Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei ir Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui S.Avižai, atsakovei J. P., jos atstovei adv. K.Česnauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-368-97/2009 pagal G. P. ieškinį atsakovei J. P., trečiajam asmeniui notarei Jolantai Rulienei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. P. pareiškė ieškinį dėl 2002 m. vasario 13 d. santuokos metu įgyto turto dalybų sutarties, patvirtintos Kauno miesto 6-ojo notarų biure (notarinio registro Nr. 2097), pripažinimo negaliojančia. Nurodė, kad šia sutartimi atsakovei perleido gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškininį reikalavimą grindė aplinkybe, jog sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis).

Netinkamai aiškintos CK 1.86 straipsnio nuostatos dėl sandorių tariamumo, neteisingai kvalifikuotas šalių sudarytas sandoris. Nesiaiškinti tikrieji ieškovo ir atsakovės sudaromo sandorio turto padalijimo sutarties tikslai, nenustatyta tikroji sutarties šalių valia. Turto padalijimo sutartimi nebuvo siekiama pasidalinti santuokoje įgytą turtą, pagrindinis šios sutarties sudarymo tikslas –sumažinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto sudėtį, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo valstybei. Ieškovo tėvas V. P., siekdamas išvengti savo mokestinių prievolių vykdymo, 2000 m. gruodžio 28 d. padovanojo ieškovui G. P. 83/100 dalis gyvenamojo namo, garažą, ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities mokesčių inspekcijai nustačius, kad 2001 m. lapkričio 29 d. ieškovo tėvo V. P. mokestinė nepriemoka yra 31880 Lt (Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 2 d. raštas Nr. (15.33-14)-K-3061 „Dėl V. P., M. P. ir G. P. mokestinės nepriemokos“), ieškovas, siekdamas išvengti tarp jo ir tėvo, V. P., 2000 m. gruodžio 28 d. sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį, 2002 m. vasario 13 d. sutartimi iš tėvo gautą nekilnojamąjį turtą perleido atsakovei. Ieškovo ir atsakovės sudaryta turto pasidalijimo sutartis nebuvo vykdoma, nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas atsakovės valdymui ir naudojimui. Po turto pasidalijimo sutarties sudarymo ieškovo tėvai ir ieškovas liko gyventi perleistame name, iš kurio ieškovas išsikraustė jo ir atsakovės santykiams tapus konfliktiškiems. Ieškovo tėvai atsakovei priklausančiame name gyvena iki šiol. Neanalizuota aplinkybė, jog atsakovė po turto pasidalijimo sutarties sudarymo neįgyvendino savo, kaip įgyto turto savininkės, teisių. Ieškovas ir jo tėvai rūpinosi gyvenamojo namo priežiūra, remontu. Už naudojimąsi turtu moka ieškovo tėvai, atsakovė į jų gyvenamą namo dalį nepatenka. Argumentais nepagrįsta išvada apie tarp atsakovės ir ieškovo tėvų susiklosčiusius faktinius panaudos santykius. Neanalizuota, kokiu pagrindu susiklostė panauda, netirta ir nesiaiškinta, kodėl tokie santykiai susiklostė, nenurodyta, kada atsirado tokie santykiai.

Nemotyvuotai į bylos nagrinėjimą atsisakyta įtraukti Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, netirta, ar ieškovo tėvai turėjo mokestinių prievolių valstybei, nenustatyti turto pasidalijimo sutarties sudarymo tikslai ir motyvai. Faktas, kad ieškovo tėvai nėra bylos šalys, nesudaro pagrindo atsisakyti tirti aplinkybes, kurias įrodinėja šalys, bei kurios patvirtina arba paneigia bylai turinčias reikšmės aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai galėtų papildomai patvirtinti, kad ieškovo tėvai turėjo mokestinių prievolių valstybei.

Neįvertinta aplinkybė, jog turto pasidalijimo sutartis negalėjo būti sudaryta, nes nekilnojamasis turtas priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o nebuvo valdomas bendrai abiejų sutuoktinių kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, remiantis CK 3.116 straipsnio 1 dalimi, gali būti padalintas išimtinai tik santuokoje įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas. 1990 m. sausio 30 d., 2000 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartys patvirtina, kad turto pasidalijimo sutarties sudarymo momentu nekilnojamasis turtas ieškovui priklausė asmeninės nuosavybės teise. V. P., dovanodamas ieškovui nekilnojamąjį turtą, nenurodė, kad turtą dovanoja bendrojon jungtinėn nuosavybėn, priešingai, dovanojimo sutartyse aiškiai nurodyta, kad nekilnojamasis turtas dovanojamas sūnui, G. P. Notarė, tvirtindama ginčijamą sandorį, negalėjo dalinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Nekilnojamasis turtas iki turto pasidalijimo sutarties sudarymo viešajame registre buvo įregistruotas tik ieškovo vardu, nenurodant, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl laikytina, kad nekilnojamasis turtas priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro duomenis, nepareiškė priešieškinio dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Dėl to nepagrįsta išvada, kad ieškovas neįrodė, jog nekilnojamasis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, liudytojams patvirtinus, kad namas buvo pastatytas ir žemės sklypas išpirktas iš valstybės santuokos metu. Nenurodyti jokie argumentai ir įrodymai, patvirtinantys, jog turtas nepriklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

Sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes ieškovas ir atsakovė turto pasidalijimo sutartimi pasidalino tik dalį turto (CK 3.118 straipsnis). Nesiaiškinta, ar turto padalijimo sutartimi privalėjo būti padalintas visas šalims nuosavybės teise priklausantis turtas. 2004 m. kovo 8 d. UAB „Seltransis“ neeilinio visuotinio akcininko susirinkimo protokolas patvirtina, kad nebuvo padalintos UAB „Seltransis“ akcijos, kurių dalis priklausė atsakovei. Nebuvo padalinti ir automobiliai. Notarė turėjo įvertinti, ar dalinamas visas sutuoktinių turtas, ar nenukrypstama nuo bendro turto lygių dalių principo. Ginčo sutarties pirmame punkte nurodyta, kas atitenka atsakovei, antro punkto nėra. Ieškovui šia sutartimi nebuvo paskirtas joks turtas. Neįvertinta, ar turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią visas turtas atitenka vienam iš sutuoktinių, neprieštarauja viešajam interesui.

Neįvertinti visi byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai. Vertinant ir tiriant byloje esančius įrodymus, neatsižvelgta ir nesivadovauta liudytojų parodymais. Visi teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, kad ieškovas, jo tėvas turėjo mokestinių problemų ir su atsakove sudarė turto pasidalijimo sutartį, siekdamas išvengti mokestinių prievolių vykdymo. Liudytojai patvirtino, kad ieškovo tėvai naudojasi nekilnojamuoju turtu, o atsakovė neįgyvendina savo, kaip savininkės, teisių, nesielgia su turtu kaip savu. Liudytojų parodymus patvirtina Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 2 d. raštas Nr. (15.33-14)-K-3061 „Dėl V. P., M. P. ir G. P. mokestinės nepriemokos“, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškininiai pareiškimai V. P. ir M. P.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Atsakovės ir trečiojo asmens atstovė nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai dėl sandorio pripažinimo niekiniu kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms bei asmeninės ieškovo nuosavybės nepagrįsto padalijimo neanalizuotini, ieškinyje nesant išdėstytų faktinių pagrindų dėl sandorio pripažinimo tariamu bei notariškai patvirtino sandorio pripažinimo niekiniu. Visus pagrindus ieškovas vardijo tik parengiamojo ir teismo posėdžių metu, dalį jų nurodė tik apeliaciniame skunde, tuo pažeisdamas kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisę tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus bei patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, konstatuoja, kad dėl netinkamai pritaikytų civilinio proceso teisės normų pirmosios instancijos teismo išvadų apie neįrodytą ieškininį reikalavimą negalima laikyti atitinkančiomis teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus ( CPK 263 str.).

As­mens tei­sė kreip­tis į teis­mą ieš­ki­ni­nės tei­se­nos tvar­ka re­a­li­zuo­ja­ma ieš­ki­nio ins­ti­tu­to pa­gal­ba. Bylos nagrinėjimo ribas sudaro ieškinio pagrindas ir dalykas. Krei­pi­mo­si su ieš­ki­niu į teis­mą tvar­ką de­ta­li­zuo­ja Lie­tu­vos CPK 111, 135 straips­niai. Pa­gal Lie­tu­vos CPK 135 straips­nio 1 da­lies 2 ir 4 punk­tus kiek­vie­na­me ieš­ki­ni­nia­me pa­reiš­ki­me ieš­ko­vas pri­va­lo nu­ro­dy­ti sa­vo ieš­ki­nio ele­men­tus – ieš­ki­nio da­ly­ką (ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mą) ir pa­grin­dą (ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis ieš­ko­vas grin­džia sa­vo rei­ka­la­vi­mą ir šias ap­lin­ky­bes pa­tvir­ti­nan­čius įro­dy­mus. Ieš­ko­vui tiks­liai ne­su­for­mu­la­vus sa­vo rei­ka­la­vi­mo ir ne­nu­ro­džius sa­vo rei­ka­la­vi­mo fak­ti­nio pa­grin­do, teis­mas ne­ga­lė­tų tei­sin­gai tai­ky­ti Lie­tu­vos CPK 137 ir ki­tų straips­nių, re­gu­liuo­jan­čių ci­vi­li­nės by­los iš­kė­li­mą. To­kiu at­ve­ju kiti dalyvaujantys byloje asmenys bei tei­sė­jas taip pat ne­ga­lė­tų tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui.

Šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad bet ko­kia gin­čus dėl tei­sės spren­džian­ti ins­ti­tu­ci­ja ga­li su­teik­ti efek­ty­vią gy­ny­bą tik tuo at­ve­ju, jei­gu be­si­krei­pian­ty­sis į ją as­muo pa­kan­ka­mai aiš­kiai for­mu­luo­ja sa­vo rei­ka­la­vi­mą ir to rei­ka­la­vi­mo pa­grin­di­mą. Pa­gal Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos 6 straips­nį teis­mas, kaip gin­čus dėl tei­sės spren­džian­ti ins­ti­tu­ci­ja, pri­va­lo bū­ti ne­ša­liš­kas. Tai reiš­kia, kad teis­mas ne­ga­li tap­ti ieš­ko­vo ad­vo­ka­tu ir už jį su­for­mu­luo­ti ieš­ki­nio da­ly­ką ir pa­grin­dą ( 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos nutartis byloje nr. 3K–3–271/1999).

G. P. ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šių reikalavimų neatitinka.

Savo reikalavimą sandorį pripažinti sudarytu dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, ieškovas grindė vienintele netiesiogine aplinkybe – asmeninės nuosavybės padalijimu. Šio faktinio reikalavimo pagrindo išdėstymą ieškinyje sudaro trys trumpi sakiniai. Toliau ieškovas nurodo, kad šiuo metu neturi galimybės paruošti išsamesnį ieškinį, nes jo skubų padavimą sąlygoja atsakovės ketinimas turtą perleisti. Teigia, jog „...aplinkybes, kad nurodytoji sutartis buvo ir yra tariamas sandoris, patvirtins nagrinėjant bylą ir liudytojai, kuriuos nurodysiu parengiamajame teismo posėdyje“. Mano, kad tai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, todėl jis priimtinas nagrinėti ir taikytinos laikinosios apsaugos priemonės.

Tokia pareiškimo formuluotė rodo, kad faktiškai ieškovas pateikė ne ieškinį, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos, tačiau teismas pareiškimo trūkumų neįžvelgė ir jį priėmė ieškinio pateikimo dieną.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovas nesuformulavo ieškinio pagrindo ir nepateikė jį pagrindžiančių įrodymų, tačiau teismas ieškinio trūkumų nekonstatavo. Įvykus keturiems parengiamiesiems posėdžiams, kurių metu CPK 230 str. nustatyta tvarka nebuvo galutinai suformuluotas ieškovo reikalavimų bei, jų nesant, atitinkamų atsakovės atsikirtimų į ieškinį turinys, ieškovui nepasiūlyta pašalinti ieškinio trūkumus, priimta nutartis bylą laikyti parengta nagrinėjimui pagal priimtąjį ieškinį.

Nors apeliacine tvarka revizuojamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ieškovo reikalavimus bei jų pagrindą, išdėstė, kad sandorio tariamumą G. P. grindžia siekiu išvengti savo bei savo tėvo V. P. mokestinių prievolių įvykdymo, tėvų pasilikimu toliau gyventi fiktyviai perleistajame name bei sandorio šalių valios neatitikimu sutartyje išdėstytajai, ieškinyje toks faktinis reikalavimo pagrindas nenurodytas. Analizuodamas ieškovo reikalavimą sutartį pripažinti niekine ir panaikinti tuo pagrindu, kad neteisėtai kaip bendroji jungtinė nuosavybė buvo padalintas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, teismas nurodė, kad šį reikalavimą G. P. grindžia sandorio prieštaravimu imperatyviai teisės normai - CK 3.116 straipsniui - bei nesilaikymu įstatymų reikalavimo pasidalinti visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ( UAB „Seltransus“ akcijų nepasidalijimu), tačiau ieškininiame pareiškime šios aplinkybės taip pat neįvardintos.

Faktinius ieškinio reikalavimus ir jų pagrindus G. P. ir jo atstovas išdėstė bylos nagrinėjimo metu. Iš jų paaiškinimų matyti, kad sandorio tariamumą ir prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms ieškovas grindė siekiu išvengti neįvardintų finansinių įsipareigojimų įvykdymo, tėvų rūpinimusi namo priežiūra po jo perleidimo, nekonkretizuotu šalių valios neatitikimu nurodytai sutartyje, asmeninės ieškovo nuosavybės padalijimu pagal sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo taisykles, ne viso sutuoktinių bendro turto pasidalijimo aplinkybe. Prašė konstatuoti, kad dėl dviejų paskutiniųjų aplinkybių sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir todėl yra niekinis.

Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismas neteisingai įvertino sutarties šalių valią, nenustatė jų elgesio motyvų ir tikslų prieš sutartį ir po sandorio sudarymo; netinkamai įvertino ieškovo pateiktus argumentus ir įrodymus dėl turto slėpimo nuo ieškovo ir jo tėvo skolų išieškotojų, nepagrįstai netyrė, ar ieškovo tėvai turėjo mokestinių prievolių valstybei ir dėl to nepagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, neteisingai vertino ieškinį pagrindžiančius įrodymus dėl mokestinių prievolių vengimo; neįvertino, kad atsakovė po sutarties sudarymo neįgyvendino savininkės teisių ir sutarties nebuvo vykdoma, neanalizavo tarp atsakovės ir ieškovo tėvų susiklosčiusių panaudos santykių; neteisingai sprendė apie ginčo turto buvimą ne asmenine, o bendrąja jungtine nuosavybe bei dėl to nepripažino sandorio niekiniu, neįvertino viso šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto turto bei jo nepasidalinimo aplinkybės, nepasisakė dėl to, kad notariškai patvirtina sutartimi buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

CPK 265 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, CPK 270 straipsnio ketvirtoji dalis – nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, nurodyti įstatymus, kitus teisės aktus ir kitus teisinius argumentus.

Sutiktina, kad apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių dėl turto perleidimo vengiant išieškojimo, nevertino jo paaiškinimų dėl sandorio šalių valios, motyvų ir tikslų, savininkės teisių įgyvendinimo aplinkybių, neįvertino viso šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto turto bei jo nepasidalinimo aplinkybės, nepasisakė dėl to, kad notariškai patvirtina sutartimi buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo, nemotyvavo, kodėl ieškovo asmeninės nuosavybės teise įregistruotą gyvenamąjį namą dėl priestato pristatymo bei žemės sklypo išpirkimo pripažinimo bendrąja jungtine šalių nuosavybe, tačiau šiomis aplinkybėmis CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka ieškovas ieškinio negrindė. Nors šalys dėl jų teikė įrodymus, teismas pasisakė tik dėl priimto nagrinėti ieškininio reikalavimo pagrindo, jo įrodymų bei atsakovės atsikirtimų. Nėra pagrindo manyti, jog tokiu būdu teismas nesilaikė proceso teisės normų reikalavimų sprendimo turiniui. Teismas taip pat nepasisakė dėl žodžiu išdėstyto ieškovo prašymo sandorį pripažinti niekiniu dėl CK trečiosios knygos VIII skyriaus normų pažeidimo, tačiau ir šios aplinkybės negalima vertinti kaip nurodytųjų proceso teisės normų pažeidimo. Pagal CK 1.78 straipsnio pirmąją dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Notariškai patvirtintas ir nekilnojamojo turto registre įregistruotas sandoris galioja, kol nėra nuginčytas, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, jis priskirtinas prie nuginčijamų sandorių. Ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas atmetė, o reikalavimas pripažinti jį negaliojančiu dėl konkrečių ieškovo paaiškinimuose ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nebuvo pareikštas.

Esant situacijai, kai paaiškinimus ir įrodymus ieškovas teikė dėl įstatymo nustatyta tvarka neišdėstytų ieškinio pagrindų, negalima laikyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė apeliaciniame skunde nurodytas materialinės ir procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, nors pirmosios instancijos teismas CPK 270 str. nustatyta tvarka pasisakė dėl priimtame nagrinėti ieškinyje nurodyto reikalavimo pagrindo, byla nebuvo tinkamai išnagrinėta. Matydamas, kad ginčo sandoryje nurodytas turtas ieškovui buvo padovanotas tėvų, žinodamas faktinius ieškovo reikalavimo pagrindus, teismas, priėmęs trūkumų turintį ieškinį, vadovaudamasis proceso kooperacijos principu, turėjo bendradarbiauti su bylos dalyviais ir imtis priemonių, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai (CPK 8 str.). Šiam principui įgyvendinti teismas turėjo galimybę pasinaudoti CPK 230 str. 1 d., 296 straipsnio 1 d. 11 p., 2 d. suteiktomis galiomis ir pasiūlyti ieškovui pateikti faktinius reikalavimo pagrindus atitinkantį ieškinį bei tai pagrindžiančius įrodymus. To neatlikus, nėra aiškios bylos nagrinėjimo ribos, todėl tinkamas bylos išnagrinėjimas negalimas - ieškovas teikė paaiškinimus ir įrodymus dėl nenurodytų ieškinio pagrindų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, atsakovė negalėjo tinkamai pasirengti atsikirtimams į ieškinį, pirmosios instancijos teismas ieškovo įrodymus priiminėjo, tačiau jų nevertino, apeliantas kritikavo teismo sprendimą dėl įstatymo nustatyta tvarka nenurodytų ieškinio pagrindų nevertinimo. Dėl šių priežasčių nebuvo atskleista bylos esmė, todėl teismo sprendimo pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme gali būti įvertintas tik formaliu aspektu. Tai neatitiktų CPK 2 straipsnyje reglamentuotų civilinio proceso tikslų, todėl apygardos teismas naikina bylą nagrinėjusio teismo procesinį sprendimą dėl nepakankamo bylos esmės atskleidimo, netaikymo procesinės teisės normų, kurios turėjo būti taikomos nagrinėjamo ginčo metu, ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 punktas, 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti 2009 m. kovo 16 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.