- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- I-436-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01952-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. S. (toliau – ir R. S., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovės atstovas), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. (toliau – ginčo laikotarpis) R. S. skunde nurodė, kad nuo ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į kiemus, kurie buvo netinkami pasivaikščioti: grindys buvo duobėtos, sienos apdaužytos, tinkas nubyrėjęs, kiemuose įrengtas netinkamas sporto inventorius, nėra suoliukų, kiemai šiukšlini, nes nėra šiukšliadėžių. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl Alytaus PN veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais išgyvenimais, fiziniais nepatogumais, psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija (b. l. 2-4).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka kamerų tipo patalpose, yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemų būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, juose nuolatos palaikoma švara, sezoniškai atliekamas sienų dažymas. Pažymėjo, kad kiemų ploto ir sporto inventoriaus juose įrengimo teisės aktai nereglamentuoja. Pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN teigė, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis (b. l. 13-16).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateikti R. S. asmens bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2009 m. birželio 30 d., paskirtos bausmės pabaiga – 2020 m. vasario 28 d. ( b. l. 18-20).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos pataisos įstaigos veiklos, neužtikrinant laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam tinkamų bausmės atlikimo sąlygų.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš, jo vertinimu, prastos pasivaikščiojimo kiemų būklės: pasivaikščiojimo kiemai labai maži, purvini, šiukšlini, jų sienos ir grindys ištrupėję, kiemuose netinkamai įrengtas sportinis inventorius, nėra šiukšliadėžių, suoliukų.
Reikalavimus, keliamus pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui, nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai.
Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Alytaus PN atsiliepime nurodė, jog ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemų būklė buvo gera, juose nuolatos buvo palaikoma švara, sezoniškai perdažomos sienos (b. l. 14). Šiems atsiliepimo teiginiams pagrįsti Alytaus PN pateikė pasivaikščiojimo kiemų fotonuotraukas (b. l. 31-45). Įvertinus šiuos įrodymus, daroma išvada, kad fotonuotraukos patvirtina Alytaus PN atsiliepimo teiginius apie tinkamą uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemų būklę.
Pagal Eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore; sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.
Alytaus PN pateikė duomenis, kad uždarosios zonos kiekviename pasivaikščiojimo kieme yra įrengtos lygiagretės ir skersiniai (b. l. 32-45, 50-52). Įvertinus šiuos įrodymus, daroma išvada, kad uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemuose esančios įrangos, skirtos nuteistiesiems mankštintis, sumontavimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatytus.
Sprendžiant dėl Alytaus PN uždarojoje zonoje esančių pasivaikščiojimo kiemų, atsižvelgiama į tai, kad 2016 m. gruodžio 7 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas (toliau - Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) atliko Alytaus PN periodinį patikrinimą ir jo rezultatus užfiksavo 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10309(22.14.3.1.1.12). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, patikrinęs ir Alytaus PN uždarojoje zonoje įrengtą pastatą, sveikatos saugos pažeidimų nenustatė (b. l. 27-30).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ( 2017 m. gegužės 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis, jausdamas, kad pasivaikščiojimo kiemuose sumontuota sporto įranga ir inventorius kelia pavojų jo sveikatai ir (ar) saugumui, būtų kreipęsis dėl galimai nesaugios Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemuose sumontuotos mankštinimuisi skirtos įrangos ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nustatyti įrodymai pareiškėjo argumentų dėl netinkamų sąlygų pasivaikščiojimo kiemuose nepatvirtina, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų Alytaus PN aktų CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme. Nenustačius vienos iš sąlygų, būtinų viešajai atsakomybei atsirasti, Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti R. S. neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. S. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.