- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-05-26
- Bylos Nr.
- ATP-579-312/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties, kuria netenkintas jos skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste - VPK) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas nepakeistu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) D. Č. buvo pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., dėl to, kad ji, 2013 m. birželio 13 d., 18.35 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodama automobilį „Mazda 6“, sukdama į kairę, nepraleido lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi važiavusio dviratininko ir dėl to dviratininkas atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės.
Nesutikdama su minėtu nutarimu, D. Č. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad apeliantės pateiktos nuotraukos galimai darytos ne eismo įvykio vietoje. Taip pat teismo nutartyje nurodė, kad vadovaujamasi Lietuvos Respublikos KET 114 p. reikalavimais, jog transporto priemonė sukdama į kairę ne sankryžoje, privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančiai transporto priemonei. Be to, kelių eismo taisyklių D. Č. privalėjo laikytis net ir tada, kai jos manymu, kiti eismo dalyviai jas pažeidinėjo. Pagrįstai manytina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, šiuo atveju, neatsižvelgė į eismo sąlygas ir neįvertino aplinkybės, kad susidarius transporto grūsčiai, ne motorinių transporto priemonių vairuotojai, neturėdami galimybės važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pasirinks kitą važiavimo kryptį, o eismo įvykis įvyko būtent dėl jos KET pažeidimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį ir medžiagą gražinti nagrinėti iš naujo tinkamo procesinio sprendimo priėmimui.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 18.30 val. važiavo automobiliu „Mazda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatve, link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Prie prekybos centro suko į kairėje pusėje esančią požeminę stovėjimo aikštelę. Priešingoje eismo kryptyje, pirmoje ir antroje važiuojamosios kelio dalies juostose stovintys automobiliai ją praleido. Tuo metu minėtoje gatvėje dėl mieste esančio piko susiformavo automobilių spūstys. Jai atliekant posūkio manevrą ir stabtelėjus priešais šaligatvį įsitikinti, ar minėtu šaligatviu neina pėstieji ar nevažiuoja dviratininkai, tarp minėto kelio pirmoje ir antroje eismo juostose stovinčių dviejų automobilių, pažeisdamas KET 122 p. ir 128 p. reikalavimus, dideliu greičiu išlėkė dviratininkas, kuris nepasirinkęs saugaus greičio, nesugebėjo sustabdyti savo vairuojamo dviračio ir atsitrenkė į jos stovinčio automobilio galines keleivio pusės dureles. Atvykus policijos pareigūnams, jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127str. 2 d. dėl KET 161 p. reikalavimo pažeidimo, o dviračio vairuotojui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹str 7 p.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktos, tačiau atsisakytos prijungti nuotraukos atitinka policijos pareigūnų sudarytą įvykio vietos schemą ir patvirtina joje užfiksuotų transporto priemonių išsidėstymą. Taip pat minėtose nuotraukose užfiksuotas ir dviratininkas T. Š., kurį apeliantė teigia mačiusi pirmą ir vieninteli kartą būtent minėto įvykio vietoje. Be to, tiek įvykio adresas, tiek laikas, tiek automobilių skaičius, jų padėtis ir judėjimas užfiksuoti nuotraukose patvirtina, jog nuotraukos darytos nurodytu laiku, nurodytomis aplinkybėmis, piko metu. Tai, kad ją praleido abi transporto priemonės, stovėjusios abejose eismo juostose, tik patvirtina, jog dviračio vairuotojas važiavo tarp dviejų eismo juostų, kuriomis važiavo kiti automobiliai. Dviratis pravažiavo ne lenkdamas transporto priemones, o važiavo viduryje tarp abiejų juostų ir transporto priemonių, ką draudžia Lietuvos Respublikos KET. Tai paaiškina, ir tą aplinkybę, kodėl dviratis buvo nepastebėtas. Be to, pats dviratininkas nepastebėjo jos vairuojamos transporto priemonės, kadangi važiavo tarp piko metu stovinčių eismo juostose automobilių ir pastarieji sukliudė jam pastebėti jos automobilį, dėl ko jis nespėjo sustabdyti savo dviračio. Teismas nutartyje remiasi KET 114 p., tačiau dviratė žmogaus raumenų jėga varoma transporto priemonė - dviratis, nėra lygiavertė automobiliams, todėl jai yra numatyti apribojimai ir draudimai, kurie suteikia pirmenybę jos atžvilgiu transporto priemonėms, varomoms vidaus degimo varikliu. Lietuvos Respublikos KET 71.1 p. imperatyviai nurodo, kad dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti važiuojamąją kelio dalimi, jeigu yra įrengti dviračių takai. KET 65 p. numato, kad važiuoti dviračiais leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra, tam tinkamu kelkraščiu. Tuo tarpu, (duomenys neskelbtini) gatvėje yra įrengtas dviračių takas, kuriuo privalo važiuoti dviratininkai. Net važiuodamas dviračių taku, dviratininkas kelio ir dviračių tako susikirtime privalo duoti kelią keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Mano, kad organas (institucija), nagrinėjusi šios bylos medžiagą, nesilaikė jiems privalomų įstatymais pagristų reikalavimų administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjime, ir nevertino aukščiau išdėstytų argumentų ir faktinių aplinkybių visumos.
Motyvuojamoji dalis
D. Č. apeliacinis skundas tenkinamas.
Nagrinėjamu atveju, D. Č. administracinė nuobauda buvo paskirta už Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą. Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo ir, remiantis Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p., administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti apeliantės pateiktomis įvykio vietos nuotraukomis. Kad nuotraukos darytos įvykio vietoje, ir kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra įrengtas dviejų pusių judėjimo krypčių dviračių takas, galima daryti neabejotiną išvadą iš b. l. 29 esančios nuotraukos, kurioje užfiksuota įvykio vieta, t. y. kairėje pusėje matyti šaligatvis, ant kurio yra dviejų krypčių dviračių tako žymėjimo linijos, per nuotraukos vidurį yra dviejų krypčių, po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi kelias, dešiniame nuotraukos kampe matyti prekybos centras „(duomenys neskelbtini)“ ir įvažiavimas į šio centro požeminius garažus. Kad tai yra įvykio vietos nuotrauka, matyti ir sulyginus ją su įvykio schema (b. l. 9).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad D. Č. padarė jai inkriminuotą pažeidimą. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu dviratininkas T. Š. važiavo ne dviračių taku ir ne arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto. Nukentėjusysis T. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. birželio 13 d. dieną jis dviračiu važiavo iš Šeškinės į Vingio parką. Neprivažiavus „(duomenys neskelbtini)“, jis pamatė sustojusią palei kelkraštį spūstį automobilių, norinčių įvažiuoti į garažus. Tada jis lenkė tuos sustojusius automobilius. Ten dvi juostos, jis pažiūrėjo ar nieko nėra ir lenkė, o toliau buvo posūkis, jam užstojo kelią D. Č. automobilis ir jis atsitrenkė. Nukentėjusysis akcentavo, kad byloje esančiose nuotraukose nėra tikslios įvykio vietos. T. Š. parodė, kad jis išvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve, link Narbuto gatvės – vienoje juostoje stovėjo automobiliai, kita buvo tuščia. Antros eilės automobilių nebuvo. Mašinos stovėjo prie kelkraščio, o jo kryptimi link Narbuto gatvės jokie automobiliai nejudėjo, jis pamatė, kad nieko nėra ir lenkė. Akcentavo, kad jis lenkė stovinčius automobilius, važiavo toliau tiesiai ir staiga užkirto jam kelią D. Č. automobilis, kuris suko į požeminius garažus. „Mazda 6“ automobilis važiavo priešpriešine kryptimi, o jis važiavo pagal eismo taisykles. Nukentėjusysis paaiškino, kad jis važiavo tiesiai, jį „Mazdos“ vairuotoja turėjo praleisti, tačiau tas automobilis staiga pasuko į kairę, į požeminį įvažiavimą ir jis tada atsitrenkė į to automobilio galines dureles. Dviračio tako toje vietoje kur važiavo - nėra.
Tuo tarpu, savo 2013 m. birželio 13 d. paaiškinime T. Š. nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d., maždaug 19.30 val., važiavo dviračiu ties (duomenys neskelbtini). Buvo šviesu ir giedra. Važiavo link sankryžos su Narbuto gatve. Kadangi ties įvažiavimu į „(duomenys neskelbtini)“ požeminę aikštelę susiformavo stovinti automobilių grūstis, todėl važiavo tarp dviejų eilių. Tuo metu priešpriešiais atvažiavęs automobilis pradėjo sukti į kairę ir jam užtvėrė kelią ir jis dviračiu atsitrenkė į „Mazda 6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galines dureles. Kadangi gatvėje eismas buvo intensyvus, bijodamas, kad kiti automobiliai jo nekliudytų, nusinešė dviratį ant šaligatvio (b. l. 12). Akcentuotina, jog savo pirminiame paaiškinime ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, D. Č. nuosekliai tvirtino, jog dviratininkas važiavo tarp pirmoje ir antroje juostoje sustojusių ir ją praleidžiančių automobilių. Kadangi T. Š. pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus negu savo pirminiame paaiškinime, todėl jais vadovautis nėra jokio pagrindo. Šiuos parodymus paneigia apeliantės pirminis paaiškinimas bei parodymai ir paties T. Š. paaiškinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog dviratininkas ne lenkė automobilių spūstį pirmojoje juostoje, o važiavo tarp dviejų automobilių eilių, esančių skirtingose eismo juostose. Dėl to pritartina apeliacinio skundo teiginiams, jog D. Č. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog iš tarpo tarp dviejų automobilių eilių gali atvažiuoti dviratininkas ir atsitrenkti į galines jos automobilio dureles.
Akcentuotina, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme T. Š. nurodė, jog 10 metų važinėja į Vingio parką, taip pat tvirtino, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra įrengto dviračių tako. Tačiau šiuos jo teiginius visiškai paneigia vaizdinė bylos medžiaga. Dviejų krypčių dviračių takas (duomenys neskelbtini) gatvėje, nors ir ne toje pačioje gatvės pusėje, kuria važiavo dviratininkas, yra įrengtas. Taigi, dešimtmetį važinėdamas dviračiu į Vingio parką ta pačia (duomenys neskelbtini) gatve, jis tikrai galėjo jį pastebėti. KET 71.1. p. draudžia važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai; KET 65 p. aiškiai ir nedviprasmiškai numato, jog važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 p. numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems. Taigi, T. Š. turėjo važiuoti įrengtu dviračių taku, o ne gatve, be to, net ir važiuodamas gatve, jis negalėjo rinktis važiavimo trajektorijos tarp dviejų skirtingose eismo juostose sustojusių automobilių eilių. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad administracinėn atsakomybėn patraukta D. Č. neprivalėjo duoti kelio tarp dviejų automobilių eilių ir ne dviračių taku važiavusiam dviratininkui T. Š., todėl nepažeidė KET 161 p. reikalavimų. Taigi, jos veikoje nėra Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. sudėties. Nors apeliantė ir prašo grąžinti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui tinkamam procesiniam sprendimui priimti, to daryti nebūtina, kadangi teisė nutraukti administracinio pažeidimo bylą yra suteikta ir apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. Č. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį bei administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo D. Č. atžvilgiu nutraukti.
Nutartis neskundžiama.