Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (pirmininkaujanti) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-775/2012 pagal ieškovės O. B. patikslintą ieškinį atsakovei J. V. dėl nuosavybės teisės į turto dalį pripažinimo ir atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai 1977 m. rugsėjo 12 d. bei 1989 m. lapkričio 15 d. pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus tarp K. R. ir I. V., pripažino fiktyviais. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Teismas minėtus sandorius pripažino fiktyviais remdamasis tik atsakovės samprotavimais. Sandorių šalis I. V. paaiškino, kad nurodyti sandoriai nebuvo fiktyvūs, pinigai už sandorius buvo sumokėti, o K. R. su ieškove liko gyvento parduotame būste kaip nuomininkai mokėdami nuomos mokestį, Šių parodymų teismas neanalizavo ir dėl jų sprendime nepasisakė. Teismas, atmesdamas ir nepasisakydamas dėl ieškovei palankių įrodymų bei pripažindamas pirkimo-pardavimo sandorius fiktyviais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovė neturėjo pajamų bei nesivertė gėlių svogūnėlių auginimu. Apie tai, kad ieškovė vertėsi tam tikra veikla paliudijo vis ieškovės kviesti liudytojai. Pažymi, jog liudytojai kalbėjo apie aplinkybes, vykusiais prie daugiau nei 30 m, be to ieškovės vykdoma veikla tuo laikotarpiu nebuvo absoliučiai legali, todėl liudytojų parodymai negali būti tapatūs ir identiški. Teismas, atmesdamas visus ieškovės naudai duotus liudytojų parodymus pasirėmė M. V. neva prieštaringais parodymais. Tačiau buvo nagrinėjama ieškovės darbinė veikla laikotarpyje nuo 1977 iki 1994, o liudytoja M. V. gimusi 1981 m., todėl akivaizdu, jog ši liudytoja dar nebuvo gimusi ar buvo mažametė, kuomet ieškovė vertėsi gėlių auginimu.

Teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog K. R. turėjo daug pinigų, spekuliavo ir tik jis galėjo įsigyti nekilnojamąjį turtą. Teismas pasirėmė faktu, kad 1981 m. Leningrade iš jo buvo pavogta didelė pinigų suma. Tačiau tai tik patvirtina aplinkybes, jog tuo metu K. R. neteko didelės pinigų sumos ir tuo laikotarpiu tik ieškovės pagalba buvo kaupiami pinigai turtui įsigyti bei grąžinamos skolos.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė buvo nutraukusi santykius su K. R. ir išsikrausčiusi gyventi atskirai. Liudytojai I. V., M. V., R. C., H. S. paliudijo, kad iki pat mirties ieškovė palaikė artimus ryšius su K. R.. Apie tai, kad ieškovė buvo nutraukusi santykius, teismas sprendė iš liudytojo G. D. paaiškinimų. Tačiau K. R. ir ieškovės santykiai su kaimynu G. D. nebuvo draugiški, šalys bylinėjosi teisme. Be to, liudytojas neatpažino liudytos M. V., kuri nuolat lankėsi adresu (duomenys neskelbtini), o ir pats G. D. pripažino, kad dažnai gyvena kitame būste.

Kauno m. apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė su atsakovės tėvu K. R. gyveno faktinėje santuokoje nuo 1977 m., adresu (duomenys neskelbtini). K. R. dar gyvendamas vienas, 1967 03 13 pirkimo pardavimo sandoriu įsigijo 1/3 dalį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), nes buvo labai verslus žmogus ir visą laiką gyveno pasiturinčiai. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino abiejų šalių apklaustieji liudytojai ir pati ieškovė. Be to byloje pati ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad K. R. biznio reikalais apie 1981-1982 metus vyko į Leningradą, kur buvo apvogtas, iš jo buvo pavogta apie 73 000 rub, kas papildomai patvirtina faktą apie tai, kad būtent atsakovės tėvas, o ne ieškovė, visada turėjo piniginių lėšų, buvo turtingas žmogus. Kadangi atsakovės tėvas visą laiką užsiėmė nelegalia prekyba, antikvarinių daiktų supirkimu, jų perpardavimu, prekyba automobiliais, teismas įvertinęs rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojų paaiškinimus, padarė logišką išvadą, kad verčiantis nelegalia veikla, K. R. vengė savo vardu turėti nekilnojamojo turto, todėl savo vardu turėtą 1/3 dalį gyvenamojo namo, fiktyviu 1977 09 12 pirkimo pardavimo sandoriu perleido artimo draugo dukrai I. K. (dabar V.). Teismas pagrįstai abu turto pirkimo perdavimo sandorius įvertino kaip fiktyvius, nes 1977 09 12 sudarant pirkimo pardavimo sandorį su I. K., I. K. buvo jauno amžiaus, todėl negalėjo turėti piniginių lėšų gyvenamojo namo dalies pirkimui, turtas jai nebuvo reikalingas ir ji niekada šiame turte negyveno, realus turto perdavimas naujajai savininkei niekada neįvyko, savininke I. K. buvo nurodyta tik dokumentuose, šiame turte nepertraukiamai iki pat savo mirties visą laiką gyveno pats K. R.. Šį turtą K. R. sau susigrąžino atgal 1989 11 15 pirkimo pardavimo sandoriu, t.y. praėjus rizikai, susigrąžino savo nuosavybėn turtą, formaliai šį perleidimą įformindamas pirkimo pardavimo sandoriu, nes kitokio įstatymiškai leistino būdo tam nebuvo.

Pažymi, kad ieškovė, nors ir teigia, kad butą su K. R. jie pirko bendrai, tačiau detaliai negalėjo nurodyti jokių pirkimo pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių, kainos, bendrai paaiškindama, „kad atsiperkant butą, pinigai buvo bendri, gyvenom kartu, pirko R.“ ( T.2, b.l. 119). Tokie paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad visus turtinius ir piniginius reikalus tvarkė būtent atsakovės tėvas K. R., ieškovei net nebuvo žinomos detalios su turtu susijusios aplinkybės. Kad visus turtinius reikalus sprendė ir tvarkė būtent pats K. R., bylos nagrinėjimo metu patvirtino visi apklaustieji liudytojai, šias aplinkybes neakivaizdžiai pavirtino ir pati ieškovė, nieko negalėdama konkrečiai paaiškinti apie nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius, pinigų sumas, jų mokėjimo aplinkybes.

Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , 1/9 dalį bei žemės sklypą, esantį tuo pačiu adresu, K. R. įsigijo šalims gyvenant kartu 1990 01 09 bei 1994 08 31 už savo pinigus, kaip savo vieno asmeninį turtą, nes ieškovė neturėjo piniginių lėšų ir neprisidėjo prie šio turto įsigijimo, už žemės sklypą K. R. sumokėjo savo vieno turėtomis valstybės vienkartinėmis išmokomis (čekiais), vienas sudarė žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, todėl teismas pagrįstai nepripažino šio turto bendrąja daline nuosavybe.

Kadangi ginčo turtas buvo įgytas ne statybos, o sandorių būdu, įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra piniginių lėšų turėjimas ir bendras kartu gyvenančių asmenų susitarimas šias lėšas panaudoti bendram turtui įsigyti. Nei tokio susitarimo buvimo, bei bendrų lėšų turėjimo ir susitarimo jas panaudoti bendro turto įsigijimui, ieškovė byloje neįrodė, todėl teismas pagrįstai jos ieškinį atmetė.

Nors ieškovė nurodė, kad ji, atvykdama gyventi pas K. R., turėjo santaupų apie 15 000 rub., iš kurių kartu su K. R., kai pastarasis buvo apvogtas Leningrade, gyveno, po to dideles lėšas uždirbo augindama gėlių svogūnėlius ir juos pardavinėdama, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais rašytiniais bei kitokiais leistinais įrodymais. Byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie jos turėtas pajamas 1977-1990 m. laikotarpiu, kai buvo įgytas nekilnojamasis turtas, į kurio dalį ieškovė pretenduoja.

Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama su K. R., nedirbo, todėl jokių darbinių pajamų neturėjo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad gėlių auginimo faktą tam tikro ploto patalpoje dideliais kiekiais patvirtino visi jos apklaustieji liudytojai, tačiau teismo posėdžio protokolo duomenys šiuos teiginius paneigia. Bylos nagrinėjimo metu apklausti pačios ieškovės liudytojai - liudytojas Č. U., (kuris yra ieškovės buvęs žentas), liudytoja R. C., (kuri yra ieškovės artima draugė apie 45 metus), patvirtino, kad ieškovė prižiūrėjo namą, sodą, gėlynus, rūpinos namais, bet kad ji būtų auginusi (duomenys neskelbtini) buvusiame žemės sklype ar patalpoje gėlių svogūnėlius pardavimui (T. 2, b.l. 124, 125, 126, 127) nei vienas negalėjo patvirtinti, liudytojas H. S. (T.2, b.l. 129, 130) parodė, kad jis yra šeimos draugas, bet jam nežinoma, kad O. t.y. ieškovė būtų auginusi ir pardavinėjusi tulpes, analogiškus paaiškinimus davė ir liudytoja O. C., liudytoja M. V. iš viso paaiškino, kad tulpes, chrizantemas ieškovė augino ne savo sklype, o jos senelių namuose (duomenys neskelbtini) (T. 2, b.l. 133). Savo apeliaciniame skunde pati atsakovė teigia, kad gėlių svogūnėlius ji augino patalpoje. Tokie prieštaringi ieškovės ir jos liudytojų paaiškinimai apie gėlių svogūnėlių auginimo vietą tik patvirtina teismo išvadas, kad ieškovė gėlių pardavimui neaugino. Apeliantės teiginiai, kad ieškovės darbinė veikla buvo nagrinėjama laikotarpyje nuo 1977 iki 1994 metų, liudytojai kalbėjo apie įvykius, įvykusius daugiau nei prieš 30 metų, ieškovės veikla nebuvo legali, todėl liudytojų prieštaringi paaiškinimai dėl ieškovės gėlių auginimo ir pajamų gavimo, turėjo būti vertinami ieškovės naudai nepagrįsti, kadangi liudytojai ne prieštaringai nurodė aplinkybes apie gėlių svogūnėlių auginimą ir pardavimą, bet apskritai nepatvirtino šias aplinkybes buvus, nurodė, kad tokio fakto nematė.

Teismas, darydamas išvadą apie ieškovės ir K. R. santykių nutrūkimą iki K. R. mirties, rėmėsi ne vien liudytojo G. D. parodymais, bet tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų D. K. ir G. D. parodymais. Teismas, vertindamas liudytojo G. D. parodymus, įvertino ir jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00172-11, kada dar nebuvo pateiktas ieškovės ieškinys ir ginčas dėl turto nebuvo sprendžiamas. Pažymi, kad minėtas liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek šioje civilinėje byloje davė analogiškus parodymus, kuriais patvirtino aplinkybes, kad ieškovė nuo 2005 metų kartu su K. R. negyveno, ji gyveno kitur, kadangi K. R. tapo bjauraus būdo, todėl ji nuo jo pabėgo, tai jam patvirtino pati ieškovė, 2005 metais. Liudytoja D. K., patvirtino analogiškas aplinkybes apie ieškovės bendro su K. R. gyvenimo pabaigą. Ieškovės gyvenamoji vieta nuo 2008 08 25 buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), mirusį K. R. rado ne ieškovė, o svetimi žmonės - geriausio draugo anūkė M. V., kuriai buvo išduotas mirties liudijimas, išmokėta laidojimo pašalpa. Šiuo atveju teismas svarbia laikė ir aplinkybę, kad ieškovė nuo mirusiojo buto neturėjo raktų, todėl K. R. mirus, į butą buvo įeita su policija, išlaužiant duris. Natūralu, kad ieškovei gyvenant su K. R., ji būtų pati turėjusi raktus nuo buto ir į jį patekusi, būtent jai būtų išduotas mirties liudijimas ir išmokama laidojimo pašalpa.

Pažymi, kad ieškovei maždaug 2005 metais išsikrausčius iš namų ir iki K. R. mirties nereiškiant reikalavimų dėl turto pripažinimo bendrąja daline sugyventinių nuosavybe, ieškovė savo elgesiu taip pat pripažino, kad visas nekilnojamasis turtas, įregistruotas K. R. vardu, buvo būtent vieno K. R. nuosavybė, į kurią ji ir negalėjo pretenduoti. Tik po K. R. mirties, kai dėl paveldėjimo kreipėsi dukra ir neliko K. R., kuris būtų galėjęs paprieštarauti tokiam reikalavimui, buvo pateiktas ieškovės ieškinys, melagingai pateikiant turto įsigijimo ir paskutinių metų sugyventinio gyvenimo laikotarpio aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantė apeliaciniu skundu kelia klausimus susijusius su neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, netinkamu įrodymų tyrimu ir jų vertinimu, o taip pat teisės normų taikymu, reglamentuojančiu jungtinę veiklą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad ji nuo 1977 metų gyveno faktinėje santuokoje su mirusiuoju K. R., vedė bendrą ūkį, gyvendami bendrai įgijo dalį gyvenamojo namo, garažo ir žemės sklypą ir mano, kad tokie jų santykiai turi būti kvalifikuojami pagal 1964 metų CK normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių ginčą visiškai teisingai aiškinosi ar ieškovė ir mirusysis K. R. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį ir kvalifikuodamas ginčo santykius pagrįstai taikė 1964 metų CK 472 straipsnio normas (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis).

Jungtinė veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją apriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. C K 474 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir mirusysis K. R. rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudarę. Teismas pažymėjo, kad esant nesudarytai jungtinės veikos rašytinei sutarčiai, ieškovė jungtinės veiklos sudarymo faktą galėjo įrodinėti ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė neginčijamas aplinkybes, kad mirusysis K. R. 1977-09-12 savo namų valdos dalį, esančios (duomenys neskelbtini), pardavė savo geriausio draugo dukrai I. K., ir tą pačią valdos dalį 1989-11-15 iš šios pirkėjos vėl nupirko. Vėliau, 1990-01-09 K. R. iš V. K. papildomai nusipirko dar 1/9 dalį valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bei dar vėliau 1994-08-31 iš valstybės jis įsigijo 720 kv. m. ploto žemės sklypą. Gi ieškovė tvirtino, kad minėtą turtą kartu su K. R. įsigijo iš bendrųjų lėšų, nes ji persikeldama gyventi pas K. R. atsivežė baldus, turėjo pinigines santaupas, tvarkė namų ūkį. Apylinkės teismas priimdamas sprendimą padarė išvadą, kad ieškovė savo teiginiams pagrįsti nepateikė pakankamai įrodymų ir nelaikė, kad ieškovė ir K. R. jungtinės veiklos pagrindu buvo sukūrę bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija tokiai apylinkės teismo argumentacijai pritaria. Pažymėtina, kad ieškovė kelia reikalavimą jai pripažinti nekilnojamojo turto dalis, jungtinės veiklos pagrindu. Taigi, tokiu atveju, kiekvienas iš šių objektų dalių gali būti pripažintas kaip įgytas jungtinės veiklos pagrindu, jeigu atitinka jau pirmiau minėtas bendro turto sukūrimo sąlygas, t.y. prie jo įsigijimo jungtinės veiklos sutarties dalyviai prisidėjo įnašais pinigais, kitu turtu arba darbu (1964 m. C K 474 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovė gyvendama (duomenys neskelbtini) niekur nedirbo, pajamų neturėjo, o vėliau gavo tik senatvės pensiją. Teismas įvertinęs ieškovės liudytojų parodymus nustatė, kad ieškovė buvo gera šeimininkė, tvarkėsi namuose, rūpinosi sodu, tačiau teismas nenustatė, kad ieškovė vertėsi gėlių prekyba ar kokiu nors verslu. Byloje nėra duomenų, kad K. R. perkant ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovė nors iš dalies būtų prisidėjusi piniginėmis lėšomis. Teismas įvertinęs bylos aplinkybių visumą dar nustatė, kad ieškovė su K. R. iki pat jo mirties ir negyveno, ji nutraukė santykius, iš patalpų išsikėlė ir pradėjo gyventi atskirai. Nutraukdama santykius su K. R. ji nekėlė jokių turtinių klausimų. Toks ieškovės elgesys rodo, kad ieškovė pripažino, jog ginčijamas nekilnojamasis turtas yra vieno K. R. asmeninė nuosavybė. Taigi, teisėjų kolegija remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad ieškovės prašomas priteisti nuosavybės teise nekilnojamasis turtas negali būti pripažįstamas ieškovės ir K. R. jungtinės veiklos rezultato objektu.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir atmeta apeliantės apeliacinio skundo argumentus, kad vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, apeliantės minimi pirkimo-pardavimo sandoriai priimant teismo sprendimą turi didesnę įrodomąją galią. Kaip matyti iš nurodytų pirkimo-pardavimo sutarčių, kad pirkimo-pardavimo sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sudarė K. R. ir I. V.. Ieškovė šių sandorių šalimi nebuvo, todėl apeliantės minimi sandoriai jokios įrodomosios reikšmės sprendžiamam ginčo neturi.

Apeliantė nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada buvo padaryta ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų, vertino tiek rašytinius, tiek ir liudytojų parodymus, įrodymų visumą CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad įvertinus įrodymus, buvo priimtas apeliantei nepalankus sprendimas, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai.

Teisėjų kolegija byloje nustatytomis aplinkybėmis ir aptartais argumentais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą tinkamai pritaikė jungtinę veiklą bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis). Naikinti jį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Atsakovė J. V. prašo priteisti jai 1900 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į advokato darbo ir laiko sąnaudas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) nuostatas, atsakovei prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1000 Lt ir jos priteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės O. B. (a.k(duomenys neskelbtini) priteisti atsakovei J. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.