- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-11
- Bylos Nr.
- AN2-81-531/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-37-3-00009-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas (pirm.)
- Institucija
- Aplinkos apsaugos departamentas prie aplinkos ministerijos teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 21 d. nutarties teisėtumo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. T. V. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 264 straipsnio 1 dalį 90 Eur bauda ir pagal ANK 256 straipsnio 5 dalį - 450 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam buvo skirta galutinė nuobauda – 450 Eur dydžio bauda.
1.1. T. V. nubaustas už tai, kad: jis, pažeidžiant paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimą, mechanizuotai atlikdamas tvarkymo darbus, pažeidė (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą, sunaikino žolinę augaliją. Pažeistos (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostos plotas 374,15 kv. m. (pakrantė ties žemės sklypu kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiais veiksmais T. V. pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 3 punkto reikalavimus;
1.2. Taip pat jis, prie to paties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ežero dalyje, pažeidžiant šiame vandens telkinyje taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, mechanizuotai atlikdamas tvarkymo darbus, valė dugną ir sunaikino žolinę augaliją (duomenys neskelbtini) ežero akvatorijoje, vandenyje supylė grunto sąvartas. Supiltų sąvartų (duomenys neskelbtini) ežero akvatorijoje bendras plotas 854,01 kv. m., valytos ir sunaikintos vandens augalijos plotas 810.11 kv. m. Tokiais veiksmais T. V. pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 1, 2 ir 7 punktų reikalavimus.
2. Dėl šio nutarimo T. V. pateikė skundą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmams. 2022 m. birželio 21 d. nutartimi T. V. skundas buvo atmestas, o Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) liko nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. T. V. pateiktu skundu prašo panaikinti arba pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo skundo reikalavimus, panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d., nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba panaikinti skundžiamą nutartį ir administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti, neskiriant jam paskaičiuotos žalos gamtai.
3.1. Pažymi, kad jis, nesutikdamas su institucijos sprendimu, prašė įpareigoti instituciją išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės, NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus (remiantis (duomenys neskelbtini) ežero naudojimo ir priežiūros taisyklėmis, (duomenys neskelbtini), 2015 m., parengtomis UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtintomis AAA direktoriaus (duomenys neskelbtini), įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir suderintomis su savivaldybe bei NŽT ir taisyklių VI d., 1 p.) duomenis apie tai, ar buvo atliekama ežero akvatorijos ir krantų priežiūra, įpareigoti instituciją pateikti duomenis apie tai, ar yra padarytas (duomenys neskelbtini) ežero užtvankos projektas ir jei yra, tai kad, kas rengė, kas tvirtino minimą užtvankos projektą, įpareigoti NŽT (duomenys neskelbtini) rajono skyrių pateikti išvadą apie tai, ar rengiant teritorijų planavimo dokumentus jų rengėjas privalo apskaičiuoti ir tiksliai nustatyti kur yra vandens telkinio apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta ir, ar minimi veiksmai buvo atlikti rengiant jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (prie (duomenys neskelbtini) ežero) dokumentus, įpareigoti instituciją išreikalauti iš AB (duomenys neskelbtini) (AB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) teisių perėmėja) ir pateikti į administracinę bylą duomenis apie ją, o prie šio prašymo nurodytos elektros perdavimo linijos įrengimo bei išmontavimo laiką ir visus bendrovėje (duomenys neskelbtini) esančius elektros linijų planus, išreikalauti iš NŽT, AM bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos duomenis apie tai, ar jis kada nors nuo žemės sklypo įsigijimo buvo supažindintas su kokiais nors dokumentais, kuriuose būtų nustatyta (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta, kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą prie AM ir užsiklausti, ar prie jo žemės sklypo esantis ir jam priklausantis žemės sklypas, (pažymėtas pridedamame plane ir institucijos nurodytas kaip sala) geologine prasme sudaro vieną visumą su prie jo žemės sklypo esančia teritorija ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi, akivaizdu, kad jis manė, kad institucija nėra atlikusi visos eilės veiksmų, kurie yra būtini atlikti siekiant pilnai išsiaiškinti visas esmines aplinkybes – ar jis galėjo ir turėjo suvokti, kad atlikdamas tam tikrus darbus pažeidė tam tikrus teisinius gėrius, kitaip tariant, darė įstatymo uždraustą veiką. Šioje byloje nei vienas iš minimų veiksmų nebuvo atliktas. Nors ir jis, ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu kėlė klausimą dėl nepastovaus, nuolat kintančio vandens lygio (priklausomai nuo metų laikų, nuo lietingo arba sauso metų sezono, dėl užtvankos nepriežiūros bei kitų faktorių, lemiančių vandens lygio užtvenktame ežere kilimą arba kritimą), į aukščiau nurodytas aplinkybes bylos nagrinėjimo metu nebuvo atkreiptas reikiamas dėmesys. Taip šiuo atveju pirmos instancijos teismas jo manymu, visą įrodinėjimo naštą „permetė“ ant jo, fizinio asmens, kuris nėra nei teisininkas, nei gamtosaugininkas, paneigdamas in dubio pro reo principą.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, ką jis sakė teismo posėdžio metu. Tačiau vertinimas to, kad iki šios dienos nėra aiški kranto linija, kad vandens lygis vasaros metu – kai jis atliko tam tikrus darbus sausumoje, o ne vandenyje ir institucijos atstovų atvykimo vėlyvą rudenį, lietaus sezono metu, ženkliai skiriasi nuo realios situacijos. Nesutinka, kad šioje byloje neturi jokios reikšmės paviršinio vandens plotas. Juk jeigu vandens plotas, kuris yra pažymėtas byloje esančiame abrise, yra toks, koks yra nurodytas abrise, tai kranto linija ir tuo pačiu apsauginės juostos yra ženkliai toliau nuo tų linijų, kurios yra nurodytos UTEK ir rudenį, lietaus sezono metu institucijos nustatytos. Pažymi, kad institucija neatliko jokių kranto linijų nustatymų, ji tik fiksavo ką jis neva yra padaręs.
3.3. Kelia klausimą, kas šioje situacijoje turi aukštesnę galią ir tuo pačiu kuo reikėjo vadovautis pirmos instancijos teismui – ar teritorijų planavimo dokumentais ar duomenimis UTEK. Nurodo, kad šiuo atveju buvo privaloma remtis Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, kuriame nurodoma, kad patvenktų ežerų ir tvenkinių kranto linija yra sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linija prie normaliai patvenkto lygio. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai parodė, kad nėra aišku koks yra normaliai patvenktas lygis, o duomenys į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą įkelti 2012 m., ir kranto linija prie užtvenkto ežero turėjo būti nustatyta vadovaujantis Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, įvertinus realią situaciją. Atkreipia dėmesį, kad su apylinkės teismo išvada, jog „Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad UETK yra valstybės kadastras. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo vadovautis būtent šiame kadastre skelbiama informacija.“ būtų galima sutikti tik vienu atveju – jeigu jam nuosavybės teise priklausančiame sklype esantis vandens telkinys plotu nebūtų (šiuo metu) kelis kartus didesnis negu nurodyta teritorijų planavimo dokumentuose. Kelia klausimą, kuo, kokiais duomenimis reikia remtis aiškinantis, kur konkrečiai yra kranto linija ir tuo pačiu apsaugos juostos, ar VĮ Registrų centras esančiais duomenimis (ir tuo pačiu abrisu) ar UTEK. Pažymi, kad byloje yra pateiktas planas, kuriame aiškiai matyti (sugretinus su abrisu), kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. sudarytame plane jokio vandens toje vietoje, kur jis taisė keliuką, nėra. Jo įsitikinimu, kranto linija yra nepastovi, kinta – ir tai jis nori įrodyti prie skundo pateikiamomis fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad pastaruoju metu vandens lygis yra labai smarkiai pakilęs, būtent dėl užtvankos nepriežiūros, tuo paneigiant ir institucijos klaidinančius teiginius ir pirmos instancijos teismo klaidą vertinant realią situaciją dėl nepastovaus vandens lygio.
3.4. Paaiškina, kad jokios salos paprastai, ne polaidžių, ne potvynių, net tada, kai dėl nepriežiūros vandens lygis užtvenktame ežere pakyla, jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype nėra. Iki šios dienos nėra atlikti jokie kadastriniai matavimai ir jo žemės sklypo ribos nėra aiškios. Pirmos instancijos teismas visiškai klaidingai suprato ir tada savaime aišku neteisingai konstatavo byloje esančio abriso konfigūraciją. Abrise nėra pažymėta jokios salos, nėra jokio vandens telkinio atskirto sausumos ploto. Sugretinus abrisą ir byloje esantį 2019 metų planą aiškiai galima identifikuoti visas jo žemės sklypo konfigūracijos linijas.
3.5. Pažymi, kad jeigu būtų konstatuota, kad kranto linija nėra pastovi, kad vandens lygis yra kintantis, tada iš to galima daryti išvadą, kad kiekvienas protingas asmuo, matydamas kad jo žemės sklype vasaros metu nėra vandens, gali atlikti tam tikrus tvarkymo darbus. O tai, kad pavasarinio polaidžio metu, žiemą arba rudens sezono metu jo žemės sklype atsiranda vandens perteklius, negali suponuoti asmens kaltės. Iš to darytina išvada, kad ne tik jis, bet ir žemės sklypo, kuris, tarkime yra (duomenys neskelbtini) upės žemupyje savininkas, turi vadovautis ne sveiku protu ir logika, bet UTEK duomenimis, kurie gali būti netikslūs, gali būti taisomi. Jis tikrai nežinojo, kurioje vietoje jo žemės sklype yra kranto linija, jis manė, kad kranto linija yra ten, kur yra vanduo, t. y. ežeras, o toje vietoje, kur buvo atlikti darbai, vasaros sezono metu nesant vandens, jo manymu, negalėjo būti jokių apsaugos juostų. Iš to seka, kad nesant kaltės, negalėjo būti pripažinta, kad jis padarė teisės pažeidimą.
3.6. Paaiškina, kad jokių matavimų jis negali pateikti, nes šiai dienai ežero vandens lygis yra pakilęs beveik pusę metro. Ir pakilęs dėl to, kad niekas neprižiūri užtvankos – ji yra užkišta žolėmis ir šiukšlėmis. Jeigu šiuo metu, esant užkištai užtvankai, kas nors bandytų išmatuoti kranto liniją, tai jis matyt nebegalėtų prie savo sodyboje esančių pastatų net žolės nupjauti, nes šiai dienai vandens lygis yra tiek pakilęs, kad prie ežero esančiame kaime vanduo semia gyventojų rūsius, tuo darant didelę žalą aplink gyvenantiems žmonėms. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, rėmėsi UTEK esančiais duomenimis, tačiau nesirėmė faktiniais duomenimis, kuriuos jis nurodė teismo posėdžio metu. Teismas neatkreipė dėmesio į jo nurodomą aplinkybę apie tai, kad užtvenktame ežere yra toks gamtos reiškinys, kaip plaukiojančios salos. Nors jis bandė paaiškinti, kad šios plaukiojančios salos sudaro įvairias problemas – užkiša užtvanką, pakeičia vandens telkinio formą, tačiau į tai apylinkės teismas neatkreipė dėmesio. Kartu su skundu pateikia prieš jo surašymą padarytas fotonuotraukas – iš kurių matyti, kad užtvenkto ežero užtvanka yra paprasčiausiai užsikišusi žolėmis. Paprasčiausiai dėl tos priežasties vandens lygis yra pakilęs labai smarkiai. Iš bendro išsilavinimo yra akivaizdu, kad esant nuolaidžiam vandens telkinio dugnui arba krantui, pakilus vandens lygiui per 10-20 cm, vanduo gali išsilieti į krantą per kelis šimtus metrų. Jam kyla klausimas dėl specialisto kompetencijos, nes jis niekaip neatsakė kas privalo rūpintis užtvenkto ežero priežiūra, valyti užtvanką, kad vandens lygis nepakiltų iki jo sodybos pamatų. Tuo pačiu minimas specialistas negalėjo atsakyti į klausimą, kaip jis galėjo atlikti darbus vandenyje ir kodėl specialistai atvyko pas jį ne iškart po darbų, vasaros metu, bet vėlyvą rudenį, jau prasidėjus lietaus sezonui.
3.7. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas praktiškai perkelia ant jo įrodinėjimo pareigą, nes jis, pasak teismo, turi įrodinėti savo nekaltumą, turi taisyti valstybės institucijų klaidas ir galbūt eiti kirviu atkimšti užtvankos. Tuo pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui visgi kilo abejonių, tačiau jos nebuvo išskaidytos. Teisingai pažymėta, kad tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad vandens lygis yra besikeičiantis – UTEK duomenys apie apsaugos juostas prie minimo užtvenkto ežero paprasčiausiai nebebūtų teisingos. Kyla dilema, kas svarbiau, ar nubausti nekaltą asmenį, ar ištaisyti klaidą valstybės kadastre.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Pabrėžia, kad tvarkydamas savo žemę, kur visiškai nėra vandens, net neįsivaizdavo, kad toje vietoje kažkas kažkada, tiksliau 2012 metais, nustatė kranto liniją ir tuo pačiu vandens apsaugos juostas. Pažymi, kad nutartyje minimas tiltas tėra lieptelis, kuris buvo pastatytas dėl to, kad pavasarį arba vėlyvą rudenį prieiti prie ištvinusio vandens. Tačiau jo teismo posėdyje niekas neklausė apie minimą tiltelį, o teismo nutartyje šis klausimas yra aptariamas. Mano, kad pirmos instancijos teismas negalėjo šio motyvo aptarti ir analizuoti, nes jis nebuvo nagrinėjamas teismo posėdžio metu. O jis, jeigu būtų paklaustas apie tai, galėjo paaiškinti visas aplinkybes dėl tiltelio pastatymo ir t.t.
3.9. Nesupranta, kodėl pasak teismo, jis turi kreiptis į kokius nors specialistus, jeigu vasarą toje vietoje, kur yra neva apsaugos juostos, jokio vandens nėra. Kodėl jis turi aiškintis, kur yra jo sklypo ribos, jeigu jam jokių problemų iki šiol neiškilo. Jis veikė kaip normalus, aplinką adekvačiai įsivaizduojantis asmuo. Pažymi, kad vadovavosi turimais nuosavybės dokumentais ir (duomenys neskelbtini) duomenimis, pagal kuriuos vietoje, kur neva jis padarė žalą gamtai, nėra apsaugos juostų ir zonų.
3.10. Atsižvelgiant į tai, kad minimo užtvenkto ežero kranto linija nėra aiški, Aplinkos apsaugos agentūrą gali tikslinti tvenkinių, ežerų duomenis, kurie yra skirti kadastro duomenų gavėjams. Tas nebuvo padaryta ir jis mano, kad teismas turėjo tenkinti jo skundą ir institucijai pasufleruoti kaip ji galėtų šioje situacijoje pasielgti. Be to, iš skundžiamos teismo nutarties jam nėra aišku, ką jis pažeidė, apsaugos juostas ar apsaugos zonas. Skundžiamoje nutartyje nėra aiškiai atribota bei nėra aišku, ar buvo tinkamai išsiaiškinta bylos esmė ir pats neva jo pažeidimo padarymo faktas.
4. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento (duomenys neskelbtini) administracinių bylų nagrinėjimo skyrius atsiliepime į T. V. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja žemės savininkus laikytis žemės sklypui Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad ginčo žemės sklypui nuo 2020 m. sausio 2 d. taikomos įstatyme numatytos specialios žemės naudojimo sąlygos dėl paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų. Apeliantui, kaip žemės sklypo savininkui, nurodyta aplinkybė turėjo būti žinoma. Nors Nekilnojamojo turto registre pakrantės apsaugos juostos plotas nenurodytas, tačiau (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribos yra pažymėtos viešai internete prieinamame Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapyje. Todėl apeliantas, prieš atlikdamas savo sklype tvarkymo darbus, privalėjo išsiaiškinti, kur tiksliai jo sklype yra (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostos ribos ir laikytis šiai juostai įstatyme numatytų apribojimų. Tačiau apeliantas to nepadarė ir pažeidė ne tik įstatyme nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, taikomas pakrantės apsaugos juostai, bet, tvarkydamas sklypą, įsiterpė į pačią (duomenys neskelbtini) ežero akvatoriją, taip pažeisdamas įstatyme nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, taikomas paviršiniams vandens telkiniams. Aplinkybė, kinta ar nekinta (duomenys neskelbtini) ežero vandens lygis, nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas. Aptariamoje byloje reikia išsiaiškinti, kur apelianto žemės sklype yra nustatyta (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juosta (ir atitinkamai, kur prasideda (duomenys neskelbtini) ežero akvatorija) ir, ar būtent šiose vietose apeliantas atliko įstatyme nurodytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pažeidžiančius sklypo tvarkymo darbus. Pažymi, kad jeigu žemės sklype yra nustatytos teritorijos, kuriose taikomi tam tikri veiklos apribojimai, o žemės sklypo savininkas nesutinka su tų teritorijų vieta ar ribomis, tuomet jis privalo inicijuoti tų teritorijų vietos ar ribų pakeitimus ir, tik nustatyta tvarka atlikus šiuos pakeitimus, vykdyti norimą veiklą atitinkamoje sklypo dalyje. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, apeliantas savavališkai, pagal savo subjektyvų supratimą, nusprendė ką jam galima daryti, ir atliko neteisėtus tvarkymo darbus savo sklypo dalyje, kurioje taikomi veiklos apribojimai – specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies pradžioje teismas pavartojo „apsaugos zonos“ išsireiškimą. Tai turėtų būti vertinama kaip rašymo apsirikimas, nes iš nutarties visumos akivaizdu, kad teismas sprendė klausimą dėl pakrantės apsaugos juostos.
III. Apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Nagrinėjamu atveju T. V. buvo nubaustas pagal ANK 264 straipsnio 1 dalį, kuri užtraukia administracinę atsakomybę už paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimą, bei pagal ANK 256 straipsnio 5 dalį, užtraukiančią atsakomybę už ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymą paviršiniuose vandens telkiniuose pažeidžiant šiuose vandens telkiniuose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnyje numatyta, kad paviršiniuose vandens telkiniuose draudžiama: įrengti salas, išskyrus salas dirbtiniuose nepratekamuose paviršiniuose vandens telkiniuose (1 punktas); įrengti brastas (2 punktas); reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir ežerus, išskyrus atvejus, kai: a) atliekami paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbai; b) įrengiamos maudyklos, bendrojo naudojimo krantinės miestuose ir miesteliuose; c) atliekami vidaus vandens kelių įrengimo ir (ar) priežiūros darbai; d) eksploatuojami žemės gelmių išteklių telkiniai ežeruose; e) statomi ir (ar) rekonstruojami melioracijos statiniai, inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, specialiosios paskirties pastatai; f) vykdomos žuvų išteklių apsaugos priemonės (dirbtinių nerštaviečių, žuvų pralaidų, aptekėjimo kanalų ir pan. įrengimas); g) vykdomos potvynių prevencijos priemonės (polderių sistemų, krantosaugos statinių, apsauginių pylimų, vandens nuvedimo kanalų ir pan. įrengimas); h) vykdomi ekstremaliųjų įvykių ir (ar) avarijų padarinių likvidavimo darbai; i) atkuriama erozijos nuardyta kranto linija ir (ar) taikomos kitos priešerozinės kranto apsaugos priemonės; j) vykdomi gerą vandens telkinio būklę užtikrinantys darbai ir darbai, skirti saugomų rūšių ir buveinių apsaugos priemonėms įgyvendinti; k) vykdomi nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai ar tvarkybos darbai; l) užtikrinama nepakitusi valstybės sienos padėtis (7 punktas).
9. To paties įstatymo 100 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai žemės darbai vykdomi ir (ar) kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiamas: a) statant ir (ar) įrengiant šio straipsnio 4 punkto a–e papunkčiuose nurodytus statinius ir (ar) įrenginius; b) taikant esamų statinių apsaugos nuo potvynių, erozijos prevencijos ar jos padarinių šalinimo priemones; c) atliekant paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbus pagal aplinkos ministro patvirtintus Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimus.
10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad T. V. kaltu pagal ANK 264 straipsnio 1 dalį ir 256 straipsnio 5 dalį buvo pripažintas pagrįstai. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Vien tik tai, kad T. V. kitaip vertina susiklosčiusią situaciją, surinktus įrodymus ir nesutinka su priimta nutartimi, nėra pagrindas ją panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytais apylinkės teismo motyvais, todėl jų nebekartoja, o tik papildo.
11. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju yra keliami klausimai, susiję su (duomenys neskelbtini) ežerui nustatyta apsaugos juosta, tačiau skundžiamos nutarties motyvuose yra vartojama frazė „apsaugos zona“, nors iš jų akivaizdu, kad kalbama būtent apie „apsaugos juostą“. Esant šiai aplinkybei, akivaizdu, jog apylinkės teismas priimamoje nutartyje tiesiog suklydo, pavartodamas netinkamą sąvoką. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nelaikytina esmine klaida, sudarančia pagrindą panaikinti šią nutartį, o gali būti ištaisyta priimant šią nutartį.
12. Nagrinėjamu atveju T. V. neneigia, jog vasarą atliko tvarkymo darbus jam priklausančiame žemės sklype prie (duomenys neskelbtini) ežero, tačiau pažymi, jog jie buvo atliekami sausumoje, o ne vandenyje. Nurodo, jog Institucijos atstovų užfiksuota padėtis vėlyvą rudenį, lietaus sezono metu, ženkliai skiriasi nuo realios situacijos. Aiškina, jog kranto linija yra nepastovi, kinta. Nurodo, kad nežinojo, kurioje vietoje jo žemės sklype yra kranto linija, manė, kad kranto linija yra ten kur vanduo, t. y. ežeras, o toje vietoje, kur buvo atlikti darbai, vasaros sezono metu nesant vandens, jo manymu, negalėjo būti jokių apsaugos juostų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos T. V. argumentus kaip nepagrįstus ir vertina juos tik kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
13. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad jame nurodytos T. V. žemės sklypo teritorijos, kuriose taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos, tame tarpe ir paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoms. Kaip teisingai pastebėta ir Aplinkos apsaugos departamento pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, aptartame išraše nėra nurodytas apsaugos juostos plotis, tačiau, jos ribos yra užfiksuotos Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (UETK) esančiame (duomenys neskelbtini) ežero žemėlapyje. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras yra valstybės duomenų sąvadas, todėl juo ir jame esančiais duomenimis privalu vadovautis visiems. Iš UETK esančio (duomenys neskelbtini) ežero žemėlapio matyti, kad visai šio ežero pakrantei yra nustatyta apsaugos juosta. Taip pat jame užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini) ežere, ties T. V. žemės sklypu, yra susiformavęs žemės plotas, kurį iš visų pusių supa vanduo. Būtent ties juo, pakrantėje T. V. ir atliko tvarkymo darbus, judino gruntą. Administracinio nusižengimo tyrimo metu jis paaiškino, kad darbo tikslas buvo sustandinti keliuką, kuriuo būtų galima pasiekti sodo sklypą ir ateityje genėti medžius. Šiuo atveju akivaizdu, kad jis siekė sujungti pakrantę ir ežere esančią salą, taigi, veikė (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos juostoje. Tai, jog salą ir T. V. žemės sklypą skiria tvenkinys patvirtina ir jo yra bylą pateiktas 2000 m. birželio 27 d. abrisas.
14. Sutiktina su T. V. teiginiais, kad kranto linija kinta priklausomai nuo metų laiko bei kritulių kiekio, tačiau, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip minėta, UETK kadastre esančiame žemėlapyje yra aiškiai nustatyta (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos juosta. Net ir tuo atveju, jei T. V. tvarkymo darbų atlikimo metu ežero vanduo buvo atslūgęs, apsaugos juosta nepakito ir jos turėjo būti paisoma. O tai, kad apie jos egzistavimą T. V. nežinojo, jo nuo atsakomybės neatleidžia. Jis kaip žemės sklypo, prie ežero pakrantės savininkas, privalėjo būti atidus ir rūpestingas, ir prieš atlikdamas kokius nors darbus ežero pakrantėje, pasidomėti, ar nėra nustatyta apsaugos juosta, o jei yra, tai kuriose vietose, ar darbai apskritai gali būti atliekami, o ne vadovautis savo asmenine nuomone, traktuojant, jog jei vasaros sezonu jo atliktų darbų vietoje nebuvo vandens, tai negalėjo būti ir apsaugos juostos. UETK duomenys yra vieši, todėl T. V. turėjo visas galimybes pasitikrinti, kurgi tiksliai yra ta apsaugos juosta, taip išvengdamas žalos gamtai, tačiau to nepadarė ir dabar turi prisiimti jam kylančias neigiamas pasekmes.
15. Pažymėtina, kad Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, 4 punkte nurodoma, kad paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta – tai prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla. Taigi, ir T. V. turi būti aišku, jog ežero apsaugos juosta yra ne vandenyje, o krante, atitinkamu atstumu iki jo.
16. T. V. apeliaciniame skunde yra nurodyta būtinybė atlikti papildomus veiksmus, išsireikalauti, jo manymu, reikalingus bylai išnagrinėti dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto argumentus. Pažymėtina, kad įrodinėjimas negali būti beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų pateikimas ir tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama spręsti dėl T. V. kaltės pagal ANK 264 straipsnio 1 dalį ir 256 straipsnio 5 dalį ir nėra pagrindo konstatuoti, kad atlikus papildomus veiksmus, ši išvada pasikeistų. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teismo išvadų pagrįstumas.
17. ANK 264 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 140 Eur, o ANK 256 straipsnio 5 dalyje – baudą asmenims nuo 300 iki 560 Eur. T. V. už ANK 264 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą buvo skirta 90 Eur bauda, o už ANK 256 straipsnio 5 dalyje – 450 Eur. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu nuobaudos buvo subendrintos ir jam paskirta galutinė nuobauda – 450 Eur. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, T. V. padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, pavojingumą, žalą gamtai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, konstatuoja, kad jam tiek už atskirus nusižengimus paskirtos nuobaudos, tiek galutinė paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo.
18. T. V. išaiškintina, kad šiuo atveju yra tikrinamas tik apskųstos Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 22 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, todėl dėl jo argumentų, susijusių su užtvankos nepriežiūra teismas priimamoje nutartyje nepasako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
19. Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland).
20. Esant šioms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 21 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,
nutaria:
T. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 21 d. nutartį.
Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.