Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-354/2008

Teisėja Laima Borkovskienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1., 2.4.6.3.3.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. A. priteisti 10058 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1300 Lt atstovavimo išlaidų A. G..

Iš A. A. priteisti 3912,05 Lt žalos atlyginimo Tytuvėnų miškų urėdijai.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. ir G. B., kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2003 m. rugpjūčio mėn. vidurio, tiksliai nenustatytu laiku, Kelmės rajone, ,,duomenys neskelbtini“ 3 kv. sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiuose VĮ „duomenys neskelbtini“, iškirto ir pagrobė 93 medžius, viso 30,89 ktm medienos, kurios vertė 3912,05 Lt, taip pat ,,duomenys neskelbtini“ 2 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose ir 3 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose, priklausančiuose A. G., iškirto ir pagrobė 442 medžius, viso 100,58 ktm medienos, kurios vertė 10058 Lt.

Skunde teigiama, kad konstatuotos pasekmės atsirado dėl (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos darbuotojų padarytų įstatymų pažeidimų ir teismas nepagrįstai laikė, jog G. B. veiksmai yra priežastiniame ryšyje tik su A. G. nuostoliais, nes jo manymu, G. B. veiksmai yra priežastiniame ryšyje ir su urėdijos nuostoliais. Tuo pačiu nurodoma, kad teismas iš esmės pripažino, kad leidimas kirsti mišką buvo, tačiau leidimą surašė ir jame netinkamus duomenis pažymėjo ne jis, o urėdijos atsakingi asmenys.

Skunde teigiama, kad iš 2003 m. rugsėjo 3 d. surašyto ,,Nuosavo miško A. G. savavalinio kirtimo kelmų apmatavimo akto“ matyti, jog akte nenurodytas kvartalas, kas reiškia, jog jis nežinomas ir neribotas, tokiu būdu neįmanoma nustatyti, kurie kelmai yra kuriuose sklypuose – kiek kelmų A. G. sklype, kiek kelmų valstybiniame miške ir koks jų pasiskirstymas pagal medžių rūšis atskiruose sklypuose. Minėto akto pavadinime nurodyta, jog visi kelmai yra A. G. sklype, todėl nesuprantama, kaip (duomenys neskelbtini) miškų urėdija nustatė nukirstų medžių kiekį, rūšį ir apimtis bei paskaičiavo žalos dydį. Todėl, apelianto nuomone, tokiu dokumentu negalima remtis tenkinant ieškinius.

Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra sudarytas planas, iš kurio būtų aiškus viso iškirsto miško plotas ir kokia dalimi jis patenka į kiekvieno savininko ribas, o 2006-03-09 darytoja įvykio vietos apžiūroje nurodoma, kad atskirų sklypų ribos nėra aiškios.

Be to apeliantas nurodo, kad jam nepagrįstai inkriminuotas miško iškirtimas pagal BK 178 str. 1 d., nes minėtas straipsnis numato atsakomybę tik už svetimo turto pagrobimą, bet ne už miško iškirtimą.

Skunde teigiama, kad subjektyvinė nusikalstamos veikos pusė yra grindžiama ne įrodymais, o prielaidomis, kai iš atsiradusių pasekmių suformuojami tikslai. Tuo pačiu nurodoma, kad jei miškų urėdija ir miškų savininkai nebuvo atriboję savo sklypų pagal įstatymų reikalavimus, tai reiškia, kad nėra pagrindo reikalauti, jog ribos nebūtų peržengtos, o jei ribos peržengtos, tai veikimas dėl nežinojimo, nežinant kam priklauso sklypai ir išvis ar jie turi savininkus. Todėl tame negali būti tyčios nei kirsti, nei pasisavinti fizinio ar juridinio asmens turtą.

Be to skunde teigiama, kad patenkinant A. G. ir ,,duomenys neskelbtini“ civilinius ieškinius, nepakanka nurodyti, jog pagrobti 93 miškų urėdijos ir 442 A. G. medžiai, o turi būti nustatyta, kurie iš šių medžių, kuriuose sklypuose buvo, kurią dalį ir kokių rūšių medžius savininkai susirinko ir išsigabeno patys, ar jų realizuotos medienos kaina atitinka jam keliamų turtinių reikalavimų įkainius. Miškų urėdijos darbuotojas G. B. atliko neteisėtus veiksmus, kurie sąlygojo pačiai miškų urėdijai nuostolius, tačiau urėdija jam reikalavimų nekelia, o A. G. G. B. atlygino tik nedidelę žalos dalį, tuo tarpu, iš jo teismas priteisė visą žalą, kuri buvo inkriminuota, net neišjungdamas tos dalies, kurią atlygino G. B.. Apelianto nuomone, būtų teisinga taikyti solidarų žalos atlyginimo būdą – G. B. ir jam po lygiai sumokant A. G. ir miškų urėdijai.

Skunde taip pat teigiama, kad A. G. su G. B. susitaikė už 1000 Lt, o jam taikytis už tokią sumą niekas nesiūlė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti visiškai, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies sumažinant priteisto civilinio ieškinio dydį, nukentėjusioji A. G. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. A. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos respublikos BK 178 str. 1 d.

Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 105-106; 110), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 202-203) neneigė iškirtęs nukentėjusiajai A. G. ir VĮ ,,duomenys neskelbtini“ priklausantį mišką ir jį pasisavinęs, tačiau viso baudžiamojo proceso metu jis neigė tyčią savo veikoje, nurodydamas, kad mišką iškirto klysdamas, t. y. suklaidintas D. L., išduoto 2003-08-04 leidimo miško kirtimui ir G. B. sudaryto neteisingo brėžinio.

Liudytoja D. L. pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 195; 8-9) ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka parodė, kad 2003 metais liepos mėnesį sutarė su A. A., kad pastarasis prikirs iš jai priklausančio miško medžių malkoms ir atveš jai, o dalį medienos pasiims sau kaip atlygį už atliktą darbą. Tą patį patvirtino ir nuteistasis. Tačiau tolimesnę įvykių eigą liudytoja D. L. ir A. A. nupasakoja skirtingai.

Apeliantas viso baudžiamojo proceso metu aiškino, kad kartu su miško savininke D. L. buvo nuvažiavę į jai priklausantį mišką ir pastaroji pati jam nurodė savo miško sklypo ribas, o liudytoja D. L. tvirtino, kad su A. A. į savo mišką nevažiavo ir savo miško sklypo ribų nenurodė, nes pastarasis teigė ir taip labai gerai žinantis, kur yra jos miškas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu D. L. tvirtino, kad nuteistajam ji parodė savo miško planą, kuriame aiškiai buvo nurodytos jos miško sklypo ribos, ir dar paaiškino, kad šiaurinėje pusėje jos miškas ribojasi su urėdijos miško sklypu, kuris baigiasi ties „duomenys neskelbtini“ buvusio kolūkio riba, toje vietoje, miško vidury, yra nedidelis griovelis, skiriantis jos sklypą nuo gretimo, o prie griovelio, ant keliuko padėtas akmuo (t. 1, b. l. 99-100; 195; t. 2, 154-155; t. 3, b. l. 8-9 ). Tuo tarpu A. A., tvirtindamas, kad D. L. pati klaidingai jam nurodė savo miško sklypo ribas, skirtingose baudžiamojo proceso stadijose nurodė nevienodai. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. parodė, kad D. L. savo miško sklypą nurodė – nuo „duomenys neskelbtini“ buvusio kolūkio žemės ribų iki „duomenys neskelbtini“ kolūkio žemės ribų (t. 1, b. l. 105-106). Vėliau, teisiamojo posėdžio metu A. A. teigė, kad D. L. nurodė, jog jos miško sklypas tęsiasi nuo buvusio kolūkio „duomenys neskelbtini“ žemės ribų iki „duomenys neskelbtini“ buvusio kolūkio žemės ribų, iki griovio pačiame miško gale (t. 1, b. l. 202). Iš kadastro žemėlapio ištraukos (t. 1, b. l. 38) matyti, kad „duomenys neskelbtini“ ŽUĮ ir „duomenys neskelbtini“ ŽUĮ ribinė linija eina dalindama A. G. miško plotus į dvi dalis. Tokiu būdu, jei tikėti A. A. aiškinimu ikiteisminio tyrimo metu, jis mišką kirsti turėjo pradėti nuo miško vidurio, tačiau realiai pradėjo miško kirtimo darbus nuo šiaurinės pusės, nuo 2 kvartalo (duomenys neskelbtini) sklypų, priklausančių A. G., kurie yra už ankščiau minėtos ribinės linijos. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. A. iš esmės patvirtino tai, kad buvo nedidelis spindis miško vidury, padėtas akmuo, kaip ir nurodė D. L.. Tai reiškia, kad D. L. miško sklypo ribas, iš esmės, pagal jos A. A. pateiktą planą (t. 1, b. l. 37) buvo galima atskirti, tačiau, pasak G. B., A. A. pateikdamas planą nurodė, kad matininkai pamatavo D. L. miško sklypą mažesnį, nei realiai bus grąžinta, todėl A. B. ir parengė dokumentus pagal nuteistojo žodžius.

Iš aptartų duomenų yra aišku, kad A. A. rengdamasis įgyvendinti savo sumanymą, nesivadovavo nei D. L. aiškinimais apie jos miško ribas, nei D. L. miško sklypo planu, nei realiai miške matoma skirtimi – vadinasi elgėsi savo nuožiūra.

Kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos D. L. parodymais, nes ji, priešingai nei apeliantas, vienodai aiškino, kaip A. A. deklaravo apie savo miško sklypo ribas. Pažymėtina, kad asmuo, paprastai, vienodai atpasakoja esmines realaus fakto aplinkybes, todėl kolegija A. A. parodymus apie tai, kad D. L. jam parodė ne tokias miško sklypo ribas, vertina tik kaip jo gynybinę poziciją ir atmeta.

Taigi, iš aptartų įrodymų yra aišku, kad pati D. L. neklaidino A. A., tačiau apeliantas nurodė ir kitą, jo teigimu, jį suklaidinusį šaltinį – dokumentą, o būtent išduotą leidimą kirsti mišką (t. 1, b. l. 51). Leidime (2003-08-04), kuriuo, kaip pats A. A. nurodė, jis vadovavosi atlikdamas miško kirtimą pagal susitarimą su D. L., nurodyta, kad 3,8 ha plote leidžiama atlikti einamąjį kirtimą 3 kvartale, sklypuose (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. realiai atliko miško kirtimą nukentėjusiosios A. G. (buvusiame „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ miške) miške, 3 kvartalo (duomenys neskelbtini) sklypuose ir (buvusiame „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ miške) 2 kvartalo (duomenys neskelbtini) sklypuose bei VĮ „duomenys neskelbtini“ (buvusiame „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ miške) priklausančiame miške, 3 kvartalo (duomenys neskelbtini) sklypuose (t. 1, b. l. 39-40). A. A. apklausiamas nurodė, kad, vadovaudamasis išduotu leidimu kirsti mišką, G. B. sudarytu kirtimo brėžiniu (t. 1, b. l. 45) ir D. L. parodytomis jai priklausančio miško sklypo ribomis, jis kirtimą pradėjo nuo „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ ribos (t. 3, b. l. 6). Tokiu būdu, jei tikėti A. A. parodymais, jis visą miško kirtimą turėjo vykdyti leidime nurodytuose sklypuose, tačiau akivaizdu, kad jis miško kirtimą pradėjo visiškai iš priešingos pusės nei yra D. L. miškas, nuo (duomenys neskelbtini) sklypų, kuriuose miškas priklauso A. G. ir kuriuose kirtimas pagal išduotą leidimą net nebuvo numatytas, tie sklypai nebuvo nurodyti ir G. B. sudarytame brėžinyje. Kad A. A. mišką pradėjo kirsti iš priešingos pusės nei yra D. L. miškas, patvirtino nukentėjusioji A. G. ir liudytoja I. K. (t. 1, b. l. 194-195), kurios buvo nuvykusios į savo mišką (nuo „duomenys neskelbtini“ kolūkio pusės, t. 3, b. l. 8) kirtimo procese – 2003 m. rugpjūčio mėn. vidury. Be to A. G. nurodė, kad tuo metu, kai buvo nuvykusi į savo mišką, D. L. miškas net nebuvo pradėtas kirsti. A. A. taip pat neneigė, kad kertant mišką į mišką buvo atvažiavusi nukentėjusioji A. G. su dukra I. K., nurodydamas, kad pradėjus aiškintis su A. G., suprato, kad kažkas yra ne taip, todėl su D. L. vyko į policiją aiškintis su A. G. dėl miško (t. 3, b. l. 6), tačiau, pasak A. G., A. A. net tą pačią dieną, kai grįžo iš policijos, vežė medieną iš jos miško (t. 1, b. l. 204). Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas VĮ (duomenys neskelbtini) apsaugos inžinierius J. G. taip pat patvirtino, kad miškas buvo pradėtas kirsti visai ne nuo to galo, kur yra D. L. miškas, o nuo A. G. miško pusės.

Iš bylos duomenų yra aišku, kad A. A. yra individualios įmonės savininkas, kuri, kaip paaiškino ir pats nuteistasis, vykdo medienos ruošos darbus ir visus kitus darbus, susijusius su šia veikla (t. 1, b. l. 82; t. 3, b. l. 6). Todėl preziumuojama, kad A. A. yra žinomi ir suprantami tokią jo įmonės veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir kiti su medienos ruoša susiję dokumentai (brėžiniai, planai, kadastriniai žemėlapiai, leidimai ir t.t.). Liudytoja D. L. parodė, kad prieš A. A. pradedant kirsti mišką ji padavė jam savo miško planą (t. 1, b. l. 37). A. A. taip pat patvirtino, kad D. L. parodė jam savo miško planą (t. 1, b. l. 202). Byloje esančiame D. L. miško sklypo plane pažymėtos sklypo ribos, nurodytos kiekvienos ribos ilgis metrais ir akivaizdu, kad liudytojos miškas nesiekia buvusių „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ ir „duomenys neskelbtini“ ŽŪĮ ribinės linijos (t. 1, b. l. 38), o A. A. miško kirtimą pradėjo vykdyti dar toliau už paminėtos ribinės linijos.

Kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais, A. A. atsisakė vykti su D. L. realiai apžiūrėti miško ir jo ribų pareikšdamas, kad jam viskas yra aišku. Nuteistasis skunde nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio mėn. nei fiziniai, nei juridiniai asmenys nebuvo savo sklypų pažymėję natūroje, nebuvo prakirsti 1 m pločio spindžiai, biržės kampuose nepastatyti stulpeliai, medžiai kirtimui neatrinkti ir nepaženklinti, todėl jis negalėjo atskirti, kur yra kokio savininko plotai. Dėl to, apelianto teigimu, D. L. miško sklypo ribas jis peržengė ne tyčia, o dėl nežinojimo.

Tačiau kartu nuteistasis A. A. negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis nesiaiškino D. L. miško ploto ribų, kodėl, žinodamas, kad nepažymėtų ir nekleimuotų medžių kirsti negalima, kad biržė neparuošta kirtimui, pradėjo kirsti ne D. L. priklausantį mišką, o iš kito galo – nukentėjusiosios sklype, kuris net nesiriboja su liudytojos D. L. miško plotu, miško sklypuose, kurie net nebuvo nurodyti leidime kirsti mišką. Tokiu būdu apelianto argumentas, kad jis kirsdamas mišką netyčia peržengė leistino kirsti miško ploto ribas, yra nelogiškas ir nepagrįstas.

Aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kolegijos nuomone, pakankamai aiškiai atskleidžia A. A. nusikalstamo sumanymo turinį. Nuteistojo veiksmai, jų dinamika iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po to, atskleidžia jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui ir pažymi, kad A. A. suvokė savo veiksmų esmę – suprato, kad kerta svetimą mišką ir grobia svetimą turtą, numatė tokios veikos padarinius ir jų norėjo.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad neigiamos pasekmės atsirado ne dėl jo kaltės, o dėl kitų asmenų netinkamai atlikto darbo. Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad prieš išduodant leidimą kirsti, atrėžėjas privalėjo įsitikinti, ar aiškios privataus miško valdos ribos natūroje, sutinka su tuo, kad realiai nebuvo prakirstos ribinės linijos tarp miškų savininkų sklypų, kad netinkamai buvo prižiūrimi riboženkliai, ir pažymi, kad dėl netinkamo tarnybos pareigų atlikimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas ir (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos „duomenys neskelbtini“ girininkijos girininko pavaduotojas G. B., kuris, pripažinus jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 229 str., apylinkės teismo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, ar valstybiniai miškų pareigūnai tinkamai ar ne atliko savo pareigas, ar miško savininkai užtikrino riboženklių priežiūrą, ribinių linijų prakirtimą, kirtėjas, konkrečiu atveju – A. A., negalėjo pradėti kirsti miško, kol nepažymėta biržė, negalėjo kirsti nepažymėtų storesnių nei 16 cm diametro medžių (Miško kirtimo privačiose valdose, kai nėra bendrojo ar privačios valdos miškotvarkos projekto, tvarka, patvirtinta 2002-03-18 LR Aplinkos ministro įsakymas Nr. 119; Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarka, patvirtinta LR Aplinkos ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 605; Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai, patvirtinti LR Vyriausybės 1997-07-24 nutarimu Nr. 799). Iš nurodytų aplinkybių yra aišku, kad A. A., pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, aiškiai suvokdamas savo neteisėtų veiksmų prasmę iškirto svetimą mišką ir pagrobė svetimą medieną, ir kad būtent jo nusikalstama veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Ne kas kitas, o nuteistasis neteisėtai užvaldė svetimą turtą, todėl yra kaltas dėl atsiradusių neigiamų padarinių.

Nuteistasis savo kaltę ginčija motyvuodamas ir tuo, kad kirsdamas mišką jis nežinojo, kam priklauso miško plotai ir ar jie turi savininkus, todėl negali būti tyčios jo veikoje nei kirsti mišką, nei pasisavinti svetimą turtą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. asmeniui atsakomybė kyla pagrobus tik svetimą turtą. Objektai, kurie niekam nepriklauso, nėra svetimas turtas minėto straipsnio prasme. Šiuo konkrečiu atveju miškas negali būti niekam nepriklausančiu turtu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. numatyta, kad išimtine nuosavybės teise valstybei priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Yra konkrečiai nurodyta, kad jei įstatymų nustatyta tvarka miško nėra įsigijęs nuosavybėn joks kitas subjektas, miškas priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, todėl nėra niekieno. Ta aplinkybė, ar A. A. žinojo, ar nežinojo, kam priklauso miško sklypai, kuriuose jis vykdė miško kirtimo darbus ir pagrobė medieną, nepaneigia jo tyčios neteisėtoje veikoje.

Nuteistasis savo skunde paminėjo ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. jam nepagrįstai inkriminuotas yra miško iškirtimas, nes minėtame straipsnyje numatyta atsakomybė tik už svetimo turto pagrobimą. Kolegija, atsakydama į pastarąjį argumentą, pažymi, kad svetimo miško kirtimas yra techninė operacija, kurią atlikus realizuojamas nusikalstamas sumanymas – pagrobiamas svetimas turtas. Be abejonės, konkrečiu nusikaltimu kėsinamasi į kelis objektus – nuosavybę ir aplinką. Lietuvos Respublikos BK 273 str. numatyta atsakomybė už neteisėtą savo miško kirtimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. iškirto ne savo mišką, tokiu būdu miško iškirtimą apima Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir atskirai ši veika nekvalifikuotina.

Apeliantas skundu ginčija (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos paskaičiuotą padarytos žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad 2003-09-03 nuosavo A. G. savavališko kirtimo kelmų apmatavimo akte nėra nurodytas kvartalas, negalima nustatyti, kiek ir kokių medžių iškirsta A. G. sklype, kiek – valstybiniame. Iš 2003-09-03 kelmų apmatavimo akto (c. b. l. 8-9) matyti, jog buvo apmatuoti 726 kelmai. Šio veiksmo atlikime dalyvavo ir pats A. A., tačiau tada jokių pastabų dėl kelmų apmatavimo nepareiškė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesivadovavo minimu dokumentu priteisdamas iš nuteistojo padarytą žalą. Kolegija pritaria tokiam apylinkės teismo sprendimui, kadangi pagal paminėtą dokumentą neabejotinai negalima nustatyti tų faktinių duomenų, kuriuos apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, nes liudytojas J. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme aiškiai nurodė, kad dar 2005 metais aiškinantis D. L. sklypo ribas buvo nustatyta, kad apžiūrimi miško plotai natūroje nebuvo atrėžti matininkų, aplink plotą nebuvo jokių žymėjimų, iš kurių būtų aiškios miško sklypų ribos, ir tik vėliau buvo patikslintos D. L., A. G. ir valstybinio miško plotų ribos, nustatyta, kiek ir kokių medžių buvo iškirsta kiekviename sklype (t. 1, b. l. 203). Byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kiek ir kokių medžių neteisėtai buvo iškirsta kiekviename sklype, ir apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi. Iš (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos pateiktos medžiagos matyti, kad A. A. 3 kvartale (duomenys neskelbtini) sklypuose iškirto 37 vnt. 8-12 cm skersmens medžius, kurių tūris 2,80 ktm, tuo padarydamas VĮ „duomenys neskelbtini“ 280 Lt žalos iškirtus mišką ir 15,02 Lt žalos pasisavinus iškirstą medieną (t. 1, b. l. 66-73). Minimoje medžiagoje taip pat nurodoma, kad A. A. iškirto 93 vnt. (30,89 ktm) 16 cm skersmens ir storesnių medžių, priklausiusių VĮ „duomenys neskelbtini“, tuo padarydamas 3089 Lt žalą, o pasisavindamas nukirstą medieną VĮ „duomenys neskelbtini“ padarė 823,05 Lt turtinę žalą. Nustatyta ir A. A. neteisėto kirtimo apimtis nukentėjusiajai A. G. priklausančiuose sklypuose ((duomenys neskelbtini) sklypuose) nurodant, kad už D. L. išduoto leidimo kirsti mišką ribų buvo iškirsti 262 vnt. (66,16 ktm) medžių, priklausančių A. G., ir padaryta žala 6616 Lt, o D. L. išduoto leidimo kirsti mišką ribose iškirsti 259 vnt. (12,05 ktm) 8-12 cm skersmens medžių, priklausančių A. G., ir tuo padaryta žala 1205 Lt, o taip pat iškirto 180 vnt. (34,42 ktm) 16 cm ir storesnių medžių, padarydamas A. G. 3442 Lt žalą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. A. buvo inkriminuotas neteisėtas tik 442 medžių iškirtimas, t. y. tik tų medžių, kuriuos A. A. iškirto už D. L. išduoto leidimo kirsti mišką ribų, ir tų medžių, kurių nepaženklintų įspaudu A. A. neturėjo jokios teisės kirsti (A. G. sklypuose 262+180=442 vnt. – viso 100,58 ktm; VĮ „duomenys neskelbtini“ 93 vnt. – viso 30,89 ktm). Žala atsiradusi dėl kitų A. G. priklausančių medžių neteisėto iškirtimo (259 vnt. medžių), buvo inkriminuota G. B., o dėl VĮ „duomenys neskelbtini“ priklausančių 37 vnt. 8-12 cm skersmens medžių iškirtimo padarytos žalos nebuvo kaltinamas nei A. A., nei G. B.. Todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas kaltinamojo akto ribų, pagrįstai nesvarstė žalos atlyginimo klausimo dėl 37 vnt. medžių iškirtimo bei pagrobimo ir žalos atlyginimo nepriteisė niekam (t. 1, b. l. 165-170; t. 2, b. l. 18).

Skunde apeliantas nurodė, kad iš kaltinimo neįmanoma nustatyti, ar vagystę padarė būtent jis, ar padarė vienas, ar su kitais asmenimis, kokiu būdu ir priemonėmis tai padarė, kiek kokio savininko medžių pagrobė pagal jų rūšis, koks pagrobtos medienos kiekis pagal rūšis ir kokia kiekvienos medienos rūšies kiekio vertė. Dėl paminėtų argumentų pažymėtina, kad kaltinime turi būti nurodomos tik nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbios aplinkybės – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinime atpasakoti apelianto skunde išvardintų duomenų turinį nėra prasmės, nes tai neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o be to duomenys apie tai, kiek ir kokio savininko medžių buvo iškirsta ir pagrobta pagal rūšis, jų kiekiai ir vertės yra baudžiamosios bylos medžiagoje ir kaltinamasis gali betarpiškai susipažinti su šia medžiaga – iš biržės taksavimo lapų, iš kelmų apmatavimo aktų ir kt. dokumentų. Kolegija konstatuoja, kad kaltinime visos svarbios aplinkybės nurodytos, tame tarpe, kad A. A. padarė vagystę vienas, kad medieną pagrobė prieš tai ją iškirtęs, o kitos aplinkybės – kokiu būdu iškirto medieną (kirviu ar pjūklu, ar kt.), kaip išgabeno medieną (su traktoriumi ar arkliu, ar kt.) – A. A. kaltės klausimo sprendimo konkrečiu atveju visiškai neįtakoja, todėl aiškintis tokias aplinkybes yra beprasmiška.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimas A. A. visgi neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. iš iškirstų 100,58 ktm A. G. priklausančios medienos pasisavino ne visą, o tik dalį medienos. Kitą A. A. iškirstą medieną – 70 ktm, buvo leista išsivežti pačiai nukentėjusiajai (t. 1, b. l. 159). Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas R. Š., kuris apmatavo miške likusią medieną. Iš nukentėjusiosios parodymų apeliacinės instancijos teisme, liudytojos I. K. parodymų (t. 1, b. l. 195) ir civilinės bylos medžiagos (c. b. l. 55-61) matyti, kad A. G. pati pardavė 23,459 m³ medienos UAB (duomenys neskelbtini), 19,40 m³ - UAB (duomenys neskelbtini) ir dar dalį medienos parsivežė namo malkoms. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad A. A. nepagrįstai pirmosios instancijos teismas inkriminavo visų 100,58 ktm medienos pagrobimą, nes iš aptartų duomenų matyti, jog nuteistasis pagrobė tik 30,58 ktm A. G. priklausančios medienos, o 70 ktm pasikėsino pagrobti. Šios aplinkybės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijai įtakos neturi, nes dalis medienos, visgi, buvo pagrobta, tačiau nusikalstamos veikos baigtumo ar pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką fakto konstatavimas yra svarbi kaltinimo aplinkybė, todėl turi būti nurodyta.

Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), nurodant, kad laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2003 m. rugpjūčio mėn. vidurio, tiksliai nenustatytu laiku, Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 3 kv. sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiuose VĮ (duomenys neskelbtini), A. A. iškirto ir pagrobė 93 medžius, viso 30,89 ktm medienos, kurios vertė 3912,05 Lt, taip pat (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos, (duomenys neskelbtini) girininkijos 2 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose ir 3 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose, priklausančiuose A. G., iškirto 442 medžius, viso 100,58 ktm medienos, iš kurių 30,58 ktm medienos pagrobė, o 70 ktm medienos pasikėsino pagrobti, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes neteisėtą kirtimą pastebėjo nukentėjusioji A. G., tuo padarydamas A. G. 10058 Lt žalą.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad A. A. neteisėtais veiksmais padarytų žalų sumos buvo paskaičiuotos vadovaujantis Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojui, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžiais, patvirtintais LR Vyriausybės nutarimu Nr. 521, kurio 1.1. punkte nurodyta, kad neteisėtai nukertant ar sužalojant augančius 8 cm skersmens ir storesnius medžius, neleidžiant jiems augti, padaroma žala yra 100 Lt už 1 m³, o pasisavindamas nukirstą medieną kaltininkas papildomai padaro turtinę žalą, lygią nenukirsto miško vertei (t. 2, b. l. 2-12; 31-32). Tokiu būdu teisės aktais nustatyta, kad dėl neteisėtai nukirsto miško ir jo pasisavinimo padaromą žalą sudaro miško iškirtimo ir medienos pasisavinimo suma, kuri atlyginama žalą patyrusiam subjektui.

Iš aptartų duomenų ir VĮ (duomenys neskelbtini) rašto (t. 1, b. l. 66-67) matyti, kad A. G. padarytos žalos suma buvo paskaičiuota tik už neteisėtą jai priklausančio miško iškirtimą (100,58 ktm × 100 Lt=10058 Lt), o nukentėjusiajai padaryta turtinė žala (pasisavintos medienos nenukirsto miško verte) nustatyta ir priskaičiuota nebuvo, nes dalis neteisėtai iškirstos medienos (70 ktm) jai buvo grąžinta, kaip ir numatyta LR Miškų įstatymo (1994-11-22, Nr. I-671) 26 str. – neteisėtai įgyta mediena konfiskuojama savininko naudai. Tokiu būdu akivaizdu, kad A. G. padaryta žala būtų priskaičiuota didesnė, jei būtų galima nustatyti teisės aktų reglamentuota tvarka žalą, padarytą ne tik iškertant 100,58 ktm medienos, bet ir nustatant 30,58 ktm pagrobtos medienos nenukirsto miško verte.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad žala nukentėjusiajai A. G. turėjo būti priteista atlyginti lygiomis dalimis iš jo ir G. B.. Be abejonės, žala nukentėjusiajai buvo padaryta tiek G. B. neteisėtais veiksmais, tiek A. A. nusikalstamu elgesiu, tačiau nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę (CK 6.279 str. 2 d.). Konkrečiu atveju, G. B. ir A. A. kaltės mastas nevienodas – G. B. padarė turtinę žalą netinkamai atlikdamas savo tarnybines pareigas ir atlygino ją nukentėjusiajai, tuo tarpu apeliantas iš savanaudiškų paskatų tyčia iškirto svetimą mišką, dalį medienos pasisavino, o dalį pasikėsino pagrobti. Iš nukentėjusiosios civilinio ieškinio motyvų matyti, kad A. G. turtinės ir neturtinės žalos patyrė dėl neteisėtų A. A. veiksmų ir prašė ją priteisti iš jo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė visą jo veiksmais padarytą turtinę žalą ir iš dalies patenkino ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Konkrečiu atveju nėra priežastinio ryšio tarp G. B. veiksmų ir žalos, atsiradusios nukentėjusiajai A. G., tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad toks ryšys sieja žalą ir A. A. veiksmus, todėl G. B. ir A. A. negali atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 4 d.).

Savo skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė neturtinę žalą A. G., kadangi pastarosios ieškinyje nurodytos aplinkybės nėra numatytos Lietuvos Respublikos CK 6.250 str., ir be to teismas, priteisdamas neturtinę žalą, savo sprendimą grindė ieškinyje nepaminėtomis aplinkybėmis, kas parodo teismo šališkumą.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 113 str. civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajai, vertino neturtinės žalos klausimo išsprendimo neįtakojančias aplinkybes. A. G. pateiktame ieškinyje (t. 1, b. l. 190) nurodyta visa tai, į ką atsižvelgė apylinkės teismas (dėl iškirsto, suniokoto miško, dėl ilgo tyrimo proceso patyrė didelį nervinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus), ir kas atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. prasmę. Apie suniokotą, pernelyg išretintą mišką parodė ir apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas R. Š.. Todėl, kolegijos nuomone, A. G. priteistos neturtinės žalos dydis yra proporcingas atsiradusioms pasekmėms, nes plynai iškirstas miškas, įvertinus nusikaltimo dalyko specifiką, yra susijęs su ilgai trunkančiomis neigiamomis pasekmėmis A. G.. Dėl paminėtų aplinkybių kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, jog padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 str. 5 d.), įvertino nuteistąjį apibūdinančius duomenis (ankščiau teistas, teistumas išnykęs), atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis, o bausmės vykdymą atidėjo minimaliam Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. numatytam terminui. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Todėl švelninti nuteistajam A. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 p. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Baudžiamojo proceso įstatymas bei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (6.249 – 6.251, 6.263 str.) grindžiami visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principu, ypatingai tuomet, kai žala (nuostoliai) padaryta nusikalstama veika.

Iš byloje esančių dokumentų – pinigų priėmimo kvitų LAT Nr. (duomenys neskelbtini) (2008-06-03) ir LAT Nr. (duomenys neskelbtini) (2008-09-22) – galima spręsti, kad už teisinę pagalbą – nukentėjusiosios atstovavimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo skundą, nukentėjusioji A. G. advokatui sumokėjo: 2008-06-03 – 400 Lt, 2008-09-22 – 300 Lt, viso 700 Lt. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas G. Lukminas realiai dalyvavo teismo posėdžiuose: 2008-06-12 (nuo 10.10 val. iki 10.25 val.), 2008-08-13 (nuo 10.00 val. iki 12.50 val.) ir 2008-09-22 (nuo 10.00 val. iki 12.00 val.). Tokiu būdu, kolegijos nuomone, A. G. prašomos priteisti proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos ir dėl ankščiau aptartų aplinkybių nėra aiškiai per didelės, todėl priteistinos iš nuteistojo A. A..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendį:

nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluotą kaltinimą pakeisti, nurodant, kad A. A. „duomenys neskelbtini“ 2 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose ir 3 kv. (duomenys neskelbtini) miško sklypuose, priklausančiuose A. G., iškirto 442 medžius, viso 100,58 ktm medienos, iš kurių 30,58 ktm medienos pagrobė, o 70 ktm medienos pasikėsino pagrobti, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes neteisėtą kirtimą pastebėjo nukentėjusioji A. G., tuo padarydamas A. G. 10058 Lt žalą.

Iš A. A. nukentėjusiajai A. G. priteisti 700 Lt (septynis šimtus litų) turėtų apeliacinio proceso išlaidų advokato darbo apmokėjimui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.