Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-496-337/2009

Teisėjas Kęstutis Venckus Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. rugsėjo 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-05-27 nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš S. J. priteista: 1594,80 Lt Valstybinei ligonių kasai už A. P. gydymą, 1000 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti A. P. naudai, 46,60 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. liepos 20 d., apie 12.30 val., V. K. namo, esančio Panevėžio raj., (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smogdamas vieną kartą grėblio metaline dalimi A. P. per galvą, tuo padarydamas muštines kairės pakaušio pusės ir dešinės viršugalvio pusės žaizdas, įspaustinį kaukolės skliauto kaulų lūžį, lydimus vidurinio sunkumo trauminės galvos smegenų ligos ir židininio galvos smegenų sumušimo, ko pasekoje dėl padaryto įspaustinio kaukolės skliauto kaulų lūžio tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. P. sveikatą.

Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jis tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. P. sveikatą. Apeliantas teigia, kad jis gindamasis vieną kartą smogė grėbliu nukentėjusiajam A. P. per galvą. Nurodo, kad atvažiavęs nukentėjusysis A. P. ir liudytojas D. M. užpuolė jį ir sumušė. Tai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino liudytojų J. J. ir L. T. parodymai, taip pat tie patys A. P. ir D. M., parodę, kad įvykio dieną jie atvažiavo jo sumušti. J. J. teigė, kad V. K. su A. P. brovėsi į jų kambarį, liudytoja L. T. nurodė, kad V. K. atsivežė A. P. matyt dėl to, kad pastarasis sumuštų S. J.. Liudytoja L. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė mačiusi, kaip V. K. norėdamas įeiti į kambarį stumdė dukrą J. J., iš kambario išėjus S. J., A. P. smogė jam į krūtinę. Tada jis gindamasis sudavė pastarajam atgal, todėl ir A. P. pareiškė ikiteisminio tyrimo metu kad dėl tų smūgių S. J. neturintis pretenzijų. Apeliantas skunde nurodo, kad jam būnant kieme, atvykus V. K., D. M. ir A. P., pastarasis pasakė apie ketinimus sumušti jį. Todėl jis, bijodamas būti sumuštas ėmė bėgti, tačiau A. P. ir D. M. jį pasivijo, pargriovė ir ėmė mušti, spardyti, dėl ko jam buvo padaryti sužalojimai krūtinės srityje, mėlynės ant rankų. Kad abu jį mušė, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino V. K., J. J. ir A. P.. Liudytoja J. J. parodė, kad jai surėkus A. P. ir D. M. jį paleido ir S. J. po 1-2 minučių išsigandęs, gindamasis stvėrė grėblį ir sudavė juo A. P. per galvą. V. K. parodė, kad jis (apeliantas), bijodamas pakartotinio užpuolikų mušimo ir siekdamas apsiginti, sėdėjo su dalgiu ir pagaliu rankose. Apeliantas mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, kad jis veikė būtinosios ginties ribose bei A. P. sudavė grėbliu gindamasis, dėl didelio išgąsčio, jog jo užpuolikai A. P. ir D. M. neužmuštų. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad vyko muštynės, nes jų nebuvo. Apeliantas teigia, kad jis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, gyvybę iš dviejų užpuolikų A. P. ir D. M. pusės, kėsinimasis objektyviai egzistavo, buvo akivaizdus ir realus. Jis besikėsinančiajam A. P. padarė žalą, atremdamas pavojingą kėsinimąsi. Skunde pažymi, kad po to jis susirgo žvyneline liga. Taip pat skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jis (apeliantas) buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes jis nesijautė neblaivus. Nurodo, kad rytą buvo išgėręs pusę butelio alaus, o iš vakaro dar buvo vartojęs alkoholio. Kad jis atrodė blaivus patvirtino liudytojai D. M. bei L. T.. Be to, S. J. skunde pabrėžia, kad gyvena su žmona J. J., kartu augina vaiką, dirba pagal patentą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo S. J. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 135 str. 1 d., paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu S. J. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiksmus vertino kaip nusikalstamus, o ne kaip veikimą būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas apeliantui buvo pritaikytas tinkamai, t. y. nuteistojo A. R. teistosios jągas einantįveika atitinka BK 135 str. 1 d. įtvirtintos sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto veiksmų nevertino kaip būtinosios ginties, todėl apelianto prašymas pripažinti, kad jis nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą veikdamas būtinosios ginties ribose, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų, paties S. J. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį metu būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Teismų praktika bei baudžiamosios teisės teorija nurodo, kad būtinoji gintis apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Taigi, veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta. Kėsinimasis ir gynyba yra du esminiai būtinosios ginties teisėtumo sąlygos momentai. Kėsinimąsi apibūdina jo pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Besiginančiojo veiksmai, padarant žalos kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas jo kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis. Didelis sumišimas ar išgąstis yra emocinė besiginančiojo būsena, pavojingoje situacijoje, susijusioje su nusikalstama besikėsinančiojo veika. Būtinosios ginties nuostatos negali būti taikomos esant abipusėms muštynėms, kurioms skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to tokiose muštynėse nėra besiginančiųjų. Abipusių muštynių metu teisės į būtinąją gintį nebūna, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad S. J. smogdamas grėblio metaline dalimi A. P. į galvą sunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Sužalojęs nukentėjusįjį A. P. neneigia ir pats apeliantas, tai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo, liudytojų V. K., D. M., J. J., L. T. parodymai, specialisto išvada, akistatų protokolų duomenys. Nustatyta ir tai, kad iki smūgio sudavimo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei su juo kartu buvusių liudytojų V. K., D. M. vyko konfliktas, vėliau išaugęs į muštynes. Pastarojo konflikto priežastis buvo asmeniniai nesutarimai, kurie, visų pirma, pasireiškė nuteistojo ir V. K. nesutarimu, ką patvirtina tiek liudytojas V. K., tiek apeliantas, taip pat liudytoja J. J.. Nesutarimui spręsti V. K. pasikvietė A. P., kuris gavęs nuo nuteistojo S. J. smūgius į galvos sritį, taip įsitraukė į konfliktinę situaciją ir dėl jam suduotų smūgių turėdamas akstiną paauklėti S. J., į pagalbą pasikvietė D. M.. Nuteistojo ir V. K., taip pat nuteistojo ir A. P. nesutarimų išdavoje tarp apelianto S. J. iš vienos pusės ir V. K., A. P., D. M. iš kitos pusės prasidėjo konfliktas, pasireiškęs pradžioje apsižodžiavimu, o paskui ir fiziniais veiksmais. Nukentėjusysis parodė, kad V. K. prašymu kartu su juo nuvažiavus pas S. J., jiems stovint namo antrame aukšte, S. J. išbėgo ir sudavė kelis kartus jam į veido sritį; tada jie išvažiavo ir po 15 minučių grįžo su D. M.; kieme jis, D. M., V. K. ir S. J. grubiai kalbėjo, jis ranka sudavė S. J. į veidą, po ko pastarąjį paleidęs nusisuko ir galimai po 2-3 minučių, kuomet konfliktas jau buvo pasibaigęs, gavo smūgį su grėbliu į pakaušį. Liudytojas V. K. parodė, kad jam su A. P. nuvažiavus pakalbėti su S. J. ir užlipus į namo antrą aukštą, S. J. iššoko ir sudavė A. P., tada A. P. pasikvietė D. M. ir po 10-15 minučių kieme jie abu, V. K. bei S. J. kalbėjosi, vyko žodinis konfliktas, jie aiškinosi, pagąsdino ir S. J. pradėjo bėgti, pavijus S. J., pastarasis stiklu trenkė D. M. per galvą, po ko A. P. ir D. M. pagavo S. J., kurį pargriovę ir jam įspyrę paleido; tada S. J. nepraėjus gal minutei pagriebęs du grėblius vienu iš jų sudavė tuo metu tupėjusiam nusisukusiam A. P.. Liudytojas D. M. parodė, kad A. P. kvietimu nuvažiavus pas V. K., kieme prasidėjo žodinis konfliktas su S. J., po ko pastarasis trenkė jam stiklu per galvą, tada jis pavijęs S. J. pargriovė ir užlaužė rankas, pribėgo A. P. ir porą kartų S. J. sudavė į šoną; paleidus S. J., kuomet šiam pavojaus iš jų pusės nebuvo, S. J. paėmė metalinį grėblį ir juo trenkė A. P. per galvą. Liudytoja J. J. parodė mačiusi, kaip D. M. ir D. P. muša gulintį vyrą – vienas laikė kitas mušė, jai sušukus pastarieji paleido vyrą, tada jis nuėjo ir paėmė už 2-3 metrų buvusį grėblį bei juo trenkė A. P.. Liudytoja L. T. parodė mačiusi, kaip nukentėjusysis tupėjo ir S. J. jam iš nugaros sudavė grėbliu į viršugalvį.

Pirmosios instancijos teismas pripažino ir kolegija su tuo neabejotinai sutinka, kad tarp S. J., A. P. ir D. M. vykęs konfliktas peraugo į muštines, nes iš abiejų konflikto pusių buvo naudojami puolamieji smurtiniai veiksmai, pasireiškę iš vienos pusės – S. J. smūgių sudavimu A. P. dar būnant namo antrame aukšte, po to kieme stiklo sudavimu D. M. per galvą, ir iš kitos pusės – D. M. veiksmais pagaunant, pergriaunant ir laikant S. J. bei A. P. smūgių sudavimu S. J.. Byloje esančiais įrodymais konstatuota, kad pasibaigus į nuteistąjį nukentėjusiojo A. P. ir liudytojo D. M. nukreiptiems veiksmams, nuteistasis S. J. tyčia smogė vieną kartą grėblio metaline dalimi A. P. per galvą. Kad A. P. ir D. M. į nuteistąjį nukreiptieji veiksmai ir pavojus jo sveikatai buvo pasibaigę – jie buvo paleidę S. J., nuo jo pasitraukę ir dėmesį atitraukę – patvirtina byloje esantys ir aukščiau nurodytieji duomenys. Pažymėtina, kad A. P. ir D. M. fiziniai veiksmai buvo atliekami plikomis rankomis ir neintensyviai, kas paliudija tai, kad nuteistajam S. J. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Tuo tarpu nuteistojo smurtiniai veiksmai buvo atliekami panaudojant tam tikrus įrankius – stiklą, grėblį. Apeliantas, būdamas pakaltinamas asmuo, užsimodamas grėbliu prieš kitą asmenį ir smūgiuodamas su jo metaline dalimi į gyvybiškai reikšmingą organą – galvą, negali nesuvokti tokios veikos pavojingo pobūdžio ir nenumatyti, kad tokie veiksmai nesukels pavojingų padarinių. Todėl darytina išvada, jog S. J., smogdamas grėblio metaline dalimi A. P. per galvą, suprato tokių veiksmų pavojingumą ir nors padarytų sveikatos sutrikdymų nekonkretizavo ir jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Byloje taip pat įrodyta, kad nuteistasis S. J. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tą įrodo byloje esantys alkoholio matavimo prietaiso duomenys. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apelianto teiginys deklaratyviai ginčijant pastarąją teismo konstatuotą aplinkybę. Skunde nurodomos aplinkybės, kad apeliantas gyvena su žmona ir kartu augina vaiką, be to, dirba pagal patentą, nuteistojo kaltės klausimo išsprendimui įtakos neturi, o skiriant bausmę jos buvo žinomos ir tinkamai įvertintos.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo S. J. veiką, apylinkės teismas neperžengdamas civilinių ieškinių ribų, nepažeisdamas procesinių ir materialinių teisės normų, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, išsprendė ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas S. J. prašymas atmesti civilinius ieškinius.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-05-27 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.