- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- I-784-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04678-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. A., R. B., J. D., A. L., D. M., O. R., D. K. S., V. Š., G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno apylinkės teismui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A., R. B., J. D., A. L., D. M., D. M., O. R., D. K. S., V. Š. ir G. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Kauno apylinkės teismui, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. A., R. B., J. D., A. L., D. M., D. M., O. R., D. K. S., V. Š. ir G. V. (toliau kartu – pareiškėjai) su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 144–152), kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš Lietuvos valstybės neišmokėtas teisėjų atlyginimo dalis: R. A. 42 863,57 Lt, R. B. 47 875,68 Lt, J. D. 34 796,84 Lt, A. L. 43 339,75 Lt, D. M. 55 195,68 Lt, D. M. 17 478,11 Lt, O. R. 58 863,80 Lt, D. K. S. 21 570,67 Lt, V. Š. 37 342,37 Lt ir G. V. 45 596,17 Lt, susidariusias nuo 2009 m. gegužės 1 d. bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjai nurodė, kad darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus, jiems buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – TAĮ). Pagal minėto įstatymo 3 str. teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas pareiginės algos bazinis dydis. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. nustatytas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo 457 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki šiol – 450 Lt. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų (kuriuose daugiau kaip 14 teisėjų) teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,20, tačiau pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,50, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,56.
Pareiškėjų nuomone, toks darbo užmokesčio mažinimas kelis kartus pažeidžia proporcingumo, laikinumo principus. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad TAĮ priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), nurodyti koeficientai negali būti taikomi, todėl pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų teisėjų algos koeficientas –17,7. Taip pat, pareiškėjų teigimu, negaudami žymios dalies darbo užmokesčio, jie patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, o valstybė neteisėtai naudojasi jiems priklausančia atlyginimo dalimi, todėl prašo priteisti ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 str. 1 d. nustatytas 5 proc. metines (procesines) palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Atsiliepimas
Kauno apylinkės teismas atsiliepime (I t., b. l. 160–164) į pareiškėjų skundą prašė teismo pareiškėjų skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismas nurodė, kad skunde nurodyti pareiškėjų praradimai galėtų būti kompensuojami tik pagal priimtą įstatymą, reglamentuojantį tokio kompensavimo mechanizmą. Pažymėjo, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo apskaičiuojamas, vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojančiais teisės aktais. Atitinkamai prašymas dėl palūkanų turėtų būti atmestas nesant dėl ne viso darbo užmokesčio valstybės tarnautojui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės.
Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime (I t., b. l. 156–158) į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Ministerija prašė teismo, priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, jo įvykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atkreipė dėmesį, kad prievolės, dėl kurio kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, įvykdymas reguliuojamas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Pareiškėjai, atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai (I t., 199; II t., b. l. 1, 2).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl teisėjų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiais dirbo Kauno apylinkės teismo teisėjais (I t., b. l. 15, 21–23, 24, 27–28, 31–32, 36–37, 40–43, 46–47, 51–54, 59–62).
Pareiškėjų darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.
Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl atitinkamai pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei iki tol.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjams nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti jiems neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.
LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjų reikalavimas dėl 5 proc. palūkanų priteisimo atmetamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų R. A., R. B., J. D., A. L., D. M., D. M., O. R., Drąsučio-K. S., V. Š. ir G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.