- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-16
- Bylos Nr.
- I-3889-422/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01495-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui V. P. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 115000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b.l. 4-5) pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 4, 7 ir 12 būriuose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Šių būrių gyvenamieji plotai buvo apie 30 kv.m., juose kalėjo 10-12 nuteistųjų, be to, gyvenamąjį plotą mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai. Tvirtino, jog minėtos gyvenamosios patalpos buvo antisanitarinės būklės, nes jose buvo pelėsis, drėgmė, asbestas, parazitai ir graužikai. Kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygino nežmoniškoms, nurodė, kad kalinamas tokiomis sąlygomis jautėsi žeminamas, kankinamas, negerbiamas kaip žmogus, patyrė įstatymo garantuojamos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, t.y. neturtinę žalą, kurią vertino 115 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d., šiuo laikotarpiu reglamentuota jam tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pataisos namų gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, jose užtikrinama tinkama temperatūra. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Nuteistieji patalpų švarai palaikyti aprūpinami valymo priemonėmis ir valymo inventoriumi. Įstaigos 3 –ajame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur nuteistieji gali skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Džiovinant drabužius gyvenamojoje patalpoje, padidėja drėgmė ir atsiranda pelėsis. Pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama teisės aktų nustatyta tvarka. Nors Pataisos namų 4-7 būrių stogų dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau jis kelia pavojų tik tuomet, kai danga yra ardoma ar laužoma, tuo tarpu, pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. 12 būrio stogo dangoje asbestinio šiferio nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą jo sveikatai. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties institutą.
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d. jam kalint 4, 7 ir 12 būriuose.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė pažeminimą, nepagarbą, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 27 d. (b.l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. liepos 26 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį) neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. liepos 26 d. minėtu pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 27 d. iki 2016 m. kovo 31 d., jam kalint skunde nurodytuose būriuose – 4, 7 ir 12.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo 2016-08-08 pažymoje Nr. 63-1911 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 16).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo (2013 m. liepos 27 d. iki 2016 m. kovo 31 d.) 4 būryje nebuvo kalinamas, todėl jo kalinimo sąlygos šiame būryje neanalizuotinos (b.l. 16).
Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. jis gyveno 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 21,68 kv.m. Joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 5,42 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 16-17).
Laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo kalinamas 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 35,78 kv.m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,47 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 16,17).
Nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas kalėjo 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjas kalėjo 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas pretenzijų dėl kalinimo sąlygų 5 ir 6 būriuose nekelia, todėl pareiškėjo gyvenimo sąlygos šiose gyvenamosiose patalpose nevertintinos.
Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie 7 ir 12 būrų gyvenamųjų patalpų plotus bei jose buvusį nuteistųjų skaičių, nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių minėtus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje bei 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiame kontekste nenustatyta.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 4,7 ir 12 būrių gyvenamosios patalpos buvo antisanitarinės būklės dėl jose buvusio pelėsio, drėgmės, asbesto, parazitų ir graužikų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p. Pagal Higienos normos 56 punkto nuostatas, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje gyveno laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., 7 būrio 3 patalpoje - laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Į bylą nepateikta duomenų apie minėtų gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, taip pat duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl pelėsio buvimo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei į Pravieniškių PN-AK, nei į Kauno visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros, santykinės oro drėgmės bei pelėsio dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros, drėgmės ir pelėsio atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.32-35), byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi ir tuo pagrindu būtų galima konstatuoti Higienos normos 60 punkto pažeidimą. Be to, į bylą nepateikta pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, šių institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog jo gyvenamosiose patalpose buvo asbesto.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsiliepime į skundą (b.l. 9-14) bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje Nr. 77-1929 ( b.l. 17) nurodyta, jog pastato, kuriame 12 būrys stogo dangoje asbestinio šiferio nėra, tačiau pastato, kuriame yra 7 būrys, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde neišdėstytos aplinkybės dėl asbestinio stogo remonto (ardymo, laužymo ir pan.), į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir neigiamų pasekmių jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.