taikymo galimybę teismas atsižvelgia į tai, kad Nutarimu L. J. paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, jog skiriant L. J. nuobaudą buvo konstatuota, jog nei L. J. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau tiek iš administracinio teisės pažeidimo bylos, tiek iš L. J. skundo bei paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog L. J. su pažeidimu iš esmės sutinka, gailisi dėl įmonėje susiklosčiusios situacijos, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jam dalyvavusius asmenis, todėl teismas tai pripažįsta L. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat bylos medžiaga nustatyta, jog pažeidimo padarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis buvo sunki, trūko apyvartinių lėšų, todėl teismas pripažįsta, jog nustatytas pažeidimas buvo padarytas dėl labai sunkios įmonės finansinės padėties, ką pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas atsižvelgia ir į padaryto pažeidimo pobūdį, į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į konkrečią nesumokėto mokesčio sumą, į tai, jog L. J. ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad būtų išvengta žalos padarymo (kreipėsi į teismą dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo, ne vieną kartą kreipėsi į VMI su prašymais dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo), taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius L. J. – duomenų apie ankstesnį patraukimą administracinėn atsakomybėn nėra, dirba.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už pažeidimą paskirtos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Proporcingumo principas yra susijęs su ATPK 30¹ straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisinga ir protinga nuobauda laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N9-827/2007, N5-542/2007, N3-331/2007, kt.).

Teismas, įvertinęs visumą aplinkybių, reikšmingų skiriamos nuobaudos individualizavimui, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais sprendžia, kad šiuo atveju yra susiklosčiusios ypatingos, išskirtinės aplinkybės, kompleksas faktinių duomenų, bylojančių L. J. naudai, todėl yra pakankamas pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, tai yra, kad šiuo konkrečiu atveju administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti už ATPK 173¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskyrus L. J. mažesnę baudą nei sankcijoje numatyta minimali.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 7 punktu, 302 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, teismas

nutaria:

L. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. liepos 17 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2477/2014/I/VIL-300 ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnio 1 dalį L. J. atžvilgiu nutraukti, o už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti L. J. mažesnę administracinę nuobaudą - 200 Lt (dviejų šimtų litų) (atitinka 57 EUR) baudą.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.