Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovės atstovui A. N., uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) ir per teismo posėdį prašė priteisti iš atsakovės 7 777 litus neturtinės žalos. Paaiškino, kad atsakovė nenagrinėjo jo 2011-05-19 pareiškimo, pateikto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai. Jame buvo nurodytos aplinkybės, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija nustatė netinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo faktą, todėl pareiškimas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės. Pareigūnai galėjo išreikalauti iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą su visa medžiaga ir spręsti dėl padarytos žalos. Kadangi tai nebuvo padaryta, buvo suvaržyta jo teisė į žalos atlyginimą, ir dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 6–8) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnis reglamentuoja pacientui padarytos žalos atlyginimo pagrindus. Minėto Įstatymo 24 str. 2 dalis nustato kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – Komisija) tvarką. Pareiškėjas, kreipdamasis į Komisiją, nenurodė aplinkybių, kuriomis grindė savo žalos atlyginimo reikalavimą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškime išdėstytas aplinkybes, nenurodė, kokiais neteisėtais gydytojų veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės, kokia žala ir kokios neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai kilo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojų veiksmų. G. K. pareiškime buvo nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nuo 2008-03-07 iki 2011-01-31 pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau nebuvo nurodyta, kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeisti. G. K. nenurodė, kokiais veiksmais Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gadinama jo psichika ir sveikata, t. y. nepateikė įrodymų, kuriais būtų grindžiamos pareiškime išdėstytos aplinkybės. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už neteisėtais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pacientams padarytą žalą yra deliktinė civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai nustatomos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė. Pareiškime nebuvo nurodytos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – nenurodyti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų neteisėti veiksmai, kuriais galbūt galėjo būti padaryta žala G. K. sveikatai, neįvardyta žala, neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai, kilusios dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmų, nenurodyta žalą galėjusio padaryti asmens kaltė bei priežastinis ryšys. Pareiškėjas taip pat nepateikia įrodymų, kad dėl Komisijos atsisakymo nagrinėti jo pareiškimą iš esmės jis patyrė moralinę žalą. Reikalavimas teismui priteisti iš atsakovės 7 777,00 Lt dydžio neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar prie skundo pridėtais dokumentais, todėl nėra aišku, kaip pareiškėjas nustatė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Skundas atmestinas.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Nurodytos (prašomos atlyginti) žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su, jo manymu, atsakovės darbuotojų padarytais įstatymo nuostatų pažeidimais. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip juos įpareigojo įstatymai, nėra. Visi pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2011-06-30 rašto Nr. PŽK-2-356 (b. l. 10) jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Sprendžiant šį ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis reglamentuoja pacientui padarytos žalos atlyginimo pagrindus. To paties straipsnio 2 dalis nustato kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją tvarką. Šioje teisės normoje nurodyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškimai šiai komisijai paduodami raštu. Pareiškime turi būti nurodyta: komisijos pavadinimas, pareiškėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas, sveikatos priežiūros įstaigos, kurios veika skundžiama, pavadinimas, buveinė, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis), pridedamų dokumentų sąrašas, pareiškimo surašymo vieta ir data. Pareiškimą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Prašymas turi atitikti formos ir turinio reikalavimus.

G. K. pareiškime buvo nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje sveikatos priežiūros paslaugos jam buvo teiktos nuo 2008-03-07 iki 2011-01-31 pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškime Komisijai nebuvo nurodyta, kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeisti. G. K. pareiškimas buvo grindžiamas Valstybinės medicininio audito inspekcijos (toliau - VMAI) galimai nustatytais pažeidimais, tačiau nebuvo išdėstyti VMAI nustatyti pažeidimai, t. y. pareiškime nebuvo nurodytas faktinis pareiškimo pagrindas, nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį dėl jo sveikatai padarytos žalos.

Pareiškime G. K. teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje „buvo gadinama jo psichika, sveikata“. Pareiškėjas nenurodė, kokiais veiksmais buvo gadinama jo psichika bei sveikata, t. y. G. K. nepateikė įrodymų, kuriais būtų grindžiamos pareiškime išdėstytos aplinkybės. G. K. pareiškime buvo nurodyta, kad „dėl galvos spaudimo daryti įvairūs teisės pažeidimai“, tačiau nėra nurodoma, kokie teisės aktams priešingi veiksmai buvo atlikti G. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Paciento sveikatai padaryta turtinė ar neturtinė žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, kai ji buvo padaryta dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltės ir tik tuomet, kai dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos buvo sutrikdyta paciento sveikata, kai netinkamų ir nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą. Nagrinėjamu atveju G. K. pareiškime Komisijai nebuvo nurodyta, kokią žalą, kokias neigiamas pasekmes G. K. sveikatai sukėlė Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmai.

Iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos išvados 1.1 punkto (b. l. 36-38) matyti, kad V. V., turintis gydytojo psichiatro licenciją, 2011-01-04 ir 2011-01-21 teikė pacientui G. K. psichiatrijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nors įstaiga neturi licencijos šiai veiklai vykdyti, taip įstaiga pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 str. 1 d. – įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir 45 str. 3 p. – asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje. Tačiau ataskaitoje nėra nurodyta nei vieno įstaigos darbuotojo neteisėto veiksmo, dėl kurio pareiškėjui galėjo būti padaryta žala. Taip pat ataskaitoje nenurodyta pagrindų, dėl kurių galėjo būti teikiamos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui.

Teismas daro išvadą, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011-05-19 pareiškimą (b. l. 9) dėl žalos atlyginimo, nes jis neatitiko Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o būtent, jame nebuvo nurodytas faktinis pareiškimo pagrindas. Pareiškėjui 2011-06-30 raštu Nr. PŽK-2-356 buvo pranešta apie priimtą sprendimą nenagrinėti jo 2011-05-19 prašymo, kaip neatitinkančio Įstatyme nustatytų reikalavimų (b. l. 10). Pareiškėjas 2011-06-30 raštu Nr. PŽK-2-356 išdėstyto Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos atsisakymo nagrinėti jo 2011-05-19 pareiškimą neskundė.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė veikė pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai, dėl to nėra nustatyta visų sąlygų žalai atlyginti, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atmesti pareiškėjo G. K. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.