Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

1.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (buvusio Lukiškių TI-K) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

1.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12) ir kt.)

1.3. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

1.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K ir per kurį jam galimai kilo neturtinė žala, nurodo nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. Šis laikotarpis patikslintas VPN atsiliepime, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. sausio 4 d. ir nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. birželio 25 d., kai išvyko į Pravieniškių pataisos namus (b. l. 30). Šių duomenų pareiškėjas neginčija, todėl teismui nėra pagrindo jais abejoti. Dėl to toliau teismas ir remsis VPN atsiliepime nurodytu laikotarpiu ir būtent jį vertins CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

2.2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (kuriose ginčo laikotarpiu buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas ir buvo laikomas) negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (3,6 kv. m) neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

2.3. Išanalizavus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,92 kv. m iki 8,08 kv. m. gyvenamojo ploto. Vadinasi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimo pagal nacionalinę teisę.

2.5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas kamerose užima apie 0,56 kv. m. Vadinasi, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui viso ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista jo teisė į ne mažesnį nei 3 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas VPN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme.

2.6. Taip pat pareiškėjas, grįsdamas, gyvenamojo ploto trūkumą, nurodo, kad gyvenamąjį plotą mažino kamerose esantys baldai. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje nėra numatyta, kad į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik tokiu atveju, kai yra nustatoma teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nekonstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę ir Konvenciją, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo dėl jame esančių baldų atmetami kaip nepagrįsti šiuo aspektu nenustačius neteisėtų VPN (buvusio Lukiškių TI-K) administracijos veiksmų.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu

3.2. Laivės vietų atėmimo įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018 ir kt.).

3.3. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

3.4. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET, ir savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu, visgi toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų). Reikšmingos aplinkybės yra ir tos, kad aptariama sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Todėl aplinkybė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio gyvenamojo kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis, suponuoja garbės ir orumo bei privatumo pažeidimą. Garbė ir orumas bei privatumas naudojantis sanitarinius mazgu nelaikomas pažeistu nustačius, kad sanitarinis mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina.

3.5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VPN, įrodinėdamas, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka jam keliamus reikalavimus, nurodo, kad ne tik sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, bet ir tai, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. atitinkamose kamerose (Nr. 252, Nr. 253, Nr. 254, Nr. 255, Nr. 256, Nr. 257, Nr. 386, Nr. 387, Nr. 389. Nr. 390, Nr. 391, Nr. 392, Nr. 393, Nr. 394, Nr. 395, Nr. 406, Nr. 407, Nr. 408, Nr. 409, Nr.410, Nr. 411, Nr. 412, Nr. 413, Nr. 414, Nr. 415, Nr. 416, Nr. 417, Nr. 418, Nr. 419, Nr. 420, Nr. 421, Nr. 422, Nr. 423, Nr. 424, Nr. 425, Nr. 426) sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, o kitose kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kamerose vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, siekiant užtikrinti asmenų privatumą. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 114, Nr. 314, Nr. 201, Nr. 342, Nr. 343, Nr. 344. Kaip matyti, nėra duomenų, kad šiose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina. Nors pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jautėsi stebimas, tačiau ir VPN atsiliepime tik abstrakčiai nurodo, kad kitose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, konkrečiai neįvardijant, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas jautėsi stebimas. VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas, nepagrindė būtinybės pareiškėją nuolat stebėti jam naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju, net ir laikant, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas užuolaida, ši aplinkybė neturėtų jokios teisinės reikšmės, nes užuolaidos nelaikomas pakankama priemone užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Nenustačius, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas juo naudojantis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, t. y. 100 parų.

Dėl kamerų būklės

4. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad kameros neatitiko higienos normų (įsiveisęs pelėsis, dažai atsilupę, buvo drėgna, trūko apšvietimo, nebuvo įrengta ventiliacija), praustis buvo galima tik 1 kartą per savaitę, dėl perkėlimų buvo dienų, kai teko būti nesimaudžiusiam, turėjo gulėti ant metalinio gulto, nes dienos metu paimamas minkštasis inventorius, pasivaikščiojimo kiemelis neatitiko higienos reikalavimų – nebuvo įrengtas stogelis nuo kritulių, pareiškėjui nebuvo skiriamas dietinis maitinimas.

4.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais): 16 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktas (b. l. 48–51) patvirtina, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 344, t. y. nuo 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. birželio 24 d. (viso – 43 paras iš 100 parų, kurias buvo laikomas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu), jis buvo laikomas kameroje, kuri atitiko visus HN 134:2015 higienos reikalavimus. Kitas byloje pateiktas patikrinimo aktas (b. l. 45–47) yra nekatulus ginčo nagrinėjamo atveju, todėl nevertinamas. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad kameros neatitinka higienos normų darytina išvada, kad jie yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir abstraktūs, pareiškėjas neindividualizavo ir nenurodė reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios leistų abejoti ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K vykdytų funkcijų, susijusių su tinkamu kalinimo sąlygų užtikrinimu, tinkamu įgyvendinimu. Pareiškėjas niekaip nepagrindė ir nepaaiškino, kaip nustatė, kad kamerose yra drėgna, trūko apšvietimo, kai net pats ginčo laikotarpiu nebuvo pasikreipęs dėl šių higienos reikalavimų patikrinimo į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (b. l. 16–23). Nėra pagrindo abejoti šių aplinkybių realumu, todėl šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš HN 134:2015 17 punkto, kamerose ventiliacijos sistema neprivalo būti įrengta, todėl tai, kad pareiškėjas tiesiog išreiškia nepasitenkinimą, kad kamerose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, nesudaro pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą. Tai, kad ventiliacijos sistema būtų įrengta, tačiau neveiktų, ginčas nėra keliamas. Skundo argumentai, kad kamerose buvo įsiveisęs pelėsis ir buvo nutrupėję dažai, neindividualizuoti, pareiškėjas nenurodė bent jau apytiksliai, kuriuo laikotarpiu jam kalint Lukiškių TI-K jis gyveno tokiomis sąlygomis, kokioje kameroje ar kamerose tokie pažeidimai buvo, nepaaiškinta, ar jis kreipėsi dėl to į administraciją, ar ji ėmėsi ar ne kokių nors veiksmų. Be to, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo VPN atsiliepime, už švarą ir tvarką kamerose (sąlygas pelėsiui atsirasti) pirmiausia yra atsakingi patys jose laikomi suimtieji ir nuteistieji (HN 134:2015 37 punktas). Atsižvelgus į tai nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad ir šiuo atveju nėra pagrindo kvestionuoti ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijos veiksmų teisėtumą aptariamu aspektu.

4.3. TIĮET numatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2018 m. spalio 19 d. redakcija) 220 punkte nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose. Vadinasi, tai, kad pareiškėjas dienos metu neturėjo minkštojo inventoriaus (patalynės), atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas tik abstrakčiai išreiškė nepasitenkinimą dėl aplinkybės, kad dienos metu turėjo gulėti ant metalinio gulto, jokių reikšmingų aplinkybių apie tai, kad jam minkštasis inventorius nebuvo išduotas ir naktį, ar kaip kitaip buvo suvaržytos pareiškėjos teisės, nepateikė. Dėl ko nėra pagrindo vertinti šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą.

4.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tinkamo maisto neužtikrinimas kalinimo įstaigose kelia grėsmę nuteistųjų sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad asmeniui paskirto dietinio maitinimo neteikimas paprastai vertinamas kaip laisvės atėmimo įstaigos administracijos neteisėti veiksmai. Visgi, visų pirma, turi būti įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjui paskirtas dietinis maitinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tai patvirtinančių duomenų VPN teismui nepateikė, nes buvo įpareigota tai padaryti (b. l. 4–5). Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui paskirtas dietinis maitinimas (b. l. 53–70). Apie tokių gydytojų rekomendacijų egzistavimą nenurodo ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginiai dėl tinkamo maitinio neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

4.5. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Vadinasi, suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo teisės suvaržymo. Pareiškėjas iš esmės nepatenkintas pasivaikščiojimo kiemelio įrengimu. TIĮET 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Įvertinus tokį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio netinkamo įrengimo iš esmės yra subjektyvia jo nuomone pagrįstos pretenzijos, nes argumentas dėl neįrengto stogelio yra visiškai nepagrįstas jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis (kada pareiškėjas buvo sulytas, ar iš vis pareiškėjas pasinaudojo savo teise pasivaikščioti kiemelyje). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo kvestionuoti buvusio Lukiškių TI-K administracijos veiksmų teisėtumą šiuo aspektu.

Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

5. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 100 parų ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą, trukusį viso 100 parų, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio

6. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas vienas (viso 16 parų iš 100 parų), bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.