Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžio, kuriuo:

- M. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 2 d. ir, vadovaujantis LR BK 91 str. 3 d., nuteistas laisvės atėmimu (2) dvejiems metams (6) šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 92str. 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas (3) trejiems metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - elgesio apribojimas: tęsti mokslą ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

- M. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu (3) trejiems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2008 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, paskiriant galutinę bausmę - laisvės atėmimą (3) trejiems metams (3) trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista solidariai iš nuteistųjų Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir M. D. , o M. K. neišgalint sumokėti - subsidiariai iš jo motinos D. K. , 25000 (dvidešimt penki tūkstančiai litų) nukentėjusiojo Ž. K. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., nuspręsta išieškoti solidariai iš nuteistųjų Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir M. D. 1500 Lt (tūkstantis penki šimtai litų) nukentėjusiosios J. K. naudai jos turėtoms išlaidoms advokato, atstovavusio nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą Ž. K. , paslaugoms apmokėti.

Civilinio ieškinio užtikrinimui laikinai apribota nuosavybės teisė į nuosavybės teise nuteistajam M. D. priklausantį automobilį „BMW 520“, v/n (duomenys neskelbtini).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir Š. P. , K. K. , E. B. , tačiau dėl jų nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir M. D. nuteisti už tai, kad 2007 m. gegužės 11 d., apie 13.50 val., veikdami bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam nepilnamečiui Ž. K. įsėdus į M. D. priklausantį automobilį „BMW 525“, v/n (duomenys neskelbtini) Š. P. nurodžius užrakinti, o M. D. užrakinus automobilio dureles, Š. P. nurodžius, K. K. garsiai pritarus vežti nukentėjusįjį į mišką, o M. D. vežant, K. K. rodant nukentėjusiajam daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą su įdėtu vienu šoviniu ir sakant, kad šovinys skirtas jam - nukentėjusiajam bei daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą, rankena sudavus vieną kartą nukentėjusiajam į kairės kojos kelią, atvežus nukentėjusįjį Ž. K. į K. mišką, Š. P. pagrasinus, kad nukentėjusįjį būtų gerai nuridenti nuo kalno, Š. P. reikalaujant nukentėjusiojo klauptis, K. K. , E. B. , M. D. ir M. K. garsiai pritarus, nukentėjusiajam atsiklaupus, visiems apstojus nukentėjusįjį ratu, Š. P. laikant rankose daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, E. B. spyrus nukentėjusiajam ne mažiau dviejų smūgių į pakaušį, K. K. laikydamas daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, reikalavo iš nukentėjusiojo Ž. K. perduoti turtą - 2000 Lt, iš jų-1000 Lt jam asmeniškai, 900 Lt už telefoną, 100 Lt už benziną M. D. . M. D. patvirtinus, kad reikia 100 Lt už benziną, M. K. reikalaujant dalį- 900 Lt reikalaujamų pinigų, perduoti jam kaip atlygį už telefoną, kurį turės grąžinti apiplėštos mergaitės tėvui, K. K. grasinant, kad jei nukentėjusysis nesutiks atnešti pinigų, jam teks šokti į upę ir į jį šaudyti, nukentėjusysis sutiko perduoti pinigus. E. B. reikalaujant nukentėjusiojo gerti iš bakelio šlapimą, K. K. daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, šovus nukentėjusiajam į dešinę koją, o M. D. spyrus vieną kartą į kairės kojos šlaunį bei smogus vieną kartą kumščiu į kairį petį, M. K. vieną kartą spyrus nukentėjusiajam Ž. K. į dešinę veido dalį, numetant bei sugadinant nukentėjusiojo akinius 250 Lt vertės, tokiu būdu padarant Ž. K. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairės blauzdos srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, pirmosios instancijos teisme Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir M. D. buvo kaltinami tuo, kad anksčiau minėtą nusikalstamą veiką įvykdė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tačiau ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta, nesant pakankamai įrodymų.

Be to, pirmosios instancijos teisme Š. P. , K. K. , E. B. , ir M. D. buvo kaltinami tuo, kad, tęsdami nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 17.50 val., Kauno mieste, tiksliai tyrimo nenustatytoje vietoje, iš K. K. priklausančio mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), siunčiant žinutę nukentėjusiajam, kad šiandien reikia 200 Lt, reikalavo nedelsiant perduoti dalį – 200 litų reikalaujamos sumos, nes ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo nuomone, neįrodyta.

Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas arba pakeistas. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjama baudžiamoji byla betarpiškai susijusi su Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėta byla (2008-04-11 nuosprendis), kurioje M. D. ir E. K. pripažinti kaltais pagal LR BK 180 str. 1 d. dėl nukentėjusiajam V. S. priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson W 810 i“, 900 Lt. vertės, pagrobimo iš D. J. . Nuteistasis M. K. pažymi, kad minėtą telefoną nežinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, apeliantas įsigijo iš M. D. už 300 litų, o vėliau jį neatlygintinai grąžino D. J. tėvu prisistačiusiam V. S. . Tuo tarpu, M. K. nurodo iš V. S. sužinojęs, kad plėšimo kurstytoju buvo Ž. K. , kuris baudžiamosios atsakomybės išvengė tik nuteistųjų M. D. ir E. K. dėka, nes pastarieji neįvardijo jo kaip padaryto plėšimo bendrininko. Apeliantas mano, kad šioje byloje jis turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu bei turėti teisę reikalauti iš M. D. ir E. K. solidariai atlyginti jų nusikalstama veika apeliantui padarytą turtinę (300 litų) ir neturtinę žalą.. Tuo tarpu, apelianto teigimu, jo teisės ir teisėti interesai ankstesnėje byloje (dėl žalos atlyginimo) taip ir nebuvo užtikrinti, o Kauno apygardos teismas, priimdamas 2009-01-14 nuosprendį, šių aplinkybių nenagrinėjo. Be to, nuteistojo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jis prisipažino tik dalinai, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis prisipažino reikalavęs pinigų, tačiau tai darė vien tik turėdamas tikslą atgauti prarastus pinigus bei gauti neturtinės žalos atlyginimą, t. y. tokią sumą, kuri buvo tolygi jo patirtiems nuostoliams atlyginti. Atitinkamai nuteistasis nurodo, kad jis negali atsakyti už kitų asmenų veiksmus, siekiant gauti kokią nors turtinę naudą. Visgi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi jokių procesinių veiksmų atriboti turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo. M. K. nurodo, kad be turtinės jis taip pat patyrė ir neturtinės žalos, kadangi V. S. ir su juo buvę asmenys susitikimo metu elgėsi įžūliai, grasino susidorojimu, vežimu į mišką, pakabinimu žemyn galva ant medžio ir pan., o tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pokalbio su V. S. metu šalia buvęs K. K. . Tokiu būdu, nuteistojo nuomone, jo veika kvalifikuotina ne kaip turto prievartavimas, o kaip savavaldžiavimas, o už kitų bendrininkų veikas jis negali atsakyti. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo jo nusikalstamą veiką iš LR BK 181 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 294 str. 2 d. ir atitinkamai sumažinti iš nuteistojo (neišgalint sumokėti – iš jo motinos D. K. ) priteistos neturtinės žalos dydį. Be to, M. K. prašo įvertinti tai, kad dėl LR BK 294 str. numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo jis prisipažįsta visiškai , gailisi, nusikalto pirmą kartą ir yra pagrindo manyti, jog laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės (LR BK 93 str.), paskiriant LR BK 82 str. numatytas auklėjamojo pobūdžio priemones, ir baudžamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. taip pat iš dalies nesutinka su Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu bei mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė jam per griežtą bausmę, nes vertindamas jo veiksmus, teismas turėjo pripažinti jį kaltu pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį. Nuteistasis nurodo, kad pagrobti iš mergaitės mobilaus ryšio telefoną (Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendis) M. D. sukurstė būtent Ž. K. , kuris norėjo gauti dalį pinigų pardavus telefoną, tačiau plėšime pats nedalyvavo, nes mergaitė gyveno netoli Ž. K. namų ir jį pažinojo. Tai, kad Ž. K. kurstė ne tik M. D. įvykdyti nusikaltimą (atimti telefoną) teisme patvirtino ir liudytojai A. N. ir A. R. , kurie parodė, kad Ž. K. ir jiems siūlė pasidaryti pinigų atimant telefoną. M. D. paaiškina, kad pagrobtą telefoną pardavė M. K. už 300 litų, o vėliau M. D. susitiko su Š. P. , E. B. , M. K. ir K. K. , kuris pasiūlė važiuoti iki Ž. K. , nes apiplėštos mergaitės tėvas reikalavo grąžinti pagrobtą telefoną arba pinigus, grasindamas M. K. vežti į mišką, o taip pat pasakė, kad apie telefoną sužinojo iš vaikino vardu Žilvinas. Tokiu būdu, Ž. K. įsėdus į automobilį ir jį užvedus, automobilio durelės automatiškai užsirakino, o K. K. pradėjo kaltinti Ž. K. , kad šis įskundė M. K. , o Ž. K. tai neigiant, pistoleto rankena sudavė jam du kartus į kelį, reikalaudamas prisipažinti. Vėliau nuvažiavus į M. K. nurodytą vietą miške, K. K. liepė Žilvinui klauptis, o jam tai padarius, E. B. sudavė ranka 3-4 smūgius, o K. K. rėkė, kad nukentėjusysis daugiau draugų neskųs bei spyrė porą kartų jam į koją bei sudavė kumščiais į krūtinės ir pilvo sritis. Be to, kažkuriuo momentu K. K. pareikalavo nukentėjusiojo, kad šis turi atnešti 2000 litų (900 Lt už telefoną, 1000 moralinei žalai atlyginti ir 100 litų už benziną). Apeliantas taip pat pažymi, kad pinigų už benziną K. K. reikalavo savo iniciatyva. Atitinkamai nuteistasis M. D. nurodo, kad grįžtant į Kauną, baigėsi benzinas, todėl Ž. K. , vežtą bagažinėje, jie išleido, o K. K. šovė nukentėjusiajam į koją, M. K. spyrė vieną smūgį Žilvinui į veidą ir numušė akinius, kuriuos M. D. padėjo į automobilį. Nuteistasis M. D. pažymi, kad iš pradžių jis nežinojo, jog iš Ž. K. bus reikalaujama pinigų, o tai išgirdo tik jau būnant miške. Be to, dėl įvykdyto nusikaltimo gailisi ir nukentėjusiojo atsiprašė. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada dėl to, kad nusikalstama veika padaryta esant elementariam išankstiniam susitarimui, yra nepagrįsta. Nuteistojo nuomone, tai, kad nukentėjusiajam įsėdus į automobilį, E. B. ėmė rėkti ant Ž. K. už įskundimą nurodydamas, kad dabar turės mokėti pinigus reiškia tik tai, kad M. K. turės mokėti pinigus mergaitės tėvui. Nuosprendyje taip pat vadovaujamasi M. K. parodymais, kad prieš ateinant Ž. K. , Š. P. pažadėjo, kad, jeigu viskas bus gerai, jam bus atiduoti pinigai už telefoną, o M. K. suprato, kad bus reikalaujama pinigų iš Ž. K. , tačiau M. D. nurodo, kad M. K. ir Š. P. pokalbio jis negirdėjo, o buvo kalbama tik apie tai, kad reikėtų Ž. K. pamokyti už įskundimą. Atitinkamai pats nukentėjusysis teisme nurodė, kad mergaitės, iš kurios buvo atimtas telefonas, tėvas su dar vienu asmeniu reikalavo pasakyti, kas pagrobė telefoną iš jo dukters, grasino vežti į mišką, o po nuteistųjų pavartoto smurto, jau būnant miške, K. K. kažkam pasiskambino ir tik po to pradėjo reikalauti iš jo pinigų, o pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo tik K. K. . Nuteistasis M. D. taip pat mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi nustatyti padarytos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę, t. y. tyčios turinį, tikslus, motyvus, nustatyti susitarimo turinį ir ribas, nes tai turi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o teismas turi įvertinti, ar K. K. , reikalaudamas pinigų iš nukentėjusiojo, neperžengė susitarimo ribų ir ar tai neturėtų būti vertinama kaip bendrininko ekscesas. Atitinkamai apeliantas mano, kad jo paties nusikalstama veika turėtų būti vertinama pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį. Nuteistasis M. D. taip pat mano, kad teismas paskyrė jam per griežta bausmę ir nepasisakė, kaip jo atskyrimas nuo šeimos paveiks socialinius ryšius. Be to, nuteistasis nurodo, kad teismas bausmės neindividualizavo, nevertino to, kad nusikaltimas įvykdytas spontaniškai po M. K. ir K. K. pokalbio su apiplėštos mergaitės tėvu, nesant išankstinės tyčios. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai skyrė jam didesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems vien todėl, kad jis buvo pilnametis ir jau prieš tai buvo įvykdęs plėšimą. Nuteistasis pažymi, jog telefoną jis pagrobė (nuteistas 2008-04-11 nuosprendžiu) sukurstytas to paties nepilnamečio Ž. K. , o vėliau prievartauti turtą iš pastarojo jis nesitarė, pinigų nereikalavo ir jam negrasino, o važiuojant į mišką tiesiog galvojo, kad Ž. K. gali būti pamokytas už M. K. įskundimą. Tuo tarpu miške viskas įvyko greitai, nesitarus. Be to, M. D. nurodo, kad teismui pateikė charakteristikas iš dabartinių mokymosi įstaigų, tačiau teismas nuosprendyje to net neminėjo, o vadovavosi charakteristika iš vidurinės mokyklos. Be to, apeliantas mano, kad teismas, įvertindamas tai, kad M. D. yra jauno amžiaus, iki nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, mokosi, vaidmuo įvykdant nusikaltimą nebuvo pagrindinis, o kitiems bendrininkams buvo skirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, galėjo taikyti LR BK 54 str. 3 d. ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis prašo Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendį pakeisti ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. K. , jo gynėja, o taip pat atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis M. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo M. D. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo Ž. K. atstovas prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. K. ir M. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir tinkamai ją kvalifikavo bei paskyrė teisingas bausmes.

Nuteistasis M. K. , nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu, pagrįstai nurodo, kad nagrinėjama byla yra susijusi su byla, kurioje M. D. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal LR BK 180 str. 1 d. dėl mobiliojo telefono „Sony Ericsson W 810i“ pagrobimo iš D. J. , panaudojus fizinį smurtą (Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendis), tačiau, kita vertus, tai negali būti pagrindu iš naujo vertinti minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nagrinėjant ankstesnę baudžiamąją bylą priimtus procesinius sprendimus, o byla nagrinėjama dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.). Tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendžiu nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 810i“ iš D. J. , panaudodami fizinį smurtą, pagrobė būtent M. D. , veikdamas bendrininkų grupėje su E. K. , o kokie nors Ž. K. veiksmai įvykdant šį nusikaltimą iš viso nenustatyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad mobiliojo telefono „Sony Ericsson W 810i“ pagrobimo kurstytoju buvo Ž. K. . Visgi tai, kodėl M. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1-353-738/2008 (Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendis) nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, kaip buvo užtikrintos jo teisės ir teisėti interesai, iš viso nėra šiuo metu apeliacine tvarka nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalykas, o iš kitos pusės, tai neatima iš M. K. teisės pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde M. K. pripažįsta, kad reikalavo pinigų iš nukentėjusiojo, tačiau teigia tai daręs todėl, kad norėjo atgauti savo pinigus, sumokėtus už telefoną, bei gauti neturtinės žalos atlyginimą ir būdamas įsitikinęs, kad ir Ž. K. buvo vienas iš 2007-05-01 įvykdyto plėšimo bendrininkų. Tačiau, visų pirma, iš nuteistųjų Š. P. , K. K. , E. B. , M. D. , o taip pat ir paties apelianto parodymų pirmosios instancijos teisme aišku, kad pinigų iš Ž. K. visi nuteistieji reikalavo ne dėl to, kad pastarasis kokiu nors tiksliai nenustatytu būdu būtų prisidėjęs 2007-05-01 apie 12.00 val. pagrobiant mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 810i“ iš D. J. , o todėl, kad įtarė Ž. K. nurodžius, pas ką yra pagrobtas telefonas (kad po telefono vagystės M. D. ir Ž. K. buvo susitikę ir kalbėjo apie pagrobtą telefoną, patvirtino ir pats nuteistasis M. D. ). Be to, tai, kad M. K. žinojo, kas dalyvavo 2007-05-01 pagrobiant mobilųjį telefoną „Sony Ericsson W 810i“, aišku iš pačių nuteistųjų parodymų. Antai Š. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad visi nuteistieji iki susitikimo su V. S. susitiko kompiuterinėje. Be to, visi nuteistieji, įskaitant ir patį apeliantą, patvirtino, kad į prekybos centrą (duomenys neskelbtini) M. K. ir K. K. ėjo susitikti ne šiaip su kažkuo, o su mergaitės, iš kurios M. D. buvo pagrobęs mobilųjį telefoną, tėvu V. S. . Atitinkamai iš nuteistųjų Š. P. , E. B. ir M. D. parodymų akivaizdu, kad būtent šie nuteistieji dalyvavo parduodant telefoną nuteistajam M. K. . Be to, pats nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad apie susitikimą su V. S. papasakojus Š. P. , E. B. ir M. D. , Š. P. pažadėjo atpirkti telefoną iš M. K. , o taip pat prašė nieko nesakyti nukentėjusiosios tėvui. Nuteistasis M. K. taip pat parodė, kad važiuojant automobiliu (dar prieš reikalaujant pinigų iš Ž. K. ), Š. P. , laikydamas rankose baltos spalvos metalo ginklą (į ginklą panašų daiktą), kaltino nukentėjusįjį Ž. K. , kad jis įskundė pavogus telefoną. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. K. , betarpiškai bendraudamas ir veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais, iš kurių jis ir nusipirko mobilųjį telefoną, žinojo asmenis, kurie pagrobė mobilųjį telefoną „Sony Ericsson W 810i“ iš D. J. , ir iš kurių M. K. galėjo reikalauti žalos atlyginimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kiti nuteistieji pasiūlė viską išsiaiškinti su juos neva išdavusiu Ž. K. , M. K. pats, niekieno neverčiamas (nors ir turėdamas subjektyvų interesą atgauti už telefoną sumokėtus pinigus), o taip pat ir pasipelnyti (gauti tariamą neturtinės žalos atlyginimą) sutiko dalyvauti bendroje nusikalstamoje veikoje prieš Ž. K. (M. K. parodė, kad dar prieš ateinant Ž. K. , Š. P. pažadėjo, kad jei viskas bus gerai, jam bus atiduoti pinigai už telefoną, o M. K. suprato, kad bus reikalaujama pinigų iš Ž. K. ). Atitinkamai nuteistasis M. K. , reikalaudamas žalos atlyginimo ne iš asmenų, pardavusių jam pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, o iš Ž. K. kaip iš M. K. nukentėjusiosios tėvui V. S. ir liudytojui E. R. nurodžiusio asmens, aiškiai suprato savo elgesio neteisėtumą, tačiau norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu, nors nuteistasis M. K. iš Ž. K. reikalautą atlyginti 900 litų žalą apeliaciniame skunde išskiria kaip realiai patirtą turtinę žalą ir neturtinės žalos (neva patirtos dėl nenustatytų V. S. ir E. R. grasinimų) atlyginimą (iš viso 900 litų), tačiau reikalaujant visos sumos ne iš asmens(-ų), atsakingo(-ų) už šios žalos atsiradimą, o iš su žalos atsiradimu nesusijusio asmens (Ž. K. nedalyvavo 2007-05-01 apie 12.00 val. pagrobiant mobilųjį telefoną „Sony Ericsson W 810i“ iš D. J. ) ir tai aiškiai suprantant, reikalavimas visu savo dydžiu pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Be to, iš visų anksčiau aptartų nuteistųjų parodymų aišku, kad visi nuteistieji suprato, kad jokios teisės reikalauti žalos atlyginimo iš nukentėjusiojo Ž. K. nei dėl to, kad reikia grąžinti pagrobtą telefoną jo teisėtam savininkui, nei dėl tariamos neturtinės žalos, nei dėl išlaidų benzinui, neturėjo ne tik M. K. , tačiau ir kiti nuteistieji, ir visi puikiai suprato reikalaujantys svetimo turto, todėl nuteistojo M. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į LR BK 294 str. 2 d. nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad V. S. ir su juo buvę asmenys 2007-05-11 vykusio susitikimo metu grasino susidorojimu ir fiziniu smurtu, o tai patvirtino ir nuteistasis K. K. . Tačiau, kaip jau minėta, teisme byla nagrinėjama dėl tų asmenų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.). Tuo tarpu, nors nuteistasis nurodo, kad jis pripažįsta savo kaltę padarius LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal LR BK 294 str. 2 d., kaip jau anksčiau minėta, nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta nuteistojo M. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė įvertinta jau skiriant jam bausmę Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu pagal LR BK 181 str. 2 d., o taip pat skiriant bausmę įvertintas ir nusikaltimo sunkumas, o taip pat tai, kad M. K. anksčiau neteistas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad smurtą prieš nepilnametį nukentėjusįjį naudojo net penki nuteistieji, realiai ne tik grasindami, tačiau ir panaudodami dujinį pistoletą (šaunant į koją) akivaizdžiai tyčiojantis iš Ž. K. (liepiant klauptis, gerti šlapimą, vežant automobilio bagažinėje ir rodant draugams), o smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistieji iš pradžių vartojo miške, nesant pašalinių žmonių, ir nustojo vartoti tik tuomet, kai įbaugintas nukentėjusysis pažadėjo visiškai patenkinti nuteistųjų reikalavimą (perduoti 2000 litų), aišku, kad neturėjusiam jokių galimybių pasipriešinti nukentėjusiajam buvo padaryta didelė neturtinė žala (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas prieš pažįstamus), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, priteista pakankamai didelė suma neturtinės žalos atlyginimui, nėra per didelė ir jos mažinti nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad LR BK 93 str. įtvirtinta galimybė atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau pažymėtina, kad LR BK 93 str. nuostatos netaikomos asmeniui, pripažintam kaltu įvykdžius sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 5 d., 181 str. 2 d.), o atitinkamai negali būti ir pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti (LR BPK 327 str. 2 p.) kaip to prašoma M. K. apeliaciniame skunde. Be to, nors nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nepilnamečiui vidurinės mokyklos mokiniui, buvo paskirta viena iš griežčiausių bausmių, numatytų LR Baudžiamajame kodekse, tačiau pažymėtina, kad LR BK 181 str. 2 d. sankcijoje kitokios negu terminuotas laisvės atėmimas bausmės skyrimas iš viso nenumatytas, o jokių sąlygų taikyti LR BK 62 ar 54 str. 3 d. nuostatas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra. Atitinkamai iš Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžio aišku, kad skirdamas bausmę M. K. , pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į LR BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tiek į LR BK 91 str. numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, skiriant ypatingą dėmesį nuteistojo asmenybės įvertinimui, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam M. K. paskirta gerokai mažesnė negu LR BK 181 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, atidedant jos vykdymą 3 (trejiems) metams nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Nuteistasis M. D. , nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad mobilųjį telefoną iš D. J. M. D. pagrobė būtent Ž. K. sukurstytas. Tačiau, kaip jau anksčiau minėta, jokie Ž. K. veiksmai 2007-05-01 pagrobiant iš D. J. mobilųjį telefoną „Sony Ericsson W810i“ nenustatyti (baudžiamoji byla Nr. 1-353-738/2008) ir tuo abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta esant elementariam išankstiniam susitarimui, nes jis asmeniškai dėl pinigų reikalavimo su niekuo nesitarė ir negirdėjo, kad kas nors kitas tartųsi. Be to, nuteistasis M. D. nurodo, kad teismas turėjo nustatyti padarytos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę, t. y. tyčios turinį, tikslus, motyvus, susitarimo turinį ir ribas, o taip pat tai, ar reikalaujant pinigų nebuvo K. K. kaip nusikalstamos veikos bendrininko eksceso. Visgi iš nuteistųjų Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir paties M. D. parodymų aišku, kad M. K. ir K. K. grįžus iš susitikimo su D. J. tėvu V. S. , visi nuteistieji kartu nutarė vykti išsiaiškinti dėl M. K. išdavimo su nukentėjusiuoju Ž. K. . Be to pats M. D. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad niekas neprieštaravo ir dėl to, kad tikslu „pamokyti“ už draugų įskundimą Ž. K. būtų vežamas į mišką. Atitinkamai nuteistasis E. B. parodė, kad nutarus vežti nukentėjusįjį į mišką, suprato, kad nukentėjusįjį muš, nors apie tai niekas ir nekalbėjo. Be to, iš nuteistųjų Š. P. , E. B. , M. K. ir M. D. parodymų taip pat aišku, kad atvykus į mišką ir nukentėjusiajam atsiklaupus, visi nuteistieji jį apstojo. Nuteistasis E. B. parodė, kad būtent M. D. nuėmė nukentėjusiajam akinius, kai pastarąjį buvo apstoję visi nuteistieji, o iš karto po to K. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir pareikalavo 2000 litų už M. K. įskundimą. Be to, nuteistasis M. K. parodė, kad nukentėjusįjį spardė ir E. B. , Š. P. nukentėjusiojo pareikalavo 900 litų už telefoną, o smurtauti nukentėjusiojo Ž. K. atžvilgiu miške buvo nustota tik tuomet, kai nukentėjusysis pažadėjo atnešti reikalaujamus 2000 litų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti ir nukentėjusiojo Ž. K. parodymais dėl to, kad nuteistajam reikalaujant pinigų iš Ž. K. ir pasiteiravus M. D. , ar jam reikia pinigų benzinui, pastarasis patvirtino, jog benzinui reikia 100 litų, nes tai, kad pinigų buvo reikalaujama ir benzinui, patvirtino nuteistieji Š. P. , M. K. , o taip pat ir pats M. D. . Tokiu būdu, visų nuteistųjų veiksmų bendrumą ir pritarimą vienas kito veiksmams (įskaitant ir pinigų reikalavimą iš nukentėjusiojo) akivaizdžiai patvirtina anksčiau aptarti pačių nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymai, o tai, kad buvo reikalaujama 100 litų ir už benziną, o tam pritarė nuteistasis M. D. , tik paneigia K. K. eksceso buvimą. Tiesa, nuteistasis M. D. nurodo, kad reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo Ž. K. iš anksto niekas nesitarė, tačiau sprendžiant apie susitarimo buvimą ir jo turinį, nėra būtina, kad toks susitarimas būtų garsiai išreiškiamas, o pakanka, kad tai būtų galima spręsti iš pačių nuteistųjų kiekvieno atskirai ir visų kartu veiksmų. Atitinkamai iš visų anksčiau aptartų nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad M. D. , pats vairuodamas transporto priemonę, kurioje nukentėjusysis buvo vežamas į mišką, kartu su kitais nuteistaisiais reikalaudamas nukentėjusiojo klauptis, nuimdamas jam akinius, dalyvaudamas E. B. naudojant smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o K. K. taip pat reikalaujant pinigų bei pats patvirtindamas, kad jam irgi reikia 100 litų benzinui, vėliau šlapindamasis į bakelį ir reikalaudamas nukentėjusiojo iš jo gerti (nuteistojo M. K. , nukentėjusiojo Ž. K. parodymai), suprato visų bendrininkų kartu vykdomą nusikalstamą veiką reikalaujant svetimo turto ir to norėjo, t. y. bendroje nusikalstamoje veikoje prievartaujant Ž. K. turtą dalyvavo veikdamas tiesiogine tyčia. Atitinkamai visiškai nesvarbu, kad ne M. D. pirmas pareiškė reikalavimą nukentėjusiajam perduoti svetimą turtą, nes esant bendram susitarimui, apie kurio buvimą konkrečiu atveju sprendžiama iš bendrų nuteistųjų veiksmų, pakanka, kad nusikaltimo objektyviosios pusės požymius (konkrečiu atveju – reikalavimą perduoti svetimą turtą) realizuotų bent vienas iš nusikaltimo dalyvių, o visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikalstamos veikos padarymą. Tiesa, nuteistasis M. D. taip pat pažymi, kad jo paties veika turėtų būti kvalifikuota pagal kitą LR Baudžiamojo kodekso straipsnį, tačiau nenurodo, pagal kokį. Iš kitos pusės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo M. D. , kaip ir kitų nuteistųjų, veika, nesant teisėto pagrindo atvirai reikalaujant perduoti Ž. K. priklausantį turtą (2000 Lt) ir panaudojant jo atžvilgiu fizinį smurtą, visiškai tiksliai kvalifikuota pagal LR BK 181 str. 2 d. ir jos perkvalifikuoti nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. taip pat nesutinka ir su Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme, nes mano, kad ji yra aiškiai per griežta (didesnė nei visiems kitiems nuteistiesiems), o teismas neįvertino, kaip paskirta laisvės atėmimo bausmė paveiks jo socialinius ryšius, bausmės neindividualizavo, neįvertino nusikaltimo spontaniško pobūdžio, o taip pat to, kad dabartinių mokymosi įstaigų jis charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus, vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką nebuvo išskirtinis. Be to, apelianto nuomone, teismas galėjo jam taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad LR BK 181 str. 2 d. sankcijoje numatytos pakankamai didelės laisvės atėmimo bausmės ribos, o iš kitos pusės, LR BK 54 str. 3 d. nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai yra išskirtinės aplinkybės, leidžiančios teismui pagrįstai manyti, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad nuteistojo M. D. vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką nebuvo pagrindinis (išskirtinis), nuteistasis yra jauno amžiaus, iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo anksčiau neteistas, mokosi nėra išskirtinės aplinkybės, leidžiančios konkrečiu atveju taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, kitiems nuteistiesiems, dalyvavusiems kartu su M. D. vykdant LR BK 181 str. 2 d. numatytą nusikaltimą nukentėjusiojo Ž. K. atžvilgiu, taip pat skirtos laisvės atėmimo bausmės, o tai, kad šių bausmių vykdymas nuteistiesiems Š. P. , K. K. , E. B. ir M. K. buvo atidėtas, nesietina su paskirtų bausmių rūšimi (terminuotu laisvės atėmimu). Tuo tarpu vertindama nuteistajam M. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas prieš nepilnametį, veikiant tiesiogine tyčia miške kartu su kitais keturiais bendrininkais, kas neabejotinai padidina veikos pavojingumą. Atsižvelgtina ir į tai, kad pinigų buvo reikalaujama už „įskundimą“, o toks santykių aiškinimosi būdas savotiškai apibūdina nuteistojo M. D. vertybines orientacijas. Nusikaltimas baigtas ir, nors yra nustatyta viena nuteistojo M. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau yra nustatyta ir nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Be to, pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendžiu nustatyta, kad būtent M. D. , veikdamas bendrininkų grupėje su E. K. , 2007-05-01 plėšimo būdu pagrobė iš D. J. mobilųjų telefoną, kurį reikalaujant grąžinti jo teisėtam savininkui V. S. , buvo imtasi neteisėtų veiksmų prieš Ž. K. kaip prieš neva išdavusį savo pažįstamus. Nors nusikaltimas įvykdytas gana spontaniškai, tačiau iš pačių nuteistųjų bendrų veiksmų laiko atžvilgiu (nuo pat nukentėjusiojo įsėdimo į M. D. vairuojamą automobilį iki tol, kol nukentėjusysis buvo parvežtas bagažinėje ir paleistas) aišku, kad jie visi gerai suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo taip veikti. Iš byloje esančios Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklos 2008-12-01 pateiktos M. D. charakteristikos (T. 3, b. l. 136) aišku, kad (priešingai negu K. D. vidurinės mokyklos atstovių (T. 2, b. l. 151), M. D. charakterizuojamas teigiamai, tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje M. D. mokosi dar tik nuo 2008-09-01. Iš kitos pusės, M. D. nusikalstamą polinkį apibūdina dar ir tai, kad, nors būdamas jauno amžiaus, tačiau įvykdęs nusikalstamą veiką dar 2007-05-01 (Kauno miesto apylinkės teismo 2008-04-11 nuosprendis), iš to kylančias pareigas (pareigą atlyginti nusikaltimu padarytą žalą) M. D. taip pat siekė spręsti nusikalstamu būdu, kartu su bendrininkais neteisėtai ir nepagrįstai pareigą atlyginti savo paties nusikaltimu padarytą žalą, o taip pat ir dar daug didesnę sumą (pasinaudodamas formaliu pretekstu), nukreipdamas į visiškai su mobiliojo telefono pagrobimu iš D. J. nesusijusį nukentėjusįjį Ž. K. . Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam M. D. Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu paskirta mažesnė nei LR BK 181 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo. Atitinkamai iš Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžio taip pat matoma, kad M. D. pagal LR BK 181 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinant su bausme, paskirta 2008-04-11 nuosprendžiu, paskirta galutinė subendrinta bausmė, nežymiai viršijanti bausmę, paskirtą Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžiu pagal LR BK 181 str. 2 d., todėl teigti, kad M. D. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta taip pat nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo Ž. K. atstovas advokatas G. Zavtrakovas pateikė pinigų priėmimo kvitą dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ir nukentėjusiųjų Ž. K. bei J. K. pranešimą dėl nedalyvavimo teismo posėdyje. Iš Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžio matoma, kad vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., nuspręsta išieškoti solidariai iš nuteistųjų Š. P. , K. K. , E. B. , M. K. ir M. D. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) litų nukentėjusiosios J. K. naudai jos turėtas išlaidas advokato, atstovavusio nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą Ž. K. , paslaugoms apmokėti. Tuo tarpu, nors iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikto pinigų priėmimo iš J. K. kvito serija LAT Nr. 453034 nėra tiksliai aišku, už ką sumokėta (nėra pabraukta), tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo Ž. K. atstovas advokatas G. Zavtrakovas dalyvavo Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, vykusiame 2009-03-19 8.30 val., aišku, kad ši pinigų suma (vienas tūkstantis litų) yra už nukentėjusiojo Ž. K. atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009-01-14 nuosprendžio. LR Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d. numatyta, kad padaryti nuostoliai (konrečiu atveju – turėtos išlaidos) turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Tokiu būdu nukentėjusioji J. K. turi teisę į atstovavimo išlaidų apmokėjimą ir apeliacinės instancijos teisme. Visgi visiško nuostolių atlyginimo principas inter alia draudžia nesąžiningai pelnytis, dirbtinai „išpučiant“ advokato kaip nukentėjusiojo atstovo honoraro sumą. Pažymėtina, kad, nors įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam turėti atstovą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir jų atstovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra būtinas (LR BPK 322 str. 2 d.). Be to, byla 2009-03-19 Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų M. K. ir M. D. apeliacinius skundus, o nukentėjusiojo skundo ar atsikirtimo į nuteistųjų apeliacinius skundus byloje nėra. Byloje taip pat nėra jokių kitų dokumentų, kuriuos būtų teikęs nukentėjusiojo Ž. K. atstovas advokatas G. Zavtrakovas nuo bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iki jos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, o byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai J. K. priteistina suma atstovavimo išlaidoms apmokėti mažintina, o nustatydamas priteistinos sumos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2 p., 8.18 p. p.), o taip pat į advokato darbo laiką, sugaištą susipažįstant su nuteistųjų M. K. ir M. D. apeliaciniais skundais. Pažymėtina, kad LR BPK 106 str. 2 d. numatyta teismo teisė priteisti nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas iš pripažintų kaltais nusikalstamos veikos padarymu asmenų, o teismo procesas (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose) yra vientisas, tačiau, iš kitos pusės, apeliacinį procesą konkrečiu atveju inicijavo būtent nuteistieji M. K. r M. D. , todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali turėti neigiamos įtakos turtinėms pretenzijoms iš nuteistųjų, kurie apskritai nuosprendžio neskundė, todėl J. K. nukentėjusiojo Ž. K. atstovavimo išlaidos priteistinos tik iš nuteistųjų M. D. ir M. K. , o pastarajam neišgalint sumokėti – subsidiariai iš jo motinos D. K. (LR CK 6.276 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų M. K. ir M. D. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų M. D. ir M. K. , o pastarajam neišgalint sumokėti – subsidiariai iš jo motinos D. K. 500 litų J. K. nukentėjusiojo Ž. K. atstovavimo išlaidų.