- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-17
- Bylos Nr.
- Iv-171-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01533-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. J., T. S.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Štabo
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J. ir T. S. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Štabo įgaliotos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Vilijos Plotnikovienės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų išmokėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde (b. l. 1–5) prašo priteisti solidariai iš atsakovių dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: R. J. – 5 867,32 Lt ir T. S. – 2 332,28 Lt, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 100 Lt už skundo parengimą kiekvienam pareiškėjui.
Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. 2009 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 d. nuostatai. Darbo kodekso 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. taip pat nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Dėl pažeistų teisių pareiškėjai kreipėsi nepasibaigus 3 metų senaties terminui, nes apie teisę į ieškinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Todėl sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Nagrinėjamame ginče galimas valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant šioms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šioje byloje yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant, CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Visų valstybės tarnautojų darbdavys yra Lietuvos Respublikos valstybė, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinė kaip institucija yra tik valstybės priimtų sprendimų vykdytoju. Valstybei, kaip darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjų, kaip pareigūnų, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Taip pat valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjų kaip pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui, todėl ji turi ir pareigą atlyginti neteisėtai negautas pajamas. Tarp ginčo šalių yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai ir atsakovės pareiškėjų atžvilgiu elgiasi neteisėtai, todėl joms kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti atliktą darbą pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Štabo įgaliotos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Vilijos Plotnikovienės, atsiliepime į skundą (b. l. 22–25) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-17, todėl jų piniginiai reikalavimai gali būti tenkinami nuo 2007-05-17.
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinė (toliau – Aviacijos rinktinė) atsiliepime į skundą (b. l. 30–33) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, analogiškais motyvais kaip ir atsakovė Lietuvos valstybė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. J. skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo T. S. skundas tenkintinas visiškai.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjams 2007–2009 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. DC-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimo atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (administracinė byla Nr. A575-1831/2011).
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo R. J. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 6–10) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2009-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 5 867,32 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo T. S. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 11–13) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2007-09-01 iki 2009-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 2 332,28 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Šiuose dokumentuose pareiškėjams apskaičiuotų darbo užmokesčio ir neišmokėtos jų dalies sumų atsakovė neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.
Teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio objekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju netaikytinos.
Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, o ne – Lietuvos valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, tai pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjams už jų atliktą darbą, tenka įstaigai, kurioje pareiškėjai tarnavo, t. y. šiuo atveju Aviacijos rinktinei.
Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-27, todėl jų piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-05-27 iki 2010-05-27.
Remiantis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, pareiškėjo R. J. prašymas priteisti negauto darbo užmokesčio dalį (5077,60 Lt) yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Kita dalis pareiškėjo R. J. prašymo atmestina, nes praleistas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.
Pareiškėjo T. S. reikalavimas priteisti negauto darbo užmokesčio – 2 332,28 Lt, yra pagrįstas, todėl tenkintinas, nes šiuo atveju DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas nėra praleistas.
CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, o biudžete turi būti numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieniems metams skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Byloje yra pateikta 2010-05-17 teisinių paslaugų sutartis (duomenys neskelbtini), pagal kurią Viešoji įstaiga Profesinių sąjungų plėtros centras „Force majore“ parengė pareiškėjams skundą dėl 70 procentų priedų ribojimo priteisimo (b. l. 14–15). Pareiškėjai prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 100 Lt už skundo parengimą pagal minėtą teisinių paslaugų sutartį (b. l. 16, 17) ir savo reikalavimą grindžia minėtai viešajai įstaigai išrašytomis sąskaitomis faktūromis (duomenys neskelbtini) (serija FM1) (b. l. 18, 19). Pareiškėjų prašymas atmestinas, nes įstatymai nenumato galimybės priteisti teismo išlaidas už atstovavimą ar skundo parengimą, jei šias paslaugas suteikė ne advokatas ar advokato padėjėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-587/2009). Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjams skundą parengė Viešoji įstaiga Profesinių sąjungų plėtros centras „Force majore“, todėl tenkinti pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo R. J. skundą patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 5 077,60 Lt (penkis tūkstančius septyniasdešimt septynis litus 60 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Pareiškėjo T. S. skundą patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 2 332,28 Lt (du tūkstančius tris šimtus trisdešimt du litus 28 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.