Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš V. J.) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš R. M.) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš J. R.) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. (dėl J. R. dokumento pagrobimo) laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo būdu užvaldyto L. S. turto) laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš A. N.) laisvės atėmimu 4 metams.

Remiantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., pagal BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš J. R.) paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta apėmimo būdu su pagal BK 302 str. 1 d. (dėl J. R. dokumento pagrobimo) paskirta bausme ir prie šios bausmės iš dalies pridėtos pagal BK 178 str. 2 d. dėl vagysčių iš V. J., R. M., A. N. ir pagal BK 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo iš L. S. paskirtos bausmės, ir T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš J. R.), neįrodžius jos dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Iš T. B. priteista: V. J. 5000 Lt turtinės žalos atlyginimas; R. M. – 200 Lt turtinės žalos atlyginimas; J. R. – 25 Lt turtinės žalos atlyginimas, A. N. – 500 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista E. B., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteista už tai, kad 2009 m. gruodžio 7 d. apie 10.00 val., apgaule, prisistatydama socialine darbuotoja, įsibrovė į patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur atvirai, iš nukentėjusiosios V. J. rankų, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai V. J. priklausantį, turtą – 5000 Lt.

Be to, T. B. nuteista už tai, kad 2009 m. gruodžio 30 d. apie 11.00 val., apgaule, prisistatydama socialine darbuotoja, pasakydama, kad nukentėjusiajai R. M. priklauso 180 Lt pašalpa, įsibrovė į patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur pagrobė svetimą, nukentėjusiajai R. M. priklausantį, turtą – 200 Lt.

Be to, T. B. nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 28 d. apie 14.00 val., apgaule, prisistatydama socialinio aprūpinimo skyriaus darbuotoja, pasakydama, kad nukentėjusiajai J. R. priklauso 80 Lt pensijos priedas, įsibrovė į patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur pagrobė svetimą, nukentėjusiajai J. R. priklausantį, turtą – piniginę 10 Lt vertės, kurioje buvo 15 Lt.

Be to, T. B. nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 28 d. apie 14.00 val., vagystės įsibrovus į butą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, metu, pagrobė fizinio asmens dokumentą – nukentėjusiosios J. R. vardu išduotą pensininko pažymėjimą.

Be to, T. B. nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 20 d. apie 13.00 val., Šiaulių mieste, veikdama kartu su E. B., bendrais tyčiniais veiksmais, o būtent būdama pas nukentėjusįjį L. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), SMS pranešimais perduodama visus iš L. S. sužinotus duomenis apie jo gimines E. B., E. B. atsiuntus SMS pranešimą bei paskambinus L. S. į mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir prisistačius giminaite, vardu V., pasakius, kad pateko į avariją, gydosi Šiaulių ligoninėje bei operacijai prašant paskolinti 500 Lt, 2010-02-20 apie 14.30 val. E. B. atėjus pas L. S. į namus ir prisistačius V. pažįstama, vardu I., paėmus iš L. S. 500 Lt, tokiu būdu apgaule įgijo savo ir E. B. naudai svetimą turtą – nukentėjusiajam L. S. priklausančius 500 Lt.

Be to, T. B. nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 18-19 d., dienos metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta data ir laiku, apgaule, prisistatydama socialine darbuotoja, įsibrovė į patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur pavogė svetimą, nukentėjusiajai A. N. priklausantį, turtą – 500 Lt.

T. B. buvo kaltinama tuo, kad 2010 m. sausio 20 d. apie 09.30 val., apgaule, pasakydama, kad nukentėjusiajai J. R. priklauso 80 Lt pensijos priedas, įsibrovė į patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur pagrobė svetimą, nukentėjusiajai J. R. priklausantį, turtą – piniginę 10 Lt vertės, kurioje buvo 330 Lt.

Skunde nurodoma, kad pareigūnai, atlikdami tyrimą dėl 2010-01-28 dokumento ir 25 Lt vagystės iš J. R., įvykio vietoje nepaėmė pirštų pėdsakų, neatliko DNR tyrimo, jiems nekilo abejonių, kad nukentėjusioji gali apsipažinti.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji ir jos gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl T. B. kaltės, padarius visas skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas – keturias vagystes pagal BK 178 str. 2 d., sykį sukčiavus pagal BK 182 str. 1 d. ir pagrobus fizinio asmens dokumentą pagal BK 302 str. 1 d. Apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantė, įsibraudama į patalpą, pagrobė svetimą, V. J., R. M., J. R., A. N., priklausantį turtą, taip pat pagrobė J. R. dokumentą ir apgaule įgijo L. S. turtą. Savo skundu nuteistoji neneigia tik dalyvavimo apgaule įgyjant nukentėjusiojo L. S. turtą (500 Lt), tačiau už šį nusikaltimą prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, o visas kitas inkriminuotas veikas neigia įvykdžiusi.

Dėl T. B. įvykdytų vagysčių ir dokumento pagrobimo

Apeliantė savo skundu kritikuoja ne tik jai nepalankų pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau ir ikiteisminio tyrimo procesą. Nuteistosios manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko eilės būtinų veiksmų (įvykio vietoje nepaėmė pirštų pėdsakų, biologinių pėdsakų DNR tyrimui) ir nesurinko duomenų apie jos naudoto telefono buvimo vietą, neišėmė išklotinių iš lombardų, nepadarė akistatų, su nukentėjusiąja A. N. neatliko atpažinimo. Dėl tokių skundo argumentų kolegija pirmiausia pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame Įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas aplaidžiai, apie ką pasisako apeliantė.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 182-183) ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 28) T. B. reiškė prašymus apklausti eilę liudytojų, gauti duomenis apie 2010-02-18 jos vizitą pas gydytoją Vilniuje, nustatyti jos naudoto telefono buvimo vietą, gauti duomenis iš lombardų apie jos užstatytus žiedus, padaryti akistatas su V. J., R. M., J. R., J. R. ir A. N., padaryti atpažinimą su nukentėjusiąja A. N.. Iš tikrųjų, prokurorė 2010 m. birželio 30 d. nutarimu atsisakė tenkinti nuteistosios prašymus (t. 2, b. l. 186), nes laikė, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių T. B. kaltę. Tačiau apylinkės teismas teisiamajame posėdyje, visgi, nutarė apklausti liudytojais apeliantės prašomus asmenis, išreikalauti duomenis apie T. B. vizitą pas gydytoją, o kitus prašymus motyvuotai atmetė, nes, iš tikrųjų, mobilaus ryšio telefono veikimo vietų nustatymas, duomenys iš lombardų apie T. B. užstatytus daiktus savaime nei paneigia, nei patvirtina apeliantės kaltės nusikaltimų padaryme.

Savo skunde T. B. akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamos akistatos. Atkreiptinas dėmesys, kad akistata paprastai atliekama siekiant sužinoti pirmiau apklaustų asmenų parodymų prieštaringumo priežastis ir jas pašalinti (BPK 190 str.). Konkrečioje byloje nukentėjusiųjų (V. J., R. M., J. R. ir A. N.) ir T. B. parodymai yra ne prieštaringi, o iš esmės skirtingi dėl visų esminių aplinkybių, nes nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu neigė bet kokį kontaktą su nukentėjusiomis, tvirtino, kad jokių nusikalstamų veikų jų atžvilgiu neįvykdė, o nukentėjusiosios nurodė priešingai. Apeliantė dalyvavo teisiamajame posėdyje, uždavinėjo klausimus apklaustoms nukentėjusioms ir liudytojams, vadinasi, turėjo galimybę aiškintis skirtumus apklausiamų asmenų parodymuose ir pareikšti savo nuomonę dėl pastarųjų atpasakotų aplinkybių, todėl apeliaciniame skunde deklaruojama kritika dėl neatliktų akistatų visiškai nepagrįsta.

Tenka pažymėti, kad nuteistosios prašymu teisiamajame posėdyje apklausti asmenys – D. B., I. N., E. B., P. B., D. M., nenurodė jokių apeliantės kaltę nusikaltimų padaryme paneigiančių aplinkybių. Liudytojas P. B. tik išdėstė prielaidą, kad T. B. maždaug nuo 2009-12-08 3-4 mėnesius iš namų niekur išeiti negalėjo, nes tuo metu slapstėsi nuo teismo (t. 3, b. l. 86-87). Tačiau akivaizdu, jog tokie liudytojo aiškinimai prieštarauja net pačios T. B. parodymams, kuomet ji pripažino vykusi į Vilnių pas medikus, eidavusi į parduotuves, lombardus, o 2010-02-19 nuvykusi pas nukentėjusįjį L. S. į jo butą Šiauliuose ir sekančią dieną apgaule išviliojusi iš pastarojo pinigus (t. 3, b. l. 116-118). Liudytojais apklausti I. N., D. B. (t. 3, b. l. 83-86) patvirtino tik tai, kad 2010-02-17 jie kartu su T. B. važiavo pas gydytojus į Vilnių, tačiau nurodė, kad į Šiaulius apeliantę parvežė 2010-02-18 apie 17.00 – 17.30 val. Konkrečiu atveju nėra pagrindo teisingais laikyti liudytojos D. M. parodymus, kad 2010-02-18 ją vieną I. N. parvežė į Šiaulius, o T. B. liko Tytuvėnuose (t. 3, b. l. 33), nes ir be liudytojų I. N. ir D. B. parodymų pati nuteistoji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad į Šiaulius grįžo 2010-02-18 (t. 3, b. l. 116-118).

Tai, kad T. B. 2010-02-17 buvo išvykusi į Vilnių, nereiškia, kad ji 2010 m. vasario 18 d. – 19 d. nebuvo Šiauliuose ir nepagrobė A. N. turto. Apeliantė, teisiamajame posėdyje, nenurodydama jokių argumentų, tiesiog, neigė pagrobusi A. N. turtą ir teigė, kad nukentėjusioji galėjo apsirikti. Tačiau jau pirmos apklausos metu A. N. aiškiai ir tiksliai apibūdino ją apvogusią moterį ir tvirtino pastarąją gerai įsidėmėjusi (t. 2, b. l. 27-28; 30-31), neabejodama atpažino T. B. pagal nuotrauką (t. 2, b. l. 32-35), kaip moterį, kuri, prisistačiusi socialine darbuotoja, pateko į butą ir po kurios apsilankymo nukentėjusioji pasigedo 500 Lt. Savo parodymus nukentėjusioji A. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 36-38). Apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios A. N. parodymais, nors pastaroji dėl prastos sveikatos būklės (t. 3, b. l. 49-51) ir nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje. A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu dėl visų esminių aplinkybių teisiamajame posėdyje patvirtino apklausta liudytoja S. J. (t. 3, b. l. 56), kuriai po vagystės (2010-02-18 – 19 d.) paskambino nukentėjusioji A. N. ir atpasakojo įvykio aplinkybes. Kolegija sutinka su tuo, kad liudytojos S. J. nebuvo nukentėjusiosios bute įvykio metu, tačiau tai nėra pagrindas jos parodymus atmesti, kaip siūlo apeliantė. Jau minėta, kad nukentėjusiosios A. N. ir liudytojos S. J. parodymai vieni kitus patvirtina ir sudaro vieningą T. B. kaltę dėl vagystės iš A. N. buto įrodančią medžiagą, todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais. Tai, kad nukentėjusioji A. N. iškart po įvykio nesikreipė į policiją, nėra pagrindas netikėti jos parodymais. Kad A. N. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios 2010-04-12 pagal Šiaulių apskrities VPK Viešųjų ryšių poskyrio išpublikuotą apeliantės nuotrauką (t. 2, b. l. 47-48) atpažino T. B., patvirtina tik tai, jog nukentėjusioji gerai įsidėmėjo pas ją apsilankiusią ir jos pinigus pavogusią moterį.

T. B. nei savo skunde nei teisiamajame posėdyje ir dėl jai pareikštų kitų kaltinimų – 2009-12-07 pagrobus V. J. pinigus, 2009-12-30 pagrobus R. M. turtą, 2010-01-28 pagrobus J. R. dokumentą ir turtą, nepateikė jokių logiškų paaiškinimų. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad jai buvo apsunkinta galimybė duoti parodymus apie 2009-12-07 vagystę iš V. J. buto, nes ji pati teisiamajame posėdyje komentavo, kad 2009-12-07 vagystės negalėjo įvykdyti, nes tuo metu Šiauliuose nebuvo – slapstėsi nuo policijos (duomenys neskelbtini) kaime, ir į Šiaulius atvyko tik 2009-12-08. Iš tokių parodymų galima suprasti, kad nuteistoji slapstėsi nuo policijos namuose (gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, Kelmės rajone), o sekančią dieną jau nebesislapstė ir vyko į Šiaulius pasiimti mamos (E. V. G. (t. 3, b. l. 22)) iš ligoninės. Visa tai elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui neatrodytų logiškai pagrįstas elgesys. Be to, apeliaciniu skundu T. B. siūlė paklausti (duomenys neskelbtini) šeimos gydytojų centro gyd. G., ar ji 2009-12-30 galėjo lengvai vaikščioti, o teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jei būtų 2009-12-30 įvykdžiusi vagystę iš R. M. buto, tai nebūtų sekančią dieną lombarde įkeitusi savo daiktų, kad gautų Naujiems Metams pinigų. Vadinasi, kaip bebūtų galėjusi apeliantė vaikščioti 2009-12-30 – ,,lengvai“ ar ,,sunkiai“, tai nepatvirtina to, kad nuteistoji išvis negalėjo paeiti ir nebuvo atėjusi pas nukentėjusiąją R. M. į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Taip pat nuteistoji, neigdama pagrobusi J. R. pensininko pažymėjimą ir jos pinigus, teisiamajame posėdyje dviprasmiškai nurodė, kad įvykio dieną (2010-01-28) iš buto išėjusi nebuvo, nors tuo pačiu teigė, kad ryte ir vakare nueidavo į šalia esančią parduotuvę (t. 3, b. l. 116-118). Taigi aptartos T. B. skunde nurodytos aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti apeliantės kaltės dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

Nuteistoji savo skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus DNR ir daktiloskopinius tyrimus, būtų nustatytas tikrasis nusikaltimus padaręs asmuo, o jos atžvilgiu bylos būtų nutrauktos. Byloje nėra duomenų, kad iš įvykių vietų būtų paimti rankų pėdsakai ar biologiniai pėdsakai, todėl logiška, kad atitinkami tyrimai ir nebuvo atlikti. Tai, kad nebuvo surasti ir išimti atitinkami pėdsakai savaime nepaneigia to, kad apeliantė atitinkamomis dienomis buvo Šiauliuose ir lankėsi nukentėjusiųjų V. J., R. M., J. R., A. N. butuose. Konkrečiai T. B. apsilankymo faktą patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų parodymai, o nuteistosios savaime jau prieštaringų versijų – apie įvykių metu buvimą kitose vietose, negalėjimą paeiti ir pan., nepatvirtina jokie ištirti ir aptarti įrodymai.

Jau pranešdamos apie jų atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas nukentėjusiosios V. J., R. M., J. R. tvirtino, kad jų butuose apsilankiusią ir asmeninį turtą (iš J. R. ir asmens dokumentą) pagrobusią moterį apibūdino (t. 1, b. l. 16; 37; 93), vadinasi – įsidėmėjo ir atpažinti galėtų. Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo abejoti V. J. parodymais, kada ji iš pateiktų fotonuotraukų (t. 1, b. l. 26-28), o vėliau ir asmens parodymo atpažinti metu (t. 1, b. l. 30-33) kategoriškai nurodė T. B., kaip moterį, kuri, 2009-12-09 prisistatydama socialine darbuotoja atėjo pas ją į namus, pavogė pinigus. Nukentėjusioji R. M. taip pat ir iš fotonuotraukų, ir iš parodytų atpažinti asmenų neabejodama atpažino T. B. kaip asmenį, kuri 2009-12-30 atėjo pas ją į namus, prisistatė esanti ,,Sodros“ darbuotoja ir pagrobė 200 Lt (t. 1, b. l. 47-53). Nekyla abejonių ir dėl to, kad nukentėjusioji J. R. atpažino apeliantę, kaip moterį, kuri 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, sakydama, kad atnešė neišmokėtą pensijos dalį, užėjo į jos butą, ir po kurios vizito ji pasigedo piniginės su dokumentais ir pinigais (t. 1, b. l. 106-109). Kad T. B. lankėsi pas J. R. namuose, patvirtino net pastarosios kaimynė liudytoja D. D., atpažindama apeliantę iš fotonuotraukų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 114-116; 117-120) ir duodama parodymus teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 32-33), todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesiremti šios liudytojos parodymais.

Nuteistoji savo skunde deklaruoja abejones dėl iš nukentėjusiosios V. J. pagrobtos pinigų sumos. Iš tikrųjų, protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 16) V. J. buvo nurodžiusi, kad ji pasigedo 4000 Lt, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu patikslino, jog iš viso T. B. pagrobė 5000 Lt (t. 1, b. l. 30-33). Apie tai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Kad, būtent, buvo pagrobta tokia suma (5000 Lt) nukentėjusioji kategoriškai tvirtino ir teisiamajame posėdyje, atsakydama į pačios nuteistosios užduodamus klausimus (t. 3, b. l. 29), ir kolegija, įvertinusi V. J. parodymus visete, neabejoja nukentėjusiosios parodymais.

Dėl visų paminėtų aplinkybių, kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. B. atžvilgiu.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. B. patekimui į nukentėjusiųjų butus panaudojo apgaulę jų atžvilgiu – prisistatė tuo, kas iš tikrųjų nėra (socialine darbuotoja, ,,Sodros“ darbuotoja). Taigi apeliantė į nukentėjusiųjų butus pateko panaudodama neteisėtas priemones, o tai atitinka BK 178 str. 2 d. numatyto objektyvaus požymio – įsibrovimo, turinį. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistoji aiškiai suvokė šį vagystes kvalifikuojantį požymį ir veikdama tiesiogine tyčia pagrobė ne tik nukentėjusiųjų V. J., R. M., J. R. ir A. N. turtą, bet ir J. R. asmens dokumentą – pensininko pažymėjimą, dėl ko nėra jokio pagrindo išteisinti T. B. dėl įvykdytų keturių kvalifikuotų vagysčių ir dokumento pagrobimo, nes jos veikose yra nustatyti visi būtini, BK 178 str. 2 d. (vagystės įsibrovus į patalpas) ir BK 302 str. 1 d. (neteisėtas fizinio asmens dokumento įgijimas) numatytų nusikaltimų, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Dėl T. B. paskirtų bausmių

Savo skundu apeliantė taip pat prašo sušvelninti jai pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę, nes, jos teigimu, ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiajam žala atlyginta, augina 4 nepilnamečius vaikus ir pati yra neįgali.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. B. bausmes, tarp jų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 182 str. 1 d., atsižvelgė į tai, kad ji iš viso padarė 6 tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių 5 yra apysunkiai nusikaltimai ir 1 nesunkus nusikaltimas, neišnykus teistumams pagal ankstesnius teismų nuosprendžius, būdama recidyvistė (BK 27 str. 1 d.), todėl pagrįstai paskyrė apeliantei griežčiausias BK 178 str. 2 d., 182 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. sankcijose numatytas bausmes, nes asmeniui – recidyvistui, keliančiam didesnį pavojų visuomenei, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad pastaroji prisipažino sukčiavusi nukentėjusiojo L. S. atžvilgiu ir nuoširdžiai gailisi dėl to. Tiek iš nuteistosios parodymų teisiamajame posėdyje, tiek iš jos skundo argumentų akivaizdu, kad T. B. nesigaili įvykdžiusi nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d., nors apie tai pareiškė, tardama paskutinįjį žodį pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 123). Teismui nustačius kaltininkės kaltės pripažinimą, tačiau nenustačius, kad pastaroji kritiškai vertintų savo elgesį, negalima konstatuoti jos nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką ji padarė. Dėl padaryto nusikaltimo T. B. kaltino ir patį nukentėjusįjį L. S., teigdama, kad pinigus apgaule išviliojo kerštaudama nukentėjusiajam, nes jis ,,....pradėjo lysti prie manęs, sudraskė mano kelnaites ir tvirkino mane kaip tik norėjo.“ (t. 3, b. l. 116). Byloje nėra jokių tokius apeliantės teiginius patvirtinančių duomenų, taigi kaltininkė nebūtais dalykais mėgina teisinti savo nusikalstamą poelgį ir todėl laikyti tai savo nusikalstamų veiksmų kritišku vertinimu nėra jokio pagrindo.

Be to, kolegija, atsižvelgusi į visas jau aptartas bylos aplinkybes, nemano, kad yra pagrindas pripažinti T. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad nukentėjusiajam L. S. nusikaltimu padarytą žalą atlygino apeliantės bendrininkė E. B. (t. 2, b. l. 3). Padarytos žalos atlyginimas yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir parodanti jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą jam žalą. Jau buvo minėta, kad T. B. teisindamasi dėl sukčiavimo L. S. atžvilgiu, kaltino jį patį išgalvotais dalykais, ko, kolegijos nuomone, nėra pagrindo laikyti apeliantės geros valios išraiška ir žalos atlyginimą pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Tačiau apylinkės teismas pagrįstai nustatė T. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kad sukčiavimą pagal BK 182 str. 1 d., įvykdytą L. S. atžvilgiu, ji padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir tai įvertinęs kartu su kitomis, bausmės skyrimui reikšmingomis, aplinkybėmis paskyrė didesnę laisvės atėmimo bausmę už minėto straipsnio sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį.

Kolegijos nuomone, T. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apylinkės teismas individualizavo tinkamai. Iš ankščiau aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad nuteistoji dėsningai pažeidinėja įstatymus - apeliantė skundžiamu nuosprendžiu nuteista jau 26 kartą, tačiau už padarytas nusikalstamas veikas jai skiriamos bausmės, jos teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas pozityvaus poveikio nedaro. Nuteistoji, nepaisydama visuotinai priimtinų elgesio normų ir įstatymais ginamų vertybių, toliau nusikalstamai elgiasi. Taigi kolegija pritaria apylinkės teismo nuostatai, skirti apeliantei griežtas realias laisvės atėmimo bausmes už padarytus nusikaltimus, ir mano, kad švelninti bausmių nėra pagrindo.

Byloje yra duomenų apie T. B. nustatytą 50 proc. darbingumo lygį, apie jos nepilnamečius vaikus (t. 2, b. l. 80; t. 3, b. l. 108), tačiau tai nemenkina jos kaltės nusikaltimų padaryme, nerodo jos asmens ir padarytų nusikaltimų mažesnio pavojingumo, todėl tai nėra pagrindas švelninti apeliantės teisinę padėtį. Jau buvo minėta apie eilę apeliantės atžvilgiu priimtų teismų apkaltinamųjų nuosprendžių, pagal kuriuos ji realiai atlikinėjo paskirtas laisvės atėmimo ir arešto bausmes, kas byloja apie visuomenėje priimtinų elgesio normų aiškiai iškreiptą suvokimą, dėl ko negalima spręsti apie normalų T. B. požiūrį nei į šeimos vertybes, nei į pačios, kaip motinos, pareigas ir vaidmenį, auginant ir prižiūrint savo nepilnamečius vaikus. Ir praeityje T. B., dėsningai pažeidinėdama baudžiamuosius įstatymus, atlikdama už tai bausmes, negalėjo nei tinkamai vykdyti savo, kaip motinos, pareigų, nei teikti vaikų poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį išlaikymą, negalėjo tinkamai rūpintis vaikų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, tačiau visa tai nekeičia jos nuostatų ir apeliaciniame skunde reiškiamas rūpinimasis savo vaikais, kolegijos nuomone, yra tik deklaratyvus pareiškimas.

Kolegija, įvertinusi visas išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad T. B. nusikalstamos veikos inkriminuotos pagrįstai, paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos ir tenkinti apeliacinį skundą, skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistosios T. B. apeliacinį skundą atmesti.