- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- 2S-492-777/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00103-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- BUAB „Vansped“
- Atsakovas
- Vansped GmbH
- Kategorijos
- 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2S-492-777/2014
Teisėja Daiva Jazbutienė Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00103-2013-2
2014 m. kovo 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės BUAB „Vansped“ atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-12-10 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Vansped“ ieškinį atsakovui Vansped GmbH & Co, KG dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Šilutės rajono apylinkės teisme 2013-02-20 iškelta civilinė byla pagal ieškovės BUAB „Vansped“ ieškinį atsakovui Vansped GmbH & Co, KG dėl 135 091,25 Lt skolos, 7,78 procentų palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad skola susidarė atsakovui neapmokėjus už ieškovės atsakovei suteiktas transporto paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras: 2012-03-30 VAN Nr. 222, 2012-04-02 VAN Nr. 223, VAN Nr. 224, VAN Nr. 225, VAN Nr. 226, VAN Nr. 227, 2012-04-05 VAN Nr. 227, VAN Nr. 228, VAN Nr. 229, VAN Nr. 230, VAN Nr. 231, VAN Nr. 232, 2012-04-11 VAN Nr. 233, 2012-04-13 VAN Nr. 234, VAN Nr. 235, VAN Nr. 236, 2012-04-16 VAN Nr. 237, 2012-04-20 VAN Nr. 238, VAN Nr. 2239, VAN Nr. 240, 2012-04-30 VAN Nr. 241, VAN Nr. 242, VAN Nr. 243. Iš viso apmokėti pateikta 151 408,74 Lt (48 851 EUR) suma. Tačiau atsakovas liko neatsiskaitęs su ieškove, ginčo skola 135 091,25 Lt. Ieškinį grindžia Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR) 9 str. 1 d. Pateikė atsakovo užsakymus ir važtaraščius, atitinkančius kiekvieną minėtą sąskaitą. 2012-10-01 ieškovės bankroto administratorė išsiuntė raginimą atsakovui apmokėti debitinį įsiskolinimą. Atsakovas buvo susisiekęs su bankroto administratore ir siūlė apmokėti įsiskolinimą tiesiogiai bendrovės kreditoriams. Ieškovė atsakė, jog pinigus atsakovas turi pervesti į atskirą sąskaitą banke, nes ieškovei iškelta bankroto byla. 2012-11-16 atsakovas elektoriniu paštu atsiuntė suvestinę, kurioje nurodė, kad tai ieškovė skolinga atsakovui 295 EUR; išrašytas sąskaitas BUAB „Vansped“ 13 600 EUR, t. y. išrašytas jau po bankroto bylos iškėlimo ieškovei 2012-09-30, kai bendrovė realiai nevykdė veiklos; kitas sąskaitas, kurių ieškovė nurodė negavusi. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad atsakovas yra nesąžiningas, klastoja dokumentus, suvestinėje nurodo sąskaitas už priekabų nuomą, kurias tariamai nuomojosi BUAB „Vansped“, piktybiškai vengia įvykdyti prievolę.
Šilutės rajono apylinkės teisme 2013-06-03 priimtas atsakovo Vansped GmbH & Co, KG atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad UAB „Vansped“ įkurta 2011 metais atsakovo vadovo Alexanderio Kollmanno (Alexander Kollmann) ir jo partnerio. UAB „Vansped“ neturėjo savo automobilių krovinių pervežimui, todėl atsakovas nuomojo bendrovei jam priklausančius vilkikus. Teigė, jog tai ieškovė skolinga atsakovui, o ne atvirkščiai. Nurodė, kad atsakovo rezidavimo Vokietijoje ir objektyvių trukdžių, nėra galimybės pateikti balanso su vertimu į lietuvių kalbą. Pažymi, kad prieš iškeliant bankroto bylą ieškovei atsakovas buvo skolingas ieškovei 16 236 EUR, o ieškovė atsakovui 16 600 EUR ir tai patvirtina 2012-06-11 UAB „Vansped“ direktoriaus pranešimas dėl skolos sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, 139 784,67 Lt sumos ieškinys neatitinka tikrovės.
Šilutės rajono apylinkės teisme 2013-10-04 gautas atsakovo prašymas ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtu kaip neteismingą Šilutės rajono apylinkės teismui. Prašymą motyvavo tuo, kad atsakovo buveinė yra ne Lietuvoje, ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, todėl ginčas nagrinėtinas pagal atsakovo buveinės vietą Vokietijoje.
Šilutės rajono apylinkės teisme 2013-11-25 gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti Šilutės rajono apylinkės teisme. Iš esmės šiame prašyme atsikerta į atsakovo prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą šiam teismui. Cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 (Teismų praktika. 2012, 37, p. 256-270), ir daro išvadą, kad pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 23 str., CMR 31 str. byla turėtų būti teisminga Vokietijos teismui, tačiau šiuo atveju ieškinys pareikštas bankrutuojančios įmonės, todėl vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 str. 3 d., ieškinys nagrinėtinas Šilutės rajono apylinkės teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Pažymi, kad ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p. imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Iš patvirtintų kreditinių reikalavimų BUAB „Vansped“ bankroto byloje matyti, kad būtent atsakovo neatsiskaitymas su ieškove sukėlė įmonės nemokumą, todėl šiuo atveju taikytini ĮBĮ ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000).
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2013-12-10 nutartimi ieškovės BUAB „Vansped“ ieškinį atsakovui Vansped GmbH & Co, KG dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtą. Teismas, įvertinęs atsakovės ir ieškovės pozicijas dėl bylos teismingumo, nusprendė, jog šioje byloje teismingumo klausimas spręstinas 2000-05-29 Tarybos reglamento (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų ir CMR konvencijos aspektu. Rėmėsi CMR 31 str., reglamentuojančiu, kad ginčai, kilę dėl vežimo, turi būti sprendžiami būtent pagal atsakovo nuolatinę buveinės vietą arba krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą ir į kitus teismus kreiptis negalima. Šią teisės normą vertino kaip imperatyvią. Padarė išvadą, kad nors ieškovės pareikštas reikalavimas galėtų būti laikomas glaudžiai susijęs su bankroto byla, tačiau Reglamentas Nr. 1346/2000 tokių ieškinių jurisdikcijos tiesiogiai nėra nustatęs ir tai būtų tik kaip išvestinis požymis, o CMR konvencija imperatyviai nustato, kad ginčai, kilę iš vežimo sutarties, nagrinėjami pagal CMR konvencijos, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 5 d. potvarkiu Nr. 169p., nuostatas. Nurodytų išvadų pagrindu sprendė, kad ieškinys nagrinėtinas pagal atsakovo buveinės vietą. Nesant CPK 787 straipsnio sąlygų, leidžiančių bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, priimtą ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 12 p., 782 str.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-11-26 nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Mano, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta, teismas neteisingai nustatė bylos teismingumą, netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis bei nukrypo nuo kasacinio teismo bei Europos Teisingumo Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Argumentuoja Reglamento Nr. 1346/2000 3 str. 1 d., ĮBĮ 15 str. 2 d. nuostatomis ir teigia, kad šis reglamentas reguliuoja bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, ir remiasi tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais sprendimais. Remiasi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012, Europos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Nr. C-292/08, kurioje paminėti šie kriterijai, kuriems esant, ieškinys laikytinas susijęs su bankroto byla: 1) reikalavimo grindimas bankroto teise; 2) bankroto bylos iškėlimas kaip ieškinio pagrindas, bankroto administratoriaus įsikišimas. Mano, kad tokie patys kriterijai taikytini ir šiuo atveju, nes bankroto administratorius veikia vykdydamas ĮBĮ nustatytas pareigas (nurodo Lietuvos apeliacinio teismo bylą Nr. 2-1319/2011). Argumentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgoje Nr. A2-14 (Teismų praktika. 2001, 15) pateikta CMR 31 str. analize. Pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 str. 2 d. b punktą, šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių ar kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, tiesioginėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Pažymi, kad ĮBĮ skirtas Europos Sąjungos teisės akto, Reglamento Nr. 1346/2000, taikymui užtikrinti (ĮBĮ 1 str. 5 d.) ir iš esmės suderintas su reglamento nuostatomis, todėl ir ĮBĮ normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatomis. Byla yra tiesiogiai susijusi su ieškovės bankroto byla, nes ieškinį padavė bankrutuojančios įmonės administratorius šios įmonės skolininkui, gindamas visų kreditorių teises ir interesus, kuris atlieka būtinas bankroto procedūras, tarp jų – imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančiuos įmonės skolininkų (ĮBĮ 3 str., 11 str. 3 d. 14, 23 p., 35 str.), todėl ieškinys teismingas Šilutės rajono apylinkės teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka. Argumentuoja, jog Reglamento Nr. 1346/2000 taikymas neapima bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams, kitos valstybės narės ūkio subjektams, jurisdikcijos klausimų, kadangi dėl tokiuose ieškiniuose pareikštų materialinių reikalavimų priimami sprendimai negali būti priskiriami tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu, jos eiga ar užbaigimu susijusiems sprendimams. Teigia, kad ieškovės atskirajame skunde nurodytoje kasacinio teismo 2012-05-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 nustatytos aplinkybės yra kitokios nei ginčo atveju, todėl minėta nutartis neaktuali ginčui. Mano, kad teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias Reglamento Nr. 1346/2000 taikymą, priėmė pagrįstą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar yra pagrindas ieškovės BUAB „Vansped“ administratoriaus užsienio valstybės – Vokietijos – įmonei Vansped GmbH & Co, KG pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, ar byla turėtų būti nagrinėjama užsienio valstybės teisme.
Teismas pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatas tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimui spręsti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Reglamentas Nr. 1346/2000 tokių, kaip šiuo atveju, ieškinių jurisdikcijos tiesiogiai nėra nustatęs ir tai būtų tik kaip išvestinis požymis, o CMR konvencija imperatyviai nustato, kad ginčai, kilę iš vežimo sutarties, nagrinėjami pagal CMR konvencijos nuostatas.
CPK 782 straipsnyje yra nustatyta, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja ne tik nacionalinė teisė, bet ir dvišalės bei daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika, kaip ir Vokietija, yra Europos Sąjungos narės. Europos Sąjungos institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis sprendžiant ginčus tarp šalių, kurios yra Europos Sąjungos valstybių narių subjektai, yra ir Europos Sąjungos teisės aktai. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. įstatymu patvirtintas Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ skelbia, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šioje byloje aktualus Europos Sąjungos teisės šaltinis yra Tarybos Reglamentas Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“. Pagal EB sutarties 249 straipsnio 2 dalį, Reglamentas Nr. 1346/2000 yra taikomas visuotinai; jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuva, tiek Vokietija yra Europos Sąjungos narės, o Reglamentas Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ skirtas reguliuoti bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir šių bylų pagrindu priimamus bei glaudžiai su bankroto bylomis susijusius teismo sprendimus (Reglamento preambulės 6 p.), teismas mano, jog tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatas.
Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities santykio Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis turi būti atskiriamos bylos, pakliūnančios į kiekvieno šių dviejų teisės aktų taikymo sritį. Reikalavimais, kurie tiesiogiai kyla iš bankroto ir yra glaudžiai susiję su nemokumo procesu, galima laikyti tokius (kriterijai): a) ieškinio pagrindas turi būti nemokumo teisė ir b) ieškinys turi būti neatskiriamai susijęs su bankroto procesu (žr. Gourdain prieš Nadler, byla Nr. C-133/78); c) ieškinį pareiškė nemokaus subjekto turto administratorius ir remdamasis skolininko nemokumu (žr. Christopher Seagon prieš Deko Marty Belgium NV, byla Nr. C-339/07); d) reikalavimo grindimas bankroto teise ir e) bankroto bylos iškėlimas kaip ieškinio pagrindas, bankroto administratoriaus įsikišimas (žr. German Graphics Graphische Maschinen GmbH prieš Alice van der Schee, Holland Binding BV bankroto administratorę, byla Nr. C-292/08).
Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimuose suformuluotus kriterijus, į ginčo pobūdį, šalis ir jų tarpusavio santykius ir/ar ryšius versle (atsakovas pripažįsta, jog tai jo iniciatyva Lietuvoje įkurta ieškovės įmonė; ieškovės pagrindines pajamas veiklai vykdyti gaudavo būtent iš atsakovo įmonės) darytina išvada, kad ieškovės ieškinys gali būti pripažįstamas glaudžiai susijusiu su bankroto procesu, todėl ieškovės bankroto administratorė galėjo jį pareikšti Lietuvos teisme – Šilutės rajono apylinkės teisme. Be to, ieškovė tiesiogiai nurodė, kad atsakovo neatsiskaitymas su ieškove ir sukėlė įmonės nemokumą. Atsižvelgiant į ieškovės vykdytos veiklos pobūdį, bankroto byloje patvirtintų ieškovės kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydžius, spręstina, jog minėti ieškovės argumentai objektyviai pagrįsti ir bendrovės skolų atsiradimą lėmė pagrindinės finansinių pajamų gavimo atžvilgiu partnerės bei bendrovės steigėjos veiksmai, įsiskolinimas už suteiktas pervežimo paslaugas.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas skirtas Europos Sąjungos teisės akto, Reglamento Nr. 1346/2000, taikymui užtikrinti (ĮBĮ 1 str. 5 d.) ir iš esmės suderintas su reglamento nuostatomis, todėl ir ĮBĮ normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis. Nagrinėjamu atveju ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorė, kuri ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p. pagrindu imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. Tokie reikalavimai ĮBĮ buvo įtvirtinti ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus bei sudaryti teismui galimybę nustatyti priežastis, kurios galėjo sąlygoti įmonės nemokumą, kai sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas. ĮBĮ 15 str. 2 d. nustatyta, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šitaip yra užtikrinamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimas, nes visi jie privalo dalyvauti, vykdant visas bankroto procedūras: iškeliant bankroto bylą, kreditoriams pareiškiant reikalavimus ir juos tvirtinant, tenkinant kreditorių reikalavimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2005). ĮBĮ 14 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį palikdamas nenagrinėtą tuo pagrindu, kad ieškinys yra nagrinėtinas užsienio valstybės teisme, netinkamai išsprendė tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimą, nepagrįstai netaikė Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ bei ĮBĮ nuostatų.
Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu, teismas mano, kad atskirasis skundas pagrįstas ir tenkintinas. Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-12-10 nutartis panaikintina ir byla pagal ieškovės BUAB „Vansped“ ieškinį atsakovui Vansped GmbH & Co, KG dėl skolos priteisimo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal ieškovės BUAB „Vansped“ ieškinį atsakovui Vansped GmbH & Co, KG dėl skolos priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.