- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-287-417-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- O. Š.
- Civilinis ieškovas
- A. B.
- Advokatai
- Danguolė Žilinskienė
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-417/2010
Teisėjas M. Martinaitis Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.4.
2010 m. gruodžio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. bei nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009-11-20 nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2010-03-04 nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutinė – devynerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Į bausmės laiką iš dalies įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-20 nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2010-03-04 nuosprendį, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civiliniam ieškovui A. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad 2008-03-30, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirtelėje, duomenys neskelbtini, Klaipėdos r., iš A. B. striukės kišenės pagrobęs automobilio „Opel Astra“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) užvedimo raktus ir jais pasinaudodamas, iš pirtelių komplekso kiemo pagrobė A. B. priklausantį automobilį „Opel Astra“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) Taip O. Š. pagrobė nukentėjusiajam A. B. priklausantį 5000 Lt vertės turtą.
Nuteistasis O. Š. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį kaip nepagrįstą. Nurodo, byloje nėra įrodymų, jog jis pavogė nukentėjusiojo A. B. automobilį, Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti liudytojai, kurie galėjo nurodyti reikšmingas bylai aplinkybes. Teigia, kad taip pat nebuvo apklausti ir jo nurodyti asmenys. Taip pat akcentuoja, jog teisiamajame posėdyje nedalyvavo nukentėjusysis ir tebuvo apklausti liudytojai I. V. ir policijos pareigūnas. Tačiau kaltinamajame akte minimo liudytojo Žydrūno teismas nekvietė, nors jo parodymai, anot O. Š., labai reikšmingi bylai. Apelianto įsitikinimu, paminėtos aplinkybės svarbios tinkamam bylos išnagrinėjimui.
Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Nors nuteistasis O. Š. savo kaltę neigia, tačiau ji visiškai įrodyta nukentėjusiojo A. B., liudytojų I. V., R. P. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.
Baudžiamajame įstatyme 178 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmens, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio arba automobilį.
Svetimo turto pagrobimas baudžiamosios teisės teorijoje yra laikomas turto, kuris asmeniui nepriklauso nuosavybės teise ar nėra kitaip teisėtai valdomas, užvaldymas prieš savininko ar teisėto valdytojo valią, turint tikslą minėtąjį turtą tvarkyti kaip savo nuosavą.
Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pagrindinis šios bylos klausimas – ar nuteistasis O. Š. nukentėjusiajam priklausantį automobilį valdė teisėtai, t. y. su A. B. žinia ar leidimu.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pripažinti kaltu O. Š. dėl A. B. priklausančio automobilio pagrobimo, nurodė minėtojo sprendimo motyvus. Ir teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių motyvų nepaneigia apelianto nurodyti skundo argumentai.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti nukentėjusiojo A. B., liudytojų I. V., R. P. parodymų tikrumu. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad pastarieji proceso dalyviai apkalba nuteistąjį.
Priešingai, vertinant nukentėjusiojo poziciją, tai yra apie įvykį nepranešti policijai ir laukti, kol O. Š. gera valia sumokės paskirtąją baudą ir taip iš aikštelės atgaus A. B. automobilį ir jį šiam atiduos, parodo nukentėjusiojo geranoriškumą O. Š.. Tačiau akivaizdu, kad tokio nukentėjusiojo geranoriško elgesio O. Š. neįvertino ir net susiklosčiusią situaciją siekė nukreipti prieš patį A. B.. Tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad A. B. sako netiesą ir taip apkalba nuteistąjį. Tai, kad A. B. įvykio vakarą pakvietė nuteistąjį kartu pramogauti pirtyje, tik dar kartą įrodo, kad A. B. nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš O. Š.. Bendravo su juo draugiškai ir jokio konflikto tarp vyrų nebuvo, kas būtų pagrindas manyti, jog A. B. siekai savanaudiškų tikslų, siekia pakenkti O. Š. jį apkalbėdamas dėl nesamų dalykų – automobilio neteisėto pasisavinimo.
Galiausiai, vertindama nuteistojo pateiktą versiją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į policijos pareigūno R. P. parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek jį apklausus apeliacinės instancijos teisme. R. P. neabejodamas parodė, jog sustabdytas O. Š. paaiškino, kad jo vairuojamas automobilis priklauso kitam asmeniui, o šį jis vairuoja be savininko žinios. Ir būtent ši aplinkybė, t. y., kad be savininko leidimo vairuojamas automobilis, buvo užfiksuota. O kadangi dar apie vagystę nebuvo informuota policija, O. Š. nebuvo sulaikytas.
Vertindama šio liudytojo parodymų pagrįstumą ir objektyvumą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti R. P. nurodytų aplinkybių teisingumu. Dėl kokių priežasčių negalima tikėti minėtojo liudytojo parodymais, taip pat nenurodė ir nuteistasis O. Š.. Todėl laikytina, kad liudytojo R. P. parodymai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo A. B. parodymus ir jo nurodytas aplinkybes apie jo automobilio pasisavinimą be jo žinios.
Maža to, aplinkybę, kad O. Š. be A. B. žinios pasiėmė pastarojo automobilį, įrodo ir liudytojų I. V., R. P., E. T. parodymai. Būtent, kad O. Š. pirtyje buvusiems asmenims aiškino, kad policija nutempė automobilį tariamai todėl, kad jis per garsiai klausė muzikos sėdėdamas jame. Šiuo atveju tampa visiškai neaišku, jei iš tikrųjų O. Š. pasiėmė automobilį turėdamas A. B. leidimą, kam reikėjo kurti nebūtas versijas ir taip siekti išvengti prisipažinti, kad jis minėtąja transporto priemone kažkur buvo išvykęs. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ir ši aplinkybė labai aiškiai parodo O. Š. siekimą kiek įmanoma ilgiau nuslėpti nuo A. B., kokiomis aplinkybės dingo jo automobilis iš pastatymo vietos. Taip nuslepiant aplinkybę, kad pasinaudojus tuo, jog nukentėjusysis miega, be jo žinios buvo paimtas automobilis, ir kartu pasirūpinti kitiems buvusiems asmenims paaiškinti, kad tai daroma su A. B. žinia.
Nuteistasis O. Š. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas liudytojas Ž. M., kurio parodymai, anot apelianto, itin svarbūs siekiant išsamiai išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas nuteistojo minimas liudytojas Ž. M.. Tačiau teisėjų kolegijos manymu, jo parodymai nepaneigė nukentėjusiojo A. B., liudytojų I. V., R. P. parodymų bei nustatytų aplinkybių, kaip vis dėlto O. Š. pasisavino A. B. priklausantį automobilį be jo žinios.
Liudytojas Ž. M. parodė, kad dingus automobiliui niekas nepyko ir nesakė, kad jis pavogtas. Tačiau jis nežino, ar iš vakaro A. B. davė kam nors raktelius. Taip pat liudytojas parodė, kad tikriausiai raktelius davė A. B., tačiau to nematė. O jam tik pats O. Š. pasakė, kad vairuotojas leido imti mašiną.
Apie tai, kad tik iš O. Š. žodžių buvo žinoma, kad tariamai automobiliu leido naudotis A. B., patvirtino ir kaip liudytojas apeliacinės instancijos teisme apklaustas R. P.. Tačiau minėtasis liudytojas parodė ir tai, kad, kai Ž. M. grįžo su nuteistuoju, O. Š. atidavė raktelius A. B., bet paties raktelių atidavimo fakto nematė.
Taigi, kaip matyti iš liudytojo Ž. M., taip pat ir iš liudytojo R. P. parodymų, kaip buvo iš tikrųjų, tai yra ar A. B. leido imti mašiną ar ne, Ž. M. bei kiti tai žinojo tik iš paties O. Š.. Kad iš tikrųjų A. B. būtų sutikęs, jog O. Š. kada tik panorėjęs naudotųsi jo automobiliu, negirdėjo. Todėl teisėjų kolegijos manymu, nei apelianto skunde nurodytos, nei apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia apylinkės teismo motyvų, išvados – pripažinti O. Š. kaltu pagrobus A. B. priklausančią transporto priemonę. Todėl esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo O. Š. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą atmesti.