Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-04-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-337-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-28
Bylos Nr.
1A-62-337-2010
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-00209-2009-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
Nukentėjusysis
L. V.
Nuteistasis
V. U.
Advokatai
Arvydas Penelis
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-337/2010

Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00209-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. balandžio 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,nukentėjusiajai L. V.,gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,nuteistajam V. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. ir jam paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str. 1 d.2 d. 1 p. 7 p. 67 str. 2 d. 3 p., atidėtas dvejiems metams, paskiriant V. U. baudžiamojo poveikio priemonę – iki 2010 m. kovo 1 d. atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, bei įpareigoti jį iki 2010 m. kovo 1 d. atlyginti nukentėjusiajai L. V. 103 Lt turtinę žalą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nuosprendžiu nustatyta bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš V. U. priteista: 103 Lt L. V. naudai turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 97,60 Lt gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai, 146,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. rugpjūčio 24 d., apie 20 val., Panevėžyje (duomenys neskelbtini) g. 10 esančiame name sužalojo mažametį K. V., gim. (duomenys neskelbtini) , o būtent: K. V. už pečių nustūmė iš vieno kambario į kitą, kumščiu sudavė K. V. į kairio smilkinio sritį, ranka laikydamas K. V. už peties, kita ranka sudavė į kaklo dešinę pusę, po to pastūmė K. V., ko pasėkoje nukentėjusysis griūdamas atsitrenkė į kompiuterio procesorių, šiais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam K. V. kraujosruvas galvos srityje, kairės mentės snapinės ataugos krašto lūžį – tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-26 apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Be to, prašo išreikalauti: iš VšĮ Panevėžio miesto ligoninės konsultacinės poliklinikos medicininių dokumentų originalus apie K. V., gim. (duomenys neskelbtini) , gyv. (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, kreipimąsi į medikus dėl jo sveikatos sužalojimo 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, bei iš Vilniaus psichoterapijos ir psichologijos centro, esančio Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, medicininius dokumentus apie K. V. psichologinę būseną 2008 metais ir jo lankymąsi šiame centre. Teigia esantis nekaltas. Apelianto manymu, teismas padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Taip pat teismas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą baudžiamosios bylos teisingo išnagrinėjimo principą. Kaip matyti iš aprašomosios nuosprendžio dalies, teismo vidinį įsitikinimą, jog jis padarė inkriminuojamą nusikaltimą, iš esmės nulėmė labai artimai tarpusavyje susijusių ir galimai suinteresuotų asmenų parodymai. Apeliantas teigia turintis pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių K. V. sužalojimą užfiksavusių pirminių medicininių dokumentų. Nukentėjusios L. V. parodymai nėra ir negali būti visapusiškai ištirti, neišreikalavus ir nepateikus teismui pirminių K. V. kreipimosi į polikliniką medicininių dokumentų. Be to, teismo posėdyje neapklaustas gydytojas G. K., kuris, sutinkamai su L. V. parodymais, pirmas apžiūrėjo K. V.. Gydytojui jis turėjo nurodyti sužalojimo aplinkybes tam, kad gydytojas galėtų suteikti jam tinkamą ir kvalifikuotą pagalbą. Todėl apelianto manymu, gydytojas G. K. turi būti apklaustas teismo posėdyje, siekiant išsiaiškinti visas K. V. sužalojimo aplinkybes. Jo gynėjas teismo posėdžio metu buvo pateikęs prašymą teismui išreikalauti nurodytus dokumentus ir apklausti minėtą gydytoją. Tačiau teismas gynėjo prašymus nepagrįstai atmetė (b.l. 173).

Teismas sprendime nurodo, jog nukentėjusioji parodė: kadangi neturėjo tikslo pradėti teisminį procesą, todėl ir gydytojui G. K. ji nenurodė K sužalojimo priežasčių. Vadinasi, iš karto po tariamo įvykio 2008 metų rugpjūtį, L. V. neturėjo jokio tikslo pradėti teisinių procedūrų dėl sūnaus sužalojimo. Atkreiptinas dėmesys, jog toks noras atsirado būtent tada, kai jis kreipėsi į policiją dėl to, jog 2008 m. gruodžio mėn. buvo sužalotas L. V. ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą jos atžvilgiu. Apeliantas mano, jog dėl nurodytų aplinkybių L. V. kerštaudama jam nusprendė apkaltinti jį sūnaus sužalojimu. Teismo sprendime nurodyta, jog L. V. parodė: iš artimųjų apie K sumušimą žinojo jos draugė V. K., nes sūnus iškarto po įvykio, tą pačią dieną jai paskambino ir prašė leisti pernakvoti pas ją. Liudytoja V. K. parodė, kad 2008-08-24 apie 22 val. 22 val. 30 min., jai telefonu paskambino K, kai tuo tarpu pats K. V. tokių aplinkybių savo parodymuose nenurodo. Atkreiptinas dėmesys, jog V. K. yra L. V. draugė, todėl neatmetama versija, jog ji taip pasakoja paprašyta savo artimos draugės – L. V.. Apelianto manymu, aplinkybėms dėl K. V. skambučio V. K. 2008-08-24 vakare išsiaiškinti, būtina išreikalauti duomenis iš telefonų operatorių, kurių paslaugomis naudojosi K. V. ir V. K. 2008 m. rugpjūčio mėn. Neišreikalavus atitinkamų duomenų, negalima teigti apie visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių išsiaiškinimą.

Teismo sprendime nurodyta, jog L. V. parodė apie įvykį pasisakiusi savo seseriai J. O.. Tuo tarpu pati liudytoja J. O. nurodė visiškai kitokias aplinkybes: 2008 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje, konkrečiai dienos neprisimena, ryte mobilaus ryšio telefone rado praleistą sesers L. V. sūnaus K. V. skambutį. Kai ryte radusi praleistą skambutį paskambino K, pokalbio metu iš jo sužinojo, kad vakare tarp jo motinos ir jos sugyventinio V kilo konfliktas, kurio metu jam ginant L. V. sudavė jam per galvą, po to sužalojo ranką. K. V. savo parodymuose tokių aplinkybių iš viso nenurodo. Atvirkščiai, jis parodo jog apie įvykį jis papasakojo tik savo draugui T, kurio pavardės nežino ir mamos draugei V, tačiau nenurodo nei prie kokių aplinkybių, nei kada, nei kaip tai padarė. J. O. parodymų patikimumui išsiaiškinti privaloma išreikalauti duomenis iš jos mobilaus ryšio tiekėjo, tikslu išsiaiškinti, ar 2008 m. rugpjūčio 24-25 dienomis imtinai jai skambinta iš K. V. naudoto abonento ir ar ji pati skambino jam. Duomenys apie jo minėtus telefoninius pokalbius tarp V. K., J. O. ir K. V., apelianto manymu, gali turėti esminės reikšmės bylos baigčiai. Šiuos duomenis tyrimo metu privalėjo patikrinti ir pateikti prokuroras. Mano, jog ikiteisminį tyrimą byloje prokuroras atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, nepateikdamas teismui svarbių duomenų, kurie gali turėti esminės reikšmės bylos baigčiai. Todėl apeliantas teigia, jog yra pagrindas bylą perduoti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo papildymo.

Atkreiptinas dėmesys, jog iki 2009 m. gegužės mėn. bylos medžiagoje nėra duomenų apie bet kokį V. K. ir J. O. bendravimą su K. V. 2008 m. rugpjūčio mėnesį. Tokie duomenys atsiranda tik 2009-05-05 L. V. papildomos apklausos metu (b.l. 51), liudytojo Ž. B. 2009-05-17 papildomos apklausos protokole (b.l. 63) bei K. V. 2009-07-13 papildomos apklausos protokole (b.l. 20). Atkreiptinas dėmesys, jog V. K. ir J. O. buvo apklaustos būtent po L. V. papildomos apklausos, t. y. po 2009-05-05. Teismo išvada, jog byloje surinkti įrodymai atitinka vieni kitus ir faktines bylos aplinkybes ir netikėti jais teismas neturi pagrindo, yra nepagrįsta. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas šioje byloje įrodymų tyrimo neatliko tokia apimtimi, kuria buvo būtina atlikti ir prieštaravimų dėl L. V., V. K., J. O., K. V. parodymų teisėtumo bei tinkamumo nepašalino.

Šalies argumentai

Apeliantas ginčija L. V. teiginius apie sūnaus sveikatos pablogėjimo po 2008 m. gruodžio mėn. įvykio. Teigia, jog K psichologinę būklę nulėmė L. V. skyrybų procesas, kuris vyko ankščiau, nei tariamas įvykis. Būtent dėl tėvų skyrybų K psichologinė būsena buvo pasunkėjusi. Šias aplinkybes byloje patvirtina Vilniaus psichoterapijos ir psichologijos centro 2009-05-20 pažyma, kurioje akivaizdžiai nurodyta, jog K. V. pas psichologus lankosi nuo 2008-02-15 dėl streso šeimoje. Šis rašytinis įrodymas paneigia L. V. parodymus, jog K. V. pas psichologus lankosi tik nuo 2008 m. rudens. Byloje nėra pateikta jokių kitų rašytinių įrodymų, jog K. V. psichologinė būsena būtų pablogėjusi po 2008 m. vasaros kažkokio tai įvykio. Be to, liudytoja G. T. apklausos metu taip pat parodė, jog K. V. 2008 metais turėjo psichologinių problemų dėl tėvų skyrybų ir jo gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas 2009-05-20 pažymos nuosprendyje neaptarė bei nenurodė teisinių argumentų, kodėl jį atmeta. Teismas taip pat teismo posėdyje neapklausė minėtos liudytojos G. T.. Apelianto manymu, tai yra esminis proceso pažeidimas, nes būtent šie du įrodymai patvirtina aplinkybes, kad K. V. psichologinę būseną 2008 m. lėmė ne kažkoks 2008 m. vasaros įvykis, bet ankščiau vykęs jo tėvų skyrybų procesas. Todėl tikslu išsiaiškinti šias aplinkybes būtina išreikalauti iš Vilniaus psichoterapijos ir psichologijos centro medicininius duomenis apie K. V. psichologinę būseną 2008 m.

Skunde teigiama, jog visos minėtos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės parodo, kad byloje esantys prieštaravimai ir neištirtos aplinkybės paneigia jo kaltę. Apelianto nuomone, bylos aplinkybės ištirtos itin vienpusiškai ir neobjektyviai, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą baudžiamosios bylos teisingo išnagrinėjimo principą.

Nukentėjusiojo K. V. atstovė L. V. atsikirtimu į nuteistojo V. U. apeliacinį skundą prašo palikti galioti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendžio dalis dėl V. U. pripažinimo kaltu pagal BK 138 str. 2 d. l p. ir bausmės jam paskyrimo, bei pilnai tenkinti jos šioje byloje pateiktą ir prokuratūros palaikomą ieškinį dėl 10000 Lt (dešimties tūkstančių litų) neturtinės bei 103 Lt turtinės žalos atlyginimo. Taip pat išreikalauti iš AB Hansabanko Hansa lizingo pažymą apie IĮ „servus“ savivarčio (duomenys neskelbtini) lizinginio mokėjimo terminus. Mano, kad apeliaciniame skunde nuteistojo pateikti argumentai, apeliuojant į nepilną ir šališką pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimą, padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, yra visiškai nepagrįsti. Teismo vidinį įsitikinimą V. U. kaltumu suformavo ne tik tarpusavyje artimų liudytojų parodymai. Byloje yra liudytojo M. N. apklausos protokolas. Teismo posėdyje šis asmuo nebuvo apklaustas, nes tuo metu gyveno ir dirbo užsienyje. Jo parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, nesikerta, o tik papildo kitų liudytojų parodymus, kurių teisingumu teismas neturi pagrindo netikėti. Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas versijos apie kitų liudytojų, išskyrus ją, galimą kerštą nuteistojo atžvilgiu, teisme net nekėlė. Priešingai – byloje yra V. U. parodymai, jog su abiem jos sūnumis jis gerai sugyveno, nekonfliktavo. Sutarė ir su V. K., o su jos gyvenimo draugu ir šiuo metu draugiškai bendrauja, tad V. U. teiginys, jog tai „galimai suinteresuotų asmenų parodymai“ yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Byloje yra medicininiai dokumentai, kuriuose K. V. padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvada Nr. G 587a/09(05), detaliai apibūdinanti sužalojimą. Todėl nuteistojo reikalavimas iš konsultacinės poliklinikos išreikalauti rašytinius duomenis, yra netikslingas. Teisme ji akcentavo, jog su sužalotu sūnumi ėjo ne į teismo medicininės ekspertizės įstaigą įvertinti sužalojimų, bet gydyti sūnaus, todėl gydytojui K tikrųjų K sužalojimo priežasčių neatskleidė, V. U. apkaltinti nenorėjo. Reikalavimas apklausti teisme gydytoją, laikytinas absurdišku, nes K sužalojimas nebuvo išskirtinis ypatingas atvejis traumatologo praktikoje, kad jis praėjus daugiau nei metams laiko galėtų teisme liudyti apie vaiko apžiūros aplinkybes. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis sveiko proto principu, šį prašymą atmetė.

Nurodo, kad vengė nuteistąjį V. U. apkaltinti ir imtis kokių nors teisinių procedūrų, nes jas laiko fizinę ir psichinę jos bei jos artimųjų sveikatą žalojančiu faktoriumi. Dėl šios priežasties bei nenorėdama susilaukti kokių nors keršto akcijų iš kelis kartus teisto V. U., ji nerašė prieš jį pareiškimo 2008 m. liepos mėnesį, kuomet teko kviesti policiją dėl girto V. U. siautėjimo jos namuose (tai yra užfiksuota I-ojo policijos komisariato suvestinėse). Ji nesikreipė į prokuratūrą po 2008 m. gruodžio 9 d. naktinio išpuolio jos namuose, kuomet V. U., apsvaigęs nuo alkoholio bei stiprių raminamųjų vaistų, užpuolė ją ir jos sūnų, ją sumušė (yra teismo medicinos pažyma apie jos sužalojimą) bei susižalojo pats. V. U. įvykdytas nusikaltimas prieš jos mažametį sūnų išaiškėjo, kai K, jai net nedalyvaujant apklausoje, duodamas tyrėjai parodymus, prasitarė apie tai ikiteisminio tyrimo metu, kurį pradėjo V. U. jo atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, jog šią teisinę procedūrą pradėjo nuteistasis, norėdamas jai atkeršyti, kai po 2008-12-09 įvykio buvo išvarytas iš namų. V. U. ir toliau norėjo su manimi gyventi, nuolat skambindavo jai, rašė elektroninius laiškus. V. U., norėdamas išsisukti nuo bausmės, kai išaiškėjo jo įvykdytas nusikaltimas, sugalvojo versiją – jos tariamą kerštavimą. Norėdama taip pasielgti, ji galėjo jį apkaltinti anksčiau. Nurodo, kad V. U. ji niekada negrasino, mandagiai, bet kategoriškai atsakė į keletą jo laiškų, kuriuose linkėjo V. U. laimės ir pradėti naują gyvenimą (yra elektroninių laiškų išklotinės). Jos tariamo keršto motyvas prieš nuteistąjį yra aiškiai jo išgalvotas ir visiškai nepagrįstas.

Nukentėjusiojo K. V. bei liudytojos V. K. parodymai ne tik neprieštarauja vieni kitiems, priešingai – visiškai sutampa, nuosekliai papildo įvykio aplinkybes. Teigia, kad aplinkybės, kuriomis nukentėjęs pranešė apie įvykį draugui T ar V. K., nebuvo detalizuojamos, todėl sūnus smulkiai to ir nepasakojo. L. K. buvo paprašyta konkrečiai nurodyti šias aplinkybes ir tai padarė. L. V. nurodo, kad jos teisme duotuose parodymuose yra užfiksuota, jog J. O. apie vaiko sužalojimą buvo papasakota tik kitą dieną, kai ji jiems paskambino. Tą patį nurodė ir liudytoja J. O. (turimos telefoninių pokalbių išklotinės, kuriose matomi visi minimi skambučiai). Kaltindamas liudytojus suokalbiu bei neva neteisingu jo apkaltinimu, nuteistasis veikia nesąžiningai, siekdamas išsisukti. Liudytojai yra garbingi, aukštos moralės, užsiimantys intelektualia veikla, išsilavinę žmonės, V. U. nejaučiantys jokios neapykantos ir praeityje neturėję su nuteistuoju jokių neišspręstų ginčų, kad galėtų, melagingai liudydami suvesti su juo kokias nors sąskaitas. Taigi, nuteistojo kaltinimai liudytojams dėl jų parodymų neteisingumo ir šmeižikiško pobūdžio yra nemotyvuoti ir visiškai atmestini.

Nuteistasis, siekdamas sumenkinti savo padarytą fizinę bei dvasinę skriaudą mažamečiui nukentėjusiajam, bei norėdamas nuginčyti jos pagrįstą ieškinį moralinei žalai atlyginti, neteisingai nurodo, jog K psichologinę būklę nulėmė L. V. skyrybų procesas. Tai sąmoningas teismo klaidinimas. L. V. nurodo, kad su K tėvu jie yra išsituokę ir kartu nebegyvena jau 12 m. (skyrybos įvyko 1997-12-24 – tai užfiksuota ištuokos bylos dokumentuose). K, gim. 1996 m., atsiminti šio skyrybų proceso ir turėti su juo susijusių psichologinių traumų akivaizdžiai negalėjo. Ji su V. U. pradėjo gyventi nuo 2006 metų, tai patvirtina U parodymai. Šie faktai paneigia U žodžius apie pasunkėjusią sūnaus psichologinę būklę dėl tėvų skyrybų. 2008 m. pradžioje buvo K tėvo bandymas nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, pasibaigęs taikos sutartimi (yra šį faktą patvirtinantis dokumentas). Buvo būtina gauti pažymą iš mokyklos apie jos rūpinimąsi sūnumi, todėl apie šį faktą ji informavusi klasės vadovę G. T.. Dėl šio įvykio sūnus buvo kurį laiką susikrimtęs, liūdnas. Mokytojos patarta ji kreipėsi į psichologę. Jos apklausos protokole (b.l 74) yra nurodyta, kad 2008 m. buvo sprendžiamas klausimas dėl K gyvenamosios vietos nustatymo ir šis procesas darė įtaką jo vidinei būsenai. Ši nepalanki situacija bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai K baigėsi 2008-03-17 taikos sutarties pasirašymu. Visi po to jų šeimoje kilę konfliktai ir mažamečio dvasinis traumavimas sietinas su tuometiniu jų šeimos nariu – V. U.. Nei mokytojos parodymuose, nei pažymoje (2008-05-20) nekalbama apie neseniai vykusias skyrybas, galėjusias turėti kažkokios įtakos vaiko psichikai. Atvirkščiai – ten akcentuojamos šeimos problemos, o būtent V. U. tuomet ir buvo jų šeima. Būdami taikūs, uždaro būdo, ji ir jos sūnus K apie jų problemas gyvenant su V. U., stengėsi pašaliniams nepasakoti, nekelti jokių teisinių ginčų. Pasakojimai bet kam, išskyrus pačius artimiausius žmones, dėl patiriamo smurto, žemina žmogiškąjį orumą, nesąmoningai priskiriami asocialių žmonių kategorijai. Atvirauti apie žemo socialinio sluoksnio asmenims būdingus santykius vaikas laikė didžiule gėda. Apie V. U. įvykdytą nusikaltimą ir apskritai apie jų gyvenimą su nuteistuoju, mokytoja neturėjo jokių žinių. Visiškai nesuprantamas V. U. noras apklausti teisme G. T., nes duomenų apie jos prieš 12 metų vykusias skyrybas ji neturi. Pakartotinas mokyklos sąlytis su teisėsaugos instancija, dėl K asmeninių problemų šeimoje, kviečiant mokytoją į teismo posėdį, būtų papildomas traumuojantis faktorius jos sūnui, jau ir taip stipriai morališkai nukentėjusiam. Kategoriškas V. U. pareiškimas apie neva esminį proceso pažeidimą neapklausus mokytojos G. T. yra nepagrįstas ir niekinis.

Šalies argumentai

L. V. teigia, kad V. U. veiksmų sąlygotas jos sūnaus dvasinis sukrėtimas, patirtas sužalojimo metu, nepasibaigė po įvykio, bet gilėjo dėl vėliau besirutuliojančių įvykių, susijusių su V. U. tolimesniais piktavališkais veiksmais: 2008-12-09 smurto akto jų namuose; keršto pagrindu jo iniciatyva pradėto ikiteisminio tyrimo; nenoro pripažinti kaltės ir atlyginti vaikui padarytos skriaudos. Ypač didžiulė žala vaiko normaliai dvasinei raidai padaryta tiriant šią bylą ir išviešinant jo šeimos privatų gyvenimą mokyklos bendruomenės kai kurių jos narių tarpe. Nukentėjo mažamečio viešoji teigiama nuomonė apie jo šeimą, nukentėjo asmens geras vardas, pažeistas savęs vertinimas. Iki šiol nesibaigsiantis procesas toliau neigiamai veikia jautrią vaiko psichiką. Kaltinamasis nepripažino savo kaltės, melavo ir, norėdamas išsisukti nuo bausmės, teisme apšmeižė jos sūnų Ž, neva sužalojusį brolį. V. U. yra individualios įmonės savininkas, todėl jo turtinė padėtis nėra sunki. Nurodo, kad š.m. kovo mėnesį baigiasi jo įmonei priklausančios dar vienos transporto priemonės (savivarčio-fiskaro DAF) lizinginis išsimokėjimas. L. V. teigia, kad jos ieškinys neturtinei žalai atlyginti nuteistajam nėra labai dideli pinigai, o pats ieškinys nėra per didelis ir nepagrįstas, todėl teismas nepagrįstai jį sumažino. Pagal praktiką už netyčinį nesunkų sužalojimą kaltieji asmenys moka 2-4 kartus didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimui nei jos mažamečiui sūnui, nukentėjusiam nuo piktybinių recidyvisto veiksmų, priteisė pirmosios instancijos teismas. Be to, L. V. atsikirtime nurodo, kad V. U. yra du kartus teistas, teistumas jam neišnykęs, jis pastoviai konfliktuojantis su teisėsauga, ir toliau pažeidinėja viešąją tvarką, yra agresyvus ne tik girtas, ką patvirtina jos pridedami dokumentai.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Apeliantas V. U. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už nesunkų mažamečio K. V. sveikatos sutrikdymą. Tvirtina, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, nėra jokių jo kaltės įrodymų. Apeliantas skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo V. U. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 138 str. 2 d. 1 p., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 24 d., apie 20 val., buvo nesunkiai sutrikdyta mažamečio K. V., gim. (duomenys neskelbtini), sveikata. Sveikatos sutrikdymą patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kuria abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nukentėjusysis parodė, kad įvykio metu tarp jo ir V. U. įvyko žodinis konfliktas, po ko pastarasis fiziniais veiksmais jį, nukentėjusįjį, sužalojo. Šias aplinkybes patvirtino ir įvykį mačiusi bei jame dalyvavusi nukentėjusioji L. V., taip pat netiesiogiai – liudytojai Ž. B., V. K., J. O.. Kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų K. V. bei L. V. buvo nesutarimų, neginčijamai patvirtina byloje esanti medžiaga – jų pačių, tame tarpe ir nuteistojo, parodymai, taipogi ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl tariamo V. U. sveikatos sutrikdymo. Taigi, apelianto ir nukentėjusiojo K. V. minėto konflikto priežastis buvo asmeniniai nesutarimai, kurių išdavoje tarp apelianto ir nukentėjusiojo K. V. prasidėjo konfliktas, pasireiškęs pradžioje apsižodžiavimu, o paskui ir fiziniais veiksmais. Pažymėtina, kad minėto ikiteisminio tyrimo kitoje baudžiamojoje byloje metu 2009-03-24 apklausiamas liudytoju K. V. davė gana nuoseklius ir išsamius parodymus apie V. U. smurto pavartojimą prie jį skundžiamu nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis. Netikėti nukentėjusiojo viso proceso metu duodamais nuosekliais, išsamiais parodymais, kuriuos esminėse detalėse patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pastarųjų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste nepalieka jokių abejonių dėl V. U. kaltės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas V. U. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Todėl išteisinti V. U. iš minėto nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. U. veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis teismas paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas V. U. paskyrė vienintelę BK 138 str. 2 d. 1 p. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas jo dydį mažesnį nei už šį nusikaltimą numatytos minimalios bei maksimalios bausmės vidurkis, bei, vadovaujantis BK 75 str., atidėdamas jos vykdymą. Tokią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

Apeliantas laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis, tačiau toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados dėl mažamečio K. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Apeliantas skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu V. U. apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma, be to, skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su V. U. kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams bei būtinybės dėl to bylą perduoti prokurorui. Apeliantas skunde nedetalizuoja, kokie konkrečiai BPK 219 str. punktai buvo pažeisti, o tik deklaratyviai teigia apie pastarųjų pažeidimus. Konkretumo dėl kaltinamojo akto trūkumų nebuvimas ir BPK 219 str. numatytų reikalavimų pažeidimų neįvardijimas nepagrindžia kaltinamojo akto neatitikimo teisės normų reikalavimams bei tuo pačiu – būtinybės perduoti bylą prokurorui. Pažymėtina, kad tokios nuomonės dėl kaltinamojo akto apeliantas pirmosios instancijos teisme neišreiškė, ją išsakydamas tik apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl V. U. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto V. U. bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Be to, nuteistajam nepalankus įrodymų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą ar rungimo principas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Evaldas VanagasTeisėjai Eligijus GladutisAlgirdas Gaputis