Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L.S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo L.S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

L.S. dėl jam pareikšto kaltinimo, pagal 1961 m. BK 206 str., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš L.S. priteista 31422,20 Lt nukentėjusiajam E.G. turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

n u statė:

L.S. nuteistas už tai, kad 2002 m. balandžio mėn., laikotarpyje nuo 13 d. iki 14 d., tikslesnis laikas nenustatytas, išlauždamas durų staktą, įsibrovė į nukentėjusiojo E.G. butą, esantį duomenys neskelbtini, iš kur pagrobė didelės vertės svetimą turtą : E.G. priklausančius du televizorius „Sony“, videokamerą „Sony“, muzikinį centrą „Sony“, videomagnetofoną „Sony“, pinigus-litus, JAV dolerius, eurus, dujinį revolverį, auksinius papuošalus, drabužius, indus ir kitus daiktus, viso bendros 46164 Lt vertės.

Nuteistasis L.S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 3 d., ir jį išteisinti. Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad netinkamai įvertinti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, netinkamai taikyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato suformuota įstatymų taikymo praktika. Teismas nepagrįstai vadovavosi prielaidomis, spėjimais, byloje nepašalintos abejonės. Ši baudžiamoji byla perduota teismui nagrinėti dėl apelianto, kaip vienintelio vykdytojo, padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 3 d. Apeliantas nebuvo kaltinamas įvykdęs šią nusikalstamą veiką kokioje nors bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Mano, kad jis galėjo būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, kai tai neginčijamai patvirtintų bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepatvirtina apelianto kaltės inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o patvirtina, kad šią veiką padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Nustatyta, kad papildomos įvykio vietos pažiūros metu rastas ir paimtas rankų piršto pėdsakas, paliktas ne apelianto, nukentėjusiojo ar jo šeimos narių, o kito asmens. Pagrobti daiktai – du televizoriai, videokamera, videomagnetofonas, yra didelių gabaritų ir vienam asmeniui iš buto jų išnešti neįmanoma. Tai patvirtino ir nukentėjusysis E.G. Byloje nenurodyti kiti asmenys, dalyvavę įvykdant vagystę iš E.G. buto. Todėl apeliantas teigia, kad šį nusikaltimą įvykdė mažiausiai du, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, palikę savo rankų pirštų pėdsakus įvykio vietoje.

Nurodo, kad jo kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu - specialisto išvada Nr. 3027, kurioje teigiama, kad ant tamponų su nuoplovomis, padarytomis įvykio vietoje duomenys neskelbtini, rastas žmogaus kraujas priklauso apeliantui. Tačiau įvykio vietoje nuo laiptinės grindinio, esančio prie nukentėjusiojo buto durų, buvo paimtas kraujo mėginys, o nuo bute miegamajame kambaryje esančios spintos durų vidinės pusės apatinės dalies - kraujo pėdsakas. Kraujo mėginys ir kraujo dėmė buvo nuimti ant vatos. Kadangi jokios nuoplovos įvykio vietoje nebuvo imamos, todėl negalima remtis šia specialisto išvada. Apeliantas nurodė aplinkybes, kuriomis jo kraujas galėjo atsirasti ant namo, esančio duomenys neskelbtini, laiptinės grindinio netoli nuo nukentėjusiojo buto. Nukentėjusysis E.G. patvirtino, kad kraujo pėdsakas ant miegamojo spintos durų vidinės pusės apatinės dalies buvo nubrauktas iš viršaus į apačią. Tam, kad nustatyti koks kraujo pėdsako susidarymo mechanizmas ant nukentėjusiojo buto miegamojo spintos durų vidinės pusės apatinės dalies yra būtina paskirti kraujo pėdsakų ekspertizę, kuri patvirtintų, kad kraujas ant nukentėjusiojo buto miegamojo spintos durų vidinės pusės apatinės dalies susidarė ne natūraliu būdu, tai yra kraujui lašant nuo sužaloto asmens, bet dirbtinai, tai yra užtepant laiptinėje surastą kraują ant nurodyto objekto. Tokia ekspertizė nepagrįstai nepaskirta, o tai patvirtintų apelianto parodymuose nurodytas jo kraujo pėdsako atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes. Teismas jo nurodytas kraujo atsiradimo aplinkybes paneigė tik savo prielaidomis ir pamąstymais. Nepagrįsta teismo nuomonė, jog apeliantui priklausančio kraujo suradimas E.G. bute neginčijamai patvirtina, kad vagystės metu jis buvo tame bute. Taip pat nepagrįsta teismo nuomonė, kad būtų nelogiška jog apeliantas, būdamas neblaivus ir sužalotas, būtų bėgęs iki namo, esančio duomenys neskelbtini, ketvirto aukšto, kadangi tokiu atveju kraujo pėdsakai būtų rasti ir visoje laiptinėje iki ketvirto aukšto, dėl ko teismas nusprendė, kad jis susižalojo lauždamas E.G. duris. Apeliantas teigia, kad būtų nelogiška nusikaltėliui, susižalojus laužiant buto duris, tai yra dar prieš patenkant į jo vidų, gan smarkiai kraujuojant ir puikiai suprantant, kad įėjęs į butą, jame paliks daugybę kraujo pėdsakų, toliau vykdyti vagystę. Nors teismas konstatavo, kad pagal sužalojimo pobūdį nuteistasis smarkiai kraujavo, dėl ko pagal apelianto nurodytas įvykio aplinkybes kraujo turėjo būti pritaškyta visoje laiptinėje nuo pirmo iki ketvirto aukšto, tačiau nepagrįstai nemotyvavo, kodėl kraujo nepritaškyta nukentėjusiojo bute, nors teismo nuomone apeliantas susižalojo prieš patekdamas į butą. Teigia, kad teismas kilusias abejones vertino ne kaltinamojo naudai, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktą. Tam, kad nustatyti, ar jis galėjo susižaloti lauždamas E.G. duris, turėjo būti atlikta kompleksinė teismo medicininė-trasologinė ekspertizė, kuri būtų patvirtinusi, kad apeliantui 2002 m. balandžio 13 d. padaryti sužalojimai negalėjo gautis laužiant E.G. buto duris. Tačiau ši ekspertizė nepagrįstai nepaskirta. Apeliantas nurodo, kad jį apžiūrėjusiai gydytojai paaiškino sužalojimo aplinkybes, tačiau ji paaiškino, kad tokiais atvejais būtina informuoti policijos pareigūnus. Kadangi apeliantas nieko negalėjo paaiškinti apie užpuolimo aplinkybes, nes buvo girtas, todėl paprašė įrašyti, kad susižalojo buityje. Taip siekė ne kažką nuslėpti, bet išvengti biurokratinių formalumų - pareiškimo-protokolo rašymo, apklausos ir pan., kurie būtų užėmę nemažai laiko. Todėl nepagrįstai neapklausta minėta gydytoja, kuri būtų patvirtinusi šiuos apelianto parodymus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi vieninteliu įrodymu - specialisto išvada Nr.3027, bet nenustatė įvykio vietoje apelianto kraujo atsiradimo mechanizmo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, kad L.S. kaltė padarius vagystę yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Nuteistasis, ginčydamas savo kaltę, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2002 m. balandžio 14 d. apie 2 val., eidamas duomenys neskelbtini gatve, buvo užpultas ir sužalotas nepažįstamo asmens. Po to įbėgęs į pirmo pasitaikiusio namo laiptinę ir ten netyčia galėjęs sutepti iš sužalotos akies bėgusiu krauju kažkokio buto duris. Ši versija yra negyvenimiška ir neįtikinama. Ją pirmosios instancijos teismas aptarė ir pagrįstai atmetė. Pažymėtina ir tai, kad tokį nuteistojo kraujo ant buto, kuriame padaryta vagystė, durų ir ant laiptinės grindų atsiradimo mechanizmą L.S. nurodė tik bylą nagrinėjant apygardos teisme.

Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 112, 120 t. 1) šios itin reikšmingos bylai ir pačiam nuteistajam aplinkybės jis paaiškinti negalėjo, nors tokio pobūdžio klausimas jam buvo užduotas. Be to, iš asmens sveikatos istorijos Nr. B/3043, gydymo stacionare istorijos Nr. 18168/02 matyti, kad pats L.S. jį apžiūrėjusiai gydytojai B.J. paaiškino, kad susižalojo buityje. B.J. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai paneigė L.S. teiginį, esą ji apelianto prašymu į medicininius dokumentus įrašė kitokias akies traumos aplinkybes. Netikėti šios visiškai nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos parodymais kolegija neturi jokio pagrindo.

Paminėtą nuteistojo versiją galutinai paneigia ir įsibrovimo į butą faktą neginčijamai patvirtina L.S. kraujo pėdsakų suradimas buto viduje, t.y. ant spintos durų vidinės pusės (b.l. 18-19 t. 1). Šio objektyvios kilmės įrodymo įrodomoji reikšmė yra aiški ir vienareikšmiška, nors apeliantas ir ją bando ginčyti savaip interpretuodamas įvykio vietos apžiūros protokole, tarnybiniuose pranešimuose (b.l. 17, 20) bei specialisto išvadoje (b.l. 64-67 t. 1) aprašytą kraujo pėdsakų paėmimo būdą (kraujo dėmę nuimant ant vatos gabaliuko ir darant nuoplovas ant tamponų). Akivaizdu, kad specialiu skysčiu ar distiliuotu vandeniu suvilgyti vatos gabaliukai ant kurių paimti kraujo pėdsakai ir tamponai su nuoplovomis yra tie patys objektai, kuriuos tyrė biologinių tyrimų specialistas, o nuoplovų darymas ant tamponų bei kraujo dėmių nuėmimas ant vatos gabaliuko yra vienas ir tas pats šio biologinės kilmės pėdsako paėmimo būdas.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kraujo dėmių ant spintos durų išsidėstymas, forma, intensyvumas šiame procesiniame dokumente neaprašytas, jos nufotografuotos. Tai be jokios abejonės pažeidžia BPK 207 str. 2 d. nuostatas. Tačiau šis pažeidimas negali būti laikomas esminiu ar ženkliai sumažinančiu paminėto procesinio veiksmo ir jo metu gautų duomenų įrodomąją vertę. Kolegija neturi pagrindo abejoti policijos darbuotojų A.G., E.A. ir nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad kraujo pėdsakas ant spintos durų vidinės pusės realiai egzistavo.

Tačiau praėjus daugiau kaip 3 metams po nusikaltimo padarymo kraujo pėdsakai ant spintos durų nebus išlikę. Be to, jų forma, intensyvumas ir kiti požymiai jau buvo pasikeitę po jų fiksavimo ant vatos tamponų. Todėl skirti ekspertizę, tikslu nustatyti kraujo dėmių atsiradimo ant spintos durų mechanizmą šiuo metu nėra jokios prasmės ir galimybės.

Nėra pagrindo manyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar nukentėjusysis tyčia perkėlė nuteistojo kraujo pėdsakus iš laiptinės ant bute esančių spintos durų, t.y. suklastojo bylos duomenis. Paminėto įrodymo gavimo į užfiksavimo teisėtumą kolegija vertina atsižvelgdama į byloje esančius procesinius dokumentus. Iš jau paminėto įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto išvados aprašomosios dalies matyti, kad kraujo pėdsakai paimti, supakuoti ir perduoti tyrimui nepažeidžiant BPK reikalavimų. Todėl šis įvykio vietos apžiūros protokolas bei specialisto išvada laikytini tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje.

BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš to seka, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo iniciatyva neturi teisės išeiti iš teisminio nagrinėjimo ribų. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde esantys teiginiai apie nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų skaičių, visiškai nesiderina su L.S. deklaruojamu nekaltumu, o tuo pačiu nežinojimu apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Kolegijos nuomone, nuteistasis turėjo pakankamai laiko ir galimybių nuosprendyje nurodytus daiktus iš buto išnešti ne per vieną kartą.

Teismo medicinos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad po 2001 m. liepos 20 d. patirto stuburo sužalojimo L.S. galėjo vienas panešti nuosprendyje nurodytus daiktus (b.l. 147-150 t. 1).

Pats apeliantas nenurodo kokiu būdu ir kokiu įrankiu jis tariamai buvo sužalotas nepažįstamo asmens. Trasologinės ekspertizės metu (b.l. 29-32 t. 1) nustatyta, kad laužimo pėdsakai ant durų staktos palikti 20 mm ir 9,5 mm pločio įnagiais (laužtuvu, atsuktuvu ir pan.). Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo aiškinimą apie jo sužalojimą gatvėje. Manyti, kad apeliantas, prieš patekdamas į butą, susižalojo tyčia, taip pat nėra pagrindo. Be to, iš jau paminėto ekspertizės akto seka, kad nuteistojo akies sužalojimo padarymo mechanizmas negali būti paaiškinamas smūgių kumštimi ar kastetu. Jis galėjo būti padarytas durų staktos nuolauža ar laužimo įrankiu (pvz. atsuktuvu). Taigi, apelianto akies sužalojimo mechanizmas yra pakankamai aiškiai nustatytas. Papildomai tirti šią aplinkybę nėra reikalo.

Todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui priklausančio kraujo suradimas bute patvirtina, kad jis padarė jam inkriminuojamą vagystę ir kad jis netyčia susižalojo lauždamas buto duris. Pastaroji teismo išvada nėra prielaida. Tai vienintelis galimas sužalojimo atsiradimo paaiškinimas. Skirti byloje kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę (tam, kad nustatyti, ar L.S. galėjo susižaloti lauždamas buto duris) nėra jokio reikalo. Į tą klausimą aiškiai ir motyvuotai atsakė teismo medicinos ekspertas, neišeidamas iš savo kompetencijos ribų.

Iš tiesų, susižalojusio ir kraujuojančio nusikaltėlio brovimasis į butą nėra logiškas. Tačiau logikos stokoja būtent toks nusikaltimą padariusio L.S. elgesys, o ne teismo išvada, kad susižalojęs apeliantas buvo įsibrovęs į butą.

Pats apeliantas faktiškai neginčija, kad nuosprendyje nurodytu nusikaltimo padarymo laiku buvo prie E.G. buto durų ir ten pateko lipdamas laiptais. Todėl nuteistojo samprotavimai apie neišvengiamą būtinybę palikti kraujo pėdsakus laiptinėje lipant iš ketvirto aukšto ir sąmoningai nutylint, kad tokių pėdsakų nepalikta ir patenkant į ketvirtą aukštą, L.S. kaltės nepaneigia. Akivaizdu, kad kraujavimas iš apatinio voko ir akių obuolio bei ašarų kanaliuko negalėjo tęstis neribotą laiką. Todėl natūralu, kad pasišalindamas iš apvogto buto, nuteistasis kraujo pėdsakų laiptinėje galėjo nepalikti. Kad kraujavimas nebuvo gausus apeliacinės instancijos teisme patvirtino akių ligų klinikos gydytoja B.J. Tuo paaiškinamas kitų kraujo pėdsakų neradimas (išskyrus kraujo pėdsaką ant spintos vidinių durų) E.G. bute.

Byloje nėra jokių duomenų, kad šioje baudžiamojoje byloje L.S. buvo sulaikytas ar suimtas.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

L.S. nusikaltimą padarė 2002 m. lapkričio 13-14 dieną. Todėl jo atžvilgiu taikytinos 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. nuostatos ir neatliktoji laisvės atėmimo bausmė mažintina vienu penktadaliu. Kadangi apeliaciniame skunde toks reikalavimas nėra pareikštas, kolegija šią pirmosios instancijos teismo klaidą taiso nekeisdama nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L.S. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistajam L.S. taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.