- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-26
- Bylos Nr.
- eI3-861-609/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02404-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Kiaurakytė (pirm.), Laimutė Jokubauskaitė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A.B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Skuodo skyriaus, atstovui Žydrūnui Kumpiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Skuodo skyriaus, dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A.B. (toliau – ir pareiškėjas) prašo atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S.B. turėtą 4 ha žemės sklypą, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini), bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Skuodo žemėtvarkos skyriui pateikti.
Nurodo, jog jo tėvas Steponas Beniušis 1991 m. spalio 8 d. ir 1991 m. lapkričio 5 d. buvo pateikęs prašymus dėl žemės grąžinimo į buvusių savininkų R.B., S.B., J, S ir R.B valdytą 21,84 ha žemės sklypą bei į savo valdytą 12,66 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 28-5622 S.B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių žemės savininkų nuosavybės teisėmis valdytą 4,00 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 28-6031 pareiškėjo tėvui nuosavybės teisės atkurtos, grąžinant natūra 10,46 ha žemės ir 0,20 ha miško ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo užbaigtas.
Pažymi, jog po tėvo S.B. mirties ((duomenys neskelbtini)) ir po mamos O.B. mirties ((duomenys neskelbtini)) jis testamentu paveldėjo gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), o 2001 m. sausio 25 d. buvo išduotas papildomas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas į 10,66 ha žemės sklypą ir 4,00 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).
Pabrėžia, jog 2018 m. liepos 11 d. Telšių vyskupo dekretu buvo paskirtas (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties jis persikėlė gyventi į paveldėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Teigia, jog po to, tarp tėvo daiktų rado 1955 m. gegužės 8 d. užpardavimo sutartį, kuria I.M., su dukterimis A.Z. ir A., kurioms (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė 4,00 ha žemės sklypas be trobesių, už 1800 rublių jį pardavė jo tėvui S.B.. Pažymi, jog anksčiau jam buvo žinoma, kad tėvas iš I.M. buvo nupirkęs 4,00 ha žemės, tačiau nebuvo matęs pirkimo-pardavimo sutarties. Radęs šią sutartį, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyrių, kuris pateikė informaciją, jog prašymų atkurti nuosavybės teises į J.M. ir I.M. nuosavybės teise valdytus 8,08 ha ir 0,52 ha sklypus jis nėra gavęs.
Argumentuoja, jog 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatė nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams, kuriems turtas perleistas nesuteikiant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos, todėl tėvo S.B. prašymas nebuvo priimtas. Nuo 1999 m. birželio 2 d. nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos ir piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu, arba sutartimis. Akcentuoja, jog jo tėvas S.B. bandė realizuoti teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą 4,00 ha žemės sklypą, tačiau tai nepavyko padaryti dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, ne tuo metu įstatymu nebuvo numatyta galimybė piliečiams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris nuosavybėn įgytas, nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos.
Akcentuoja, jog jo vertinimu, iki nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d., prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo S.B. valdytą 4,00 ha žemės sklypą, taip pat iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikti giminystės ryšį su žemės savininku bei nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti dėl svarbių priežasčių, nes dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių bei įstatymo nuostatų keitimosi iki įstatyme nustatyto termino jis negalėjo realizuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šias priežastis prašo pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą prašymui bei giminystės ryšį su savininku įrodantiems dokumentams pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašo prašymą patenkinti prašyme išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Skuodo skyriaus, prašo prašymo netenkinti.
Nurodo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pilietybę patvirtinančiam dokumentui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus yra sietina tik su svarbiomis priežastimis, kurios teismų praktikoje laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Prašo atsižvelgti į formuojamą teisminę praktiką, jog terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pripažįsta, jog aplinkybė, jog jo tėvas S.B. iš I.M. buvo nusipirkęs 4,00 ha žemės, jam buvo žinoma anksčiau. Pabrėžia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtinančių, jog jo tėvas S.B. 1991 metais buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į 4,00 ha žemės sklypą, įgytą užpardavimo sutarties pagrindu. Mano, jog prašyme nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis. Argumentuoja, jog pareiškėjo tėvas buvo pateikęs net du prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo: į R.B., S.B., J., S. ir R. valdytus 21,84 ha žemės ir į jo valdytus 12,66 ha žemės. Pažymi, kad pastarąjį žemės sklypą jis buvo įgijęs 1938 m. gruodžio 30 d. užpardavimo sutarties Nr. 1633 pagrindu, o prašymo dėl 4,00 ha žemės sklypo grąžinimo nebuvo pateikęs. Daro išvadą, jog pareiškėjo tėvas žemės nacionalizacijos momentu nebuvo minėtos žemės sklypo savininkas, todėl pareiškėjas neturi subjektinės teisės pretenduoti susigrąžinti nuosavybės teises į žemę.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Skuodo skyriaus, atstovas prašo prašymą atmesti atsiliepime į prašymą išdėstytų argumentų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę.
Teisės aktuose absoliuti nuosavybės teisių atkūrimo teisė nėra įtvirtinta, nes nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010).
LVAT 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Atsižvelgiant į tai, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu nustatymas bei į tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu, konstatuotina, kad pareiga pagrįsti (įrodyti) giminystės ryšį su savininku, reiškia reikalavimą turėti giminystės ryšį su tuo asmeniu, kuris buvo prašomo grąžinti turto savininku šio turto nacionalizacijos arba kitokio nusavinimo momentu.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai (LVAT 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006, LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010).
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau nurodyta, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar žemės nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu pareiškėjo tėvas S.B., į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja pareiškėjas, buvo 4,00 ha žemės (duomenys neskelbtini), savininkas, ar iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai, sąrašą.
Archyvinė medžiaga patvirtina, jog pagal 1937 m. vasario 5 d. Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimų viensėdžių išskirstymo planą (F 1250, A4, B7/122-2) ir eksplikaciją (F 1250, A4, B7/122-1) valdė 8,08 ha žemės sklypą Nr.39 ir 0,52 ha žemės sklypą Nr. 58 nuosavybės teise valdė M.J. ir M.I.
1938 m. birželio 2 d. patvirtintame Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše taip pat pažymėta, kad I.M. ir J.M. nuosavybės teise valdo 8,60 ha žemę dviejuose sklypuose Nr. 39 ir Nr. 58.
Byloje duomenų, kad žemės nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu pareiškėjo tėvas S.B., į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja pareiškėjas buvo 4,00 ha žemės(duomenys neskelbtini), savininkas, nėra.
Paveldėjimo pagal testamentą liudijimas patvirtina, jog būdamas S.B., mirusio (duomenys neskelbtini), testamentiniu įpėdiniu, pareiškėjas paveldėjo 10,66 ha ir 4 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), į kuriuos yra atkurtos nuosavybės teisės.
Kadangi nėra duomenų, jog žemės nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo momentu pareiškėjo tėvas S.B. buvo 4,00 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkas, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas nepateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai, todėl prašymas atnaujinti terminą pareiškėjo prašomiems dokumentams pateikti laikytina nepagrįstu, todėl netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 88 straipsniais,
nusprendžia:
Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.