Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Danutės Gasiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. K. ir atsakovo R. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2805-178/2010 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams „If P&C Insurance AS“ (buvęs uždaroji akcinė bendrovė„If draudimas“), R. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4. Draudimo bendrovės, būdamos privilegijuotoje padėtyje atlyginant neturtinę žalą sveikatai, gauna didelį pelną.

1. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 178, 185 str.), kadangi laikė įrodytomis aplinkybes, kurios nebuvo įrodytos, neteisingai nustatė neturinės žalos atlyginimo kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi tik prielaidomis, bet ne įrodymais.

5. Teismas, nustatydamas atlygintinos neturinės žalos dydį - 15 000 Lt, nepasisakė, ar ieškovei išmokėta 500 eurų suma įeina į šį neturtinės žalos dydį.

8. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti atsakovui dalį jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo išlaidos advokato pagalbai yra protingos ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintiems rekomenduojamiems maksimaliems dydžiams.

Ieškovė atsiliepimu į R. Š. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus ir faktines aplinkybes:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Piniginės kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme įvardintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.) ir kitas teismo nustatytas bei žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingas bylos aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, taip pat atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką. Taigi, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas. Teismas kiekvienoje konkrečioje byloje individualiai atsižvelgia į neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir tas, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.

Kaip vienas iš reikšmingų kriterijų, lemiančių atlyginamos neturtinės žalos dydį, yra objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patyrė neturtinę žalą. Kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė (teisinis gėris), tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata (psichinės ir fizinės gerovės būsena) teismų praktikoje vertinama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių. Todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga atlyginti asmens sveikatai padarytą neturtinę žalą. Nustatant neturtinės žalos, kilusios dėl sveikatos pakenkimo, dydį, teismas turi įvertinti asmens sveikatos sužalojimo laipsnį ir pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę ir visas kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti svarbias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, pagrįstai nurodė, kad dalies minėtų aplinkybių, pavyzdžiui, karjeros galimybių sumažėjimo, pomėgių praradimo ar gyvenimo būdo pasikeitimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, kokių nors galimybių sumažėjimo apskritai ieškovė neįrodė.

Pagal bylos duomenis autoįvykio metu ieškovei buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (ieškovei sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui), jai buvo paskirtos fizioterapinės procedūros ir vaistai (į bylą pateikti UAB „Eurovaistinė“ ir AB „Ortopedijos technika“ čekiai). Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė tiek iki autoįvykio (2005 m. liepos 8 d.), tiek po autoįvykio ne kartą kreipėsi į medikus dėl kelio skausmų. Ieškovei po autoįvykio diagnozuotas dešinio kelio ir klubo sumušimas, buvo daromos rentgeno nuotraukos, paskirtos fizioterapinės procedūros, tepalas. Specialisto išvadoje (b.b. b.l. 38) pažymėta, kad 2008 m. rugpjūčio 30 d., t.y. 8 dieną po sužalojimų, ieškovės kelio sąnarys tebebuvo patinęs, skausmingas, su ryškia kraujosrūva.

Byloje neįrodyta, kad po autoįvykio ieškovė ilgą laiką būtų gydyta dėl kelio skausmų ar kitokio sveikatos sutrikdymo. Taigi iš medicininių dokumentų negalima daryti vienareikšmiškos išvados tiek kad kelio skausmai yra būtent autoįvykio tiesioginė pasekmė, tiek, kad autoįvykis ieškovei sukėlė nuolatines ilgalaikio pobūdžio sveikatos sutrikdymo pasekmes. Kad ieškovei po autoįvykio būtų diagnozuotas kremzlės įtrūkimas byloje taip pat neįrodyta.

Apeliaciniame skunde ieškovė pakartoja aplinkybes, kurias vertina, kaip sudarančias pagrindą padidinti neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau papildomų įrodymų dėl autoįvykio pasekmių jos sveikatai ir savijautai nepateikia. Pažymėtina, kad neturtinė žala ir jos dydis kaip ir kitos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, turi būti įrodyta (CPK 178 str.). Daugelio aplinkybių, kuriomis grindė ieškinį ir patirtos neturtinės žalos dydį, ieškovė, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apskritai neįrodinėjo (bendravimo galimybių ilgalaikio sumažėjimo, depresijos, nemigos, karjeros galimybių sumažėjimo, dėl autoįvykio pasekmių vartojamų vaistų žalingo poveikio ieškovės organizmui ir kt.), dalį kitų grindė tik savo asmeniniu vertinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad autoįvykis, turint omenyje, kad jis įvyko dėl atsakovo R. Š. kaltės, pastarajam išvažiavus į priešingos krypties eismo juostą, neabejotinai sukėlė dėl autoįvykio nukentėjusiai ieškovei dvasinius išgyvenimus, išgąstį, sąlygoja saugumo jausmo kelyje praradimą ar sumažėjimą. Neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti turi reikšmės ir ieškovės nesunkaus sveikatos surikdymo faktas, kuris, kaip matyti iš byloje esančiu medicininių dokumentų, pasireiškė kelio sumušimu, skausmingumu, kraujosrūva. Byloje nesant gydytojų išvadų, kad būtent kelio sumušimas autoįvykio metu sukėlė ieškovei ilgalaikes pasekmes ir tebesitęsiančius nusiskundimus dėl kelio skausmų, teisėjų kolegija negali vienareikšmiškai konstatuoti ilgalaikių ieškovės sveikatos sutrikdymo dėl autoįvykio pasekmių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kelio sumušimas, sukėlęs ilgiau nei 10 dienų trukusį ieškovės sveikatos sutrikdymą, yra reikšmingas vertinant neturtinės žalos dydį. Be to, ieškovė iki šiol jaučia kelio skausmus. Nesant specialistų išvados, kad sportuojančiai ir dar iki autoįvykio sveikata besiskundusiai ieškovei būtent sumušimas autoįvykio metu nulėmė tolimesnius skausmus, teisėjų kolegija autoįvykį vertina kaip vieną iš kelio skausmų priežasčių ir į tai atsižvelgia, spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Pažymėtina, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet taip pat turi atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos nustatymas kiekvienoje byloje yra labai individualus, priklauso nuo žalą patyrusio asmens individualių ir net subjektyvių savybių, gyvenimo būdo, įpročių ir pan. Todėl net ir esant savo esme labai panašioms situacijoms, teismo nustatytas neturtinės žalos dydis gali skirtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą nagrinėjo civilines bylas, kuriose buvo sprendžiamas eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovui, dėl autoįvykio pripažintam I grupės invalidu su visiška negalia, vėliau I grupės invalidu, kuriam reikalinga nuolatinė kito žmogaus pagalba, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, sprendė, kad šio atveju teisingas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytinas 50 000 Lt.

2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2005 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovui dėl patirtų sužalojimų buvo iškilusi grėsmė gyvybei, jam buvo atliktos kelios operacijos, patirtų traumų liekamieji reiškiniai trukdo gyventi visavertį gyvenimą, siekti karjeros, sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti 40 000 Lt neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir yra pagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiasis Tesimas byloje Nr. 3K-3-515/2011 pagrįsta neturtinės žalos atlyginimo suma 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi pripažino 500 Lt. Šioje byloje nagrinėta situacija, kai 2005 m. balandžio 15 d. ieškovė važiuodama dviračiu buvo partrenkta automobilio. Dėl šio įvykio metu padaryto sveikatos sužalojimo (smegenų sutrenkimo) ieškovė jautė didelius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą. Dėl patirtų sužalojimų ieškovė nesigydė, nesilankė pas gydytojus, ieškovė dar iki tol turėjo kitą panašaus pobūdžio traumą, galvos skausmai buvo dažni ir be traumos.

3K-3-31/2011 byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo faktinę situaciją, kai 2003 m. ieškovė, atsakovui pažeidus Kelių eismo taisykles, buvo partrenkta nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje. Šio įvykio metu ieškovei buvo sumuštos galva ir dešinė blauzda, patirtas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, padaryta žaizda galvoje, atsirado kraujosruvos dešinio sėdmens srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje kojoje. Šioje byloje kaip pagrįstas atlygintinos neturtinės žalos dydis buvo nustatyta 5000 Lt (2011 m. vasario 7 d. nutartis).

Kaip jau minėta, neturtinės žalos dydis, nustatytas konkrečioje byloje, negali būti besąlygiškas orientyras juo vadovautis kitose bylose, nes kiekviena byla ir dėl eismo įvykio asmens patirta žala labai individuali, tačiau minėta Lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimu taip pat leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti neturtinė žala neatitiktų teismų praktikos bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, o tuo pačiu ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Nors sveikata yra viena iš svarbiausių neturtinių vertybių, nukentėjusio asmens reakcija į jo sveikatos sutrikdymą gali būti adekvati ir neadekvati, nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas asmeniui vertę turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį.

Šioje byloje, įvertinus ieškovės sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, žalą padariusio asmens kaltės formą, ieškovės sveikatos sutrikdymo padarinių sunkumą, išliekamąjį pobūdį, taip pat įvertinusi byloje esančius medicininius dokumentus apie ieškovės sveikatą, sprendžia, kad šioje byloje teisingas ir pagrįstas ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 5000 Lt. Kadangi atsakovas „If P&C Insurance AS“ jau sumokėjo ieškovei 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą (ekvivalentas litais - 1726,40 Lt), iš atsakovo R. Š. ieškovei priteistina likusi neturtinės žalos atlyginimo dalis, lygi 3273,6 Lt (5 000 – 1 726,40 Lt).

Dėl byloje taikytinų teisės aktų

Ieškovė teigia, kad draudimo kompanija turėjo vadovautis Europos Sąjungos direktyvomis (2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/14/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2000/26/EB), numatančiomis didesnę draudiko atlygintiną sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad direktyva Nr. 2005/14/EB įsigaliojo nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kur buvo paskelbta 2006 m. birželio 11 d. (Oficialusis leidinys L, 2006 m. birželio 11 d., Nr. 149-14), taigi jau po autoįvykio, kurio metu padarytos neturtinės žalos ieškovei dydis yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai. Direktyvą Nr. 2005/14/EB valstybės narės privalėjo įgyvendinti iki 2007 m. birželio 11 mėnesio (direktyvos 6 str. 1 d.), be to, valstybėms narėms buvo palikta teisė numatyti pereinamąjį laikotarpį iki 5 metų (direktyvos 1 str. 2 d.), per kurį jos turi pritaikyti mažiausias atlyginamas sumas prie direktyvoje numatytų privalomojo draudimo sumų. Akivaizdu, kad šios direktyvos nuostatos dar nebuvo aktualios autoįvykio, kuriame nukentėjo ieškovė, įvykimo dieną.

Kita ieškovės minėta direktyva Nr. 2000/26/EB nereguliuoja minimalių nukentėjusiam asmeniui atlygintinų sumų. Be to, ši direktyva nustatyto specialias nuostatas, taikomas žalą patyrusioms šalims, kurioms turi būti išmokėtas atlyginimas už nuostolius ar sužalojimus, patirtus autoavarijose, kurios įvyko ne toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis (direktyvos 1 str. 1 d.). Taigi ši direktyva dėl jos taikymo srities nagrinėjamoje byloje neaktuali.

Autoįvykis, kuriame nukentėjo ieškovė įvyko 2005 m. rugpjūčio 22 d., todėl bylos nagrinėjimui aktualus autoįvykio metu galiojęs reglamentavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2004 m. kovo 5 d. buvo priimtas įstatymas Nr. IX-2043 „LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymas, kuriuo 13 straipsnio 1 dalis buvo papildyta, nurodant nustatytoms sumoms (30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui) alternatyvias (500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui) draudimo sumas bei nustatant draudiko pareigą sudaryti draudimo sutartis pagal draudėjo pasirinktas sumas. Tą pačią dieną t.y. 2004 m. kovo 5 d. taip pat buvo priimtas „LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas“ Nr. IX-2041, kurio 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi šia teisės norma, kuri įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. (LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-2042) įtvirtinta draudimo kompanijos pareiga atlyginti dėl autoįvykio nukentėjusiems asmenims neturtinę žalą, o draudiko atlyginama suma ribojama 500 eurų.

Atsakovo, sukėlusio autoįvykį, autoįvykio metu vairuojamo automobilio vairuotojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta 2005 m. balandžio 23 d., t.y. jau galiojant tokiam reglamentavimui. Draudimo sutarties galiojimas nustatytas nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2006 m. balandžio 27 d. Taigi tiek draudimo kompanija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi autoįvykio metu galiojusio LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią draudikas turi pareigą atlyginti neturtinę žalą, o žalos atlyginimo suma ribojama 500 eurų vienam eismo įvykiui.

Pagal bylos duomenis „If P&C Insurance AS“ 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą ieškovei jau yra išmokėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai likusią neturtinės žalos sumą priteisė iš už žalą atsakingo R. Š..

Reikalavimas priteisti iš draudiko delspinigius už uždelsimo išmokėti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Pagal bylos duomenis ir kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, įpareigota patikslinti reikalavimus (T.1. b.l. 39-40), pati nurodė, kad „ši byla yra tik dėl neturtinės žalos sveikatai atlyginimo dėl fakto – autoavarijos“ (T.1., b.l. 71). Taigi reikalavimas priteisti delspinigius iš draudimo kompanijos už, ieškovės vertinimu, per ilgai neišmokėtą draudimo išmoką nebuvo iškeltas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti keliamas ir apeliaciniame skunde.

Ieškovės minimas LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 23/04, kurioje LR Konstitucinis Teismas pasisakė dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatyme numatytos maksimalios žalos atlyginimo sumos atitikimo Konstitucijai, nagrinėjamoje civilinėje neaktualus ir netaikytinas. Kaip jau buvo minėta, įstatymai nenumato maksimalios dėl eismo įvykio kilusios neturtinės žalos atlyginimo sumos, tik numato maksimalią būtent draudimo kompanijos atlyginamą neturtinės žalos sumą (likusią neturtinės žalos sumą privalo atlyginti ją sukėlęs asmuo).

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Ieškovė pateikė prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar TPVCAPDĮ (2004 m. kovo 5 d. Nr. IX-2041) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje ribojamas neturtinės žalos atlyginimas 500 eurų suma nukentėjusiam asmeniui, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnį.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi buvo sustabdęs bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis toje dalyje, kurioje nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir konstitucinės valstybės principą. Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarimu Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo IX-2041 11 straipsnio 1 dalį neturtinės žalos atlyginimo minėtu dydžiu ribojimo aspektu pripažino neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė nenurodė pakankamai argumentų, kurie leistų manyti, kad yra pagrindas abejoti dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, t.y. kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o asmeniui padarytos materialinės ar moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, arba Konstitucijos 109 straipsniui, t.y. kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Pažymėtina, kad abejoti taikomo teisės akto konstitucingumu gali visi dalyvaujantys byloje asmenys, tačiau tik teismas turi teisę ir įgaliojimus, bet ne pareigą, esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, kreiptis su paklausimu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl galimo įstatymo nuostatos galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šioje byloje teisėjų kolegijai kaip ir pirmosios instancijos teismui nekyla abejonių dėl taikomų teisės akto galimo neatitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 109 straipsniui, todėl ieškovės prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netankina.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą ne kartą yra pasisakęs, kad šioje normoje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Teisėjų kolegija neabejoja TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kadangi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinant ją visos teisės normų kontekste nereiškia, nei, kad įstatymų leidėjas nebūtų įstatymais nustatęs neturtinės žalos atlyginimo, nei kad būtų jį apribojęs absoliučia suma. Pažymėtina, kad minėta TPVCAPDĮ nuostata riboja tik draudiko atlyginamos neturtinės žalos dydį, tačiau asmeniui, patyrusiam neturtinę žalą, įstatymas jos atlyginimo neriboja. Neturtinę žalą, viršijančią 500 eurų sumą, nukentėjusiajam asmeniui pagal galiojantį reglamentavimą atlygina žalą sukėlęs asmuo.

Abejoti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies atitikimu Konstitucijos 109 straipsniui, t.y. kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo. Minėta TPVCAPDĮ nuostata nepaneigia teismo pareigos vykdyti teisingumą, atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus ir kitas žalos dydžiui nustatyti svarbias konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl konkretaus neturtinės žalos dydžio bei priteisti ją iš pagal įstatymus privalančio žalą atlyginti subjekto.

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas netenkintinas. Byloje yra pateikti išsamūs procesiniai dokumentai, kuriuose išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės. Šalys dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė visus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsiliepimus. Bylos šalių pasisakymai užfiksuoti išsamiuose teismo posėdžių protokoluose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinius skundus netikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai bylos išnagrinėjimui reikšmės neturi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Atsakovo R. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Dėl neturtinės žalos dydžio

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo sumažinti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi žala neįrodytą, o atsakovo turtinė padėtis yra sunki. Pagal bylos duomenis, atsakovas yra iš dalies darbingas (50 procentų), augina du nepilnamečius vaikus, jis ir sutuoktinė neturi nekilnojamojo turto ir santaupų, gaunamos pajamos yra mažos (laikotarpiu 2007 m. rugsėjis – 2008 m. vasaris iš viso atsakovo gautas darbo užmokestis sudaro 9937 Lt (neatskaičius mokesčių – 13169,95 Lt).

Bylos faktinės aplinkybės, reikšmingos neturtinės žalos dydžio nustatymui, aptartos nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą, todėl pakartotinai dėl jų teisėjų kolegija nebepasisako.

Dėl atsakovo argumentų, susijusių su eismo įvykį sukėlusio atsakovo turtine padėtimi, teisėjų kolegija pažymi, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Tą ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 ir kt.). Be to, ieškovas yra iš dalies darbingas, dirba.

Atsakovo argumentai dėl atsakovės nesilaikymo ekonomiškumo ir koncentruotumo principų atmestini. Ieškovės teisę kreiptis į teismą jai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Kai įstatymai numato kelis galimus teisių gynimo būdus, teisė pasirinkti vieną iš jų priklauso asmeniui, ginančiam savo teises ir toks pasirinkimas neturi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendime nurodyta, kad ieškovei priteisiamos 6 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d.) prašo jas sumažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pats pirmosios instancijos teismas, pastebėjęs klaidą (rašymo apsirikimą) 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi, ją ištaisė. Taigi, skundžiamu sprendimu iš atsakovo ieškovei yra priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, bylinėjimosi išlaidos taip pat turi būti perskirstomos (CPK 93 str. 5 d.).

Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies, iš atsakovo priteistina 54 Lt už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 76,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, tačiau jos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 83 str. 1 d. 3 p.).

Atsakovas R. Š. turėjo 1200 Lt išlaidų dėl naudojimosi advokato paslaugomis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės yra tenkinamas, t.y. neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, tik jos dydžio klausimas yra vertinamojo pobūdžio. Kartu pažymėtina, kad teismas priteisė tik labai nedidelę neturtinei žalai atlyginti sumą lyginant ją su ieškovės reikalauta. Be to, ieškinys buvo pareikštas dėl atsakovui fiziniam asmeniui labai didelės sumos, todėl pastarasis gynėsi nuo ieškinio, samdėsi profesionalų atstovą teisme. Tokioje situacijoje už žalą atsakingo atsakovo atstovavimo išlaidų priteisimas griežtai proporcingai atmestų reikalavimų daliai, neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui R. Š. atlygintina bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų suma yra 500 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovės apeliacinis skundas atmestas, o atsakovo R. Š. tenkinamas iš dalies. Atitinkamai paskirstomos ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos. Pagal bylos duomenis R. Š. už apeliacinį skundą sumokėjo 350 Lt žyminį mokestį ir turėjo 1200 atstovavimo išlaidų.

Nuo bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo ieškovė yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 3 p.), tačiau iš jos, proporcingai patenkintų atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų daliai, priteistinos R. Š. turėtos išlaidos dėl advokato pagalbos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iš atsakovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistiną neturtinės žalos atlyginimą iki 3273,6 Lt (trys tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys litai šešiasdešimt centų).

Sumažinti valstybei iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žyminio mokesčio už ieškinį sumą iki 54 Lt (penkiasdešimt keturi litai).

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistos 76,85 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti atsakovui R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) advokato pagalbos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidų.