Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjai N. P., jos atstovei adv. Tatjanai Kočegarovai, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. Z. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys E. Z. Č. ir G. K., dėl sprendimų, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja prašė skundą tenkinti. Paaiškino, kad iki 2007 m. ji prie savo žemės sklypo privažiuodavo neįteisintu keliu prie ežero. Pareiškėja pageidauja, kad kelias būtų pratęstas pagal sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pakraštį ir E. Z. Č. žemės sklypo pakraštį. Pro pietinę pusę kelio padaryti neįmanoma, nes ten pelkė. Pareiškėjos atstovė skundą prašė tenkinti, paaiškino, kad iki žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) jau yra nustatyti servitutai, žemės sklypų savininkai su tuo sutiko. Atliekant kadastrinius matavimus, servitutai įbraižyti. Anksčiau buvo numatytas privažiavimas iš vakarų pusės per valstybinę žemę, tačiau 2003 m. suformavus žemės sklypus, privažiavimui galimybės nebeliko. Nuo pradžių kelias buvo numatytas tarp žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jų buvo palikta vieta, vėliau servitutų būdu turėjo būti užtikrinta galimybė privažiuoti iki pareiškėjos žemės sklypo. Procesas sustojo ties dviem sklypais. NŽT neneigė, kad buvo padaryta klaida, nesuprojektavus privažiavimo. Nesuformuojant pareiškėjai privažiavimo prie jos žemės sklypo, buvo pažeista Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus turi būti suprojektuoti keliai, užtikrinantys privažiavimą prie anksčiau buvusių ir naujai formuojamų žemės sklypų, 2004-10-14 Vyriausybės nutarimas Nr. 1289 “Dėl servitutų administraciniu aktu nustatymo”, numatantis, kad servitutai turi būti nustatyti suformuojant žemės sklypą. 2003 m. žemės sklypai iš vakarų pusės buvo suprojektuoti, o ne suformuoti. Suformuoti jie buvo sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pareiškėja reikalauja panaikinti žemės sklypų iš rytų pusės suprojektavimą ir suformavimą. Pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą ir apginti jos teisę į nuosavybę, kadangi šiuo metu ji neturi galimybės naudotis jai priklausančiu sklypu.

Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo E. Z. Č. prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Bylos dalis nutrauktina, likusi skundo dalis atmestina.

Pareiškėja kelia ginčą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000-07-18 įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities Širvintų rajono Zibalų seniūnijos Kiauklių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, dalies, kuria projektuojant žemės sklypus, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytas kelio servitutas privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2002-09-10 sprendimo Nr. 89-8372 ir 2000-11-30 sprendimo Nr. 89-6621, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalių, bei NŽT Širvintų skyriaus 2014-11-17 sprendimo Nr. 4433-(14.44.104.)-807, pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovo atsiliepime į skundą nurodomi argumentai, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, turėjo pareigą pasinaudoti privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, be to, skundas paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl šių atsakovo argumentų.

ABTĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Remiantis ABTĮ 26 straipsnio 4 dalimi, atskiroms administracinių ginčų kategorijoms įstatymai gali nustatyti <...> išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijas.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1-3 dalys numato, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. Skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja NŽT teritoriniai padaliniai. NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis nustato, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo, kad privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka netaikoma ginčui, kilusiam po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-218/2007, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1975/2008; 2009 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-334/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, kad, pareiškėjos manymu, žemės reformos žemėtvarkos projekte projektuojant žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), turėjo būti, bet nebuvo, nustatytas kelio servitutas privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Kadangi į šiuos žemės sklypus buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, pareiškėja ginčija ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi ginčas kyla jau po sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims priėmimo, pareiškėja skundžia ne tik administracinį aktą, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, bet ir administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, todėl, remiantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsniu ir aptarta teismų praktika, ginčas dėl minėtų administracinių aktų teisėtumo nagrinėtinas teisme.

Pareiškėja kelia ginčą ir dėl NŽT Širvintų skyriaus 2014-11-17 sprendimo Nr. 4433-(14.44.104.)-807 pagrįstumo ir teisėtumo. Šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2014-10-16 prašymą, kuriuo pareiškėja prašė pratęsti kelią per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad prašomas pratęsti kelias gali būti įteisinamas tik sutikus žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams. Taigi pareiškėjos keliamas ginčas dėl NŽT Širvintų skyriaus 2014-11-17 sprendimo Nr. 4433-(14.44.104.)-807 susijęs su kitais pareiškėjos skundo reikalavimais ir, remiantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalimi, turi būti nagrinėjamas teisme. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėja nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nepagrįsti.

ABTĮ 33 straipsnis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis nustato 30 dienų terminą institucijų sprendimams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskųsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai administracinis aktas suinteresuotam subjektui neturėjo būti įteiktas, tokio subjekto skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-453/2010 ir kt.).

Pareiškėja skundžia administracinius aktus, priimtus 2000-2002 m., manydama, kad jos teisės pažeidžiamos juose nenustačius kelio servituto privažiuoti prie jos nuosavybės teise turimo žemės sklypo per žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šie aktai buvo priimti ne pareiškėjos atžvilgiu, jai neturėjo būti įteikti, todėl byloje būtina nustatyti, kada pareiškėja apie šiuos aktus sužinojo ar turėjo sužinoti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai apie aplinkybę, jog žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytas kelio servitutas privažiavimui prie pareiškėjos žemės sklypo ir kad šie žemės sklypai yra privatūs, turėjo būti žinoma gerokai anksčiau, nei likus vienam mėnesiui iki kreipimosi į teismą. Šią išvadą teisėjų kolegija daro pirmiausia dėl to, kad pareiškėjos žemės sklypo projektavimo metu pareiškėjos nurodomas privažiavimas nebuvo nustatytas ir pareiškėja negalėjo pagrįstai manyti, kad jis yra nustatytas. Ši aplinkybė matoma iš 2001 m. rugsėjo mėn. žemės sklypų parodymo-paženklinimo akto (el. b. l. 102-103), kuriame nurodyta, jog privažiavimas prie pareiškėjos sklypo numatomas bendro naudojimo miško keliu 4 m. pločio ir projektuojamu 4 m. pločio pievų keliu iš rytų pusės (t. y. šiame dokumente buvo numatyti kiti privažiavimai, nei tie, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą). Pareiškėja dar 2011-06-29 kreipėsi į NŽT Širvintų žemėtvarkos skyrių, prašydama suteikti informaciją apie privažiavimą iki jos žemės sklypo ir informuodama, kad gretimų žemės sklypų savininkai užtvėrė pravažiavimą (el. b. l. 99). Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji privažiavimui iki savo žemės sklypo naudojo bendro naudojimo miško kelią, einantį prie ežero, iki jis buvo užtvertas. Taigi pareiškėja jos pageidaujamu privažiavimu per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus faktiškai nesinaudojo. NŽT Širvintų žemėtvarkos skyrius 2011-08-25 atsakyme Nr. 44SS-534 (el. b. l. 46) pareiškėjai suteikė informaciją, kad 2001 m. rugsėjo mėn. žemės sklypų parodymo-paženklinimo akte numatytas bendro naudojimo kelias 2001-06-20 žemės sklypo (kad. Nr. 8932/0003:92) padalinimo į du žemės sklypus projektu buvo perkeltas į kitą vietą, o galimybė privažiuoti iki pareiškėjos žemės sklypo yra suprojektuotu 4 m. pločio keliu iš rytų pusės. NŽT Širvintų žemėtvarkos skyrius 2011-09-13 raštu Nr. 44SS-585 (el. b. l. 47-48) pareiškėjai patikslino, kad galimybė privažiuoti iki žemės sklypo (iš rytų pusės) numatyta Kiauklių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-26 įsakymu Nr. 2.3-21137-89, o buvęs bendro naudojimo kelias per sklypus kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vykdant šių žemės sklypų padalijimo projektus yra perkeltas į kitą vietą. Iš šios NŽT Širvintų skyriaus pateiktos informacijos pareiškėja galėjo neabejotinai suvokti, kad joks kitas privažiavimas, įskaitant šiuo metu pageidaujamą nustatyti privažiavimą, nebuvo nustatytas. Pareiškėja 2013-08-20 prašymu kreipėsi į NŽT Širvintų skyrių, prašydama įteisinti privažiavimą prie jos žemės sklypo per žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 90), t. y. servitutą, dėl kurio nustatymo kelia ginčą nagrinėjamoje byloje. Iš šio prašymo turinio aiškiai matyti, kad pareiškėja jau prašymo padavimo metu suvokė, jog jos pageidaujamas privažiavimas per minėtus žemės sklypus nėra įteisintas, t. y. šiuose žemės sklypuose nėra nustatytas jos pageidaujamas kelio servitutas. NŽT Širvintų skyrius, nagrinėdamas šį pareiškėjos prašymą, 2013 m. spalio 8 d. organizavo susirinkimą, kurio metu nuvyko į vietą (susirinkimo protokolas, el. b. l. 93-96). NŽT Širvintų skyrius minėto susirinkimo protokole ir 2013-10-10 rašte (el. b. l. 92) pareiškėją informavo, kad pareiškėjos pageidaujamas privažiavimas (servitutas) iš šiaurės vakarų pusės per žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gali būti nustatytas tik sutikus šių žemės sklypų savininkams. NŽT Širvintų skyrius 2013-11-21 raštu (el. b. l. 66-67) taip pat informavo pareiškėją, kad pageidaujamas kelio servitutas gali būti nustatomas tik sandoriu, sudarytu su minėtų sklypų savininkais, arba teismine tvarka. Taigi, ir iš šios informacijos pareiškėjai turėjo būti aišku, kad jos pageidaujamas servitutas žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), projektavimo ir jų perdavimo privatiems asmenims metu nebuvo nustatytas. Pareiškėja 2014-10-16 prašymu vėl kreipėsi į NŽT Širvintų skyrių, prašydama pratęsti kelią per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus (el. b. l. 70), tačiau NŽT Širvintų skyrius skundžiamu 2014-11-17 sprendimu Nr. 4433-(14.44.104.)-807 pareiškėjai paaiškino, kad prašomas pratęsti kelias gali būti įteisinamas tik sutikus žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams. Taigi, apibendrinant išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, kad pareiškėjai iš NŽT Širvintų skyriaus 2011-09-13 rašte, 2013-10-08 susirinkimo protokole ir 2013-10-10 rašte pateiktos informacijos turėjo būti žinomos visos esminės aplinkybės tam, kad ji suvoktų savo galimą teisių pažeidimą ir galėtų teismine tvarka ginčyti žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), projektavimo ir perdavimo privačių asmenų nuosavybėn dokumentus, t. y. kad šie žemės sklypai yra privatūs, kad juose nei jų projektavimo, nei perdavimo privatiems asmenims metu nebuvo numatytas jos pageidaujamas servitutas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga visuomeninių santykių dalyvė, suvokdama savo teisių pažeidimą, turėjo pareigą per protingą terminą susipažinti su konkrečiais minėtų žemės sklypų projektavimo ir suteikimo privatiems asmenims dokumentais (žemės reformos žemėtvarkos projektu, viešo registro duomenimis apie žemės sklypų savininkus ir jų nuosavybės teisės įgijimo pagrindus) ir, nesutikdama su šiais dokumentais, paduoti dėl jų skundą teismui. Tačiau pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014-12-17, nuo skundžiamų aktų priėmimo praėjus 13-15 metų laikotarpiui ir praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo NŽT Širvintų skyriaus 2013-10-10 rašto bei 2013-10-08 susirinkimo protokolo gavimo.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000-07-18 įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, 2002-09-10 sprendimo Nr. 89-8372 ir 2000-11-30 sprendimo Nr. 89-6621 dalinio panaikinimo į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi ABTĮ 33 straipsnyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytus terminus, skaičiuotinus nuo turėjimo sužinoti apie šiuos aktus dienos. Todėl atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą pripažintini pagrįstais.

ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nenurodo jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji nebūtų galėjusi laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja tik nurodo kasacinio teismo praktiką, pagal kurią esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms gali būti atnaujinamas įstatymo nustatytas naikinamasis terminas ir deklaratyviai teigia, kad nagrinėjama situacija yra išskirtinė ir teisiškai netoleruotina. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjos teiginiai nesudaro pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo terminą, nes iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja nebuvo rūpestinga ir atidi savo teisių gynimo atžvilgiu. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, nesant objektyvių priežasčių, galimybės pareiškėjai apskųsti prieš 13-15 metų priimtus administracinius aktus, remiantis kuriais tretieji suinteresuoti asmenys įgijo nuosavybės teisę, suteikimas akivaizdžiai pažeistų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principą. Todėl pareiškėjos prašymas netenkintinas ir bylos dalis dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000-07-18 įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, 2002-09-10 sprendimo Nr. 89-8372 ir 2000-11-30 sprendimo Nr. 89-6621 dalinio panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Pareiškėja kelia ginčą ir dėl NŽT Širvintų skyriaus 2014-11-17 sprendimo Nr. 4433-(14.44.104.)-807 pagrįstumo ir teisėtumo, prašydama panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti NŽT per žemės sklypus, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nustatyti kelio servitutą tikslu privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja termino apskųsti šį sprendimą teismui nepraleido, todėl dėl šių skundo reikalavimų teisėjų kolegija pasisako.

NŽT Širvintų skyriaus 2014-11-17 sprendimas Nr. 4433-(14.44.104.)-807 (el. b. l. 6-7) buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2014-10-16 prašymą (el. b. l. 5), kuriuo pareiškėja prašė pratęsti kelią per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad prašomas pratęsti kelias gali būti įteisinamas tik sutikus žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams. Pareiškėjos manymu, atsakovas turi inicijuoti administracinę procedūrą tikslu nustatyti kelio servitutą per minėtus žemės sklypus. Taigi pareiškėjos keliamas ginčas susijęs su atsakovo galimybe nustatyti kelio servitutą administracine tvarka privačiuose žemės sklypuose.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), Žemės įstatymas ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – Taisyklės).

CK 4.111 straipsnis servitutą apibrėžia kaip teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimą, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK 4.117 straipsnis numato, kad kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. CK 4.124 straipsnio 1 dalis nustato, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.125 straipsnis numato, kad sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Pagal CK 4.126 straipsnį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.

Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi Žemės įstatymo 23 straipsnyje ir jį detalizuojančiose Taisyklėse. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 2 punkte numatyti atvejai, kada servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu. Iš įstatymo ir Taisyklių nuostatų matyti, kad administraciniu aktu privačios žemės sklypams servitutai gali būti nustatomi tik įstatyme nustatytais atvejais, t. y. kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Taigi būtina sąlyga servitutui privačios žemės sklypuose administraciniu aktu nustatyti yra tai, kad siūlomas servitutas būtų numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektą ar žemės konsolidacijos projektą.

Nagrinėjamu atveju servitutas per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Žemės įstatyme ir Taisyklėse nurodytuose planavimo dokumentuose nėra numatytas. Kaip minėta, pareiškėjos siūlomas servitutas nėra numatytas ir žemės reformos žemėtvarkos projekte. Vadinasi, atsakovui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo pagal pareiškėjos prašymą administraciniu aktu nustatyti servituto. Todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė nustatyti kelio servitutą administraciniu aktu ir nurodė, kad kelio servitutas šiuo atveju gali būti nustatomas tik sandoriu arba teismo sprendimu, pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai aiškinant ir taikant minėtus teisės norminius aktus, todėl pagrindo jį panaikinti nėra (ABTĮ 89 straipsnis). Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą per trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypus nustatyti kelio servitutą, tikslu privažiuoti iki pareiškėjos žemės sklypo. Todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 7 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

netenkinti pareiškėjos N. P. prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos N. P. skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo Širvintų rajone“ 2.1 punkto dalies, 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 89-8372 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. K.“ dalies ir 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui E. Z. Č.“ dalies panaikinimo nutraukti.

Likusią pareiškėjos N. P. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.