Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 patvirtinto Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-149 redakcija) 30–33 punktų nuostatų teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1723-502/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02485-2017-2) pagal pareiškėjos R. H. (toliau – ir pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovei Advokatų egzaminų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl sprendimų panaikinimo, 2020 m. sausio 22 d. priėmė nutartį, kuria pradėjo tyrimą dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 (2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-149 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 30–33 punktų nuostatų atitikties iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisės aktų hierarchijos reikalavimui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija).

2. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui abejonė dėl minėtų nuostatų teisėtumo kilo nagrinėjant individualiąją administracinę bylą, kurioje ginčas, be kita ko, kilo dėl Advokatų egzaminų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 18 d. nutarimo, kuriuo patvirtinti advokatų kvalifikacijos egzamino rezultatai (pareiškėja pripažinta neišlaikiusia šio egzamino), taip pat Komisijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl minėto Komisijos nutarimo dalies, kuria patvirtintas egzamino žodžiu rezultatas ir galutinis egzamino rezultatas, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl nurodyto Komisijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

3. Individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėja advokatų kvalifikacijos egzamino rezultatus ginčijo Apraše (2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-149 redakcija) nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-15-415/2019 (toliau – ir Sprendimas), įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje išdėstytus argumentus, priėjo prie išvados, jog individualiąją administracinę bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija Aprašo 30–33 punktų nuostatų teisėtumu abejojo tuo aspektu, kiek jose teisingumo ministras įstatymo įgyvendinamajame teisės akte įtvirtino privalomą ikiteisminę ginčų dėl advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino vykdymo ar rezultatų nagrinėjimo tvarką (Sprendimo 18 p.). Atsižvelgdama į tai ir konstatavusi, kad teisingumo ministras ginčijamose Aprašo nuostatose įtvirtino neprivalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o tai suponuoja asmens elgesio pasirinkimo laisvę, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė detalesnio tyrimo dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo nebeatlikti (Sprendimo 25 ir 26 p.). Sprendimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija Aprašo 30–33 punktus pripažino teisėtais.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje kilusioms abejonėms dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo pagrįsti nurodyta, kad Aprašo 30–33 punktuose yra reglamentuojama advokatų kvalifikacinį egzaminą laikiusio asmens subjektinė teisė – skųsti Komisijos nutarimą. Toks teisinis reguliavimas (taip, kaip jis yra įtvirtintas Apraše) suponuoja išvadą, kad jo laikydamasis asmuo iš esmės neturi galimybės Komisijos nutarimo skųsti tiesiogiai teismui (pagal Aprašo 33 p. teismui įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas tik teisingumo ministro sprendimas dėl Komisijos nutarimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia tvarka apsunkina asmens subjektinių teisių gynybą. Asmuo, remdamasis Aprašo 30–33 punktuose įtvirtintu reguliavimu, iš esmės netenka galimybės jo subjektines teises galbūt pažeidžiantį nutarimą skųsti tiesiogiai teismui, nustatytos nepagrįstos procedūrinės (procesinės) kliūtys advokatų kvalifikacinį egzaminą laikiusiems asmenims apginti savo, tikėtina, pažeistas teises ar interesus, nepagrįstai apsunkinama tokių asmenų teisė kreiptis į teismą.

5. Atsižvelgdama į Advokatūros įstatymo nuostatas (be kita ko, šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija), teisėjų kolegija nenustatė, kad teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai nustatyti ginčų dėl advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino vykdymo ar rezultatų nagrinėjimo tvarką, taip pat kad ši institucija būtų paskirta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija tokios kategorijos ginčams nagrinėti.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje nurodyta, kad Aprašo 30–33 punktų nuostatų atitikties iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija) ištyrimas nagrinėjamos individualiosios bylos kontekste aktualus tuo aspektu, jog minėtų teisės normų teisėtumas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl byloje skundžiamų Komisijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 12 ir Ministerijos 2017 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (1.23.) 7R-5217 teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar teisingumo ministras, Aprašo 30–33 punktuose nustatęs asmens teisės ginčyti Komisijos nutarimą įgyvendinimo tvarką, neviršijo iš Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies kylančių įgaliojimų; taip pat, ar minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas konstitucinis imperatyvas, kad asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. 1 d.) gali būti ribojama tik tuomet, jeigu tai daroma įstatymu.

II.

8. Teisingumo ministerija paaiškina, kad teisės subjektai neprivalo laikytis ne įstatyme įtvirtintos išankstinės administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnis nustato, kad imperatyvią prievolę pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka prieš kreipiantis su skundu į teismą gali numatyti tik įstatymai; Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nustačius, kad ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką nustatantis aktas yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, pripažįstama, kad jo nuostatos negali būti aiškinamos, kaip nustatančios imperatyvią pareigą pareiškėjui prieš kreipiantis į teismą privalomai naudotis būtent jame numatyta išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

9. Teisingumo ministerijos nuomone, pagal Apraše nustatytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisingumo ministro įsakymu nustatyta procedūra neapriboja asmens, kuris siekia apskųsti advokatų egzaminų rezultatus, galimybės iš karto kreiptis į teismą. Egzaminų tvarkos taisyklės nenumato privalomo kreipimosi į Komisiją ir teisingumo ministrą, o tik galimybę pateikti skundą – advokatų kvalifikacinį egzaminą laikęs asmuo Komisijos nutarimą per 10 darbo dienų nuo Komisijos nutarimo išrašo gavimo dienos gali apskųsti Komisijai. Taip pat Apraše numatyta tik galimybė Komisijai netenkinus skundo per 10 darbo dienų nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos komisijos nutarimą apskųsti teisingumo ministrui. Teisingumo ministerija neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, tvirtindama Aprašą, nes nenustatė privalomos tvarkos apskųsti advokatų Komisijos nutarimą. Nustatytas teisinis reglamentavimas neįpareigoja asmens pradėti ikiteisminį ginčo nagrinėjimą, o suteikia galimybę skundžiamą Komisijos sprendimą išnagrinėti išsamiau. Asmuo, pasinaudojęs ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, gali pasirinkti, ar tikslinga kreiptis į teismą dėl tolesnio ginčo sprendimo teismine tvarka.

III.

10. Byloje gauta Lietuvos advokatūros nuomonė, kurioje siūloma klausimą dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo spręsti teismo nuožiūra. Pateiktoje nuomonėje Lietuvos advokatūra nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektui priėmus norminį administracinį aktą, kurio jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas.

11. Aprašas buvo priimtas įgyvendinant Advokatūros įstatyme įtvirtintus teisingumo ministro įgaliojimus suderinus su Lietuvos advokatūra sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-15-415/2019 nusprendė, kad teisingumo ministras Aprašo 30–33 punktų nuostatose nustatė neprivalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o tai suponuoja asmens elgesio pasirinkimo laisvę, t. y. teisingumo ministro nustatytas reguliavimas tik suteikia galimybę skųsti Komisijos nutarimą teisingumo ministrui, taip pat, numato, kad teisingumo ministro sprendimas dėl Komisijos nutarimo skundžiamas teismui. Tačiau nagrinėjamos Aprašo nuostatos neužkerta kelio asmeniui tiesiogiai teismui skųsti Komisijos nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas individualiąją administracinę bylą Nr. A-1723-502/2020, nusprendė pradėti tyrimą, ar Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 (2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-149 redakcija), 30–33 punktų nuostatos neprieštarauja Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisės aktų hierarchijos reikalavimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 3 d.).

14. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino (toliau – ir advokatų egzaminai) programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisės aktų hierarchijos reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimus).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartimi pradėtas Aprašo 30–33 punktų teisėtumo tyrimas dėl to, kad teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai individualiąją administracinę bylą, kilo abejonių šiais dviem aspektais: 1) ar Aprašo 30–33 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas konstitucinis imperatyvas, kad asmens teisė kreiptis į teismą gali būti ribojama tik tuomet, jeigu tai daroma įstatymu; 2) ar teisingumo ministras, Aprašo 30–33 punktuose nustatęs asmens teisės ginčyti Advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos nutarimą įgyvendinimo tvarką, neviršijo Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įgaliojimų.

17. Nustatant Aprašo 30–33 punktų teisėtumo tyrimo ribas, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi toje pačioje administracinėje byloje jau buvo nusprendęs pradėti tyrimą dėl Aprašo 30–33 punktų nuostatų atitikties Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimui.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-15-415/2019 išnagrinėjo bylą dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo ir Aprašo 30–33 punktus pripažino teisėtais. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu konstitucinės teisminės gynybos principu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, jog privaloma ginčo sprendimo tvarka turi būti nustatyta įstatyme, asmuo neprivalo laikytis ne įstatyme, o žemesnės teisinės galios teisės akte nustatytos išankstinio skundo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, ir, jei įstatyme nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuris jam sukelia teisines pasekmes, gali skųsti tiesiogiai teismui, padarė išvadą, jog teisingumo ministras tiriamose Aprašo nuostatose įtvirtino neprivalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o tai suponuoja asmens elgesio pasirinkimo laisvę.

19. Atsižvelgiant į tai, kad byloje Nr. I-15-415/2019 buvo išnagrinėti teisiniai argumentai, kuriais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje buvo grindžiamos abejonės dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo tuo aspektu, ar nebuvo pažeista Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą ir konstitucinis imperatyvas, kad asmens teisė kreiptis į teismą gali būti ribojama tik tuomet, jeigu tai daroma įstatymu, šioje byloje pakartotinai nenagrinėjami ir nevertinami teisiniai argumentai, kuriais yra grindžiamos abejonės pirmuoju aspektu, nurodytu šios nutarties 17 punkte.

20. Šioje byloje galėtų būtų nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje iškelta abejonė, ar Aprašo 30–33 punktus patvirtinęs teisingumo ministras neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, be kita ko, įtvirtintų Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje; ar teisingumo ministras tuo nepažeidė konstitucinio teisės aktų hierarchijos reikalavimo, kuris, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. sprendime šiuo klausimu teismo pozicija nepateikta.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, šioje byloje pradėto tyrimo dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo ribos apima klausimą, ar juos patvirtinęs teisingumo ministras neviršijo jam Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įgaliojimų tik nustatyti advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką.

22. Pažymėtina, kad viena iš sąlygų, kuriai esant administracinis teismas turi įgaliojimus pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, yra ta, jog šis aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, kurią nagrinėjant teismui kilo abejonės jo teisėtumu.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta administracinio teismo teisė pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą: kai nėra pagrindo atmesti (asmens, dėl kurio teisių pažeidimo yra nagrinėjama konkreti byla) prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimas yra įmanomas tik ištyrus norminio akto teisėtumą (žr. 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3914-502/2019; 2020 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-940-602/2019; kt.).

25. Tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, norminių administracinių aktų kontrolė atliekama tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje. Jei teismo kreipimasis neatitinka šios sąlygos, akto teisėtumo tyrimas negalimas, o byla, jei ji pradėta nagrinėti, turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I415-4/2007).

26. Be to, galimi atvejai, kai iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikiamos konkrečios individualiosios bylos medžiagos ir prašymo turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualiąja byla, tačiau peržengia konkrečios individualiosios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualiąja byla. Tokiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualiąja byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas, – atitinkamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualiosios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualiąją bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I261-48/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-181/2013).

27. Šiuo aspektu subsidiariai atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, kurioje yra vadovaujamasi analogiška Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga – pagal šį straipsnį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

28. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Nuostata, jog pagal Konstituciją teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje, reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą (Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimas). Šios konstitucinės doktrinos nuostatos taip pat reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (be kita ko) (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tas teisės aktas nėra tiesiogiai skirtas reguliuoti tiems santykiams, dėl kurių turi būti priimtas sprendimas atitinkamoje byloje, bet tai, kad yra atsižvelgiama į tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), teismo nuomone, neleidžia jam įvykdyti teisingumo atitinkamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimas).

29. Vadovaujantis aptarta teismų jurisprudencija, darytina išvada, kad vertinant, ar Aprašo 30–33 punktai turi būti taikomi administracinėje byloje, kurią nagrinėjant buvo pradėtas jų teisėtumo tyrimas, atsižvelgtina į tai, ar tiriamų Aprašo nuostatų teisėtumo patikrinimas yra būtinas tam, jog būtų įvykdytas teisingumas individualiojoje byloje, t. y. kad būtų teisingai išspręsta byla bei galbūt apgintos pažeistos individualiosios bylos pareiškėjos teisės.

30. Administracinėje byloje Nr. A-1723-502/2020, kurioje pradėtas Aprašo 30–33 punktų teisėtumo tyrimas, yra nagrinėjamas pareiškėjos apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai: 1) pripažinti 2017 m. balandžio 18 d. advokatų kvalifikacijos egzaminą neteisėtu; 2) panaikinti Komisijos 2017 m. balandžio 18 d. nutarimą „Dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų“; 3) panaikinti Komisijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 12; 4) panaikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (1.23.) 7R-5217; 5) nustatyti teisines pasekmes, kad pareiškėja be papildomo egzamino turi teisę būti įrašyta į praktikuojančių advokatų sąrašą.

31. Individualiąją bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja advokatų kvalifikacijos egzamino rezultatus ginčijo Apraše nustatyta tvarka, t. y. pareiškėja apskundė tiek 2017 m. balandžio 18 d. nutarimą „Dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų“, tiek ir Komisijos bei Teisingumo ministerijos priimtus sprendimus, kurie pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo išaiškinimus yra priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus neprivaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Akcentuotina, kad visi pareiškėjos skundo reikalavimai buvo priimti nagrinėti ir yra iš esmės išnagrinėti, t. y. pareiškėjai nebuvo apribota galimybė ginti jos nurodomas pažeistas teises. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo išaiškinimus pareiškėja turėjo galimybę tiesiogiai kreiptis į teismą dėl Komisijos 2017 m. balandžio 18 d. nutarimo „Dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų“.

32. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 str. 3 d.), o tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016 ir kt.).

33. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma), į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (neprivaloma) sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-310-415/2020).

34. Kaip jau minėta, individualiojoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjos advokatų kvalifikacijos egzamino rezultatų, kurie buvo patvirtinti Komisijos 2017 m. balandžio 18 d. nutarimu „Dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų“, ir šis ginčas pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas iš esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje nėra nurodyta jokių individualiosios bylos faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog dėl Aprašo 30–33 punktais įgaliotų institucijų ginčą nagrinėti neprivaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtų sprendimų pareiškėjai buvo apribota ar apsunkinta teisė kreiptis į teismą, jog būtų išnagrinėtas ginčas dėl pareiškėjos advokatų egzamino rezultatų, ir / ar šio ginčo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, t. y. kad teisingas individualiosios bylos išsprendimas bei galbūt pareiškėjos pažeistos teisės gynimas, teisingumo įvykdymas individualiojoje byloje yra galimas tik ištyrus šių Aprašo nuostatų teisėtumą.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 30–35 punktuose nurodytus argumentus, daro išvadą, kad šiuo atveju individualiojoje byloje apeliacinės instancijos teismo iškelta abejonė dėl Aprašo 30–33 punktų teisėtumo neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl galbūt pareiškėjos pažeistų teisių gynimo, todėl neprivalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarką reglamentuojančių Aprašo 30–33 punktų nuostatų teisėtumo ištyrimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje nurodytu aspektu (ar teisingumo ministras, Aprašo 30–33 punktuose nustatęs asmens teisės ginčyti Komisijos nutarimą įgyvendinimo tvarką, neviršijo Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įgaliojimų) nėra būtinas nagrinėjant individualiąją administracinę bylą.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 25–28 punktuose nurodytus argumentus, konstatuoja, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalimi nėra pagrindo tirti Aprašo 30–33 punktų nuostatų teisėtumo, todėl byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalimi, 116 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Nutraukti norminę administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 patvirtinto Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-149 redakcija), 30–33 punktų nuostatų teisėtumo.

Nutartis neskundžiama.