Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-31 · Administracinė byla Nr. I-1294-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-31
Bylos Nr.
I-1294-423/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02321-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
T. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1294-423/2018Proceso Nr. 3-62-3-02321-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 31 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

dalyvaujant pareiškėjui T. T. (T. T.), nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5-6, 12), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 2500 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad dėl Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnyje nustatyto draudimo laikotarpiu nuo 2013-12-10 iki 2015-07-16 jis negalėjo susirašinėti su draugais ir pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Kadangi laisvėje nebuvo asmenų (išskyrus šeimos narius), su kuriais būtų galėjęs susirašinėti, pareiškėjas neturėjo galimybės palaikyti socialinius santykius, patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus. Laiškus įkalinimo įstaigoje esančiai draugei pareiškėjas buvo priverstas siųsti per laisvėje esantį asmenį, kas ženkliai apsunkino bendravimą. Savo teises pareiškėjas laisvai galėjo įgyvendinti tik nuo 2015-02-26, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimas. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – Alytaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime pažymėjo, kad iki 2015-09-01 galiojusioje Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Konstituciniam Teismui 2015-02-26 priėmus nutarimą, kuriuo minėta norma buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, ji pareiškėjo atžvilgiu nebebuvo taikoma. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad laikotarpiu nuo 2013-12-10 iki 2015-07-16 nepagrįstai buvo ribojama jo teisė susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, kurie nėra artimieji giminaičiai.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-12-10, o skundą teismui pateikė 2017-11-10 (b. l. 7). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014-11-10 iki 2015-07-16.

Iki 2015-09-01 galiojusioje BVK 99 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarime konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą. Draudžiant nuteistiesiems susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis. Nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti. Resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams. Susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra. Asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai.

Pagal administracinių teismų praktiką, tuomet, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Patikslintame skunde (b. l. 12) pareiškėjas nurodė asmenį (N. K.), esančią pataisos įstaigoje, su kuria norėjo susirašinėti, tačiau to daryti negalėjo. Nurodė, kad laiškus minėtam asmeniui siųsdavo per laisvėje esančią J. J., tuo tarpu pirmąjį laišką tiesiogiai N. K. pareiškėjui buvo leista išsiųsti tik 2015-07-16. Alytaus PN pateikti duomenys (Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė (b. l. 21-28)) patvirtina, jog nuo 2015-07-16 jis susirašinėja su N. K., esančia Panevėžio pataisos namuose, taip pat ir su kitais asmenimis, atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu iki minėtos datos pareiškėjas susirašinėjo su J. J., kuriai laiškus nustojo siųsti nuo tada, kai ėmė tiesiogiai susirašinėti su N. K.. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis bendraudavo su įkalinimo įstaigoje esančiu asmeniu per laisvėje esančius asmenis. Kaip matyti iš minėtų duomenų, pareiškėjas iki šiol susirašinėja su įvairiose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, Alytaus PN administracija, ribodama pareiškėjo susirašinėjimo teisę, iš esmės veikė neteisėtai. Nagrinėjamu atveju draudimas pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Konstatuotina, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtą dvasinę skriaudą. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius ryšius, nes laisvėje nebuvo asmenų (išskyrus šeimos narius), su kuriais pareiškėjas norėtų susirašinėti.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose laisvės atėmimo įstaigose, tačiau bylos duomenys (b. l. 21-28) patvirtina, kad pareiškėjas susirašinėdamas laiškais nuolat palaikė ryšius su laisvėje gyvenančiais asmenimis. Be to, kaip nurodo pats pareiškėjas, su įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis jis bendravo, nors laiškus tekdavo siųsti per laisvėje esančius asmenis. Taigi, nors pripažinta, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai draudžiant jam susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis buvo apsunkinti, tačiau, kaip matyti, pareiškėjas palaikė glaudžius socialinius ryšius susirašinėdamas su kitais asmenimis. Todėl vertintina, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kaip kad būtų buvę, jei jam būtų draudžiama susirašinėti su visais asmenimis. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimas Alytaus PN nagrinėjamu atveju viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, neilgą trukmę (pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu tetruko aštuonis mėnesius), intensyvumą ir pasekmes, teismas prieina išvadą, kad pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 80 Eur. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017-06-14 nutartį byloje Nr. A-1397-442/2017 ). Pažymėtina, jog minėtoje LVAT byloje pareiškėjui buvo priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma už beveik šešerius metus trukusį analogišką teisių pažeidimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pažeidimas tetruko aštuonis mėnesius.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 80 (aštuoniasdešimties eurų) Eur neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė