Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš I. S. nukentėjusiesiems A. M. ir A. G. priteista po 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiam A. M. priteisti 6200 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. (I. S.) nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. apie 20 val. 20 min. Raseinių r. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) autobusų stoties ir kelio (duomenys neskelbtini) sankryžoje, būdamas blaivus, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Colt", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio sąlygas, matomumą, išvažiavo iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu atvažiuojančio automobilio „Honda Accord", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 19, 28, 106, 134, 158 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu A. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl daugybinių dubens kaulų lūžių, suardžiusių kaktinių skilčių sumušimo, šoko dėl nukraujavimo, A. K. dėl dešinio raktikaulio lūžimo ir krūtinės sumušimo su oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, A. G. dėl pilvo sumušimo su blužnies plyšimu, kas sukėlė kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistojo teigimu, teismas nepašalino prieštaravimų tarp jo, liudytojos J. R. ir liudytojo K. T. prieštaravimų dėl autoįvykio vietos, tai yra nuosprendyje nebuvo nustatyta eismo įvykio vieta – dėl autoįvykio vietos teismas padarė kelias viena kitai prieštaraujančias išvadas – vienoje nurodydamas, kad automobilis ,,Honda Accord“ važiavo savo eismo juosta leistinu 76 km/h greičiu, o kitoje nurodė, jog iš 2009-11-11 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto automobilių susidūrimo atkūrimo grafinio vaizdo matyti, kad automobilio ,,Honda Accord“ kairės pusės ratai buvo priešpriešinio eismo juostoje ir prieš smūgį automobilis ,,Mitsubishi Colt“ tik vienas galinis ratas buvo ,,Honda Accord“ eismo juostoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Savo skundu nuteistasis kritikuoja apkaltinamąjį nuosprendį apeliuodamas į teismo sprendimą neskirti papildomos autotechninės ekspertizės (t. 1, b. l. 186) ir teigia, kad teismas rėmėsi išskirtinai prieštaringais liudytojų K. T. ir J. R. parodymais. Dėl tokių apelianto argumentų pažymima, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir analizavo visus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo parodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl pastarojo kaltės (BPK 301 str.). Vien tai, jog teismas nutarė netenkinti nuteistojo gynėjo prašymo skirti papildomą autotechninę ekspertizę, nereiškia, kad byla buvo ištirta neišsamiai ir neobjektyviai. Iš tikrųjų, teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas L. A. be papildomų skaičiavimų negalėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus – ar būtų įvykęs eismo įvykis, jei R. T. vairuojamas automobilis būtų važiavęs savo eismo juosta; koks buvo automobilio ,,Honda Accord“ važiavimo greitis, jei iš šalutinio kelio išvažiuojantis I. S. matė minėtą automobilį už 150 m; kaip būtų pasikeitę duomenys specialisto išvadoje, jei kelio danga būtų buvusi sausa. Kolegijos nuomone, teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjo iškelti klausimai, konkrečiu atveju, neįtakotų išvados, kurio iš autoįvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmai buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Tiek teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 185), tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas L. A. kategoriškai patvirtino savo tyrimo išvadas ir nurodė, kad visi reikalingi pagrindiniai duomenys specialisto tyrimui atlikti buvo nurodyti, suvesti į kompiuterinę programą ir tokiu būdu buvo atkurtas autoįvykio grafinis vaizdas. Be to, specialistas paaiškino, kad jei nebūtų nurodyti visi būtini duomenys, kompiuterinė programa neatliktų skaičiavimų, o nurodant daugiau duomenų, būna mažesnė paklaida, tačiau ir tiriamu atveju paklaida buvo mažesnė nei 8 procentai, todėl išvada yra pagrįsta. L. A. patvirtino, kad nurodžius 40 kg mažesnę galinės sėdynės apkrovą ir 20 kg didesnę priekinės sėdynės apkrovą, autoįvykio schema radikaliai nepasikeistų – būtų tik didesnis greitis susidūrimo metu.

Taigi, specialistas pateikė savo išvadas remdamasis užfiksuotais faktiniais duomenimis, o taip pat į kompiuterinę programą įvedė atitinkamai vidutinius, standartinius duomenis (standartiniai autoįvykyje dalyvavusių transporto priemonių parametrai, vidutinis keleivių svoris, priekinių ir galinių sėdynių apkrova ir kt.). Todėl netikslinga atlikinėti papildomus tyrimus imant domėn nerealias neegzistavusias aplinkybes. Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas L. A. tvirtino, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo I. S. veiksmai, kuomet jis nelygiareikšmių kelių sankryžoje nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio kito automobilio (t. 1, b. l. 185), nepriklausomai nuo to – stabdė K. T. savo automobilį ar mėgino išvengti susidūrimo pasukdamas automobilį, važiavo jis 76 km/h greičiu ar greičiau, dešine kelio puse ar kelio viduriu. Bet kuriuo atveju priežastinis ryšys yra Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis ir išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Apeliantas savo skunde savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, reiškia abejones dėl specialisto tyrimo rezultatų. Nuteistojo teigimu, apklausiamas specialistas L. A. negalėjo nurodyti, kokie konkretūs eismo įvykio duomenys (skaičiai) buvo įvesti į kompiuterinę programą, kaip įvedamos nuotraukos ir kt. Atsakant į tokius nuteistojo teiginius pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme specialistas L. A. išsamiai papasakojo apie atlikto tyrimo eigą ir būdą. Specialistas nurodė, kad tyrimas buvo atliktas ir autoįvykio eiga buvo atkurta naudojant kompiuterines technologijas, įvedant atitinkamus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pateiktus duomenis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria, kaip ir su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, susipažinti buvo suteikta teisė tiek I. S., tiek jo gynėjui (t. 1, b. l. 142), ir kurioje yra nurodyti įvedami duomenys (skaičiai), grafiškai pavaizduota eismo įvykio vieta ir atkurtas tikėtinas automobilių susidūrimo vaizdas (t. 1, b. l. 105-108). Tokiu būdu apelianto kritika dėl specialisto tyrimo atlikimo būdų ir eigos yra nepagrįsta. Apeliantą dominanti specialisto tyrimo praktinė-techninė pusė (pvz. kokiu būdu įvedamos nuotraukos) konkrečiu atveju nėra aktuali, sprendžiant I. S. baudžiamosios atsakomybės ir jos apimties klausimus.

Savo skunde nuteistasis nepagrįstai teigia, jog teismas dėl įvykio vietos nuosprendyje padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas ir eismo įvykio vietos, iš esmės, nenustatė. Tokius apelianto teiginius teisme aiškiai paneigė ekspertas L. A. nurodydamas, kad automobilių susidūrimo vieta buvo nustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio yra aišku, kad autoįvykis įvyko Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) autobusų stoties ir kelio (duomenys neskelbtini) sankryžoje. Būtent tai užfiksuota ir Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 5-11). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek I. S. (t. 1, 170-171), tiek liudytojas K. T. (t. 1, b. l. 174-175) apklausiami buvo įsitikinę, kad susidūrimo metu kiekvienas buvo savo eismo juostose, nors K. T. ir pripažino, kad bandydamas išvengti susidūrimo šiek tiek pasuko vairuojamą automobilį į kairę, o I. S. teigė, kad susidūrimas įvyko jo eismo juostoje. Specialisto tyrimu buvo atkurtas galimas automobilių susidūrimo grafinis vaizdas, iš kurio matyti, kad susidūrimo metu I. S. dar nebuvo baigęs atlikti posūkio manevro į kairę, jo vairuojamo automobilio galinis ratas dar buvo K. T. automobilio eismo juostoje. K. T. vairuojamas automobilis atsitrenkė į skersai kelio, iš šautinio kelio, iš dešinės pusės (žiūrint K. T. vairuoto automobilio ,,Honda Accord“ judėjimo kryptimi) išvažiavusį I. S. vairuojamą automobilį ,,Mitsubishi Colt“ (t. 1, b. l. 105-108). Akivaizdu, kad tai, ką apeliantas skunde įvardija kaip prieštaringas teismo išvadas, yra bylos tyrimo metu surinkti ir teismo išanalizuoti duomenys – specialisto išvada, liudytojo K. T. ir nuteistojo parodymai.

Iš tikrųjų tiksli automobilių susidūrimo vieta kelio ilgio atžvilgiu ir automobilių greitis prieš susidūrimą nebuvo nustatyti, nes, specialisto teigimu, to nustatyti/apskaičiuoti nebuvo galima, kadangi eismo įvykio vietos apžiūros plane neužfiksuoti automobilių ratų stabdymo, šoninio slydimo ar kitokie pėdsakai, stiklų ir detalių nuolaužos, jų pradžios padėtis (t. 1, b. l. 106). Tačiau iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų yra aišku, kad automobilių susidūrimas įvyko ne I. S. vairuojamo automobilio eismo juostoje, o ties ašine kelio linija, žyminčia kelio vidurį. Būtent tai apklausiamas teisiamajame posėdyje patvirtino ir specialistas L. A. (t. 1, b. l. 184). Tai, kas paminėta, nekelia abejonių dėl I. S. kaltės sukėlus autoįvykį ir apylinkės teismas, kolegijos nuomone, padarė vienareikšmę ir teisingą išvadą – nustatęs, kad liudytojo K. T. veiksmai techniniu požiūriu neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, konstatavo, kad būtent I. S., sukdamas kairėn iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam K. T. vairuojamam automobiliui, taip pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko kilo autoįvykis ir atsirado skundžiamame nuosprendyje nurodyti negatyvūs padariniai – du žmonės buvo sužaloti sunkiai (t. 1, b. l. 52-53; 63-64), o vienam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 58-59).

Apeliaciniame skunde nuteistasis ypatingą dėmesį kreipia į autoįvykio metu buvusias oro sąlygas, tačiau nenurodo, kokią įtaką šios sąlygos turėjo jo elgesiui ar eismo įvykio kilimui. Iš tiesų, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai dėl oro sąlygų skiriasi, tačiau iš visumos byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad prieš eismo įvykį lijo ir kelio asfalto danga buvo šlapia. Nors liudytojas K. T. nurodė, kad autoįvykio metu nelijo (t. 1, b. l. 174-175), tačiau liudytoja J. R., apie dvi valandas prabuvusi (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, patvirtino, kad lauke tikrai lijo, matomumas buvo prastas (t. 1, b. l. 174). Ir pats nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė: ,,(duomenys neskelbtini) autobusų stotyje būnant pradėjo nesmarkiai lyti.“ (t. 1, b. l. 170). Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kelio danga – šlapias asfaltas be defektų (t. 1, b. l. 5). Kaip matyti iš apelianto gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos informacijos skyriaus pažymos apie meteorologines sąlygas, artimiausios įvykio vietai Raseinių meteorologijos stoties duomenimis 2007 m. rugpjūčio 3 d. lijo nuo 19 val. 48 min. iki 21 val. 15 min. (t. 2, b. l. 17). Nukentėjusieji A. M., A. K., A. G. apklausiami teisme tvirtino, kad apie įvykį dėl patirtų sužalojimų mažai ką prisimena. A. M. neprisimena net to, kada I. S. sėdo už automobilio vairo, dėl įvykio dvi savaites buvo be sąmonės (t. 1, b. l. 171), A. K. po įvykio buvo praradęs sąmonę (t. 1, b. l. 172), A. G., priešingai nei pats apeliantas, tvirtino, kad būnant (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje nelijo (t. 1, b. l. 173), tačiau negalėjo prisiminti, ar buvo geras matomumas. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios A. G. ir liudytojo K. T. parodymai dėl oro sąlygų gali būti įtakoti objektyvių veiksnių (patirti sužalojimai, šokas, stresas ir pan.), jie prieštarauja net paties nuteistojo parodymams, kitiems rašytiniams bylos įrodymams, todėl apylinkės teismas padarė teisingą išvadą dėl jų.

Tokiu būdu nustačius, jog autoįvykio metu asfaltas buvo šlapias, nėra pagrindo abejoti specialisto atliktu tyrimu ir jo išvadomis.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kokiu tiksliai atstumu buvo automobilis ,,Honda Accord“, kai I. S. vairuojamas automobilis iš šalutinio kelio išvažiavo į pagrindinį kelią. Apeliantas, remdamasis neįvardintais skaičiavimais, skunde teigia, kad K. T. nebūtų spėjęs pasukti vairo į kairę, jei atstumas iki jo vairuojamo automobilio būtų buvęs 10 m. Atsakant į tokius apelianto teiginius pažymima, kad bet kuriuo atveju nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu (KET 106 p.), ir bet kuris vairuotojas prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams (KET 158 p.). Faktas tas, kad atstumas iki ,,Honda Accord“ automobilio, kuomet I. S. iš šalutinio kelio išvažiavo į pagrindinį, buvo nepakankamas, kad apeliantas saugiai užbaigtų posūkio manevrą ir nesukeltų autoįvykio. I. S. privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančiam K. T. automobiliui, tačiau išvažiavęs į pagrindinį kelią sudarė kliūtį automobiliui ,,Honda Accord“, dėl ko su juo susidūrė. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ne K. T., o konkretūs I. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, kurio metu sunkiai ir nesunkiai buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata. Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas L. A. kategoriškai ir vienareikšmiai patvirtino savo išvadas ir kolegijai dėl jų nekyla abejonių (t. 1, b. l. 183-185).

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų neabejotinai patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp apelianto neatsargių veiksmų ir kilusių padarinių – A. M. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, A. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, A. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl I. S. kaltės. Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo nuteistasis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.