Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2S-532-275/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-01-08
Bylos Nr.: 2S-532-275/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-05126-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Kutrienė
Atsakovas: A. Š.
Ieškovas: A. Ž.

Kategorijos

116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-532-275/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05126-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 116.5.3.; 122.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. Š. , prašydama priteisti iš atsakovo 29 931,55 Lt ieškovės naudai kaip regreso tvarka išieškomą sumą po solidariosios prievolės įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino, iš atsakovo A. Š. priteisė 29 931,55 Lt skolą bei 898 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovės A. Ž. naudai.

Atsiliepimas

Atsakovas A. Š. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, jog teismas formaliai pritaikė Civilinio proceso kodekso normas, surašytas Lietuvoje gyvenantiems ar veikiantiems asmenims ir neatsižvelgė į atsakovo - emigranto nurodytas aplinkybes ir neįvertino, kad atsakovas negali bylinėtis pagal reikalavimus, kurie keliami vidutines galimybes turintiems asmenims. Sprendimas už akių yra nepagrįstas, kadangi nenustatytos ar neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės. Pagal Civilinio proceso kodekso 142 str. 4 d. nebuvo pagrindo priimti sprendimo už akių, kadangi atsakovas pateikė atsiliepimą bei pridėjo įrodymus. Nauja Civilinio proceso kodekso 285 str. 2 d. redakcija, kurioje nurodyta, jog jei yra pateikti abiejų šalių įrodymai, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles dar nebuvo įsigaliojusi, tačiau jau buvo priimta ir todėl teismui turėjo būti žinoma įstatymo leidėjo pozicija dėl sprendimo už akių taikymo atvejų ribojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 2 d. nutartimi atmetė atsakovo A. Š. pareiškimą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo. Sustabdė išieškojimo vykdymą antstolio D. T. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0241/11/03411, kurioje yra vykdomas išieškojimas pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-7146-574/2011 dėl 30 829,55 Lt išieškojimo iš A. Š. ieškovės A. Ž. naudai iki galutinio procesinio sprendimo sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo įsiteisėjimo.

Teismas nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 246 str. (redakcija, galiojusi iki 2011 m spalio 1 d.) nustatyta, jog dėl neatvykusios į teismo posėdį šalies, kuriai yra tinkamai apie tokį posėdį pranešta, į posėdį atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Šiuo atveju sprendimo už akių institutas taikomas dėl to, kad šalis nesirūpina greitu bylos išnagrinėjimu, taigi piktnaudžiauja procesu. Pagal Civilinio proceso kodekso 288 str. 4 d., teismas gali panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, kad šalis neatvyko į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui ir pareiškime dėl sprendimo peržiūrėjimo nurodo įrodymus, kurie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Civilinio proceso kodekso 7 str. 1 d. nustato teismo pareigą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią bet kokiems mėginimams vilkinti procesą. Minėto straipsnio 2 d. reikalauja, kad šalys sąžiningai naudotųsi savo procesinėmis teisėmis, ir kartu draudžia jomis piktnaudžiauti. Teismas konstatavo, kad atsakovas prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nurodė, jog yra išvykęs į Norvegiją ir dalyvauti bylos nagrinėjime neturi galimybių. Tačiau savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Motyvavo, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl Civilinio proceso kodekso 805 str. taikymo ir minėtame straipsnyje nurodytų įpareigojimų bei pasekmių aiškinimo, kadangi visi procesiniai dokumentai atsakovui buvo siunčiami (duomenys neskelbtini) ir buvo įteikti, apie paskirtą parengiamąjį teismo posėdį atsakovas taip pat žinojo. Nei vienas dokumentas, skirtas atsakovui nebuvo paliktas byloje. Be to, atsakovas žinodamas apie iškeltą civilinę bylą, pateikęs atsiliepimą, išvykdamas turėjo galimybę pasirūpinti atstovavimu. Civilinio proceso kodekso 121 str. 1 d. numato pareigą šaliai pranešti apie procesinių dokumentų vietos pasikeitimą, o ne teismui pareigą domėtis ar nepasikeitė šalies procesinių dokumentų įteikimo adresai. Be to, įstatymas kalba ne apie darbo ar buveinės vietą, o apie procesinių dokumentų įteikimo vietą, kurios gali ir nesutapti. Kaip jau buvo minėta, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek 2011 m. rugsėjo 11 d. išsiųstame prašyme atsakovas savo gyvenamąją vietą nurodė Vilniuje. Atsakovas nurodė, jog nuo 2011 m. birželio 25 d. gyvena ir dirba nebe Lietuvoje, o Norvegijoje, ir jog tai patvirtina 2011 m. birželio 25 d. jūros kelto bilietas, grįžimo laiką 2011 m. gruodžio 18 d. keleto bilietas. Ieškinys su priedais atsakovui A. Š. buvo įteiktas asmeniškai. 2011 m. birželio 23 d. atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį. Šaukimą į 2011 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdį priėmė atsakovo sutuoktinė R. Š., nurodydama, jog šiuo metu adresatas išvykęs iš Lietuvos. Prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo pavirtina, jog apie teismo posėdį atsakovui buvo pranešta. Prie prašymo nebuvo pateikti jokie dokumentai, patvirtinantys prašyme nurodytas aplinkybes. Nors iš su pareiškimu pateiktų duomenų matyti, jog prašymo pateikimo teismui dieną (išsiųstas 2011 m. rugsėjo 11 d.), atsakovas buvo sudaręs darbo sutartį bei būsto nuomos sutartį Norvegijoje, tačiau atsakovas savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, jog jis nėra teisininkas ir neturėjo galimybės ne tik analizuoti Civilinio proceso kodeksą, bet ir jį ir jo taikymo praktiką turėti, todėl nežinojo, kad pagal Civilinio proceso kodekso 805 str. 1 d. privalo paskirti įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, kuriais pagal Civilinio proceso kodekso 179 str. 3 d. teismas gali naudotis, atsakovas iki šios bylos iškėlimo ir esant iškeltai bylai dalyvavo ir kituose teisminiuose procesuose - 2010-2011 m. dėl skolų priteisimo. Todėl teismas laikė nepagrįstu pareiškimo teiginį, jog atsakovas neturėjo galimybės susipažinti su Civilinio proceso nuostatomis. Be to, procesinis įstatymas įpareigoja šalis domėtis byla, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.

Teismas sprendė, kad atsakovo pareiškime dėl sprendimo peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės nėra įrodymai, galintys turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas, priimdamas sprendimą už akių ir vertindamas tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus argumentus nustatė, kad 2009 m. spalio 29 d. susitarime nėra nurodyta, jog atsakovo įsipareigojimai pagal laidavimo sutartį yra tik 10 978,62 Lt, priešingai, susitarime skolos suma nurodyta 75 307,74 Lt. Iš susitarimo turinio matyti, jog buvo susitarta dėl prievolių įvykdymo termino pratęsimo, sumokėjus banko reikalaujamą sumą – ne mažiau kaip 10 978,62 Lt tam, kad terminas būtų pratęstas, o ne dėl atsakovo dalies nustatymo. Atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir atsiliepime į ieškinį, teismas juos įvertino ir dėl jų pasisakė sprendime. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad kreditorius atsisakė patenkinti reikalavimą iš pagrindinio skolininko turto. Tokiais atvejais laiduotojas privalo įrodyti, kad kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą; buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą ir kreditorius šių teisių atsisakė. Šių aplinkybių atsakovas neįrodė. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog įsiskolinimo išieškojimas pirmiausia turi būti nukreiptas į pagrindinį skolininką ir tenkinamas iš jo turto, kadangi, kaip jau minėta, pagrindinio skolininko ir laiduotojų atsakomybė yra solidari, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str.). Tiek su ieškove, tiek su atsakovu sudarytų laidavimo sutarčių 3.3. p. nustatyta, kad jeigu skolininko prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartį laidavo daugiau kaip vienas laiduotojas ir vienas iš jų prievolę įvykdė, jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai. Pagal Civilinio kodekso 6.83 str. 1 d., įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal prievolę. Taigi, AB DnB Nord bankui reikalavimus patenkinus iš laiduotojos, šiuo atveju ieškovės, ji įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į kitą laiduotoją, t.y. atsakovą A. Š. Teismas sprendime už akių nurodė, kad atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės apie UAB „Titlis“ ir UAB „G.H.Baltic“ paskolinius santykius nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės šios bylos išnagrinėjimui, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakė. Teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovės pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą ir, neperžengdamas ieškinyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų. UAB „Titlis“ ir UAB „G.H.Baltic“ paskoliniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl paskolos teisinių santykių suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galimas sprendimo už akių peržiūrėjimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas A. Š. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą už akių panaikinti, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Nurodo, kad atsakovas apie 2011-09-15 parengiamąjį posėdį žinojo, tačiau negalėjo jame dalyvauti, todėl pateikė prašymą dėl posėdžio atidėjimo, kurį teismas gavo 2011-09-13. Atsakovas iš tiesų prašyme prie savo buto adreso Vilniuje parašė žodį „gyv.“. Tačiau teismas neturėjo šios santrumpos išaiškinti kaip faktinės gyvenamosios vietos nurodymo, nes prašyme aiškiai nurodyta, kad atsakovas gyvena Norvegijoje, o ne Lietuvoje. Atsakovas, rašydamas prašymą dėl posėdžio atidėjimo, ne visiškai tinkamai įvykdė Civilinio proceso kodekso 121 str. reikalavimą informuoti teismą apie procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą, nes negalėjo nurodyti tokio adreso, kuris atitiktų procesinių dokumentų gavimui keliamiems reikalavimams. Prašymo kontekste buto Vilniuje adresas aiškintinas kaip pašto adresas, kuriuo naudojantis reikia atsižvelgiant į tai, kad atsakovas faktiškai gyvena ir dirba Norvegijoje ir jo galimybės gauti paštą yra suvaržytos. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodo, kad šaukimą į 2011-09-15 teismo posėdį priėmė atsakovo sutuoktinė R. Š., nurodydama, jog šiuo metu adresatas išvykęs iš Lietuvos, kad gyvenamoji, darbo ir procesinių dokumentų įteikimo vietos gali ir nesutapti (CPK 122 str. 1 d.). Nustačius, kad atsakovas nei gyvena, nei dirba Lietuvoje, teismui nėra pagrindo taikyti 123 str. 2 d., kuri numato įteikimą kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, nes nė vienas Vilniuje gyvenantis šeimos narys negyvena ir negyveno su atsakovu Norvegijoje. Paaiškėjus atsakovo buvimo vietai ir ypač po atsakovo prašymo gavimo, teismas 2011-09-15 parengiamajame posėdyje turėjo arba tenkinti atsakovo prašymą dėl parengiamojo posėdžio atidėjimo, arba vadovautis Civilinio proceso kodekso 805 str. ir atsakovui išaiškinti, straipsnio taikymo pasekmes, išaiškinti, kas gali būti atsakovo įgaliotu asmeniu, kai atsakovas tampa užsienyje gyvenančiu ir dirbančiu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas perdėm formaliai pritaikė Civilinio proceso kodekso normas, surašytas Lietuvoje gyvenantiems ar veikiantiems asmenims, neatsižvelgė į atsakovo kaip emigranto nurodytas aplinkybes ir neįvertino, kad atsakovas be lėšų, be atstovo, be techninių priemonių, būdamas užsienyje objektyviai negali bylinėtis pagal reikalavimus, kurie keliami vidutines galimybes turintiems asmeninis, todėl darytina išvada, kad teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 3 str. 1 d., nes aiškindamas ir taikydamas Civilinio proceso kodekso normas dėl procesinių dokumentų įteikimo nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Atsižvelgtina, kad teismo nurodytoje Civilinio proceso kodekso 230 str. 2 d. numatyta, jog sprendimas už akių priimamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nauja Civilinio proceso kodekso 285 str. 2 d. redakcija (kurioje nurodyta, kad sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Kai byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles) dar nebuvo įsigaliojusi, tačiau jau buvo priimta ir todėl teismui turėjo būti žinoma įstatymo leidėjo pozicija dėl sprendimų už akių taikymo atvejų ribojimo. Apeliantas mano, kad sprendimas už akių byloje negalėjo būti priimtas, todėl yra Civilinio proceso kodekso 388 str. 4 d. 2 p. nurodyta sąlyga spręsti dėl sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo.

Išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas turi panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 388 str. 4 d. 1 p.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė ir atsakovas bendrai laidavo už UAB „Titlis“ prievolių įvykdymą AB DnB NORD bankui. Laidavimo sutartys buvo sudarytos (atsakovo sutartis buvo ir pakeista) AB DnB NORD banko reikalavimu ir pagal jo parengtą projektą. AB DnB NORD bankas siekė turėti du savarankiškus laiduotojus už vienos prievolės įvykdymą ir du savarankiškus įkaito davėjus. Ieškovė ir atsakovas tam neprieštaravo, jokių susitarimų dėl bendro laidavimo nesudarė. Nebuvo sutarčių tarp ieškovės, atsakovo ir AB DnB NORD banko dėl ieškovės ir atsakovo privalomo solidarumo ar laidavimo apimties laiduojant už UAB „Titlis“ prievolių įvykdymą. AB DnB NORD bankas nebuvo jokiu būdu varžomas bet kuriuo metu nustatyti (atitinkamam laiduotojui sutinkant) bet kokią užtikrinamos prievolės dalį už kurią atsakingas vienas ar kitas laiduotojas. Laidavimas yra sutartinis, gali būti laiduojama ir dėl dalies pagrindinės prievolės (CK 6.78 str. 2 d.), šalys savo sutartis galėjo keisti savo nuožiūra, nederindamos su kitais laiduotojais ar įkaito davėjais (CK 6.156 str. 1 d.). Laidavimo sutartys keičiamos ne trišaliu (abiejų laiduotojų ir banko), bet tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu (sutarčių 4.3 p.). Laidavimo sutarčių galiojimas ir vykdymas nebuvo atskirai nurodytas, jis buvo susietas su pagrindinės prievolės įvykdymo terminais. Tokiu atveju laidavimas baigtųsi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė ar jos dalis (CK 6.87 str. 1 d.). Tačiau atsakovo ir AB DnB NORD banko susitarime nurodyta nauja sąlyga, kad atsakovo laidavimas baigiasi 2009-11-30. Tokiu atveju laidavimas baigiasi pagal Civilinio kodekso 6.88 str. 2 d. (t.y. nurodytą dieną 2009-11-30) arba pagal 1 dalį - 2010-02-28 (2009-11-30 plius trys mėnesiai). Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė UAB „Titlis“ skolą bankui pradėjo dengti 2010-04-09 ir baigė - 2010-05-24, t.y. tada, kai atsakovo laidavimas jau buvo pasibaigęs. Darytina išvada, kad ieškovė 2010 m. balandžio-gegužės mėnesiais buvo vienintelė laiduotoja ir vienintelė įkaito davėja (atsakovo buto įkeitimas buvo išregistruotas 2009-11-18). Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino laidavimo sutartis ir su jomis susijusius dokumentus. Sprendimo už akių teiginys dėl laidavimo bendrumo ir iš to sekančio ieškovės ir atsakovo solidarumo yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, jis bylos šalims turėtų prejudicinę reikšmę, todėl šalintinas iš teismo sprendimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė iš UAB „Titlis“ gautus 90 000 Lt panaudojo savo šeimos verslo reikmėms per UAB „G.H. Baltic“ ar jo vardu ir paskolą grąžino tik iš dalies. Dėl to buvo sutrikdyta UAB „Titlis“ veikla. UAB „Titlis“ tapęs skolininku, nebegalėjo pasinaudoti kitomis kredito linijos 440 000 Lt sumai galimybėmis. Ieškovė gavusi pinigus (pati ir per susijusius asmenis), dalį jų grąžinusi UAB „Titlis“, o kitą dalį grąžinusi AB DnB NORD, ieškiniu nori dalį bankui sumokėtos sumos kompensuoti, prisiteisdama ją iš kito laiduotojo (atsakovo) ir taip nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Jeigu ieškovė būtų grąžinusi visą iš UAB „Titlis“ gautą sumą, tai UAB „Titlis“ būtų galėjęs vykdyti ir komercinę veiklą, ir, atėjus laikui, grąžinti bankui iš jo pasiskolintus pinigus. Toks buvo verslo partnerių UAB „Titlis“ akcininkų planas, tuo tikslu buvo sudarytos sutartys (kredito linijos sutartis, laidavimo sutartys, hipotekos; susitarimas dėl paskolos sąlygų, išdėstytas 2007-11-26 11:45 val. elektroniniame laiške, nekeičia verslo partnerių susitarimų, kurie išreikšti UAB „Titlis“ akcininkų susirinkimų nutarimuose). Laiduotoja (ieškovė), pati pasinaudojusi pinigais už kurių gražinimą laidavo ir sumokėjusi kreditoriui (AB DnB NORD bankui) laiduotą sumą, turi būti laikoma atsakinga už tos skolos atsiradimą ir todėl negalinčia pasinaudoti Civilinio kodekso 6.84 str. normą, suteikiančia teisę vienam laiduotojui (ieškovei) reikalauti iš kito laiduotojo (atsakovo), jeigu toks dar būtų, grąžinti sumokėtą sumą proporcingai laiduotai daliai, nes taikytinos Civilinio kodekso normos dėl kreditoriaus kaltės, atsiradusios dėl paskolos sutarties sąlygų pažeidimo ir nepakankamo bendradarbiavimo, lėmusio skolininko (UAB „Titlis“) negalėjimą įvykdyti prievolę bankui (CK 6.4 str., 6.9 str. 5 d., 6.46 str. 2 d., 6.58, 6.64, 6.206, 6.207 str., 6.259 str. 2 d., 6.262 str. ir kt.).

Civilinio kodekso 6.84 str. norma dėl laiduotojo (ieškovės) reikalavimo iš kito laiduotojo (atsakovo) teisės įgijimo yra sąlyginė ir priklauso nuo to, ar nustatyta, kad reikalaujama suma negali būti išieškota iš skolininko (UAB „Titlis“). Šios aplinkybės ieškovė neįrodinėjo, teismas nesiaiškino, nors privalėjo aiškintis, nes sprendimą už akių grindė Civilinio kodekso 6.84 str. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 177 str., 185 str. 1 d., 265 str. 1 d., 270 str., nes nevisapusiškai ištyrė ar net visai atsisakė tirti ir įvertinti byloje esančius duomenis, dėl to nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo bei teismo sprendimo tinkamo motyvavimo klausimais. Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimas lėmė teismo padarytą kitą pažeidimą - netinkamą laidavimo sutarčių aiškinimą, Civilinio kodekso 6.84, 6.193-6.194 str. taikymą. Teismas teisę priimti Sprendimą už akių turėjo įgyvendinti taip, kad nebūtų pažeisti į parengiamąjį posėdį neatvykusio atsakovo teisės ar teisėti interesai, o byla būtų išnagrinėta teisingai. UAB „Titlis“ nemokumo bankroto teisės prasme faktas nėra reikšmingas šioje byloje. UAB „Titlis“ ieškovės mokėjimų AB DnB Nord bankui metu turėjo (ir tebeturi) į ieškovę reikalavimo teisę, nes ieškovei į jos nurodytą sąskaitą sumokėjo 90 000 Lt, iš kurių didžiosios dalies neatgavo. Kai ieškovė 2010 m. gegužės mėnesį įvykdė laiduotojos prievolę AB DnB NORD bankui, UAB „Titlis“ bankroto teisės prasme tapo nemokus praėjus tam tikram laikui (bankroto byla buvo iškelta 2011-04-14). Ieškovė iki 2011-04-14 nesiėmė reikiamų priemonių pareikšti regresinį ieškinį UAB „Titlis“ ar reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl visi nuostoliai, susiję su vėlesniu UAB „Titlis“ negalėjimus atsiskaityti, turi tekti neapdairai ieškovei, nes būtų nesąžininga padidinti atsakovo atsakomybę.

Atsiliepimas

Ieškovė A. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis yra visiškai teisėta ir pagrįsta, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Atskirasis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami šalies reikalavimai ir atsikirtimai.

Civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių ir teismui pateikiami įrodymai, galintys turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui. Įprastai abi šios sąlygos yra būtinos, siekiant teismo priimto sprendimo už akių peržiūrėjimo. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis – yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Dėl šios priežasties teismas, naikindamas sprendimą už akių, turi konstatuoti tiek svarbias neatvykimo į posėdį aplinkybes, tiek duomenų, galinčių paveikti sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, svarumą.

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas už akių priimtas atsakovui neatvykus į 2011-09-15 vykusį parengiamąjį teismo posėdį, apie kurį jam buvo pranešta (b.l. 77). Atsakovo teigimu, apie negalėjimą dalyvauti parengiamajame posėdyje jis informavo teismą dar prieš posėdį, todėl, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 1 dalimi, teismas negalėjo priimti sprendimo už akių. 2011-09-13 prašyme atsakovas nurodė, kad yra išvykęs iš Lietuvos bei neturi advokato, kuris galėtų atsakovą tinkamai atstovauti, prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki jo sugrįžimo į Lietuvą, tačiau jokios konkrečios datos nenurodė. Pats atsakovas minėtame prašyme nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (b.l. 80). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas ir kituose savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs adresą kaip esantį Lietuvoje, taip pat jokia forma nėra pareiškęs noro, kad procesiniai dokumentai jam būtų įteikinėjami užsienyje. Atsakovas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir jos deklaracijos nekeitęs išvykimo į užsienį metu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nelaikytinas užsienyje esančia šalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Civilinio proceso kodekso 805 straipsnio nuostatų atsakovo atžvilgiu.

Pagal Civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 dalį pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be aplinkybių, liudijančių neatvykimo į teismo posėdį svarbumą, turi būti nurodytos ir aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai teismui pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad priimant sprendimą už akių, buvo padaryta teismo klaida arba tas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas, sprendimas už akių gali būti panaikinamas ir tuo atveju, jei netenkinama pirmoji sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Žin., 2006, Nr. 102-3957 (2006-09-26)). Tačiau nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra įtvirtinta galimybė panaikinus sprendimą už akių atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tuo atveju, jei teismui nėra pateikiami jokie įrodymai, galintys turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Taigi, net ir nustačius, jog atsakovas neatvyko į teismo posėdį (nepateikė atsiliepimo ar parengiamojo procesinio dokumento) dėl svarbių priežasčių, priimtas sprendimas už akių negali būti naikinamas vien dėl šios priežasties, nesant jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai abejoti šio sprendimo pagrįstumu. Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, jog iš esmės teisingai išspręstos bylos proceso atnaujinimas dėl formalių priežasčių neatitiktų civilinio proceso ekonomiškumo principo reikalavimų, kuo greitesnės teisinės taikos atkūrimo tikslo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nei atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei atskirajame skunde nėra nurodyta jokių naujų įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių pagrįstumui ir teisėtumui. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias jis buvo nurodęs ir savo atsiliepime į ieškinį. Visos tos aplinkybės buvo formaliai ištirtos pirmosios instancijos teismui priimant 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą už akių. Atsakovas nenurodo jokių teismo padarytų pažeidimų, šiam atliekant formalų įrodymų vertinimą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nenurodo ir nepateikia jokių naujų įrodymų, galinčių turėti įtakos teismo sprendimo už akių pagrįstumui ir teisėtumui, nėra jokio pagrindo naikinti atsakovo skundžiamą teismo nutartį.

Atsakovas nurodo, kad jo nuomone bankas pasirašydamas su atsakovu ir ieškove dvi laidavimo sutartis siekė turėti du atskirus laiduotojus nesusijusius solidariosios atsakomybės santykiais. Šį teiginį paneigia aplinkybė, kad laidavimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 buvo sudarytos užtikrinant konkretų vieną ir tą patį kreditą, pasirašytos tuo pačiu metu, yra identiškos, laiduotojai laiduoja už skolininką, kurio akcininkai abu yra (turi po 50 procentų akcijų). Be to laidavimo sutarčių 3.3. punktuose yra aiškiai nurodoma, kad jeigu skolininko prievolių įvykdymą pagal Kredito linijos sutartį Nr. K-2411-2007-363 laidavo daugiau kaip vienas laiduotojas ir vienas iš jų prievolę įvykdė, jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno jų daliai. Ieškovė A. Ž. ir atsakovas A. Š. užtikrindami laidavimo sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymą įkeitė bankui jų nuosavybėje esantį nekilnojamą turtą: A. Ž. - butą esantį adresu (duomenys neskelbtini); A. Š. (kartu su sutuoktine R. Š.) - butą esantį adresu (duomenys neskelbtini). Įkeitimas buvo atliktas vienu hipotekos lakštu ir būtent jame buvo sutarta dėl išieškojimo iš įkeisto turto pirmumo. Tiek prie ieškinio pareiškimo, tiek prie atsakovo pateikto atsiliepimo pridėtuose banko raštuose, kuriuose yra pateikiami reikalavimai įvykdyti savo laidavimo sutartimis prisiimtas prievoles yra pateikiamas vienas reikalavimas abiems laiduotojams (ieškovei ir atsakovui) iš karto, neišskiriant nei atsakovo, nei ieškovės. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas ir ieškovė laiduodami už UAB „Titlis“ prisiimtą kreditą laidavo kaip solidarią prievolę turintys laiduotojai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad atsakovui pasirašius susitarimą Nr. 1/1 dėl laidavimo termino pagal 2007-08-16 dienos laidavimo sutartį jis nustojo būti pagrindinės prievolės laiduotojų nuo 2009-11-30 dienos arba nuo 2010-02-28 dienos. Teismas pažymi, kad iš susitarimo 1 punkto teksto matyti, jog: „šalys sutaria nustatyti naują A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laidavimo terminą pagal sutartį - iki 2009-11-30 nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės įvykdymo terminų suėjimo, t.y. iki šios datos bankas nepradeda jokių priverstinių skolos pritesimo/išieškojimo veiksmų prieš laiduotoją, o laiduotojas įsipareigoja rasti būdą padengti skolą savo noru ir savo ar skolininko sąskaitą...“. Tai yra DnB NORD bankas ir atsakovas sutarė, kad iki 2009-11-30 dienos bankas nepradės iš atsakovo laidavimo pagrindu mokėtinų sumų išieškojimo su ta sąlyga, kad atsakovas įsipareigoja rasti būdą kaip padengti banko skolą pačiam arba per pirminį skolininką. Jokių susitarimų dėl laidavimo sutarties nutraukimo ar atleidimo nuo laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų sudaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad ieškovės ir atsakovo prievolės solidarumas išnyksta Civilinio kodekso 6.6. straipsnio 8 dalies pagrindu. Teismas pažymi, kad byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad bankas atsakovui pateikė patvirtinimą, jog jis (bankas) nebeturi pretenzijų atsakovui, ar kad gavo būtent tą dalį skolos iš konkretaus skolininko ir atsisako solidariosios prievolės tik šio skolininko atžvilgiu. Priešingai, pats atsakovas patvirtina, kad toks patvirtinimas išduotas nebuvo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad solidarioji prievolė aptariamu atveju liko solidari ir ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, kadangi jokių susitarimų dėl atsakovo atleidimo nuo solidarios prievolės tarp banko ir atsakovo nebuvo.

Atsakovas nurodo, kad jo nuomone ieškovė yra kalta dėl skolos susidarymo, kad jos veiksmai sąlygojo įmonės UAB „Titlis“ situacijos pablogėjimą ir vėlesnį bankrotą, kad virš 90 000 Lt ieškovė pasiskolino iš įmonės savo asmeniniams poreikiams ir savo asmeninei ūkinei-komercinei veiklai tenkinti, kad ji laikoma pažeidusi prievolę kaip kreditorius ir tai naikina jos teisę į atgręžtinį reikalavimą. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų galinčių patvirtinti, kad UAB „Titlis“ patyrė žalą būtent dėl ieškovės veiksmų, kad ieškovės veiksmai sąlygojo įmonės UAB „Titlis“ situacijos pablogėjimą ir/ar vėlesnį bankrotą, kad ji kaip kreditorius pažeidė prievolę. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė savo laiku nesirūpino skolos išieškojimu iš UAB „Titlis“, kuris mokėjimų atlikimo dienai (2010-04-09 ir 2010-05-24) galėjo būti mokus. Teismas pažymi, kad atsakovas iki bankroto paskelbimo momento buvo UAB „Titlis“ vadovu, todėl turėjo žinoti įmonės būklę ir jos galimybę padengti iš banko prisiimtą kreditą. Atsakovas žinodamas įmonės padėtį 2009 m. lapkričio mėnesį kaip laiduotojas padengė UAB „Titlis“ įsiskolinimo dalį (virš 10 000 Lt) apie ką liudija hipotekos išregistravimas nuo atsakovui priklausančio turto, tiek 2009-10-29 dienos atsakovo pasirašytas raštas, kuriame jis teigia, jog pasiruošęs asmeniškai padengti tokią sumą už UAB „Titlis“ įsiskolinimą bankui. Ši aplinkybė patvirtina, kad jog pats atsakovas dar 2009 m. lapkričio mėnesį žinojo, kad UAB „Titlis“ nepadengs įsiskolinimo bankui.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad nėra pagrindo atsakovo išdėstytais argumentais tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas atsakovo A. Š. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė