- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- eI-1344-554/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02382-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- Č.L.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamentui Kultūros ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjo Č.L. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė:
- panaikinti 2017 m. lapkričio 10 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vedėjo Reikalavimą Nr. (12.15.-K)2K-1322.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2017 m. lapkričio 14 d. gavo 2017 lapkričio 10 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus raštą Nr. (12.15.-K)2K-1322, kuriuo reikalaujama pašalinti prie jam priklausančio svirno, esančio (duomenys neskelbtini)kaime, Jonavos rajone, sandėliuojamus nenaudojamus ūkio reikmenis, medines konstrukcijas, stiklo lakštus, taip pat pašalinti prie svirno augantį savaiminį medį ir taip pat prie svirno P pusėje augančius kitus savaiminius medžius, krūmus. Atsakovas taip pat reikalaujama užtikrinti svirno tinkamą būklę. Ginčijamas reikalavimas motyvuojamas tuo, kad svirnas yra kultūros paveldo objektas.
Nurodė, kad pareiškėjui iki reikalavimo gavimo nebuvo žinoma apie tai, jog jo sodyboje esama kultūros paveldo objektų. Žemės sklypą su statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,3331 ha ploto) jis nusipirko iš Jonavos rajono savivaldybės 1994 m. rugsėjo 6 d. Sklype esančių pastatų nuosavybė jo vardu buvo įteisinta 1994 m. rugsėjo 21 d. Jonavos rajono valdybos potvarkiu Nr. 240pv. Nei žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, nei valdybos potvarkyje dėl pastatų nuosavybės jokie apribojimai nebuvo numatyti, tame tarpe nebuvo ir įrašų, jog tai būtų koks nors kultūros paveldo objektas. Nėra tokių įrašų Registrų centro duomenų bazėje ir šiuo metu. Pasidomėjus Kultūros vertybių registre sužinojo, kad jame Nr. (duomenys neskelbtini) yra įregistruoti net penki (duomenys neskelbtini)buvusios dvaro sodybos fragmentai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)). Iš šių unikalių numerių pareiškėjo sodyboje nėra nei vieno, tiktai žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra panašus į vieną iš jų. Kiti nurodyti unikalūs numeriai nieko nesako, jie neatitinka pareiškėjui priklausančių pastatų unikalių numerių. Svirnas, apie kurį rašoma ginčijamame Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus rašte, turi unikalų Nr. (duomenys neskelbtini).
Pabrėžė, kad Kultūros vertybių registre yra įrašas, kad minėtieji (duomenys neskelbtini)buvusios dvaro sodybos fragmentai įregistruoti registre 1992 m. kovo 27 d., tačiau tame pačiame įraše yra pažymėta, jog įrašyta į laikinąją apskaitą 1995 m. sausio 31 d., o kažkoks pranešimas apie nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje surašytas tik 2009 m. balandžio 3 d. Pareiškėjas mano, į laikinąją apskaitą objektai (neaišku kokie) buvo įtraukti jam jau esant to žemės sklypo savininku, tačiau joks pranešimas apie tai nebuvo gautas. Taip pat akivaizdu, kad to nežinojo net ir valstybės institucijos: 1995 m. gruodžio 1 d. Jonavos žemėtvarkos tarnybos išduotame Valstybinio žemės kadastro duomenų registro pažymėjime nurodyta, kad jokių servitutų ar žemės sklypo naudojimo apribojimų nėra. Įrašymas yra visiškai beprasmis, nelogiškas ir kartu pažeidžia pareiškėjo teises. Visų pirma, jeigu būtų žinoma informacija apie kultūros paveldo objekto buvimą tame žemės sklype, pareiškėjas net nebūtų žemės sklypo pirkęs. Tas svirnas iš tiesų yra labai senas, jau faktiškai beveik avarinės būklės, todėl investuoti į jį didžiulius pinigus, kad išlaikyti jį kaip kultūros paveldo objektą, yra tikrai beprasmiška. Pareiškėjas yra ūkininkas, o ne muziejininkas, todėl ūkyje yra reikalingi atitinkantys savo paskirtį ir atliekantys savo funkciją daiktai, o ne muziejaus eksponatai. Kadangi pagal esamus dokumentus ir įrašus Kultūros vertybių registre visiškai neįmanoma atrinkti ir nustatyti, kokie objektai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2017 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. (12.15.-K)2K-1322 neįmanoma vykdyti.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad ginčijamame sprendime atsakovas nurodė pareiškėjui, jog 2017 m. lapkričio 6 d. patikrino kultūros paveldo objektą - (duomenys neskelbtini)buvusios dvaro sodybos fragmentus (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)Jonavos r. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad netvarkinga dvaro sodybai priklausančio svirno aplinka: prie svirno sandėliuojami lauko akmenys, nenaudojami ūkio reikmenys, medinės konstrukcijos, stiklo lakštai, prie svirno pamatų auga savaiminis medis, o prie P svirno pusėje taip pat anga kiti savaiminiai medžiai, krūmai.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 01-8-413 „Dėl kultūros paveldo objektų, esančiu Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše, kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995.01.31. įrašymo į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą“, remdamasi Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 pastraipa, nutarė nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašyti į Laikinąja istorijos ir kultūros paminklų apskaitą kultūros paveldo objektus, esančius naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše ir kurių įtraukimo trejų melų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d. Tarp kurių yra minimi ir (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini) naujai išaiškinamu istorijos ir kultūros paminklų sąraše (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. lX-2452 3 straipsnio l dalyje nurodyta, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybes pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Lietuvos Respublikos 1995 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 1-761 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnyje nurodyta, kad į Lietuvos Respublikos respublikines ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų surašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kili dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2452 priėmus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, įsigaliojusi 2005 m. balandžio 29 d., (duomenys neskelbtini)dvaro sodybos fragmentai pripažinti Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamąja kultūros vertybe. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 21 punkte nurodyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė - kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančiu vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybes teise objektas ar vietovė priklauso. To paties Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte konstatuojama, kad kultūros paveldo objektai pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės - t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktines teises objektai ar gali jais būti. Taigi, (duomenys neskelbtini)buvusios dvaro sodybos fragmentai ( unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) yra Kultūros vertybių registre registruotas kultūros paveldo objektas.
Paaiškino, kad KPD Kauno skyrius, vykdydamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2017 m. spalio 26 d. pavedimą Nr. LR-1705( 11.13.) „Dėl (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų pastatų būkles“ ir vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punktu nurodančiu, kad valdytojo pareiga išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę - t. y. valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti stalinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; laiku šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius, 2017 m. lapkričio 10 d. surašė Reikalavimą Nr. (12.15.K)2K-1322 ir pareikalavo, kad pareiškėjas iki 2017 gruodžio 1 d. pašalintų prie (duomenys neskelbtini)buvusios dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) svirno sandėliuojamus nenaudojamus ūkio reikmenis, medines konstrukcijas, stiklo lakštus, prie svirno pamatų augantį savaiminį medį, prie svirno P pusėje augančius kitus savaiminius medžius, krūmus, taip pat užtikrintų svirno būklę.
Pabrėžė, kad 2017 m. lapkričio 27 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (aktas Nr. KPD-AV-VT2/75.2) nutarė, kad (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams teisinė apsauga netaikoma. Buvo konstatuota, kad objekte vertingųjų savybių nėra. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir skelbiami tinklalapyje hnp://kvr.knd.lt/heritage.lt. Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Departamento vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms nelaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Be to, Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai kultūros paveldo objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės ir yra nustatytos šių praradimu priežastys ir (ar) kaltininkai arba kultūros paveldo objektas ar vietovė neatitinka nustatytu nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių reikšmingumo kriterijų ir vertingųjų savybių ir apie tai ne mažiau kaip prieš 3 mėnesius paskelbiama spaudoje, priimamas kultūros paveldo objekto ar vietoves skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas. Priėmus kultūros paveldo objekto apsaugą naikinantį sprendimą, toks objektas ar vietovė iš Kultūros vertybių registro neišbraukiami. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2017 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. LR- 2018(10.27.) informavo KPD Kauno skyrių apie tai, kad 2017 m. lapkričio 27 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta (duomenys neskelbtini)buvusios sodybos fragmentams (Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini) Jonavos r., apsaugos netaikyti ir apie priimtą Vertinimo tarybos sprendimą informuoti Jonavos rajono savivaldybę bei savininkus. Tačiau priėmus apsaugą panaikinanti sprendimą (aktas Nr. KPD- AV-VT2/75.2), (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai iš Kultūros vertybių registro neišbraukiami. Atsižvelgiant į tai, KTD Kauno skyriaus 2017 m. lapkričio 10 d. Reikalavimas Nr. (12.15.K)2K-1322 jo surašymo ir skundo padavimo metu buvo teisėtas ir pagrįstas, taip pat jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 0,3331 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su statiniais (gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu). Ūkinio pastato (ginčo svirno), minimo ginčijamame Reikalavime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visą paminėtą nekilnojamąjį turtą pareiškėjas pirkimo – pardavimo būdu įgijo iš Jonavos rajono savivaldybės 1994 m. rugsėjo 6 d. Žemės sklype esančių pastatų nuosavybė pareiškėjo vardu buvo įteisinta 1994 m. rugsėjo 21 d. Jonavos rajono valdybos potvarkiu Nr. 240pv ir duomenys nuo 1994 m. rugsėjo 6 d. bei 1994 m. lapkričio 3 d. išviešinti Nekilnojamo turto registre. Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 14 d. gavo 2017 lapkričio 10 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus Reikalavimą Nr. (12.15.-K)2K-1322 (ginčijamą šioje byloje), kuriuo iki 2017 m. gruodžio 1 d. reikalaujama pašalinti prie svirno (ūkinio pastato) sandėliuojamus nenaudojamus ūkio reikmenis, medines konstrukcijas, stiklo lakštus, taip pat pašalinti prie svirno augantį savaiminį medį ir taip pat prie svirno P pusėje augančius kitus savaiminius medžius, krūmus, užtikrinti svirno tinkamą būklę. Ginčijamą Reikalavimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjui priklausantis svirnas yra saugomas kultūros paveldo objektas.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 01-8-413 „Dėl kultūros paveldo objektų, esančių Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše, kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995.01.31, įrašymo į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą“, remdamasi Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 punktu, nutarė nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašyti į Laikinąja istorijos ir kultūros paminklų apskaitą kultūros paveldo objektus, esančius naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše ir kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d. Tarp objektų įvardinti ir (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre Nr. (duomenys neskelbtini)).
2017 m. lapkričio 27 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (akto Nr. KPD-AV-VT2/75.2 duomenys) nutarė, kad (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams teisinė apsauga netaikoma. Komisija konstatavo, kad šios bylos ginčo objekte vertingųjų savybių jau nėra.
Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje neginčijami jokie sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjui priklausančiam nekilnojamojo turto objektui (svirnui) buvo suteiktas saugomo nekilnojamojo turto kultūros paveldo objekto statusas. Teismui pateiktos planinės medžiagos, objekto dislokacijos vietos aprašymo duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad būtent pareiškėjo svirnui buvo suteiktas saugomo kultūros paveldo objekto statusas ir viešame Kultūros vertybių registre (internetinio tinklalapio adresas - hnp://kvr.knd.lt/heritage.lt) suteiktas unikalus kodas Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, ir pats pareiškėjas teismui nurodė, kad patikrinęs internete esančius viešus Registro duomenis, pamatė, jog Kultūros vertybių registre yra įrašas, kad minėtieji (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentai įregistruoti registre 1992 m. kovo 27 d. Įraše yra pažymėta, kad įrašyta į laikinąją apskaitą 1995 m. sausio 31 d., o pranešimas apie nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje surašytas tik 2009 m. balandžio 3 d. Taigi, tokio pobūdžio informacija pareiškėjui realiai buvo pasiekiama ir anksčiau – iki ginčijamo Reikalavimo surašymo. Svarbu ir tai, kad 2018 m. vasario 28 d. nutartimi su aukščiau paminėtu reikalavimu dėl objekto (svirno) išbraukimo iš Registro teismas atsisakė priimti patikslintą pareiškėjo skundą. Ši nutartis apskųsta nebuvo ir šiuo metu yra įsiteisėjusi. Dėl paminėtos priežasties teismas plačiau nepasisako dėl saugomo kultūros paveldo saugomo objekto statuso pareiškėjui priklausančiam svirnui suteikimo aplinkybių.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 21 dalyje nurodyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančiu vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybes teise objektas ar vietovė priklauso. To paties Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje konstatuojama, kad kultūros paveldo objektai pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės - t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktines teises objektai ar gali jais būti. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato imperatyvią valdytojo (ginčo atveju – pareiškėjo) pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę - t. y. valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti stalinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; laiku šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius. 2017 m. lapkričio 6 d. atlikto patikrinimo duomenys patvirtina, kad netvarkinga dvaro sodybai priklausančio svirno aplinka: prie svirno sandėliuojami lauko akmenys, nenaudojami ūkio reikmenys, medinės konstrukcijos, stiklo lakštai, prie svirno pamatų auga savaiminis medis, o prie P svirno pusėje taip pat anga kiti savaiminiai medžiai, krūmai (pareiškėjas šių faktinių aplinkybių iš esmės neneigia). Tai duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas pagal savo kompetenciją turėjo teisę ir pareigą surašyti pareiškėjui ginčijamą 2017 m. lapkričio 10 d. Reikalavimą, kuris pagrįstas teisės aktų nuostatmis, yra motyvuotas, atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Šis reikalavimas pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 14 d. Paminėtas teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad Reikalavimas turėjo pareiškėjui privalomąjį pobūdį ir pareiškėjas turėjo pareigą jį vykdyti.
Teismas taip pat pabrėžia, kad pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog tik 2017 m. lapkričio 27 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba akte Nr. KPD-AV-VT2/75.2 padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams teisinė apsauga netaikoma. Komisija konstatavo, kad šios bylos ginčo objekte vertingųjų savybių jau nėra. Tai patvirtina išvadą, kad nuo šio momento atsakovo pareiškėjui pateiktas Reikalavimas neteko privalomojo pobūdžio (šią aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovė), tačiau Reikalavimo įteikimo pareiškėjui metu, taip pat dar 13 dienų – iki 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas šį Reikalavimą privalėjo vykdyti (ABTĮ 56 str.). Proceso dalyviai teismo posėdžio metu paaiškino, kad Reikalavimą pareiškėjas didžiąja dalimi įvykdė.
Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir išdėstyto ginčo situacijos teisinio reguliavimo, teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisingą ir teisėtą Reikalavimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Č.L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.