Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-380/2015

Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00569-2012-1

2015 m. lapkričio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas keturiasdešimt penkių parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2012-04-16 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Nuosprendžiu nukentėjusiojo G. S. 20679,65 Lt civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. D. 679,65 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą civilinio ieškinio dalį atmetant. Valstybinės ligonių kasos prie LR SAM pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. D. priteista 1924,82 Lt turtinei žalai atlyginti. Be to, iš A. D. priteisti 3500 Lt nukentėjusiajam G. S. proceso išlaidoms atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla, kurioje A. D. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 3 p. Valstybinės ligonių kasos ir G. S. civiliniai ieškiniai bei G. S. atstovo advokato M. V. prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2012 m. balandžio 15 d., apie 2.30 val., naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, konflikto metu G. S. kumščiu trenkė į dešinį skruostą, dėl to pastarasis parkrito ant žemės, ir apie 4 kartus sudavė ar spyrė jam į galvą, taip padarydamas G. S. poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą viršutinio žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 3–4 dantų išorinių kraštų nuskėlimą, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžį, kairės pėdos II-o padikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė G. S. sveikatą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių visuma negalėjo būti vertinama kaip pakankamas pagrindas pagrįsti A. D. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Šių abejonių nepavyko pašalinti ir įrodymų tyrimo metu, todėl, susidarius tokiai situacijai, visos nepaneigtos prielaidos ar abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Teismui abejonių turėjo sukelti liudytojų N. S., M. B., V. J., M. L. parodymų patikimumas, nes jie visi yra draugai ir, be abejo, vieni su kitais susiję. Tuo tarpu liudytojų S. M., S. G. ir D. G. parodymai gana nuoseklūs ir objektyviai pagrįsti. G. S., liudytojai N. S., M. B., L. L. ir V. J. yra artimai susiję, todėl yra suinteresuoti padėti G. S. ir neobjektyvūs.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas gana šališkai tyrė bylą, remdamasis tik nukentėjusiojo ir su juo buvusių liudininkų parodymais, visiškai ignoruodamas ir atmesdamas kaltinamojo ir kitų liudininkų parodymus. Turėdamas iš anksto susidariusią nuomonę, kad sužalojimus nukentėjusiajam G. S. padarė būtent A. D., pirmosios instancijos teismas net nesistengė tirti kaltinamojo ir su juo buvusių liudininkų parodymų apie tai, kad nukentėjusysis dėl neblaivumo ir savo agresyvių bei intensyvių veiksmų susižalojo pats. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. D. tvirtino, kad G. S. po atsitrenkimo į jo galvą krito veidu į apačią ir atsitrenkė į šalia buvusį radiatorių, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sąmoningai ar nesąmoningai iškraipo faktus, nurodydamas, kad A. D. patvirtino, jog G. S. griuvo aukštielninkas.

Nuteistasis A. D. taip pat mano, jog teismas neteisingai įvertino ir specialistų išvadas dėl G. S. padarytų sužalojimų mechanizmo bei apimties. 2012-04-16 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad apžiūrėjus G. S. nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos veide, kraujosruva viršutinio žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 3–4 dantų išorinių kraštų nuskėlimas, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžis, kairės pėdos II padikaulio lūžis. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo atsirasti tiriamojo nurodomu laiku, t. y. 2012-04-15. Teismo medicininės ekspertizės akte yra daug neaiškumų, kurie galėjo būti pašalinti, apklausus ekspertą, tačiau teismas atmetė prašymą dėl eksperto iškvietimo į teismo posėdį, šis būtų pašalinęs iškilusias abejones. Tarp teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų nėra nė vieno, kurio patikimumu, objektyvumu ir besąlygiškumu galima būtu vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad visus be išimties įrodymus teismas nurodo su tam tikromis išlygomis ir aiškiomis prielaidomis bei spėlionėmis. Taigi teismo priimtas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, todėl nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, todėl, vadovaujantis visuotinai pripažintu nekaltumo prezumpcijos principu, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Apelianto nuomone, bylos nagrinėjimo metu neįrodyta, kad jis veikė tiesiogine tyčia ir kryptingai, nes tam nebuvo jokių faktinių ar teisinių pagrindų, o teismo nurodyti motyvai apie A. D. nusikalstamą tikslą, ketinimą ir motyvus paremti formaliais ir deklaratyviais teiginiais. Todėl, įvertinus visumą anksčiau nurodytų aplinkybių bei kitus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo pripažinti A. D. kaltu ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 str. l d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsikirtimu į A. D. apeliacinį skundą nukentėjusiojo G. S. atstovas advokatas M. V. prašo nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal BK 138 str. 1 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Apeliaciniame skunde A. D. nuteisimas dėl G. S. sužalojimo pagal BK 138 str. 1 d. iš esmės ginčijamas nurodoma aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išskirtinai vadovavosi nepatikimais liudytojų M. B., M. L., N. S., V. J. parodymais ir nepagrįstai atmetė liudytojų S. M., D. G. ir S. G. parodymus. BPK 20 str. 5 d. nuostata įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose (kasacinė nutartis Nr. 2K-436-697/2015). Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad liudytojai M. B., M. L., N. S. ir V. J. pažįsta nukentėjusįjį G. S. (apygardos teismas pastebi, kad baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, jog liudytojai S. M., D. G. ir S. G. pažįsta nuteistąjį A. D.), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai M. B., M. L., N. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nukentėjusysis G. S. krito ant žemės nuo nuteistojo A. D. smūgių į veidą (t. 1, b. l. 35–36, 67–68, 79; t. 2, 69–74), ir šios aplinkybės atitinka Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – specialisto išvada), kurioje nustatyta, jog nukentėjusiajam G. S. sužalojimai veide galėjo būti padaryti suduodant tiesioginius smūgius, kairės pėdos II padikaulio lūžis galėjo būti padarytas tiek sudavus tiesioginį smūgį, tiek pargriuvus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius (t. 1, b. l. 23). Ir priešingai – specialisto išvadoje nurodomos nukentėjusiojo G. S. sužalojimų atsiradimo priežastys neatitinka nuteistojo A. D. pozicijos, palaikomos liudytojos S. M. (t. 2, b. l. 66–67) ir D. G. (t. 2, b. l. 25–26), taip pat iš dalies palaikomos liudytojo S. G. (liudytojas S. G. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, jog nuteistasis A. D. buvo kartu su nukentėjusiuoju G. S. parkritęs, tačiau nenurodo, jog nukentėjusysis G. S. krisdamas trenkėsi galva į radiatorių, t. 2, b. l. 23–24), kad jis nukentėjusiajam G. S. į veidą smūgių nesudavė, nukentėjusysis susižalojo krisdamas ir trenkdamasis galva į radiatorių. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog liudytojai S. M. ir D. G., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, aplinkybės, jog nukentėjusysis G. S. krisdamas galva trenkėsi į radiatorių, nenurodė (t. 1, b. l. 93, 100). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos liudytojų parodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo A. D. pozicijos patikimumą, atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis A. D. nepadėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybių, kaip teigiama, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, kuriems nukentėjusysis nurodė jį sužalojusį asmenį (A. D.), šis neprisistatė, nebuvo nustatyta jo asmens tapatybė ir tik vėliau, nukentėjusiajam per televiziją pamačius reportažą apie A. D. nuteisimą už nužudymą, jį atpažinus bei apie tai pranešus prokuratūrai (t. 1, b. l. 9), jis įvardytas kaip įtariamasis, praėjus aštuoniems mėnesiams po įvykio apklaustas (t. 1, b. l. 114–117), nors, pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, parodymus duoti atsisakė, apie 2012 m. balandžio 15 d. įvykio aplinkybes A. D. pirmą kartą parodymus davė 2013 m. vasario 7 d. vykusios apklausos metu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje yra daug neaiškumų, kurie galėjo būti pašalinti, apklausus ekspertą, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą dėl eksperto iškvietimo į teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kokius būtent specialisto, kurio kompetencija ir objektyvumu abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, išvados neaiškumus ir abejones reikėtų šalinti apklausiant teismo medicinos ekspertą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, kad specialisto išvada yra savarankiškas BPK 90 str. įtvirtintas įrodymas, kurį baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas vertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo medicinos eksperto neapklausimo nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme atmestini kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Nuteistasis A. D. savo baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teisme išreiškė poziciją, jog jis turėjo teisę gintis (t. 3, b. l. 94). Pagal BK 28 str. nuostatas baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima. Pavojingas kėsinimasis – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimaisis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus, o būtinoji gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-273/2012). Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje peržiūrėto baudžiamojoje byloje pateikto vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 49), kuriame užfiksuota konflikto pradžia, priešingai nei komentuodamas aptariamą vaizdo įrašą nurodė nuteistasis A. D. (t. 3, b. l. 92), nematyti, jog nukentėjusysis smūgiuotų jam į pilvą. Vaizdo įraše matosi, jog nuteistasis A. D. pirmasis konflikto eigoje sudavė smūgį ir tuo metu, kai nukentėjusįjį G. S. iš nugaros rankomis apglėbęs kaklą laikė D. G.. Nuteistojo A. D. teigimu, jis, aptariamu konflikto eigos metu, nukentėjusiajam G. S. smūgiavo dėl to, kad šis, pagriebęs D. G. pirštą, pradėjo jį laužti (t. 3, b. l. 93). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašo, D. G. nuo nukentėjusiojo G. S. sugriebimo iš nugaros už kaklo nebuvo praradęs šio fizinės kontrolės, taip pat tai, kad nuteistasis A. D., sudavęs smūgį nukentėjusiajam G. S., iškart smūgiuoja M. B., minėtą nuteistojo versiją, nors ir palaikomą liudytojo D. G., atmeta kaip nepagrįstą gynybinę poziciją, siekį išvengti atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek teisėjų kolegijai pasisakant dėl vaizdo įraše matomų konflikto aplinkybių, tiek dėl tolimesnės konflikto eigos, kai nukentėjusiajam G. S. buvo padaryti sužalojimai, taip pat į nukentėjusiojo G. S. patirtų sužalojimų mastą ir pobūdį, kai A. D. jokių sužalojimų nepatyrė, darytina išvada, kad nuteistojo A. D. teisės į būtinąją gintį nagrinėjamo konflikto metu neatsirado, nes nebuvo jos situacijos, nuteistasis A. D. nukentėjusįjį G. S. sužalojo vadovaudamasis agresyviais interesais, o ne noru gintis.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis A. D. nagrinėjamo konflikto metu (2012 m. balandžio 15 d.) buvo (duomenys neskelbtini) pareigūnas, tačiau nustačius, jog nuteistasis A. D. vadovavosi agresyviais interesais, apeliacinio skundo motyvai, jog nuteistasis A. D. veikė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str., atmestini kaip neatitinkantys susiklosčiusios situacijos.

Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje būtina spręsti klausimą dėl BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos A. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. BK 59 str. 1 d. 6 p. yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, 2K- 377/2011, 2K-450/2011). Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K–166/2013, 2K-386/2012). Anksčiau aptartais baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, jog pradinę konfliktinę situaciją, į kurią vėliau be kitų asmenų įsitraukė nukentėjusysis G. S. ir nuteistasis A. D., dėl tariamai netinkamai apskaičiuoto mokesčio už patekimą į naktinį klubą sukėlė nukentėjusiojo G. S. draugas M. B.. Iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusysis G. S. aktyviai siekia dalyvauti arčiau vaizdo kameros vykusiame nuteistojo A. D. ir M. B. konflikte, tačiau yra sulaikomas D. G., kurį nukentėjusysis G. S. netgi pastumia. Konfliktui tęsiantis pasitraukus toliau nuo vaizdo kameros, matyti, kaip nukentėjusysis veržiasi arčiau nuteistojo A. D., tačiau yra vėl sulaikomas D. G., šiam iš nugaros apglėbiant nukentėjusiojo G. S. kaklą, tuomet, kaip nurodyta anksčiau, nuteistasis A. D. jam smūgiuoja pirmąjį kartą. Atsižvelgdama į atskleistą konflikto pradžios dinamiką, bei į tai, kaip BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo G. S. veiksmai paskatino nuteistąjį A. D. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, nukentėjusiajam G. S. neatlikus aptartų veiksmų, nebūtų kilę baudžiamojoje byloje nustatytų konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo elgesys vertintinas kaip provokuojantis BK 59 str. 1 d. 6 p. įtvirtintos teisės normos dispozicijos prasme ir tai pripažintina nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), tikslinga mažinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 str. pagrindu G. S. iš A. D. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 str. 1 d. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 str. 2 d. numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės normų turinio, neturtinės žalos dydis yra subjektyvus kriterijus, visais atvejai vertinamas pagal bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiajam G. S. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad G. S. buvo padaryti įvairūs sužalojimai, G. S. patyrė ir kitų nepatogumų – negalėjo kurį laiką dirbti ir kita, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad dėl nukentėjusiojo G. S. patirtų sužalojimų nepataisomų liekamųjų reiškinių neatsirado. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, taip pat tai, kad, kaip nustatyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo A. D. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio G. S. elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), o tai, vadovaujantis sąžiningumo principu, suponuoja mažesnę neturtinių praradimų satisfakciją, vadovaudamasi protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam G. S. iš nuteistojo A. D. priteistas 6 000 litų (1737,72 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 868 Eur.

Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

2015 m. spalio 1 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas nukentėjusiojo G. S. atstovo advokato M. V. prašymas priteisti iš apelianto A. D. nukentėjusiojo G. S. bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Byloje esantis 2014 m. balandžio 17 d. kvitas patvirtina 1500 Lt (434,43 Eur) sumokėjimą advokatui už atstovavimą ir kitas teisines paslaugas bylos pirmojo apeliacinio proceso metu, o 2014 m. lapkričio 10 d. kvitas patvirtina 2000 Lt (579,24 Eur) sumokėjimą advokatui už skundo surašymą, atstovavimą ir kitas teisines paslaugas bylos kasacinio proceso metu. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi minėtų nukentėjusiojo G. S. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė, nes iš dalies tenkino nukentėjusiojo G. S. ir jo atstovo advokato M. V. kasacinį skundą, bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir toje proceso stadijoje nebuvo aiškus bylos nagrinėjimo rezultatas, kuris yra svarbus sprendžiant klausimą dėl nurodytų proceso išlaidų išieškojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje nurodė, jog dėl nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų turi teisę nuspręsti iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas.

BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2010). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-322/2014). Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priima sprendimą nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir lengvinti jo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertina ir tai, kad G. S. atstovas advokatas M. V. nukentėjusiajam G. S. teisines paslaugas teikė ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, dėl to iš nuteistojo A. D. buvo išieškota 3500 Lt (1013,67 Eur) proceso išlaidų, taip pat tai, kad G. S. atstovas advokatas M. V. pateikė atsikirtimus į nukentėjusiojo apeliacinį skundą, tačiau nedalyvavo baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, ir atsižvelgusi į tai, kad kasacinės instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, bei bylos apimtį ir sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, proporcingumo bei sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad prašomas priteisti bendrasis nukentėjusiojo patirtų išlaidų apmokėti advokato paslaugoms apeliaciniame ir kasaciniame bylos nagrinėjimo procese dydis – 3500 Lt (1013,67 Eur) – mažintinas iki 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Priteistą iš nuteistojo A. D. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam G. S. sumažinti iki 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų).

Iš nuteistojo A. D. priteisti nukentėjusiajam G. S. 400 Eur (keturis šimtus eurų) proceso išlaidoms atlyginti.

Likusią Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.