Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–25), kurį patikslino (I t., b. l. 35–42), prašydamas: 1) pripažinti atsakovo neveikimą ir panaikinti skundžiamą aktą, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. vasario 27 d. raštą Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir raštas Nr. (1.39.) 7R-1379), bei įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės su prašymu ištirti, ar Lietuvos politinės valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) – veiksmai ir neveikimas, nagrinėjant pareiškėjo skundus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos Julijos Tichonovos priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 (jo trys skirtingi turinio variantai bei trys skirtingi teisėjos parašai), ir 2007 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos J. Tichonovos nutartis atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos J. Tichonovos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai; 4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos Zojos Monid priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-193-10/2003 (įsigaliojęs poįstatyminis aktas, turintis įstatymo galią), neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos Z. Monid veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 5) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar, nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, ir tiriant ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“, taip pat Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“.

Paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“, į kurį atsakymą pateikė Ministerija, tačiau ji tinkamai, kokybiškai ir išsamiai neišnagrinėjo minėto skundo, neteisėtais veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu, biurokratizmu ir vilkinimu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, ir joje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, konstitucinę santvarką, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos įstatymus, kitus teisės aktus. Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija), nei Ministerija, nagrinėdamos 2013 m. gruodžio 2 d. skundą kaip viešojo administravimo subjektai, pagal savo kompetenciją per įstatyme nustatytus terminus neatliko privalomų veiksmų ir pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją ir teisę į gerą viešąjį administravimą aptarnaujant piliečius viešojo administravimo institucijose, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus. Konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus pažeidė ir Vyriausybė bei Kanceliarija.

Teigė, kad Vyriausybė, Kanceliarija ir Ministerija privalėjo veikti nedelsdamos, t. y. iš karto reaguoti į pranešimą (informaciją) apie valstybės tarnautojų padarytus nusikaltimus ir korupciją bei dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 str.) ir tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 str.), į informaciją apie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimą, funkcijų ir pareigų, įtvirtintų Konstitucijos 118 straipsnyje neatlikimą, taip pat teismo šališkumą, bandant nuslėpti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro neveikimą, į informaciją apie Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą. Klausimus privalėjo spręsti Vyriausybė, Seime kelti klausimą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, teisėjų priesaikos sulaužymo ir dėl kitų visuomenei reikšmingų klausimų, tačiau tai nepadaryta, o neveikimu bandoma nuslėpti valdžios ir valstybės institucijų neveikimą, nesprendžiant teismų ir teisėsaugos problemų. Tikslesnę nuomonę apie realų korupcijos mastą Lietuvoje iš dalies galima susidaryti iš 2013 m. lapkričio 21 d. skundo, reg. Nr. 5.6-5110, ir jį išsamiai ištyrus.

Nurodė, kad Ministerija ignoravo faktus, kad daug metų Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnai, būdami civilinių teisinių santykių ir viešojo administravimo subjektais, pažeidinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus: įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ principus. Ministerijos pareigūnai taip pat pažeidė minėtus principus, jie elgiasi neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai, nes žinodami, kad dėl neteisėtų veiksmų ir neveikimo pagal 2013 m. gruodžio 2 d. Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei pateiktą skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra pradėta administracinė byla Nr. I-5523-437/2014, Ministerija toliau neveikia, nesprendžia klausimo iš esmės. Skundžiamas Ministerijos raštas Nr. (1.39.) 7R-1379 savo turiniu ir priėmimo tvarka galimai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, Ministerijos nuostatams ir reglamentui.

Tvirtino, jog, nagrinėjant 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo skundą, dėl atsakovų neveikimo nebuvo įvykdyti teisės aktai, reguliuojantys administracinės paslaugos teikimą: Konstitucijos 1, 2, 5, 6, 7, 14, 18, 21, 23, 25, 29, 30, 47, 91, 109, 110, 118 straipsniai, 46 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 punktas, 95 straipsnio 1 ir 2 dalys, 123 straipsnio 1 dalis; VAĮ 1–9, 10, 12, 13, 14, 19, 20, 22, 30, 31, 33, 34, 35 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 4 ir 5 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1, 2, 3 , 4, 5, 7, 23 straipsniai, 22 straipsnio 1 punktas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11, 26, 30, 31, 36, 38.1, 41.2, 41.3 punktai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (toliau – ir Vyriausybės darbo reglamentas) 1, 2, 3, 8, 16, 17, 18, 33, 35, 35, 36, 38 ,42, 51, 53 punktai; Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarime Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau – ir Ministerijos nuostatai); Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 25 d. įsakyme Nr. 1R-271 patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamentas (toliau – ir Ministerijos darbo reglamentas); Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 15 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 2, 6, 7, 8, 9, 11, 19, 20, 62, 63, 64, 65 straipsniai, 44 straipsnio 10 dalis; BK 1, 2, 3, 10, 11, 14, 15, 20, 24, 25, straipsniai, 26 straipsnio 4 dalis, taip pat kiti teisės aktai.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras J. Bernatonis ir viceministras S. Stripeika neužtikrino Ministerijos nuostatų ir Ministerijos darbo reglamento įgyvendinimo, nes ministras ir Ministerijos valstybės tarnautojai nevykdo savo pareigų, o Ministerijos realus darbo efektyvumas yra nulinis ir žalingas valstybei.

Teigė, jog reikšminga faktinė aplinkybė, įrodanti atsakovų neteisėtą ir nepagrįstą neveikimą, yra kelio neužkirtimas tiesioginei ir netiesioginei diskriminacijai, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimams, nes nevykdyti neatidėliotini veiksmai, neginant G. K. ir pareiškėjo teisių, taip juos šiurkščiai diskriminuojant. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, teismas, kitos valstybės ir savivaldos institucijos negina Lietuvos pilietės G. K. nuo kankinimo ir diskriminacijos, nuo nusikaltimų ir korupcijos, 22 m. be realios vilties morališkai kankinamas žmogus ir visiškai nesprendžiamos susidariusios problemos priežastys, o 22 m. toliau dangstomi valstybės pareigūnų padaryti nusikalstami veiksmai. Taigi, Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnai iš esmės pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8, 13, 14 straipsnius, 6 straipsnio 1 dalį, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Nurodė, jog Vyriausybė sprendimą dėl pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo turėjo priimti iki 2014 m. sausio 3 d., tačiau to nepadarė ir neinformavo pareiškėjo, kad administracinių procedūrų terminai yra pratęsti. Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2293/01-33-1246 yra neteisėtas (dėl skundo persiuntimo Ministerijai), savo turiniu prieštarauja teisinės valstybės, teisingumo principams; priimant minėtą sprendimą dėl skundo persiuntimo pažeisti: Konstitucijos 1, 2, 5, 6, 7, 14, 18, 21, 23, 29, 30, 47, 91, 118, straipsniai, 46 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 dalis, 95 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1223 straipsnio 1 dalis; Vyriausybės įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 23 straipsniai, 22 straipsnio 1 punktas, Valstybės tarnybos įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai, VAĮ 1, 2, 3, 4, 41, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 19, 20, 22, 30, 31, 33, 34, 35 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 4 ir 5 dalys, Kanceliarijos reglamentas, asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo Kanceliarijoje tvarka, raštvedybos taisyklės.

Pažymėjo, jog Generalinė prokuratūra, kaip viešojo administravimo subjektas, neatlieka savo funkcijų, o prokurorų nusikalstamas neveikimas ir įrodymų ignoravimas sudaro pavojų teisinei sistemai, tačiau atsakovai ignoravo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo argumentus dėl 2013 m. lapkričio 21 d. skundo, reg. Nr. 5.6-5110, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai ignoravo ir neįvykdė BK 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2, 7, 8 straipsnių, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų. Atsakovas neatsižvelgė į 2013 m. lapkričio 21 d. Skundo, reg. Nr. 5.6-5110, argumentus, kad nusikaltimai daromi prieš G. K. ir Lietuvos valstybę, buvo tyčiniai, buvo daromi ilgą laikotarpį, turint tikslą atimti žemės sklypą, kurio rinkos vertė yra labai didelė; visą laikotarpį padaryta labai daug gerai organizuotų nusikaltimų (BK 181, 182, 183, 186, 228, 229, 294, 298, 300, 304 str.).

Teigė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos J. Tichonovos 1996 m. rugpjūčio 29 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 yra neteisėtas, juo pažeista visuomenės vertybė – teisingumas, nes teisėja, neatsižvelgdama į tai, kad iš neteisėtumo negali atsirasti teisė, suteikė fiziniams asmenims M. R. ir A. U. teises į 5 ha žemės sklypo Vilniaus mieste atkūrimą.