- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- e2-1054-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01135-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Etvila“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Etvila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. eB2-1340-601/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Etvila” dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Etvila“ iškėlimo.
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Etvila“ iškėlimo ir bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“ paskyrimo. Nurodė, kad atsakovas, po eilės raginimų sumokėti įsiskolinimą valstybės biudžetui ir taikytų priverstinio poveikio priemonių, skolos nesumokėjo. Išieškojimo vykdymą perdavus antstoliui, socialinio draudimo įmokos nebuvo išieškotos. Skola bankroto bylos kėlimo dienai yra 6 808,27 EUR.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo reikalavimu iškelti bankroto bylą nesutiko, nurodė, bendrovės turtas buvo 133 555 Lt, iš jų 18 183 Lt ilgalaikis, 115 372 Lt trumpalaikis, posėdžio metu nurodė, kad įmonės turtu padengti įsiskolinimų negalės, tačiau gegužės – birželio mėnesį planuoja įmonės veiklą atgaivinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi iškėlė UAB „Etvila“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Turto valdymas“. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovo įmonės turtas 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė – 133 555 Lt, iš jų ilgalaikis – 18 183 Lt, trumpalaikis – 115 372 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudarė – 456 006 Lt, iš jų aktualūs per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 156 552 Lt vertę. Teismas sprendė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija ½ atsakovo balanse apskaityto turto dalį, atsakovas praktiškai yra nemokus, su ieškovu neatsiskaito, skolų priverstine tvarka išieškoti taip pat nepavyksta.
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nesugebėjo pateikti teismui duomenų, pagrindžiančių jo gerą ar greitu laiku pagerėsiančią finansinę būklę, konstatavo atsakovo nemokumą ir iškėlė atsakovui bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas UAB „Etvila“ (apeliantas) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad bankroto byloje turi būti konkrečiai nustatyti įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, o ne padarytos niekuo nepagrįstos prielaidos. Teismas net nevertino to fakto, kad apeliantas 80 000,00 Lt suma pernai sumažino bendrą skolą kreditoriams, o ieškovas piktnaudžiauja savo teise. Nurodo, kad veda derybas su užsienio juridiniais asmenimis dėl komercinės veiklos vykdymo, siekia atstatyti įmonės mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais.
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta UAB „Etvila“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Taigi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar apeliantui UAB „Etvila“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Kaip minėta, ĮBĮ kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Pirmosios instancijos teismas apeliantui iškėlė bankroto bylą nustatęs jo nemokumą pagal pateiktus UAB „Etvila“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2013 metus, bei teismo posėdyje išklausius atsakovo atstovo paaiškinimų. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad teismas išvadą apie apelianto nemokumą padarė preliminariomis išvadomis, 2014 metais apeliantas 80 000 Lt sumažino bendrą skolą kreditoriams, atnaujina verslo santykius, todėl apeliantas neatitinka nemokios įmonės statuso. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonei bankroto byla dėl jos nemokumo keltina tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Kaip minėta, įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą tuo atveju, jei ištyrus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto nemokumą, pagrįstai vadovavosi byloje esančiai rašytiniais įrodymais, inter alia paskutiniais 2013 m. gruodžio 31 d. paties apelianto sudaryto balanso duomenimis bei kitais įrodymais, patvirtinančiais apelianto turimą turtą bei pradelstus finansinius įsipareigojimus. Minėto balanso duomenimis apelianto turimo turto vertė sudaro 133 555,00 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nurodyti 156 552,00 Lt. Nors apeliantas teigia, kad pernai sumažino bendrą įsiskolinimo kreditoriams 80 000,00 Lt sumą, tačiau jokių rašytinių įrodymų (tarpinio ataskaitinio laikotarpio balanso) nepateikia, VĮ Registrų centras 2014 m. finansiniai dokumentai taip pat nėra pateikti. Be to, apeliantas rašytiniais įrodymais nepagrindžia ir atskirojo skundo teiginio, kad yra vykdoma komercinė veikla (bendradarbiavimo sutarčių, susitarimų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiu bei rašytiniais įrodymais pagrįstu apelianto finansinių įsipareigojimų paskaičiavimu bei padaryta išvada, kad bankroto bylos iškėlimo metu apelianto įsipareigojimai kreditoriams sudaro daugiau nei 45 000,00 EUR sumą. Aplinkybę, kad apeliantas turi ilgalaikių finansinių sunkumų patvirtina ir VĮ Registrų centras esantys duomenys apie apelianto finansinę padėtį. Nors atskirajame skunde apeliantas ir nurodo, kad nesutinka su teismo nustatytu nemokumu, tačiau teismo posėdžio metu pats nurodė, kad sumokėti 45 000,00 EUR skolos kreditoriams neturi jokių galimybių, turimas turtas yra mažavertis, jo faktinė vertė yra 4 000,00 EUR. Taigi, apeliantui nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatyto pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio ir atsižvelgiant į tai, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki dabar turi 6 885,82 EUR socialinio draudimo skolą, spręstina, kad apelianto pradelstų įsipareigojimų suma kreditoriams gali sudaryti ir dar didesnę sumą nei nustatyta skundžiamoje nutartyje.
Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui įrodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl apelianto nemokumo, nes byloje nustatyti apelianto pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliantas jokio ilgalaikio turto neturi, trumpalaikio turto vertė 4 000,00 EUR, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 45 000,00 EUR, todėl turto ir įsipareigojimų santykio kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad UAB „Etvila“ neatitinka nemokumo būsenos. Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad apeliantas neįrodė, jog jo veikla yra pelninga ir realiai turi tiek vertingo turto, kurio pakaktų finansiniams įsipareigojimams padengti.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti apeliantui bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nekvestionuoja skundžiamos nutarties dalies dėl paskirto bankroto administratoriaus tinkamumo, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, o Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.