Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau - Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė, buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra)(1 punktas). Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Anksčiau galiojęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje (tokios byloje faktinės aplinkybės nustatytos). Paminėtas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutinka su atsakovo ir jo atstovo argumentais, jog pretendentės (pareiškėjos) prašyme nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų - tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą (ABTĮ 57 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Pareiškėja prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (ABTĮ 15 str., 21 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinė byla Nr. A146-590/2014).

Teismas atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pažymėtina, kad nuo pareiškėjos prašymo pateikimo momento iki 2014 metų atsakovei nekėlė abejonių pretendentės išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje. Atsakovė tik 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7469 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovė iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjai siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Nurodyti atsakovės veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiantys pareiškėjos teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Kita vertus, sutiktina su atsakovo argumentais, kad skirtingai nei Atstatymo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).

Tačiau, esant neaiškiam teisiniam reguliavimui, nes, kaip minėta anksčiau, atkūrimo ekvivalentine natūra būdas buvo taikomas nuosavybės teisių atkūrimo skirtingiems būdams, atsakovė, kaip institucija, įgaliota spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalėjo piliečiams paaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kad jie galėtų išreikšti savo valią tinkamai. Ypač tokioje situacijoje, kuri sąlygojo šios bylos ginčą, kai pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo sąžiningai klysti.

Todėl atsakovė, nevykdydama pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte, siūlyti nuosavybės atkūrimo būdą, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu, pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir tuo pareiškėjos teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atitinkantį jos valią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Vertinant atsakovės veiksmus, konstatuotina, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama sprendimą, kuriuo atkūrė nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu, leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (LVAT 2014-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014-04-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą dalį – 0,0306 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3)-222 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M." patvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dalį. Esant paminėtoms aplinkybėms ir argumentams, konstatuotina, kad atsakovė neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu. Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat nebuvo nustatyta, kad pretendentė nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir, kad jos prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo negalimas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pretendentės prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą, todėl pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises atlyginant jai už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir atsakovė įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės S. B.-Ž. 0,0306 ha valdytą žemę, buvusią Kaune, Vokiečių g. 35A, atkūrimo pareiškėjai (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pareiškėjai šioje byloje buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pateiktos 2018 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. NTP-7-7247 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ bei 2019 m. sausio 7 d. pažyma Nr. NTP-7-78 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ nevertintinos, kadangi jos yra patikslintos. Vertintina tik galutinė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2017 m. kovo 20 d. pažyma Nr. NTP-7-1814.

Kartu su skundu į bylą pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-2178-8505 bei 2018 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-3588-13445 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, iš kurių matyti, kad minėtais sprendimais pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba šioje administracinėje byloje, t. y. parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme, ją 50 proc. atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. kovo 20 d. patikslintoje pažymoje Nr. NTP-7-1814 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokatui R. L. atstovaujant pareiškėją R. M. pagal 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-2178-8505 bei 2018 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-3588-13445 iš viso sudaro 452,40 Eur užmokestis advokatui. Minėtas užmokestis apskaičiuotas vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 11, 27.1.2.3, 27.1.2.1, 27.1.2.2 punktais.

Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir teisinį reglamentavimą bei į tai, jog pareiškėjos skundas tenkintinas pilnai, prašoma priteisti 452,40 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma priteistina Lietuvos valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktą,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 8SD-6811-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1SS-248-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės S. B.-Ž. 0,0306 ha valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 452,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.