Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Smolskas, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Andriui Kiuršinui, kaltinamajam J. S., nukentėjusiajam G. S.,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), LR pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, bedarbis, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis J. S., kaltinamas tuo, kad jis 2012-11-02 apie 18.00 val., savo namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo artimu giminaičiu - sūnumi G. S. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kirvio pentimi savo sūnui G. S. į blauzdos sritį, tuo padarė jam atvirą skeveldrinį dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžį, t.y., sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sūnaus G. S. sveikatą, t.y., padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 3 p.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis J. S. kaltu neprisipažino. Paaiškino, kad nukentėjusysis G. S. yra jo sūnus. Sugriuvo tvartas, todėl sūnus atvažiavo padėti. Sūnus išgėrinėjo su draugais, jis irgi gėrė alaus. Vakare jam atėjus į kambarį, sūnus jį stūmė, buvo paėmęs už kaklo, daužė galvą rankomis. Konfliktas su sūnumi kilo dėl to, kad jis su jo motina išsiskyręs ir kad blogai su ja elgdavosi. Nurodė, kad kai sūnus pradėjo daužyti jam galvą, jis griuvo ant lovos, tada sūnus bandė spirti, tačiau pataikė į lovos kampą ir nugriuvo. Teigia, kad su kirviu sūnui netrenkė.

Nukentėjusysis G. S. paaiškino, kad jo ir tėvo santykiai blogi. Jie anksčiau nelabai bendraudavo, kadangi tėvas su mama blogai elgdavosi. Muštynių anksčiau nebuvo, bet mamą gindavo, kai tėvas ją skriausdavo. Nurodė, kad jo sesė paprašė, jog atvažiuotų padėti išardyti stogą, nes sugriuvo tvartas. Jis atvažiavo ryte ir pradėjo ardyti, po to išgėrė truputį alaus. Paskiau susiginčijo su tėvu. Tėvą stipriai pastūmė į sieną. Prieš pastūmimą tėvas prieš jį smurto nenaudojo. Jo veiksmai tėvo atžvilgiu tuo pasibaigė. Nuo sienos iki lovos atstumas 50 centimetrų. Pajuto smūgį buku daiktu į dešinę koją. Nepastebėjo kuo sudavė, nes buvo sekundžių tarpas. Nugriuvęs norėjo koją patraukti, bet pajudėti negalėjo ir skambino draugei, kad greitąją iškviestų. Teigia, kad negalėjo taip būti kaip pasakojo kaltinamasis, jog jis norėjo tėvui spirti ir pataikė į lovos kampą.

Liudytoja I. J. paaiškino, kad kas vyko ji nematė. G. išvažiavo padėti tėvui, visą dieną jie susirašinėjo žinutėmis, skambinosi. Grįžusi iš darbo ruošė vakarienę ir ruošėsi poilsiui. Tiksliai neprisimena kada, bet skambino G.. Paklausė kame reikalas ir jis pradėjo verkti ir sakyti, kad lūžo koja. Po skambučio iškvietė greitąją ir išėjo į lauką jos laukti. Kai atvažiavo pradėjo kviesti G. vardu. Išgirdo J. S. balsą, suprato, kad jis troboje. Įbėgo į namus ir rado G. gulintį galvą į bufetuką, koja buvo ištiesta, jis verkė, kad jam labai skauda. Iš paskos atėjo greitosios darbuotojai. Vaizdas buvo ne koks, koja buvo kraujo balutėje. G. pasakė, kad jam tėvas sulaužė koją, tačiau nematė su kuo, bet trenkė į koją du kartus. Šias aplinkybes G. S. jai nurodė, kai jie važiavo greitąja.

Liudytojas E. P. paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini) Greitojoje pagalboje. Kaltinamąjį matė tik vieną kartą, asmeniškai nepažįsta. Įvykį prastai prisimena, nes praėjo daug laiko. Pamena, kad pasakė, jog koja lūžusi. Rado nukentėjusįjį gulintį. Matėsi, kad koja lūžusi, nukentėjusysis sakė, kad tėvukas kirviu sudavė.

Liudytoja I. K. paaiškino, kad yra ortopedijos, traumatologijos rezidentė ir tebedirba (duomenys neskelbtini) ligoninėje priėmimo skyriuje. Nurodė, kad yra mačiusi nukentėjusįjį ir kaltinamąjį, bet jų nepažįsta. Nukentėjusysis buvo atvežtas į priėmimo skyrių. Negali patvirtinti, kad nukentėjusysis buvo kirviu sužalotas, nes neturi tiek patirties, kad atskirtų su kuo buvo padarytas sužalojimas. Buvo atvira žaizda, atviras lūžis. Su nukentėjusiuoju kalbėjo, kiek pamena jis sakė, kad buvo sužalotas kirviu.

2012-11-02 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta randasi name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Iš įvykio vietos paimtas kirvis.

2012-11-02 alkotesterio šaknelės kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. S. 2012-11-02 23.03 val., nustatytas 1,24 promilių girtumas.

2012-12-07 daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad 2012-11-02 įvykio vietos apžiūros metu paimtas kirvis buvo apžiūrėtas.

2013-04-04 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. S. konstatuota atviras skeveldrinis dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžis. Lūžis išsivystė nuo koncentruotos jėgos poveikio kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu į dešinės blauzdos apatinio trečdalio nugarinį paviršių. Labiausiai tikėtina, jog į šią sritį buvo suduotas smūgis kirvio pentimi. Žaizda blauzdos priekiniame paviršiuje padaryta aštriais kaulų lūžgalių fragmentais. Sužalojimai padaryti apie valandos bėgyje iki GMP iškvietimo (2012-11-02 19.01 val.). sužalojimas nebūdingas kritimui. Sužalojimų, kurie galėjo gautis sukantis, spiriant ir pataikant koja į medinės lovos kampą, nekonstatuota. Sužalojimas vienas, padarytas vienu smūgiu ir vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu.

2013-05-07 nukentėjusiojo G. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad G. S. patvirtino savo parodymus vietoje, taip pat patvirtino apklausų metu duotus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nustatė, kad įrodymai byloje surinkti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tai yra teisėtais būdais ir tvarka bei laikantis įstatymo. Byloje esantys įrodymai buvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

Įstatymo nustatyta tvarka surinkti duomenys visiškai patvirtina faktą, kad J. S. 2012-11-02 apie 18.00 val., savo namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo artimu giminaičiu - sūnumi G. S. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kirvio pentimi savo sūnui G. S. į blauzdos sritį, tuo padarė jam atvirą skeveldrinį dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžį, Taip kaltinamasis sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sūnaus G. S. sveikatą.

Nors kaltinamasis J. S. kaltu neprisipažino, tačiau patvirtino aplinkybę, kad įvykio dieną su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, buvo gyvenamojo namo kambaryje kur sūnus ir buvo sužalotas, susipyko ir tarp jų kilo konfliktas. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas gyvenamojo namo kambaryje, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiojo G. S. ir liudytojos I. J. parodymai. Tačiau kaltinamasis neigia aplinkybę, kad jis tyčia sudavė vieną smūgį kirvio pentimi savo sūnui G. S. į blauzdos sritį. Nors kaltinamasis neigia sudavęs vieną smūgį kirvio pentimi savo sūnui G. S. į blauzdos sritį, tačiau byloje esantys duomenys ir įrodymai duoda pagrindą daryti priešingą išvadą. Byloje nustatyta, kad įvykio metu gyvenamajame name buvo tik J. S. ir G. S., kitų pašalinių asmenų nebuvo, prieš nukentėjusįjį niekas kitas be kaltinamojo negalėjo smurtauti. Taip pat nustatyta, kad iki konflikto su kaltinamuoju G. S. koja buvo sveika ir nesužalota, nes jis atvyko dirbti ūkio darbų. Po konflikto ir panaudoto smurto G. S. buvo rastas kambaryje ir iš namų akivaizdžiai niekur nebuvo išėjęs, rastas toje vietoje, kur konfliktavo su kaltinamuoju. Šių aplinkybių neneigia ir kaltinamasis J. S., tačiau teigia, kad sūnui sužalojimas atsirado, kai jis bandė spirti į jį, tačiau pataikė į lovos kampą ir nugriuvo. Tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas nebūdingas kritimui, o sužalojimų, kurie galėjo gautis sukantis, spiriant ir pataikant koja į medinės lovos kampą, nekonstatuota. Pažymėta, kad lūžis išsivystė nuo koncentruotos jėgos poveikio kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu į dešinės blauzdos apatinio trečdalio nugarinį paviršių. Išvadoje taip pat nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog į šią sritį buvo suduotas smūgis kirvio pentimi. Akivaizdu, kad smūgis teko į blauzdos nugarinį paviršių, t.y., jis niekaip negalėjo gautis G. S. pačiam spiriant ir atsitrenkiant į lovos kraštą, nes tokiu atveju būtų sužalotas blauzdos priekinis paviršius, bet ne nugarinis. Tokiu būdu įtariamojo J. S. parodymai neatitinka kitų byloje surinktų faktinių duomenų, todėl vertinami kaip kaltinamojo gynybinė versija. Priešingai, nukentėjusiojo G. S. parodymai atitinka nustatytas aplinkybes, nuo pat įvykio pradžios jis tvirtina, kad jį kirviu sužalojo tėvas, jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje ir teisme buvo nuoseklūs. Tą patvirtina ne tik su juo atliktų procesinių veiksmų duomenys, bet ir liudytojų I. J., E. P. ir I. K. parodymai, nes visi jie nurodo, kad iš karto po įvykio G. S. jiems tvirtino, kad jį kirviu sužalojo tėvas. Taip pat jo parodymai atitinka teismo medicinos specialistų išvadas, kad atviras skeveldrinis dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžis išsivystė nuo koncentruotos jėgos poveikio kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu į dešinės blauzdos apatinio trečdalio nugarinį paviršių. Darytina išvada, jog į koją buvo suduotas smūgis kirvio pentimi. Įvertinus kaltinamojo ir nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, matyti, kad jie visiškai atitinka ir neprieštarauja dėl smurto panaudojimo laiko, pobūdžio, aplinkybių ir dėl jo panaudojimo atsiradusių padarinių. Taigi nustatyta, kad tarp J. S. veiksmų ir atsiradusių padarinių – G. S. atviro skeveldrinio dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžio, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra priežastinis ryšys.

Įvertinus bylos aplinkybes, daroma išvada, kad J. S. sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sūnaus G. S. sveikatą. Konstatuotina, kad J. S. suduodamas stiprų smūgį kirviu suvokė, kad jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti. Akivaizdu, kad kaltinamasis tiesiog sudavė smūgį, o tai parodo, kad jam buvo nesvarbus bet kokių padarinių atsiradimas. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia. Nustačius, kad kaltinamasis darydamas nusikalstamą veiką veikė netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal kilusias pasekmes, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ką patvirtino aukščiau paminėta teismo medicinos specialisto išvada. Byloje nustatyta, kad tarp J. S. smurtinių veiksmų ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo atviro skeveldrinio dešinės blauzdos kaulų apatinio trečdalio lūžio, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra priežastinis ryšys. Taigi nusikalstama veika atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo, kaip nusikaltimo, sudėtį. Byloje nustatyta, kad sužalojimas padarytas buitinio tarpusavio konflikto metu. Taigi, byloje yra pilnai įrodyta, jog dėl tyčinių kaltinamojo veiksmų G. S. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kaltinamasis veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia. Byloje nustatyta, kad G. S. yra J. S. sūnus, todėl jis buvo kaltinamojo šeimos narys. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., nes J. S. smurtavo prieš savo artimą giminaitį – sūnų.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Bausmės dydis už konkretų nusikaltimą yra numatytas įstatymo, teismo uždavinys parinkti neperžengiant sankcijos ribų optimalų bausmės dydį, reikalingą nuteistojo pataisymui.

Teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkės asmenybę, jos atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 dalis).

J. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis padarė nusikaltimą apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

J. S. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 2 d. 3 punkto sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Pažymėtina, kad nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad kilus konfliktui pirmas pastūmė tėvą, nors kaltinamasis jo nestūmė. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. J. S. anksčiau neteistas (b.l. 95), administracine tvarka baustas (b.l. 102-104), į psichiatrinę, narkologinę įskaitas neįrašytas (b.l. 111), seniūnija charakterizuoja kaip gyventoją, dėl kurio elgesio nusiskundimų negavusi, gyvenantį vieną (b.l. 113, 114). Taip pat teismui nėra pateikta duomenų, kad po šio nusikaltimo padarymo J. S. būtų padaręs naujus nusikaltimus. Tai rodo, kad kaltinamojo J. S. asmenybės pavojingumas nėra didelis. Nukentėjusysis byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, kaltinamajam atleido. Be to, J. S. yra pensininkas, senyvo amžiaus – jam 63 metai.

Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus J. S. nuo visuomenės. Taigi, visos minėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad straipsnio sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą J. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę – laisvės apribojimą, nes tokia bausmė pasiektų bausmės paskirtį. Teismo nuomone, J. S. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, ji neatitiktų padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir kaltininko asmenybės, prieštarautų teisingumo principui, todėl vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, J. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., skirtina sankcijoje už šį nusikaltimą nenumatyta bausmė - laisvės apribojimas. Teismo nuomone, J. S. pakankamai drausmins bei leis pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu.

Valstybinė ligonių kasa pareiškė 2731,55 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiojo G. S. gydymą (b.l. 58). Kadangi kaltinamojo J. S. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo įrodyta byloje esančiais faktiniais duomenimis, Valstybinės ligonių kasos byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl 2731,55 Lt dydžio žalos atlyginimo atsakovui (kaltinamajam) J. S. už nukentėjusiojo G. S. gydymo paslaugas tenkintinas pilnai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.283 str. 1 dalies bei 6.280 str. nuostatomis, iš kaltinamojo J. S. išieškotina 2731,55 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai, patirtai žalai už nukentėjusiojo gydymą atlyginti.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išspręstinas LR BPK 94 str. nustatyta tvarka.

Vadovaujantis LR BPK 297-299 str., str., 301-308 str., str.,-

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR Baudžiamojo kodekso 135 str. 2 dalies 3 punkte ir pritaikius LR BK 54 str. 3 dalį, paskirti jam 2 (dvejus) metus laisvės apribojimo, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteisti iš J. S. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2731,55 Lt už nukentėjusiojo G. S. gydymą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kirvį, saugomą Kauno AVPK Kaišiadorių rajono PK daiktų saugykloje – sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Kauno apygardos teismą.