Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. U. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-07-20 nuosprendį pakeisti, sumažinti jam paskirtą bausmę ir jos vykdymą atidėti, panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, nes teismas jį nuteisė už veiką, už kurią baudžiamasis kodeksas nenumato baudžiamosios atsakomybės, t.y. už eismo saugumo taisyklių pažeidimą ir susidūrimą su kitu automobiliu. LR BK 281 str. 6 d. numato baudžiamąją atsakomybę už kelių saugumo taisyklių pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus, t.y. tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir pasekmių turėtų būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Į kaltinimą teismo metu buvo įtraukti dar trys nukentėjusieji – I. L., D. ir V. V., kuriems autoįvykio metu sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, nors LR BK 281 str. dispozicija nenumato baudžiamosios atsakomybės už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Be to, šioje baudžiamojoje byloje buvo priimtas nutarimas šioje dalyje ikiteisminį tyrimą prieš jį nutraukti (t. 1, b.l. 72), kuris įstatymo nustatyta tvarka iki šiol nėra panaikintas. Mano, kad kaltinimas šioje dalyje nėra pagrįstas ir turėtų būti palengvintas jo atžvilgiu ir tai turėtų įtakos jam paskirtos bausmės griežtumui. Taip pat mano, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į šios baudžiamosios bylos aplinkybes: iš specialisto išvados matyti, kad jo vairuojamas automobilis autoįvykio metu buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą tik 50 centimetrų, o autoįvykio vietoje kelio plotis daugiau nei 6 metrai, todėl laikyti, kad jo nežymus KET (kelių eismo taisyklių) pažeidimas buvo neišvengiama šio autoįvykio priežastis būtų tikrai nepagrįsta. Jei priešpriešiais važiavusio automobilio VW Passat vairuotojas A. Š. taip pat būtų laikęsis paminėto KET punkto reikalavimų, šis autoįvykis nebūtų kilęs, kadangi automobilio VW Passat plotis yra ne didesnis kaip 160 cm, o jam užėmus 50 cm jo važiavimo juostos, dar buvo laisva apie 1 metro pločio važiuojamoji kelio dalis. Buvo išgėręs ne daugiau kaip 150 g degtinės ir namo važiuoti turėjo dar daugiau kaip už keturių valandų, todėl nemano, kad tai reikėtų vertinti kaip piktybinį KET reikalavimų pažeidinėjimą. Iki to laiko jo kraujyje tikrai būtų likę mažiau nei 0,4 promilės alkoholio, kadangi autoįvykio metu jo buvo aptikta 0,84 promilės, kas atitinka lengvą girtumą, kadangi nuo 0,5 iki 1,5 promilės koncentracija kraujyje laikoma lengvu girtumo laipsniu. Vairuodamas automobilį jis tikrai nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio ir tikrai nemanė, kad tai turėjo įtakos autoįvykio kilimui. Leistino greičio autoįvykio metu jis tikrai neviršijo, tai patvirtina ir specialisto išvada, kad autoįvykio metu jis važiavo 56 km/h greičiu. Anksčiau nei buvo planuota jis vairavo transporto priemonę tik dėl to, kad išgelbėtų savo sesers mažamečio sūnaus gyvybę ir nors teismas suabejojo jo nuoširdumu tiriant šią aplinkybę, mano, kad tai neginčijamai įrodyta ne tik liudytojų parodymais, bet ir medicinine dokumentacija. Sesers vyras V. V. turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, tačiau buvo stipriai apgirtęs ir negalėjo vairuoti automobilio. Nemano, kad ankstesni teistumai už nesunkius tyčinius nusikaltimus, kurių paskutinis buvo įvykdytas daugiau nei prieš tris metus, turėtų apspręsti būtinybę skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę ir dar pataisos namuose, o ne atviroje kolonijoje, kaip numato įstatymas už įvykdytus neatsargius nusikaltimus. Nuosprendyje nurodyta, kad 2002 m. balandžio 3 d. buvo nuteistas Jonavos apylinkės teismo pagal LR BK 243 str. 2 d. ir nuosprendyje tai buvo vienas iš motyvų kodėl jam reikėtų skirti griežtą bausmę, kadangi nurodė, kad buvo nuteistas už eismo saugumo taisyklių pažeidimą, tačiau tuo metu galiojantis LR BK šiame straipsnyje numatė atsakomybę už kapo išniekinimą. Mano, kad šiuo metu vykstantis ikiteisminis tyrimas negali turėti įtakos bausmės skyrimui už įvykdytą neatsargų nusikaltimą, kadangi joks sprendimas toje baudžiamojoje byloje nėra priimtas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o pats teismas pripažino esant dvi lengvinančias jo atsakomybę aplinkybes, skiriant bausmę į tai nepakankamai buvo atsižvelgta. Mano, kad teismas galėjo skirti švelnesnę bausmę ir jos vykdymą atidėti. Be to, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme, pažeidžiant LR BPK 112 str. 1 d. buvo priimtas nukentėjusiosios D. V. civilinis ieškinys ir nuosprendžiu pilnai patenkintas. Šis civilinis ieškinys buvo pateiktas teismui jau ištyrus įrodymus ir negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas šio proceso metu.

Civilinis atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo patenkintas civilinių ieškovų Biurui pareikštas civilinis ieškinys ir civilinių ieškovų Biurui pareikštą civilinį ieškinį prašo atmesti. Nurodo, kad nagrinėjant Biurui pareikštą civilinį ieškinį buvo padaryta esminių materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų, be to, buvo nukrypta nuo Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos žalos atlyginimo bylose, kuriose yra pareiškiamas civilinis ieškinys, nes LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 13 str. 3 d. nuostatose yra įtvirtinta, jog pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Biurui, jei nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas, o minėto įstatymo 16 str. 4 d. nuostatose įtvirtinta taisyklė, kad Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Civiliniai ieškovai, 2007-07-02 pareikšdami patikslintą civilinį ieškinį eismo įvykio kaltininkui E. U., prarado teisę pateikti pretenziją Biurui. Net ir tuo atveju, jei civiliniai ieškovai nebūtų reiškę civilinio ieškinio eismo įvykio kaltininkui, jie vis tiek pateikdami civilinį ieškinį jau buvo praleidę vienerių metų terminą pretenzijai Biurui pareikšti - žala buvo patirta 2006-05-14 įvykusio eismo įvykio metu, tačiau nei prieš teisminį bylos nagrinėjimą nei bylos nagrinėjimo metu Biure nebuvo gauta civilinių ieškovų pretenzija atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą. Taigi, teismas patenkindamas civilinių ieškovų reikalavimus, grubiai pažeidė TPVCAPD įstatyme įtvirtintas nuostatas. Apeliantas taip pat nurodo, kad Biuras negalėjo būti traukiamas civiliniu atsakovu šioje byloje, nes LR baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 109 str. nuostatose yra įtvirtinta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra pareiškiamas kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Akivaizdu, kad Biuras nėra kaltinamasis šioje byloje asmuo ar materialiai atsakingas už kaltinamojo veiksmus asmuo. TPVCAPD įstatymo 13 str. numatyta, kad nukentėjęs asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (šiuo atveju - kaltinamajam E. U.) arba Biurui, laikantis TPVCAPD įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Atkreiptinas dėmesys, kad Biuro su eismo įvykio kaltininku nesieja jokie santykiai - Biuras nei įstatymo, nei sutarties pagrindu nėra nei įpareigotas, nei įsipareigojęs kaltininkui už jį atlyginti žalą. Kaltininkas neturi jokios teisės reikalauti Biuro, kad pastarasis už jį įvykdytų prievolę bei atlygintų žalą. Be to, BPK 111 str. 1 dalyje yra nurodyti asmenys, kurie gali būti civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje, t.y. tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo ar kaltinamojo veika padarytą žalą. Visus BPK 111 str. 1 d. nurodytus asmenis, galinčius būti baudžiamojoje byloje civiliniais atsakovais, vienija šie požymiai: pareiga kontroliuoti žalą padariusį asmenį bei dėl to jiems kylanti įstatyme įtvirtinta (pvz., CK 6.264, 6.265, 6.268, 6.275, 6.278 str.) civilinė atsakomybė už kito asmens (pvz.: darbuotojo, valstybės ar savivaldybės pareigūno, savo veiksmų reikšmės nesuprantančio asmens, nepilnamečio) veiksmais padarytą žalą. Atkreipia dėmesį, kad Biuras neturi abiejų minėtų požymių - įstatymai nenumato Biurui pareigos kontroliuoti žalą padariusį asmenį ir neįtvirtina Biuro civilinės atsakomybės už žalą, padarytą kito asmens (šiuo atveju - eismo įvykio kaltininko) veiksmais. Taip pat BPK 113 str. 2 d. nuostatose yra įtvirtintas reikalavimas taikyti civilinio proceso normas tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių BPK nereglamentuoja. Civiliniai ieškovai, pateikdami civilinį ieškinį, nepateikė jokių įrodymų (LR civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 135 str. 2 d.), jog jie dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Biurą, o Biuras jiems neatlygino pagal TPVCAPD įstatymą priklausančios atlyginti žalos. Kadangi civiliniai ieškovai, pareikšdami reikalavimą teisme, nepateikė reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, yra akivaizdu, jog civilinių ieškovų reikalavimas atlyginti patirtą žalą buvo nepagrįstas. Toks reikalavimas neatitiko CPK 12 str. ir 178 str. nuostatose įtvirtinto principo, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. TPVCAPD įstatymo 19 str. 14 d. nuostatose įtvirtinta, jog teismo tvarka sprendžiami tik tarp Biuro ir nukentėjusio trečiojo asmens kilę ginčai. Tačiau dėl civilinių ieškovų teisme pateiktų reikalavimų atlyginti žalą iki kreipimosi į teismą jokio ginčo tarp civilinių ieškovų ir Biuro nebuvo, t.y. civiliniai ieškovai iki šiol neprašė Biuro atlyginti tokio dydžio žalos bei nepateikė tokią žalą įrodančių dokumentų. Taigi, toks civilinių ieškovų reikalavimas buvo neteisėtas, nes civiliniu ieškiniu jie siekė apginti iki tol nepažeistą teisę. Tokiais savo veiksmais civiliniai ieškovai pažeidė CPK 5 str. nuostatose įtvirtintą principą, jog į teismą gali būti kreipiamasi tik siekiant apginti pažeistą ar ginčijamą teisę. Be to, priduria, jog net ir draudimo įmonė negali būti traukiama civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje, kol nėra pasibaigę įstatymuose įtvirtinti terminai išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, t.y. kol nėra pažeisti nukentėjusio asmens interesai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-10-27 konsultacija Dėl BPK 111 straipsnio taikymo, Nr. B3-363). Atsižvelgiant į pateiktus motyvus, teigia, jog Biuras negalėjo būti traukiamas civiliniu atsakovu šioje baudžiamojoje byloje, nes jis nėra nei kaltinamasis, nei asmuo, kuriam besąlygiškai kyla civilinė atsakomybė už kaltinamojo (šiuo atveju už eismo įvykio kaltininko) veikas. Atkreipia dėmesį, kad teismas, imdamasis nagrinėti Biurui pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė BPK 112 str. nuostatas, nes vienas iš civilinio ieškinio formos reikalavimų yra, kad civiliniame ieškinyje turi būti nurodyta, kam pareiškiamas civilinis ieškinys (įtariamojo ar kaltinamojo arba materialiai atsakančių už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus vardas ir pavardė bei gyvenamoji vieta, o jeigu tai yra juridinis asmuo - tikslus jo pavadinimas). Tais atvejais, jei ieškinys neatitinka. jam keliamų formos reikalavimų, teismas turėtų arba atsisakyti priimti civilinį ieškinį, arba sudaryti sąlygas civiliniam ieškovui pašalinti civilinio ieškinio formos trūkumus (LR baudžiamojo proceso kodekso I-IV dalių komentaro 286 p.). Nagrinėjamoje byloje teismas, visų pirma, turėjo informuoti civilinius ieškovus dėl civiliniame ieškinyje esančių trūkumų bei įpareigoti suformuluoti reikalavimą, kuriuo būtų prašoma žalos atlyginimo iš Biuro. Teismas taip pat pažeidė BPK 111 str. nuostatas, pagal kurį teismas turėjo informuoti Biurą apie nutartį, kuria Biuras yra įtrauktas į bylą civiliniu atsakovu. Apie tokio sprendimo priėmimą civiliniam atsakovui pranešama išaiškinant jam teises, numatytas BPK 110 str. 2 dalyje (LR baudžiamojo proceso kodekso I-IV dalių komentaro 284 p.). Šios teisės Biurui nebuvo išaiškintos. Biure buvo gautas tik šaukimas į teismo posėdį bei patikslinto ieškinio, kuriame Biuras net nebuvo įvardijamas kaip civilinis atsakovas nuorašas. Teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė ir BPK 305 str. nuostatas, nes nuosprendžio aprašomoje dalyje nepateikė išsamių motyvų, kodėl civilinių ieškovų reikalavimai turėtų būti tenkinami. Teismo motyvus būtų buvę galima laikyti išsamiais tik tokiu atveju, jei teismas būtų įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir Biuro atsiliepime pateiktus paaiškinimus dėl civilinio ieškinio neteisėtumo ir nepagrįstumo, tačiau, teismas visiškai nevertino Biuro atsiliepime pateiktų argumentų, todėl teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti motyvai negali būti laikomi išsamiais.