- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- A-434-438/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00457-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), vykdydama pavedimą, pakartotinai atlikusi pareiškėjos R. Č. (toliau – ir pareikėja) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 2012 m. gegužės 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1.2)-AU16-18 (t. I, b. l. 68–82), patvirtintą 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (04.1)-K3-178, kuriuo nurodė sumokėti 33 116 Lt PVM, 39 930 Lt GPM, 20 875,60 Lt PVM delspinigių, 24 892,46 Lt GPM delspinigių bei paskirtos 9 935 Lt PVM ir 11 979 Lt GPM baudos (t. I, b. l. 118–120).
Nesutikdama su šiuo Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (04.1)-K3-178, pareiškėja jį apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), kuri 2012 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 68-194 pareiškėjos skundo netenkino ir patvirtino Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimą (t. I, b. l. 13–16).
Šalies argumentai
Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VMI 2012 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-193 ir Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (04.1)-K3-178 (t. I, b. l. 1–12).
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalies 5 punktą centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad joje imperatyviai nėra nurodyta, ar tokiu atveju, kai vietos mokesčių administratoriui pavedama atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, privalo būti panaikinamas ankstesnis mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo mokesčių mokėtojui buvo nurodyta sumokėti atitinkamas mokesčių, baudų ir delspinigių sumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad nepanaikinus ankstesnio (pirminio) vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir vietos mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priėmus naują sprendimą dėl mokesčio mokėtojo mokestinių prievolių už tą patį mokestinį laikotarpį, būtų sukurta teisiškai negalima situacija, kai tuo pačiu klausimu (dėl tų pačių mokestinių teisinių santykių) galiotų du skirtingi vietos mokesčių administratoriaus sprendimai. Taigi, VMI 2012 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 68-36 įpareigojus vietos mokesčių administratorių atlikti pakartotinį patikrinimą, privalėjo būti panaikinta ir Kauno AVMI 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. (20)-K3-237 dalis dėl nurodymų sumokėti į biudžetą mokesčius už 2005–2008 metus. Todėl VMI neturi teisinio pagrindo savo argumentus dėl skundžiamo sprendimo grįsti mokestinių ginčų sprendimu, kuris buvo priimtas sprendžiant panaikintus mokesčių administratorių sprendimus. Be to, Mokestinė ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) priėmė 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. S-21(7-337/2010) esant iš esmės kitokioms faktinėms aplinkybėms, t. y. nebuvo išnagrinėta baudžiamoji byla ir nebuvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja tvirtino, kad centrinis mokesčių administratorius neteisingai suprato ir vertino skunde nurodytus motyvus dėl žemės sklypų vertės. Teiginys, jog realiai buvo sumokėta didesnė kaina nei nurodyta notariškai patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje, nepriklausomai kur jis buvo išsakytas: ar duodant paaiškinimus mokesčių administratoriui, ar apklausiant ikiteisminio tyrimo įstaigoje, ar liudijant teisme, negali būti pakankamas pagrindas paneigti notariškai patvirtintą sandorį. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 20 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad, įvertinus aplinkybes, tarp kaltinamojo V. Č. ir liudytojų, kurių parodymais dėl sumų, sumokėtų už parduotus žemės sklypus, didesnių, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse, grindžiamas kaltinimas, buvo susiklostę priešiški, konfliktiški santykiai dėl galbūt V. Č. neįvykdytų įsipareigojimų jų atžvilgiu, negali būti vertinami kaip patikimi. Priešingai nei teismas, mokesčių administratorius patikrinimo akte liudytojų parodymus vertino kaip pakankamą įrodymą. Tokia mokesčių administratoriaus nuostata prieštarauja VMI 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3. punkto ir 28 punkto reikalavimams. Pažeisdamas Taisyklių nuostatas, mokesčių administratorius pasirinko ne tik netinkamus informacijos šaltinius, t. y. teismo nepatikrintus ikiteisminio tyrimo duomenis, bet ir neįvertino, jog panaudotuose šaltinuose nėra pakankamai duomenų, leidžiančių identifikuoti įvykusius sandorius bei jų kainas. Įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis paneigia pareiškėją ir sutuoktinį kaltinančias aplinkybes, įskaitant ir liudytojų parodymus apie tariamai neteisingai nurodytas žemės sklypų kainas pirkimo–pardavimo sutartyse.
Akcentavo, kad nebuvo įvertinta ir paneigta aplinkybė, jog pinigai už padovanotus, vėliau parduotus žemės sklypus, liko A. Č., t. y. mokesčių administratorius nepaneigė aplinkybės, kad dovanojimo tikslas – tėvų noras perduoti dukrai asmeninių poreikių tenkinimui pinigus ar turtą (žemės sklypus), už kurį būtų galima gauti pinigus ateityje. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo teigti, jog dovanojimo sandoriu buvo siekiama išvengti mokestinės prievolės, todėl sprendimas laikyti 80 000 Lt pajamas ją ir vyrą gavusiais asmenimis yra niekuo nepagrįstas.
Šalies argumentai
Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 49–51).
Nurodė, kad, atlikus mokestinį patikrinimą, padaryta išvada, jog pareiškėja ir jo sutuoktinis nagrinėjamu laikotarpiu vykdę individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, siekė sumažinti individualios veiklos pajamas ir, dovanojimo sutartimi perleidę dukrai bei vėliau jos vardu pardavę du žemės sklypus, siekė išvengti mokesčių nuo gautų pajamų už parduotus sklypus apskaičiavimo ir sumokėjimo. Tarpinis dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų (pareiškėjos ir jos sutuoktinio bei jų dukros), siekiant gauti mokestinės naudos, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Dėl mokesčių bazės už 2005–2008 metus nustatymo, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, MGK nurodė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas mokesčių bazę, nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokestines prievoles, kiek įmanoma, objektyviai apskaičiavo, remdamasis liudytojo apklausos protokolais. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei MGK nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog mokesčių administratorius per plačiai ir netinkamai taikė vertinimo metodą. Pareiškėja, nesutikdama su MGK sprendime išdėstyta pozicija, vadovaudamasi MAĮ 159 straipsnio nuostatomis, turėjo teisę jį apskųsti teismui, tačiau šios teisės nerealizavo. Pažymėjo, kad MGK, panaikinusi VMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 68-250 dalies nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą GPM, PVM ir su šiais mokesčiais susijusias sumas už 2005–2008 metus ir pareiškėjos skundą dėl šios dalies perdavusi VMI nagrinėti iš naujo, iš esmės apibrėžė ir skundo nagrinėjimo ribas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad mokesčių administratoriui pavesta atlikti GPM ir PVM perskaičiavimus už 2005–2008 metus, eliminuojant už 2004 metus apskaičiuotus mokesčius, suėjus mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui. Todėl pakartotinis pareiškėjos mokestinių pažeidimų vertinimas nagrinėjamu atveju nebūtų objektyviai pagrįstas bei peržengtų mokestinio ginčo ribas. Taigi, MGK 2011 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. S-21 (7-337/2010) patvirtinti pareiškėjos mokesčių įstatymų pažeidimai yra įsiteisėję, nebereikalaujantys papildomo įrodinėjamo, todėl skunde išdėstyti argumentai dėl faktinių aplinkybių konstatavimo bei teisės normų taikymo yra nepagrįsti.
Pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus bei neteisingai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertinta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. specialisto išvada Nr. 5-2/56, Kauno m. apylinkės prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01035-08 medžiaga, 2010 m. liepos 15 d. atlikto pareiškėjos pirminio patikrinimo metu surinkta informacija, Kauno m. apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) ir nustatytos pareiškėjos 2005–2008 metų mokestinės prievolės, atitinkančios protingumo bei teisingumo kriterijus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, ginčydama Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. ir VMI 2012 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 68-193 teisėtumą ir pagrįstumą, skunde teigė, jog centrinis mokesčių administratorius, vykdydamas MGK sprendimą, panaikinęs vietos mokesčių sprendimus ir įpareigodamas atlikti mokesčių patikrinimą už 2005–2008 metus, neturi pagrindo savo sprendimo grįsti MGK sprendimu, kuris priimtas dėl jau panaikintų sprendimų, be to, esant kitoms faktinėms aplinkybėms. Su šiuo skundo argumentu teismas nesutiko, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1109/2014 pagal pareiškėjos sutuoktinio – V. Č. – skundą dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų atlikus mokesčių patikrinimą už 2005–2008 metus, t. y. byloje, kurioje buvo analizuojamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės, priimti analogiški procesiniai sprendimai, išaiškino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo (bendrine prasme) privalomumo visiems asmenims principas suponuoja konkliuziją, kad įsiteisėjęs MGK 2011 m. sausio 31 d. sprendimas nulėmė mokesčių administratoriui atlikti tuos veiksmus ir ta apimtimi, kurie buvo nurodyti 2011 m. sausio 31 d. sprendime, taip pat eliminavo pareigą pakartotinio patikrinimo metu iš naujo įrodinėti pareiškėjo (apelianto) mokestinius pažeidimus, kas ir įvykdyta. Atsižvelgęs į šį išaiškinimą, teismas nurodė, kad visi pareiškėjos skundo, kuris savo argumentacija yra iš esmės tapatus jos sutuoktinio V. Č. pateiktam (įsiteisėjusiu sprendimu jau yra atmestas kaip nepagrįstas), argumentai, susiję su mokestinių pažeidimų nebuvimu, yra nepagrįsti.
Dėl aplinkybės, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti jau esant priimtam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžiui, kuriuo R. Č. ir jos sutuoktinis V. Č. išteisinti dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galbūt nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčio mokėtojo apmokestinimo klausimas ir abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, kas sąlygoja skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą ir gali nulemti skirtingą šių procesų rezultatą. Palanki baudžiamosios bylos baigtis apelianto atžvilgiu konstatuoja įrodymų nepakankamumą baudžiamosios atsakomybės prasme, tačiau ne mokestinės atsakomybės prasme.
Iš ginčijamų sprendimų teismas nustatė, kad mokesčių administratorius žemės sklypų pardavimo kainas MAĮ 70 straipsnio pagrindu koregavo tik tais atvejais, kai pirkėjai patvirtino, jog už žemės sklypus mokėjo daugiau, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse, taip pat remtasi ir kitais netiesioginiais įrodymais – duomenimis apie iš liudytojų paimtas lėšų sumas iš sąskaitų banke, preliminariose sutartyse nurodytomis kainomis. Teismas pažymėjo ir tai, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtuose administracinėje byloje pagal pareiškėjos sutuoktinio – V. Č. – skundą dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų atlikus mokesčių patikrinimą už 2005–2008 metus, t. y. byloje kurioje, buvo analizuojamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės, atmetė kaip nepagrįstą argumentaciją, analogišką pareiškėjos skunde nurodytai, dėl galimybės remtis liudytojų parodymais nustatant mokestinę bazę.
Dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių teismas nurodė, kad atleisti pareiškėją nuo ginčijamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu paskirtos baudos nėra pagrindo dėl MAĮ 140 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo laikotarpiu iki 2014 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio, prašymo atleisti nuo delspinigių nereiškė, todėl mokesčių administratoriai ginčijamuose sprendimuose ir neturėjo pasisakyti šiuo aspektu. Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnyje ar 141 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis, pareiškėja gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl atleidimo nuo baudų ar delspinigių.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (t. III, b. l. 43–53).
Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja akcentuoja:
Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta pakankamai argumentų ir įrodymų, paneigiančių notariškai patvirtintą sandorį dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo.Mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu surašytais liudytojų apklausos protokolais. Šuo atveju liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems, liudytojai galėjo norėti pakenkti pareiškėjai ar jos sutuoktiniui. Atkreipia dėmesį, kad liudytojų parodymai nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais duomenimis.Pareiškėja vadovaujasi minėtu išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ne siekdama paneigti mokestinę prievolę, bet siekdama pagrįsti atsikirtimus dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių, jog sandoriais nebuvo siekiama mokestinės naudos, priešingai – gautos lėšos buvo skirtos pareiškėjos dukters asmeniniams poreikiams.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nepateikė surinktų įrodymų analizės, įrodymų neapibendrino, nepadarė išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. III, b. l. 59–61).
Atsakovas atsiliepime pateikia iš esmės analogiškus motyvus, nurodytus pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos R. Č. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia dėmesį į specifinę šioje administracinėje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją.
Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2011 m. sausio 31 d. sprendime Nr. S-21(7-337/2010) (t. III, b. l. 3–9) nutarė: 1) panaikinti VMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 68-250 dalį dėl nurodymų pareiškėjai už 2004 metus sumokėti 18 318 Lt GPM ir su juo susijusias sumas, 3 899 Lt PVM ir su juo susijusias sumas, 126,13 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 110 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 118 Lt VSD įmokų baudos; 2) panaikinti VMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 68-250 dalį dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti GPM, PVM ir su šiais mokesčiais susijusias sumas už 2005–2008 metus ir atitinkamą pareiškėjos skundo dalį perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; 3) patvirtinti VMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 68-250 dalį dėl nurodymų pareiškėjai už 2005–2008 metus sumokėti 3 751,80 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 2 872,50 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 3 312,15 Lt VSD įmokų baudos.
Atkreiptinas dėmesys, kad pats mokesčių administratoriaus sprendimas nustatant pareiškėjos mokestinius pažeidimus bei apskaičiuojant pareiškėjai mokesčius už 2005–2008 metus pripažintas pagrįstu, tačiau dėl pasikeitusios faktinės situacijos (suėjus senaties terminui už 2004 m.) mokesčių administratoriui duotas nurodymas iš naujo perskaičiuoti PVM ir GPM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas, o VSD apskaičiuotos įmokos patvirtintos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė VMI skundą dėl šio MGK sprendimo (t. I, b. l. 174–176), pareiškėja MGK sprendimo neskundė.
VMI, vykdydama MGK sprendimą, 2012 m. kovo 12 d. pavedė Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą dėl mokesčių už 2005–2008 metus (t. I, b. l. 171–173). Kauno AVMI, pakartotinai atlikusi pareiškėjos PVM ir GPM įskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 2012 m. gegužės 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1.2)-AU16-18 (t. I, b. l. 68–82), patvirtintą 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (04.1)-K3-178, kuriuo nurodė sumokėti papildomai apskaičiuotus 33 922 Lt GPM, 12 523,96 Lt GPM delspinigių, 10 178 Lt GPM baudos ir 33 116 PVM, 20 875,6 Lt PVM delspinigių, 9 935 Lt PVM baudos (t. I, b. l. 118–120).
Pareiškėja skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui ginčija VMI 2012 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-193 ir Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (04.1)-K3-178.
Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės iš esmės buvo nustatytos MGK 2011 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. S-21(7-337/2010), kuriuo centriniam mokesčių administratoriui buvo perduota iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundo dalis dėl GPM, PVM ir su šiais mokesčiais susijusių sumų už 2005–2008 metus perskaičiavimo suėjus mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminui, t. y. skundo nagrinėjimas VMI buvo grąžintas iš esmės ne dėl faktinių aplinkybių, tačiau pasikeitus laikotarpiui, už kurį turėtų būti nustatytos pareiškėjos mokestinės prievolės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundo dėl minėto MGK sprendimo administraciniam teismui pareiškėja nepateikė, o mokesčių administratoriaus apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė.
Pareiškėja tvirtina, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pakartotinę mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) procedūrą už 2005–2008 metus privalėjo iš naujo vertinti faktines aplinkybes ir atsižvelgti ne tik į suėjusį senaties terminą už 2004 metus.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje dėl pareiškėjos sutuoktinio mokestinių prievolių administracinėje byloje Nr. A556-1109/2014 priimtoje 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, MGK 2011 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. S-21(7-337/2010) nulėmė mokesčių administratoriui atlikti tuos veiksmus ir ta apimtimi, kurie buvo nurodyti 2011 m. sausio 31 d. sprendime, taip pat eliminavo pareigą pakartotinio patikrinimo metu iš naujo įrodinėti pareiškėjos mokestinius pažeidimus, kas ir įvykdyta. Tokios pat pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinė bylose (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2614/2011, 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2699/2011). Vis dėlto kartu pažymėtina ir tai, kad tokia situacija neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos pagrįsti apskaičiuotus mokesčius turimais duomenimis, tačiau tokie faktiniai duomenys nagrinėjamu atveju vertinami tik mokesčių perskaičiavimo už 2005–2008 metus aspektu (eliminuojant mokesčių sumas už 2004 metus). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su mokestinių pažeidimų nebuvimu ir pateikiamais motyvais, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju sudarytais sandoriais mokestinės naudos nesiekė.
Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu surašytais liudytojų apklausos protokolais.
Kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius žemės sklypų pardavimo kainas MAĮ 70 straipsnio pagrindu koregavo tik tais atvejais, kai vėlyviausiais liudytojų parodymais buvo patvirtinta, jog už žemės sklypus pirkėjai mokėjo daugiau, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse. Tačiau akcentuotina ir tai, kad mokesčių administratorius vadovavosi ne tik liudytojų nurodomomis aplinkybėmis, bet ir kitais netiesioginiais įrodymais – duomenimis apie iš liudytojų paimtas lėšų sumas iš sąskaitų banke, preliminariose sutartyse nurodytomis kainomis. Kaip matyti iš pakartotinio pareiškėjos mokestinio patikrinimo pagrindu sudaryto 2012 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto (t. I, b. l. 68–82), vietos mokesčių administratorius išsamiai iš naujo įvertino turimus duomenis ir tinkamai bei pagrįstai perskaičiavo mokėtinas mokesčių bei su jomis susijusias sumas už 2005–2008 metus.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžiu pareiškėja buvo išteisinta, o nuosprendyje nurodyta, jog liudytojų apklausos protokoluose nurodyti duomenys nepasitvirtino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas baudžiamojoje byloje negali būti vertinamas kaip šalinantis pareiškėjos mokestinę atsakomybę. Baudžiamajame procese sprendžiamas galbūt nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjos apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Baudžiamosios bylos baigtis nagrinėjamu atveju nedaro įtakos pareiškėjos apmokestinimo klausimams, nes mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007).
Pareiškėja akcentuoja, kad nebuvo pateikta pakankamai argumentų ir įrodymų, paneigiančių notariškai patvirtintus sandorius dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad sandorių sudarymas ir galiojimas yra reguliuojamas civilinės teisės, o ne viešosios teisės normomis. Susiklosčius situacijai, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuojami atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003). Todėl, nors nagrinėjamu atveju aktualios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys yra galiojančios, negalima daryti išvados, kad mokesčių mokėtoja, piktnaudžiaudama teise, t. y. iš esmės siekdama mokestinės naudos, negalėjo gauti daugiau pajamų, nei nurodyta notariškai patvirtintose nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse, kai tokios aplinkybės byloje yra iš esmės patvirtintos kitais įrodymais.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė proceso ir materialinės teisės normas. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamu atveju aktualias teisės normas, vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kokios aplinkybės yra įrodytos, pasisakė dėl liudytojų apklausos protokolų, kaip rašytinių įrodymų, leistinumo, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.