Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-3493-798/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Naujasis Vilnius“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 270 str. 4 d.), nes neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų bei nenurodė argumentų, dėl kurių buvo atmesti apelianto įrodymai, turėję esminės reikmės teisingam sprendimui byloje priimti. Teismas neįvertino apelianto argumentų ir pateiktų įrodymų, kad Rangos sutarties terminas buvo praleistas ne dėl apelianto kaltės. Nors atsakovas nuolat neigė, kad projektuose ir brėžiniuose, pagal kuriuos Rangos sutartį vykdyti turėjo apeliantas, buvo daromi pataisymai ir pakeitimai, tačiau 2007 m. kovo 15 d. rašte atsakovas nurodė, kad projektuotojo parengtas pakoreguotas rūsio planas apeliantui buvo pateiktas ir apeliantas žodžiu įsipareigojo pateikti savo pasiūlymus dėl patikslinto projekto. Vadinasi, projektai vis dėlto buvo koreguojami ir taisomi net 2007 m. kovo 15 d. vykusio susirašinėjimo metu ir tai yra svarbi aplinkybė, nes minėti dokumentai buvo pagrindas apeliantui laiku ir tinkamai vykdyti darbus pagal Rangos sutartį. Be to, nors galutinis darbų priėmimo – perdavimo aktas pasirašytas tik 2008 m. balandžio 10 d., tačiau pastatas kartu su visais jame apelianto ir kitų rangovų atliktais darbais pripažintas tinkamu naudoti dar 2007 m. liepos 27 d., o paskutiniai apelianto atlikti statybos darbai statybos darbų žurnale įregistruoti 2007 m. kovo 9 d. Pažymėtina, kad atsakovo nuolatiniai grasinimai nutraukti Rangos sutartį ir vėlesni šių grasinimų nevykdymai rodo atsakovo pozicijos nepagrįstumą. Apelianto nurodomos darbų vėlavimo priežastys buvo pagrįstos, todėl sutartis ir nebuvo nutraukta.Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad jau nuo 2008 m. kovo 5 d. egzistavo 30 263,11 Lt atsakovo skola apeliantui, darbai pagal sutartį baigti jau 2008 m. balandžio 10 d. Atsakovo teigimu, tariamas dvišalis šalių susitarimas buvo sudarytas dar 2008 m. balandžio mėnesį, atsakovo delspinigių sąskaita neva išrašyta 2008 m. birželio 30 d., tačiau atsakovas net iki 2008 m. gruodžio 12 d. delsė sumokėti palyginti nedidelę 2 916,11 Lt skolą.Teismas nepasisakė, kokiais argumentais vadovaudamasis atmetė apelianto teiginius dėl netinkamai atlikto ir dėl to neteisėto atsakovo padaryto faktinio savo priskaičiuotų delspinigių įskaitymo į skolos grąžinimą. Atsakovas nesilaikė CPK 6.131 straipsnyje numatytos įskaitymo atlikimo tvarkos. Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadą, kad atsakovo reikalavimo teisė į apeliantą egzistavo ir šalys tarpusavio atsiskaitymą už apelianto rangos darbų termino praleidimą realizavo dvišaliu susitarimu, kuriam įstatymas nenumato jokių specialių formos reikalavimų. Apeliantas pažymi, kad jokio dvišalio susitarimo realizuojančio šalių tarpusavio atsiskaitymą už apelianto rangos darbų termino praleidimą, nebuvo, ką patvirtino apelianto nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai (liudytoju apklaustas buvęs apelianto direktorius paneigė buvus tokį susitarimą; tariamo sandorio neįforminimas raštu būtų prieštaravęs atsakovo vykdytų veiksmų ir bendravimo formos su apeliantu praktikai; apeliantas visą sutarties vykdymo laiką ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sutarties darbų pabaigos terminas buvo praleistas ne dėl apelianto kaltės ir niekada neprisiėmė pareigos mokėti atsakovui netesybas; apeliantui 2008 m. birželio 30 d. išrašytos baudos/delspinigių sąskaitos ieškovas nėra pasirašęs ar kaip nors kitaip su ja sutikęs ar apie ją žinojęs anksčiau nei iki jos atsiuntimo 2008 m. gruodžio 22 d. apeliantui faksu).Teismas sprendime pažymėjo, kad Rangos sutartimi apeliantas įsipareigojo laiku atlikti rangos darbus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovas minėta sutartimi įsipareigojo suteikti apeliantui būtinas sąlygas darbams atlikti. Apeliantas buvo tik vienas iš atsakovo samdytų rangovų ir savo veiksmus turėjo derinti su kitais tuo pat metu darbus vykdžiusiais statybų dalyviais. Dėl to tikroji darbų vėlavimo priežastis buvo netinkamai atsakovo vykdytas statybos darbų organizavimas. Taigi darbų pabaigos terminą apeliantas praleidi ne dėl savo kaltės, o dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Be to, atsakovas nesilaikė Rangos sutarties nuostatų, laiku neapmokėdamas apelianto pateiktų sąskaitų.Teismas netinkamai aiškino ir taikė delspinigių priteisimą ir skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas Rangos sutartyje numatytą 0,02 proc. delspinigių dydį nuo bendros sutarties kainos savo iniciatyva sumažino ir prašė iš atsakovo priteisti 0,1 proc. delspinigių nuo pradelstos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl nėra pagrindo teigti, jog prašomų priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė. Pažymėtina, kad apelianto skaičiuojami delspinigiai susidarė ne nuo atsakovo nesumokėtos 27 347 Lt skolos, o dėl atsakovo 1463 dienas trukusio vėlavimo apmokėti apelianto sąskaitas, kurių bendra suma 228 201,86 Lt. Be to, teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus, kad teismui vis dėl to nusprendus, kad dėl Rangos sutarties termino praleidimo kaltas apeliantas ar abi sutarties šalys, tiek apelianto, tiek atsakovo priskaičiuoti delspinigiai turėtų būti pilnai ar dalinai įskaityti, nes byloje nepaneigtas faktas, jog atsakovas nesilaikė sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos, o tokiu atveju įskaičius delspinigius, apeliantui turėjo būti priteista skolos suma. Be to, teismas, pasisakydamas dėl apelianto prašomų priteisti netesybų neprotingo dydžio, ignoravo apelianto argumentus, jog tokiu atveju netesybų dydis turėjo būti peržiūrimas abiems šalis vienodai. Teismas nepagrįstai nevertino apelianto argumento, kad atsakovas nepagrįstai priskaičiavo apeliantui sutartyje numatytus delspinigius. Teismui pripažinus apelianto kaltę dėl sutarties termino pažeidimo, atsakovas teturėtų teisę delspinigius skaičiuoti tik už 102 dienas, o ne už 183 dienas, kaip kad paskaičiavo Baudų/delspinigių sąskaitoje Nr. 5.

Dėl ieškovo vėlavimo atlikti rangos darbus atsakovas nurodo, kad ieškovas net vienuolikoje teismo posėdžių mėgino įrodyti, kad darbų vėlavimas vyko ne dėl jo kaltės, prašydamas atsakovo pateikti vis naujus dokumentus. Teismui pasiūlius apsispręsti, ar ieškovas ketina prašyti skirti ekspertizę darbų vėlavimo priežastims nustatyti, ieškovas aiškiai raštu atsisakė šios įrodinėjimo priemonės. CK 6.652 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad už terminų pažeidimą atsako rangovas, jei sutartis ar įstatymas nenumato kitaip ir ši prezumpcija byloje nėra paneigta. Darytina išvada, kad ieškovas procese atsisakė prisiimti CPK 12 ir 178 straipsnyje numatytas pareigas, todėl argumentas, kad darbai vėlavo dėl atsakovo kaltės nėra nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme ir vertintinas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad ieškovas neatliko darbų dėl savo kaltės, nes vienu metu vykdė kelis stambius projektus ir neturėjo pakankamo skaičiaus darbuotojų. Ieškovas dirbo net neturėdamas darbo projekto, nors tokiems darbams jis buvo privalomas.Dėl susitarimo dėl kompensacijos už rangos darbų vėlavimą, atsakovas nurodo, kad ieškovas vėlavo darbus pabaigti net 549 dienas, o delspinigių dydis, susikaupęs už minėtą laikotarpį, siekė 84 127 Lt. Atsakovui darbų vėlavimas padarė nuostolių, nes dėl to viešbutis negalėjo pradėti veikti. Šalys šį klausimą sutarė išspręsti geruoju. Šalių atstovų susitikimo metu, kuris vyko 2008 m. balandžio mėnesį, buvo sutarta, kad iš ieškovui mokėtinų sumų bus išskaičiuoti delspinigiai už paskutinius 6 vėlavimo mėnesius (27 582,64 Lt). Šalys nusprendė, kad atsakovas išrašys ieškovui sąskaitą likusiai neapmokėtai 27 347 Lt sumai kaip baudą/delspinigius už pavėluotą rangos darbų atlikimą. Ieškovas minėtą sąskaitą gavo, nes ją pateikė su ieškiniu. Taigi atsakovo reikalavimo teisė į ieškovą egzistavo ir šalys tarpusavio atsiskaitymą realizavo dvišaliu susitarimu, kuriam įstatymas nenustato jokių formos reikalavimų, o ne vienašaliu įskaitymu, kaip kad teigia ieškovas. Šalių susitarimo faktą teismo posėdžio metu patvirtino apklausti liudytojai, taip pat buvęs ieškovo direktorius neginčijo paties šalių susitikimo fakto.Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą reikalavimams dėl delspinigių yra taikoma 6 mėnesių ieškinio senatis ir atsakovas šiuo atsikirtimu rėmėsi pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius už didesnį laikotarpį negali būti tenkinamas. Be to, ieškovo reikalaujami 0,1 proc. dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli, kadangi jie net 3 kartus viršija ieškovo reikalaujamą priteisti pagrindinę skolos dalį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar 2008 m. balandžio mėnesį tarp šalių atstovų buvo sudarytas dvišalis susitarimas, kurio pagrindu šalys įskaitė tarpusavio reikalavimus 27 347 Lt sumai.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad apeliantas ir atsakovas 2006 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė Rangos sutartį Nr. KVM 78-0608-PŠ, kuria apeliantas įsipareigojo nustatytais terminais ir sąlygomis atlikti sutarties priede nustatytus darbus, o atsakovas įsipareigojo sudaryti apeliantui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už atliktus darbus. 2008 m. kovo 5 d. apeliantas išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 30 263,11 Lt sumai. 2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1773 atsakovas apmokėjo dalį apelianto prašomos sumos, t.y. 2 916,11 Lt. Likusios skolos, t.y. 27 347 Lt, atsakovas nepripažino, teigdamas, kad įsiskolinimas padengtas 2008 m. balandžio mėnesį bylos šalių atstovams susitarus dėl tarpusavio įskaitymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas turėjo reikalavimo teisę apeliantui, kadangi jis pažeidė Rangos sutartimi nustatytus darbų atlikimo terminus, ir šalys tarpusavio atsiskaitymą realizavo dvišaliu susitarimu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apelianto reikalavimai nepagrįsti.

Apeliantas neigia tarp šalių buvus susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, todėl teikia apeliacinį skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą, neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, todėl nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl įskaitymo. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistavo visos prievolių įskaitymui būtinos sąlygos (prievolės šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, vienarūšiai, reikalavimai galiojo ir buvo vykdytini), todėl pripažino, kad šalys tarpusavio atsiskaitymą realizavo dvišaliu susitarimu, kuriam įstatymas nenumato jokių formos reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei susitarimo dėl įskaitymo turiniui, nei formai. Toks susitarimas, kaip teigia atsakovas, gali būti atliktas ir žodžiu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui nuo ieškinio reikalavimų ginantis tarp šalių galimai žodžiu sudarytu susitarimu, kyla pareiga įrodyti tokio susitarimo egzistavimą kitais leistinais įrodymais, kadangi pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme vykusio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2008 m. balandžio mėnesį, bylos šalių atstovai dalyvavo susitikime, kurio metu nusprendė taikiai baigti tarp šalių kilusius ginčus dėl sąskaitų neapmokėjimo ir vėlavimo atlikti darbus, susitardami dėl tarpusavio įskaitymo. Atsakovo teigimu, šalys susitarė, kad apelianto vėlavimas atlikti Rangos sutartimi prisiimtus darbus vertinamas 27 347 Lt suma, kuriai atsakovas išrašys apeliantui sąskaitą, o apeliantas savo ruožtu atsisakys reikalavimo teisės atsakovui į minėtą sumą pagal 2008 m. kovo 5 d. pateiktą apmokėjimui sąskaitą faktūrą. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas buvęs apelianto vadovas neneigė, kad šalys Rangos sutarties vykdymo metu kilusius ginčus ir problemas spręsdavo susitikimų metu, tačiau nurodė, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl dvišalio įskaitymo (t. 3, b.l. 174, 199).

Abejones dėl susitarimo egzistavimo kelia ir PVM sąskaitos faktūros, kuria atsakovas grindžia savo atsikirtimus bei įrodinėja reikalavimo teisę apeliantui, išrašymo ir pateikimo aplinkybės. Atsakovas nurodė, kad susitarimas buvo sudarytas 2008 m. balandžio mėnesį, maždaug tuo metu, kai šalys pasirašė Galutinį atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktą (t. 1, b.l. 147), tačiau sąskaita faktūra už pavėluotus rangos darbus apeliantui buvo išrašyta tik 2008 m. birželio 30 d. (t. 1, b.l. 125), t.y. jau užbaigus visus Rangos sutartimi sulygtus darbus ir juos priėmus, o, apelianto teigimu, pateikta apmokėti faksu tik 2008 m. gruodžio 22 d. (t. 3, b.l. 186). Todėl teisėjų kolegijai neaišku, kodėl atsakovas, nurodęs, kad susitarimas buvo pasiektas jau 2008 m. balandžio mėnesį, delsė išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą ir ją pateikė tik tuomet, kaip nurodo apeliantas, kai jis pradėjo domėtis, kodėl atsakovas 2012 m. gruodžio 22 d. atlikdamas mokėjimą už PVM sąskaitą faktūrą 30 263,11 Lt sumai, padengė ne visą sumą, o tik jos dalį. Be to, sąskaita faktūra yra tik buhalterinis dokumentas, pagrindžiantis finansinę operaciją, tačiau ji išrašoma tam tikros šalis siejančios prievolės pagrindu. Apmokestinimas yra civilinių teisinių santykių (pvz., civilinės apyvartos, veiklos vykdymo arba tam tikro turto turėjimo) padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011). Taigi ne buhalterinės apskaitos dokumentas ir ne apmokestinimas lemia civilinius teisinius santykius, o juridiniai faktai, su kurių buvimu teisės aktai sieja civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Nagrinėjamu atveju nesant tiesioginių įrodymų apie susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o kitai šaliai neigiant tokio susitarimo buvimą, sąskaita faktūra savaime nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis tokio susitarimo egzistavimo faktą.

Siekiant nustatyti, ar šalys buvo sudariusios susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, svarbu įvertinti ir tarp šalių susiklosčiusią dalykinio bendravimo praktiką. Iš civilinės bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų matyti, kad visus tarpusavio ginčus, nesutarimus bei kitus su Rangos sutarties vykdymu susijusius klausimus šalys derindavo ir aptardavo raštu, svarbiausi susitarimai buvo atitinkamai įforminami tam tikrais raštais ir pateikiami susipažinti priešingai šaliai (t. 1, b.l. 151-155, 158-166; 169-170, 176-185). Be to, bylos nagrinėjimo metu pateikti šalių tarpusavio susirašinėjimai įrodo, kad tarp šalių kilusių ginčų sprendimui buvo pasitelkiama advokatų, t.y. teisės srities specialistų, pagalba (t. 1, b.l. 153, 165). Minėtos aplinkybės leidžia abejoti, ar tarp šalių susiklosčius praktikai bendrauti ir svarbiausius susitarimus derinti raštu, pasitarus su teisininkais, šalys, galimai egzistavusį susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, būtų sudariusios tik žodžiu, vėliau jo neįformindamos raštu. Tuo labiau, atsakovo teiginiai, kad šalys žodžiu sudarė susitarimą, prieštarauja šalių sudarytos Rangos sutarties nuostatoms. Šalys sudarydamos 2006 m. rugpjūčio 7 d. Rangos sutartį Nr. KVM 78-0608-PŠ, kurią vykdant ir kilo ginčai tarp šalių, 10.5 punkte numatė, kad: “Visi šalių pranešimai, reikalavimai, informacija ir pan., kuriuos numato sutartis, turi būti suformuluoti raštu, pasirašyti įgaliotų atitinkamos šalių atstovų ir išsiųsti” (t. 1, b.l. 12).

Teisėjų kolegija įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nė vienam iš jų nesuteikdama prioriteto, mano, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti apie tarpusavio susitarimo dėl įskaitymo buvimą, todėl pritaria apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi neįrodytais atsakovo teiginiais apie egzistavusį susitarimą tarp bylos šalių vadovų dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo.

Įskaitymą reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia teigti, kad įskaitymui pakanka ir vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tokia įstatymo jam suteikta teise nepasinaudojo ir savo atsikirtimus apeliantui grindė teigdamas, kad prievolė pasibaigė ne vienašaliu įskaitymu, bet šalių sudarytu dvišaliu susitarimu dėl tarpusavio įskaitymo (t. 3, b.l. 175, 183). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl vienašalio įskaitymo nepasisako ir sąlygų vienašaliam įskaitymui buvimo nenagrinėja.

Kadangi teisėjų kolegija pripažįsta neįrodyta faktinę aplinkybę, kad buvo sudarytas dvišalis susitarimas dėl priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o taip pat nebuvo atliktas ir vienašalis įskaitymas, tai apeliantas išsaugojo reikalavimo teisę į atsakovą, nes nenustatyta atsakovo prievolės pabaigos pagrindų (CK 6.123 – 6.129 str.). Nepriklausomai nuo to, ar apeliantas vėlavo atlikti darbus ir ar atsakovas turi teisę reikalauti iš apelianto sumokėti delspinigius, byloje nėra įrodymų, kad atsakovo reikalavimo teisė į apeliantą buvo realizuota tokiu būdu, kuris užbaigtų apelianto reikalavimo teisę į atsakovą (dvišaliu įskaitymo susitarimu ar vienašaliu įskaitymu). Todėl apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti apie tarpusavio reikalavimų įskaitymo buvimą, nevertina, ar atsakovas turėjo reikalavimo teisę apeliantui dėl užsitęsusių rangos darbų, kadangi atsakovas byloje tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs. Jei atsakovas laiko, kad dėl apelianto pavėluotų atlikti darbų jis įgijo teisę reikalauti delspinigių, tai turi teisę reikšti atitinkamą reikalavimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir visiškai atmesdamas ieškovo ieškinį, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, todėl minėti pažeidimai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 330 str.). Panaikinus sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, vadovaujantis šiame sprendime išdėstytais motyvais.

Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje šalis siejo rangos santykiai pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. Rangos sutartį Nr. KVM 78-0608-PŠ (t 1, b.l. 10-16). Remiantis minėtos sutarties 4.1. punktu, atsiskaitymai tarp šalių vykdavo atsakovui per 30 dienų apmokėjus per paskutinę kiekvieno mėnesio savaitę gautus apelianto Darbų priėmimo – perdavimo aktus ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b.l. 10). Atskirais šalių tarpusavio susitarimais klausimai dėl atliktų darbų ir sąskaitų apmokėjimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra išspręsti (t. 1, b.l. 17-18). Tačiau per laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki ieškinio padavimo apeliantas atliko sutartyje numatytų darbų už 30 263,11 Lt sumą ir 2008 m. kovo 5 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija VES, Nr. 0803008, minėtai sumai apmokėti (t. 1, b.l. 23-26, 27). Atsakovas pripažino, kad apeliantas atliko darbų už 30 263,11 Lt sumą (t. 1, b.l. 147), dalį sumos, t.y. 2 916,17 Lt, pagal nurodytą sąskaitą faktūrą apmokėjo (t. 1, b.l. 22), ginčo tarp šalių dėl atliktų darbų kokybės nėra, todėl atsakovui neįrodžius tarp bylos šalių buvus susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, atsakovui kyla įstatymu bei Rangos sutartimi įtvirtinta pareiga tinkamai ir sąžiningai vykdyti Rangos sutartimi prisiimtas pareigas ir pilnai apmokėti 2008 m. kovo 5 d. apelianto pateiktą sąskaitą faktūrą (CK 6.200 str., 6.256 str. 1 d.). Kadangi įrodymų, jog atsakovas įvykdė prievoles ir sumokėjo įsiskolinimą nepateikta, ieškinys dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 27 347 Lt skolos už atliktus darbus yra pagrįstas ir tenkintinas.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl apelianto prašomų priteisti delspinigių dydžio ir jų apskaičiavimo tvarkos. CK 6.71 straipsnio 3 dalis numato, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Iš atsakovo prašoma priteisti 79 669,40 Lt delspinigių. Apeliantas nurodė, kad šalių sudarytos sutarties nuostatos numatė, jog atsakovui laiku neatsiskaičius už darbus skaičiuojami 0,02 proc. delspinigiai nuo bendros sutarties kainos (sutarties kaina - 766 184,46 Lt) už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau teikdamas ieškinį, apeliantas sumažino savo reikalavimus dėl delspinigių ir prašo priteisti iš atsakovo 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo pradelstos apmokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kas apelianto paskaičiavimu sudaro 79 669,40 Lt (t. 1, b.l. 58, 138). Atsakovas nesutinka su apelianto prašomais priteisti delspinigiais, kadangi jo manymu, prašomas taikyti delspinigių tarifas yra per didelis, pati delspinigių suma kelis kartus viršija skolos sumą, be to, reikalavimui dėl delspinigių priteisimo taikytinas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas prašymą dėl delspinigių priteisimo, atkreipia dėmesį, kad šis apelianto reikalavimas pagrįstas prieštaringais argumentais. Apeliantas pripažįsta, kad sutartimi nustatyti 0,02 proc. delspinigiai, skaičiuojami nuo visos sandorio sumos (Rangos sutarties 9.1 p.), turi būti mažinami, kadangi tokios netesybos yra aiškiai per didelės (t 1, b.l. 138), todėl delspinigius skaičiuoja ne nuo visos sandorio sumos, bet nuo pradelstos sumos, taikydamas 0,1 proc. dydžio delspinigių tarifą, kas įvertinus pradelstas mokėti sumas ir terminus sudaro 79 669,40 Lt (t 1 b.l. 58, 139). Vadinasi apeliantas pripažįsta, kad delspinigiai turėtų būti mažinami tuo atveju, jei yra aiškiai per dideli ir neprotingi, tačiau tuo pačiu metu prašo priteisti delspinigius, kurie kelis kartu viršija prašomos priteisti skolos dydį.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į šalis siejančių sutartinių santykių pobūdį, atsakovo skolos ir prašomų priteisti delspinigių santykį, į tai, kad atsakovas yra padengęs didžiąją dalį Rangos sutartimi nustatytos sandorio sumos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei taikydamas atsakovo prašomą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių priteisimo, laiko, kad apelianto prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl turi būti mažinami. Teisėjų kolegija mažindama prašomus priteisti delspinigius atsižvelgia į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus bei siekdama nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas, laiko, kad nagrinėjamu atveju protingi ir pagrįsti būtų 9 154,32 Lt dydžio delspinigiai, kas iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir aiškinimus netesybų mažinimo bylose.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantas prašo priteisti palūkanas, remdamasis dydžiu, nustatytu Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – Įstatymas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Tačiau tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Pagal teisėjų kolegijos nustatytas aplinkybes nagrinėjamos bylos šalys yra ūkio subjektai, jų sudaryta Rangos sutartis yra komercinis sandoris, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinas. Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, bei atsakovui neginčijant apelianto prašymo dėl palūkanų priteisimo, prašomoms priteisti palūkanoms taikytinas Įstatymas. Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo 15,21 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda nuo bylos iškėlimo pirmos instancijos teisme dienos, t. y. 2009 m. pirmąjį pusmetį. Pirmąjį 2009 metų pusmetį galiojo paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną (2008 m. gruodžio 30 d.). 2008 m. gruodžio 30 d. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma buvo 8,21 % (www.lb.lt). Atitinkamai, VILIBOR palūkanų normą padidinus 7 procentiniais punktais, atsakovui skaičiuotinos 15,21 % metinės palūkanos už priteistą skolos sumą – 36 501,32 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y nuo 2009 m. kovo 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Patenkinus apeliacinį skundą ir iš dalies patenkinus ieškinį, sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 str. 5 d.). Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ieškovas už ieškinio pateikimą sumokėjo 3 140 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b.l. 5, 45), bei patyrė 6 832,73 Lt dydžio advokato pagalbos išlaidų (t. 1, b.l. 9, t. 3, b.l. 180, 182). Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme jis patyrė 8 546,60 Lt dydžio išlaidas (t. 3, b.l. 32-41), iš jų 50,18 Lt už Nekilnojamojo turto registro išrašus, 8 496,42 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Tiek apeliantas apeliaciniame skunde, tiek atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad įrodymai apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Kadangi tokie įrodymai nebuvo pateikti, teisėjų kolegija pasisako tik dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimą, nustatė, kad atsakovo patirtos išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių todėl atsakovo naudai priteisiamą sumą sumažino iki 5 600 Lt. Atsakovas tokio atstovavimo išlaidų mažinimo neskundė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jį pripažįsta pagrįstu. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal analogiškus kriterijus turi būti mažinama ir ieškovo naudai priteisiama suma už jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t. y. iki 5 600 Lt.

Patenkinus ieškinį iš dalies (patenkinta 34 proc. visų reikalavimų), iš atsakovo apelianto naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 1 067,60 Lt žyminio mokesčio ir 1 904 Lt už suteiktą teisinę pagalbą, viso 2 971,6 Lt

Laikant, kad atsakovo pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudaro 5 650,18 Lt (50,18 Lt už Nekilnojamojo turto registro išrašus, 5 600 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti), iš apelianto atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t. y. 3 729,12 Lt.

Įskaičius atsakovo ir apelianto naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, atsakovui iš apelianto priteisiama 757,52 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis Vilnius“, į.k. 110379432, buveinės adresas Konstitucijos pr. 14, Vilnius, ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“, į.k. 110686641, buveinės adresas Savanorių pr. 15-49, Vilnius, naudai: 27 347 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt septynis litus) skolos, 9 154,32 Lt (devynis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt keturis litus ir 32 ct) delspinigių, 15,21 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, tai yra nuo 36 501,32 Lt (trisdešimt šešių tūkstančių penkių šimtų vieno lito ir 32 ct) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo, t.y. nuo 2009 m. kovo 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“, į.k. 110686641, buveinės adresas Savanorių pr. 15-49, Vilnius, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis Vilnius“, į.k. 110379432, buveinės adresas Konstitucijos pr. 14, Vilnius, naudai bylinėjimosi išlaidas – 757,52 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt septynis litus ir 52 ct).