- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-129-425/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Laimantas Misiūnas (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- I. U.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Avelanža“
Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-129-425/2010
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 10d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2110-223/2009, pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei I. U. ir trečiajam asmeniui UAB „Avelanža“ dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. S. 2008-11-12 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės I. U. 58 777,00 Lt paskolos, 3 559,64 Lt palūkanų iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. vasario mėnesį atsakovė I. U. kreipėsi į ją ir paprašė paskolinti pinigų „High – Care grožio centro“ veiklos plėtimui. Per 2007-2008 metus ieškovė paskolino atsakovei iš viso 65 777,00 Lt. Atsakovė yra ieškovės giminaitė, todėl ja pasitikėjo ir atskiros rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Pinigų skolinimosi faktą įrodo 2008-07-15 jos ir atsakovės pasirašyta suvestinė, kurioje nurodytos konkrečios atsakovei perduotos pinigų sumos, todėl šis dokumentas atitinka rašytinei paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus. Atsakovė dalį paskolos – 7000,00 Lt grąžino 2008 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais, likdama skolinga 58 777,00 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-09-30 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškinys dėl paskolos grąžinimo yra grindžiamas 2008-07-15 dokumentu įvardintu, kaip „Investicijos į smulkųjį verslą: High-care grožio centrą“ ir 2007-09-04 mokėjimo nurodymu Nr.1. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2 000 Lt, o rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui ( CK 6.871 str. 1 d., 2 d.). Dokumentas „Investicijos į smulkųjį verslą: High-care grožio centrą“ buvo surašytas ne pinigų perdavimo momentu, o vėliau ankstesnių pinigų perdavimų patvirtinimui. Taigi visos suvestinėje nurodytos pinigų sumos, išskyrus 40 000 Lt sumą, kurios perdavimą patvirtina 2007-09-04 mokėjimo nurodymas Nr.1, kitais rašytiniais įrodymais nėra pagrįstos.
Pirmos instancijos teismas nurodė, kad esminis ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kilo dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir sutartinių santykių turinio. Atsakovė I. U. iš esmės sutinka su tuo faktu, kad ieškovė jai yra perdavusi pinigus ir neginčija nurodytų sumų, tačiau nesutinka su ieškovės nurodyta perduotų pinigų paskirtimi ir ginčija paskolos teisinių santykių tarp jos ir ieškovės buvimą. Paskolos sutarties buvimą privalo įrodyti ieškovė, kaip skolą grąžinti reikalaujantis kreditorius. 2008-07-15 dokumentas „Investicijos į smulkųjį verslą: High-care grožio centrą“ negali būti laikomas paskolos sutartimi, nes jis buvo sudarytas ne pinigų perdavimo momentu, o jo turinys neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Pati ieškovė pripažino, kad suprato jog šis dokumentas nėra paskolos raštelis, t.y. paskolos faktą įrodantis dokumentas, tačiau lengvabūdiškai prisiėmė galimas neigiamas pasekmes savo rizikai. Minėtame dokumente nurodytos pinigų sumos įvardintos ne kaip paskola, o kaip investicijos. Dokumentas nėra paskolos raštelis savo turiniu, jame nurodytos ne tik ieškovės, bet ir atsakovės įneštos pinigų sumos, be to mažai įtikėtina, kad buvo skolinamos nesuapvalintos pinigų sumos. Dokumente nurodyti pinigai buvo naudojamai išimtinai grožio centro reikmėms, atsakovė paaiškino, kad dokumente tokios skirtingos pinigų sumos nurodytos todėl, kad ieškovė būtent už tokias sumas pirko įvairias prekes grožio centrui. Tai, kad pinigai buvo ne skolinami, o investuojami įrodo dokumente esantis įrašas apie investicijų procentus: „R. -45 proc. , I. -55 proc.“. Ieškovės investavimą patvirtina trečiojo asmens atstovo V. U., kuris surašė Suvestinę, paskaičiavo įnašų sumas ir dalyvavo pasirašant, pateikti paaiškinimai. 2007-09-04 mokėjimo nurodymo Nr.1, kuriuo ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 40 000 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis: „Papildymas“, nors ieškovė galėjo nurodyti tikslią ir teisingą mokėjimo paskirtį, bet to nepadarė. Todėl laikytina, kad ši pinigų suma taip pat nebuvo ieškovės suteikta paskola, o tik vienas iš ieškovės darytų investicijų epizodų. Atsakovės, trečiojo asmens, liudytojos L. P. parodymai, peržiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose R. S. pristatoma kaip grožio centro savininkė, neginčijamai įrodo, kad ieškovė R. S. buvo faktinė grožio centro bendrasavininkė.
Teismas pažymėjo, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes , kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu ( LR CPK 178 str.). Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (LR CK 6.870, 6.871 str.). Pirmos instancijos teismas padarė vienareikšmišką išvadą, kad ieškovė neįrodė nei vieno iš įrodinėjimo dalyko elementų.
Šalies argumentai
Apeliacinius skundu ieškovė R. S., jos atstovas apeliacinės instancijos teisme prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, perskirstyti jau turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė – apeliantė nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino, kaip investiciją į grožio centrą, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius perduodant pinigus atsakovei. Investavimo sąlygos yra nustatytos Investicijų įstatyme, kurio 2 str. 3 ir 4 dalyse nurodyta, kad investavimu pripažįstami šio įstatymo nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Būdai, kuriais investuojama, yra: 1) ūkio subjekto steigimas, Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalo ar jo dalies įsigijimas; 2) visų rūšių vertybinių popierių įsigijimas; 3) ilgalaikio turto įsigijimas, sukūrimas arba jo vertės padidinimas; 4) lėšų ar kito turto skolinimas ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis; 5) koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių vykdymas (Investicijų įstatymo 4 str.). Byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, jog perdavusi atsakovei pinigus ieškovė būtų įgijusi nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti, nors būtent tokios teisės atsiranda investuotojui investavimo metu (Investicijų įstatymo 2 str. 3 d.). Be to, ieškovė neatliko jokių veiksmų, nurodytų Investicijų įstatymo 4 str., kurie gali būti pripažinti investavimu. Todėl nebuvo pagrindo pirmos instancijos teismui padaryti išvados, kad ieškovė investavo į High Care grožio centrą, kuris yra viena iš UAB „Avelanža" veiklos krypčių.
Pirmos instancijos teisme nustatyta, kad ieškovė perdavė pinigus atsakovei, ir atsakovė pripažįsta šį faktą, o pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas. Byloje prieš tai nurodytais motyvais paneigtas investavimo faktas, be to atsakovė grąžino 7 000,00 Lt dalį iš ieškovės gautų pinigų. Paskolos sutartis yra realinė, t.y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti svarbus yra ne pats susitarimo sudarymas, bet pinigų perdavimas. Tam, kad paskolos santykiai atsirastų, yra būtina perduoti sutarties dalyką - pinigus. Todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuojant šalių ginčo teisinius santykius, turėjo atsižvelgti ne tik į sutarties formą, bet į esminę paskolos sutarties sudarymo sąlygą -paskolos dalyko perdavimą, kurį atsakovė pripažįsta.
Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrindo, tuo pažeisdamas CPK 185 str. Ieškovė įrodė visas aplinkybes, sudarančias įrodinėjimo dalyką: 1) pinigų pervedimo faktą patvirtina banko išduotas dokumentas -mokėjimo nurodymas, bei 2008-07-15 pinigų perdavimą patvirtinanti suvestinė, atsakovė pripažįsta jog pinigus gavo; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą patvirtina tai, kad dalį paskolos atsakovė ieškovei grąžino, be to byloje nėra nustatyta kitokių objektyvių aplinkybių, jog pinigai buvo perduoti kitokiu pagrindu; 3) nors palūkanos raštu nenustatytos, tačiau galioja prezumpcija, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, todėl paskolos gavėjas privalo mokėti už naudojimąsi pinigais; 4) rašytinės paskolos sutarties ar kitokio skolos dokumento buvimą įrodo ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai apie pinigų perdavimą atsakovui, kurie atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog jis paskolą grąžino, jog ieškovės lėšos buvo investuotos ir dėl to ieškovė įgijo nuosavybės ar reikalavimo teisę į investavimo objektą. Atsakovė privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o pinigus gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 str.), tačiau neįrodė.
Be to teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovė yra bendrasavininkė, turėjo vadovautis objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais ieškovės buvimą bendrasavininke ir jai priklausančią turto dalį, o ne remtis prielaidomis, padarytomis peržiūrėjus įrašą reklaminiame vaizdo reportaže apie UAB „Avelanža" paslaugas. Ieškovė nurodė, kad po darbo sutarties su UAB „Avelanža" nutraukimo, kiti darbuotojai tokiuose pačiuose reportažuose taip pat buvo pristatomi kaip bendrasavininkiai
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. U. prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė remiasi CK 6.871 str. 3 d., kurioje nustatyta, jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėju. 2008-07-15 dokumentas „Investicijos į smulkųjį verslą: High-care grožio centrą“ bei 2007-09-04 mokėjimo nurodymas Nr. 1 patvirtina, kad faktiškai tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę ne paskoliniai, o partnerystės teisiniai santykiai, investuojant pinigus į bendrą verslą - grožio centrą. Ieškovė ir atsakovė yra giminaitės, jų santykiai iki 2008 m. liepos mėn., kai ieškovė atleista iš darbo, buvo geri. Ieškovė pati pasiūlė išplėsti „High-Care grožio salono“ veiklą, ji prieš tai dirbo G. R. individualioje įmonėje, kurios savininkė buvo vienintelis oficialus Weyergans High Care kompanijos atstovas Lietuvoje. 2006 m. spalio mėn. pabaigoje ieškovė ir atsakovė susitarė įsteigti atskirą grožio centrą, tačiau paaiškėjo, kad naujai įsteigtai įmonei bankas nesuteiks kredito įsigyti grožio centro įkūrimui reikalingos įrangos, todėl šalys nutarė nesteigti naujos įmonės, o išplėsti jau veikiančios UAB „Avelanža“ veiklą, įsteigiant grožio centrą. 2006-12-21 buvo sudaryta lizingo sutartis dėl kosmetinės įrangos įsigijimo, o su ieškove susitarta, kad UAB „Avelanža“ grąžinus lizingą, grožio salono veikla bus išskirta į atskirą įmonę, kurioje ieškovei ir atsakovei priklausys po 50 procentų akcijų. Investicijos į smulkųjį verslą Higt-Care grožio centrą suvestinės turinys patvirtina ne paskolos atsakovei suteikimą, o atliktų investicijų į smulkųjį verslą faktą. Šią aplinkybę patvirtina ir suvestinėje esantis įrašas: „iš viso per 2007 ir 2008 metus: I. 76 469 Lt įnašas, kas sudaro 55 %, R. - 61 777 Lt įnašas, kas sudaro 45 %“. Šį dokumentą ieškovė pripažįsta pasirašiusi, sutiko su šio dokumento turiniu ir jo neginčija. Be to byloje pateikta vaizdinė medžiaga, kurioje ieškovė R. S. reklamuodama sveikatos ir grožio centrą save pristato kaip centro savininkę.
Ieškovė neįrodė nei vieno iš įrodinėjimo dalyko elementų, t.y. neįrodė, jog tarp jos ir atsakovės buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, todėl jos ieškinį pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Pirmos instancijos teismas visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes ir nustatė, jog tarp šalių buvo susiklostę partnerystės teisiniai santykiai, o pinigai buvo ne skolinami, o abiejų šalių investuojami į grožio centro vystymą. Tai patvirtina dokumente esantys įrašai apie investicijų procentus: R. - 45 procentai, I. - 55 procentai. Dokumentą „Investicijos į smulkųjį verslą: High-care grožio centrą" negalima laikyti paskolos sutartimi, rašteliu ar kitokiu dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (LR CK 6.871 str. 3 d. ). Jis nebuvo sudarytas pinigų perdavimo momentu, jo turinys neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo, pinigų sumos yra įvardytos ne kaip paskola, o kaip investicijos, taip pat dokumento pavadinimas atitinka jo turinį dėl investicijų į verslą, jame nurodytos ne tik ieškovės įneštos, bet ir atsakovės įneštos piniginės sumos. Tą aplinkybę, kad tai savo turiniu nėra paskolos raštelis patvirtina ir pati dokumento forma, piniginių sumų išdėstymas, jo surašymo aplinkybės, nurodyti investuojamų sumų procentai ir t.t. Priešingai nei ieškovė nurodė apeliaciniame skunde, paskolos sutarties sudarymo faktą privalo įrodyti ieškovė, o ne atsakovė (LR CPK 12, 178 str.), šio fakto ieškovė neįrodė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Avelanža“ prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2008-07-15 investicijų į smulkųjį verslą suvestinėje nėra paminėtas „paskolos gavėjas“, „paskolos davėjas“, grąžinimo terminas ar palūkanos, jame minima tik paskirstyta nuosavybės dalis- 55 procentai ir 45 procentai. 2007-09-04 mokėjimo nurodyme Nr.1, kuriuo 40 000 Lt papildyta I. U. banko sąskaita, nebuvo nurodyta mokėjimo paskirtis „paskola“, to priežasčių ieškovė negali nurodyti. Visi byloje minimi piniginiai mokėjimai neišėjo iš vienos šeimos ribų, o ieškovė pinigus ne skolino, o investavo į grožio centro steigimą, kaip šeimos verslą, jo dalies turėjimą ir sau darbo vietos steigimą. Ieškovės prie apeliacinio skundo papildomai pridėtas reklaminis vaizdo įrašas nepriimtinas, nes galėjo būti pateiktas pirmos instancijos teisme, ieškovė apie jį žinojo ir buvo jį minėjusi pirmos instancijos teisme. Be to, šiame diskelyje bendrasavininke vadinama N. U., kuri iš tikrųjų yra UAB „Avelanža“ bendrasavininkė ir turi 30 procentų įmonės akcijų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).
Byloje nustatytos šios turinčios reikšmė faktinės aplinkybės:
1. Darbo sutartimi nustatyta, kad R. S. nuo 2007-04-02 iki 2008-07-14 dirbo UAB „Avelanža“ Klaipėdos filiale visuomenės sveikatos specialiste (T.1, b.l.64);
2. 2006-12-21 Lizingo sutartimi UAB „Avelanža“ per AB SEB banką už 19 357,42 EUR įsigijo naują kosmetologinę įrangą, pagamintą 2006 m. (T.1, b.l.50);
3. 2007-02-01 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi UAB „Avelanža“ išsinuomojo 76,72 kv.m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l.59-62).
4. 2007-09-04 Mokėjimo nurodymu Nr.1 nustatyta, kad mokėtoja R. S. sumokėjo 40 000,00 Lt į I. U. sąskaitą AB SEB bankas, mokėjimo paskirtį nurodydama „Papildymas (T. 1, b.l. 16);
5. 2008-07-15 V. U., I. U. ir R. S. pasirašytu susitarimu pavadintu „Investicijos į smulkųjį verslą: High – care grožio centrą“ nustatyta, kad iš viso per 2007 ir 2008 metus investicijos sudaro: I. (U. – nurodo teismas) - 76 469 Lt, R. (S. – nurodo teismas) 61 777 Lt (T.1, b.l. 17)
Iš aptartų įrodymų bei šalių, liudytojų paaiškinimų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti 58 777,00 Lt suma yra sietina ne su paskoliniais teisiniais santykiais tarp ieškovės R. S. ir atsakovės I. I., o su ieškovės R. S. ir atsakovės I. I. investicijomis į grožio centro sukūrimą. Ieškovės ir atsakovės sukurtas grožio centras buvo trečiojo asmens UAB „Avelanža“ padalinys Klaipėdoje (paminėtos Lizingo sutartis dėl kosmetologinės įrangos įsigijimo, patalpų nuomos sutartis), todėl ieškovė ir buvo priimta į darbą UAB „Avelanža“ Klaipėdos filiale visuomenės sveikatos specialiste. Iš byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė apeliantė R. S. kartu su atsakove I. I. investavo savo asmenines lėšas į sukūrimą trečiojo asmens UAB „Avelanža“ filialo Klaipėdoje statusu grožio centro, kurį realiai sukūrė ir jame dirbo. Sutiktina su atsakovės, trečiojo asmens atstovo teiginiais, kad grožio centro steigimas UAB „Avelanža“ filialo teisėmis buvo paprastesnis, mažesni steigimo kaštai, nei naujos įmonės steigimas, be to, buvo paprasčiau sudaryti lizingo sutartį kosmetologinės įrangos įsigijimui, patalpų nuomai ir t.t. Kaip žinoma, ieškovė R. S., yra UAB „Avelanža“ kuratoriaus V. U. sesuo, o atsakovė I. U. (vienintelė UAB „Avelanža“ akcininkė) yra V. U. dukra, tai yra šioje byloje ginčas kilęs tarp labai artimų giminių. Būtent artimi giminystės santykiai ir sudarė galimybę ieškovei ir atsakovei savo lėšomis, tačiau UAB „Avelanža“ Klaipėdos filialo statusu, sukurti grožio centrą ir jame dirbti. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę piniginiai paskoliniai teisiniai santykiai, o tik siekis sukurti ir realus sukūrimas grožio centro, patvirtina jau aptarti įrodymai:
1.apeliantė R. S. pervesdama 40 000,00 Lt į I. U. banke, mokėjimo paskirtį nurodė „Papildymas“, o ne paskolos grąžinimas. Ieškovė-apeliantė yra išsilavinusi ir patyrusi verslo reikaluose moteris, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad buvus tarp šalių paskoliniams teisiniams santykiams, ieškovė-apeliantė, grąžindama didelę sumą paskolos, mokėjimo paskirtį būtų nurodžiusi „paskolos ar skolos grąžinimas“. Pavedime nurodymas „Papildymas“ tik patvirtina atsakovės I. U. teiginį, kad 40 000 Lt buvo grąžinimas pinigų, nes I. I. savo lėšomis buvo apmokėjusi dalį grožio centro kūrimo išlaidų ir už ieškovę R. S.;
2. ieškovę-apeliantę R. S. atleidus iš darbo UAB „Avelanža“ Klaipėdos filiale 2008-07-14, sekančią dieną 2008-07-15 buvo sudarytas tarp ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl jų panaudotų lėšų sukuriant grožio centrą, pavadintas „Investicijos į smulkųjį verslą: High – care grožio centrą“, kuriame nurodė, kad iš viso per 2007 ir 2008 metus ieškovės R. (S.) investicijos sudaro 61 777 Lt, o atsakovės I. (U.) 76 469 Lt. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė R. S., pabaigusi darbo santykius grožio centre, susitarimu pavadintu „Investicijos į smulkųjį verslą: High – care grožio centrą“ nustatė kokią investicijų (panaudotų lėšų) dalį sudaro jos asmeninė ir R. U. investicijos.
Atmestinas kaip neįrodytas apeliantės atstovo argumentas, kad 2008-07-15 susitarimą pavadintą „Investicijos į smulkųjį verslą: High – care grožio centrą“ ieškovė sudarė tik tam, kad nors tokiu būdu įrodytų buvus paskolintas lėšas I. U., kadangi susitarimas atitinka tarp šalių susiklosčiusius santykius, yra aiškus ir suprantamas. Ieškovės išsilavinimas ir verslo patirtis, sudarant nurodytą susitarimą, tik patvirtina jo realumą.
Sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad ieškovės panaudotos asmeninės lėšos, sukuriant grožio centrą Klaipėdoje, neatitinka įstatymo reikalavimų investicijų klausimais, nes ieškovė-apeliantė iš tikro neįgijo nei dalies UAB „Avelnža“ akcijų, neįsteigė naujo ūkinio vieneto, nevykdė konsecijų ir išperkamosios nuomos lizingo sutarčių ir t.t. Kaip jau buvo pasisakyta, ieškovės piniginės lėšos buvo realiai panaudotos UAB „Avelanža“ Klaipėdos filialo statusu ieškovei ir atsakovei bei trečiajam asmeniui UAB „Avelanža“ sukuriant grožio centrą. UAB „Avelanža“ vardu išperkamosios nuomos sutartimi buvo įgyta kosmetologinė įranga, sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Kosmetologinė įranga yra UAB „Avelanža“ balanse, o ieškovė ir atsakovė buvo UAB „Avelnža“ Klaipėdos filialo darbuotojos. Įvertinant aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė-apeliantė galėtų reikšti turtinius reikalavimus UAB „Avelanža“, nes ieškovė ir atsakovė panaudojo savo asmenines lėšas, jas investuodamos į sukūrimą UAB „Avelnža“ Klaipėdos filiale High-care grožio centro. Grožio centro veiklai tapus nuostolinga ir nebesitikint atgauti įdėtų investicijų iš centro veiklos, ieškovei susipykus su atsakove, ir buvus atleistai iš darbo, ieškovė R. S., siekdama atgauti visas jos įdėtas lėšas, susiklosčiusius veiklos santykius be pakankamo pagrindo įvardijo kaip pinigų skolinimą atsakovei I. I.. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų apeliantė R. S. teiginius apie 58 777 Lt paskolos suteikimą R. I.. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovės ieškinį pripažintinas pagrįstu ir teisėtu (CPK 263str.1d.), kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) du tūkstančius penkis šimtus Lt I. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apkėti bei 15,00 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.