Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-27 · Administracinė byla Nr. A-525-2379-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-27
Bylos Nr.
A-525-2379-13
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-06074-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
V. B. B., A. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
Kauno apygardos prokuratūros
Trečiasis asmuo
Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Kauno miesto 19-to notarų biuro
Kategorijos
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-2379/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-06074-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. B., A. M., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Kauno miesto 19-to notarų biuro notarei A. U. dėl administracinių aktų, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo dalyje, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su prašymu (II t., b. l. 27?34) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ V. B. B. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3574 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ T. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3576 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ A. M. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ O. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

5) panaikinti 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2839 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaune)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

6) panaikinti 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

7) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, išduoto A. M. dėl A. M. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

8) pripažinti negaliojančia 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, išduoto V. B. B. dėl O. Z. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

9) pripažinti negaliojančiu dalyje 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412, išduoto A. M. dėl T. Z. palikimo priėmimo, dalį kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto mišką, esantį žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini);

10) taikyti restituciją natūra ir grąžinti Lietuvos Respublikai 0,54 ha žemės sklypo, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje yra 0,54 miesto miško.

Nurodė, kad nuo 1996 m. balandžio 19 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Aukštutinių Kaniūkų kaimas, kuriame yra šiuo metu atsakovams priklausantis žemės sklypas, buvo priskirtas Kauno miesto savivaldybės teritorijai. 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Į šių plotų teritoriją pateko ir žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Pažymėjo, kad miesto miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą yra taip pat priskirtini valstybinės reikšmės miškui. Valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teisėmis gali priklausyti išimtinai Lietuvos Valstybei. Atsakovams priklausančiame žemės sklype 0,54 ha miško plotas nuo 2000 m. balandžio 19 d. ir taip pat ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12?15 straipsnius, priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybes išperkamam. Akcentavo, jog nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl institucijos priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2, 6 punktais, Atkūrimo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais. Nurodė, kad nuosavybės teisės į 0,54 valstybinės reikšmės miško natūroje grąžintame bendrame 0,67 ha dydžio sklype atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas. Ginčijami administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, todėl vien tik šių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešąjį interesą, nes visuotinai žinoma, kad iš neteisėtumo teise neatsiranda. Ši nuostata įvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje. Pažymėjo, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, todėl turi būti iš dalies panaikinti paveldėjimo teisės liudijimai dalis dėl 0,54 ha valstybinės reikšmės miško ploto paveldėjimo. Panaikinus dalyje individualius administracinius aktus bei paveldėjimo teisės liudijimus, turi būti taikoma restitucija ir valstybinės reikšmės miškų 0,54 ha plotas turi būti gražintas Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią senaties administraciniam reikalavimui pareikšti ir sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai expresis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba), pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 42?50), kuriuo prašė bylą nutraukti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu arba atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Paaiškino, kad ginčo vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000 m. liepos 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – Kauno AVA) įsakymu Nr. 02-01-5677. Derinant projektą pasirašė ir institucijos, atsakingos už valstybinių miškų priežiūrą. Šios institucijos atstovas jokių pastabų neturėjo. Žemės sklypo suformavimo juridinis pagrindas buvo 2000 m. lapkričio 17 d. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, o 2001 m. gegužės 7 d. šis sklypas buvo pažymėtas kadastro žemėlapyje. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas negali vadovautis 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 465, nes 2000 metais, taip pat 2001 metais minėtas nutarimas dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patikslinimo negaliojo. Prašė teismo taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, spręsti saugomų teisinių gėrių pusiausvyros, tolimesnių teisinių santykių stabilumo, apibrėžtumo problemą ir atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių principą, atsisakyti ginti viešąjį interesą bei pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas A. M. pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 122?125), kuriuo prašė atsisakyti ginti viešąjį interesą ir prokuroro prašymą atmesti.

Nurodė, kad ginčo sklypo dalyje auga vaismedžiai, taip pat yra ir pušų. Dokumentuose, kurie buvo pagrindas nuosavybės teisėms atkurti, nebuvo pažymėta, kad sklypas yra miško žemėje. Nėra konkrečių duomenų, jog ginčo sklypas yra valstybinio miško žemė. Be to, nuo nuosavybės teisių atkūrimo momento praėjo gana ilgas laiko tarpas ir ginčijamų aktų panaikinimas pažeis teisinių santykių stabilumo principą. Iš esmės pritarė Tarnybos išdėstytiems argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą (II t. b. l. 61?64), kuriame nurodė, kad su pareiškimu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutinka iš dalies, mano, kad turėtų būti panaikintas Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. 02-01-2839, Kauno AVA 2001 m. balandžio 25 d. sprendimai Nr. 19/3574; 19/3575; 19/3576; ir 19/3577 dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką, paveldėjimo teisės liudijimai dalyse dėl valstybinės reikšmės miško paveldėjimo ir vadovaujantis ABTĮ (89 str. 1 d. 1 p.) ir CK (1.80 str., 4.7 str. 2 d., 4.96 str. 3 d., 6.145 ir 6.146 str.) nuostatomis prašė pareiškimą tenkinti iš dalies.

Teigė, kad ginčijami administraciniai aktai iš dalies yra nepagrįsti ir, tuo pačiu, neteisėti. Ginčijamų įsakymų bei sprendimų dalimi fiziniams asmenims nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, kuris išimtinai yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Likusioje dalyje argumentai iš esmės sutapo su pareiškėjo argumentais dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių įvertinimo bei administracinių aktų neteisėtumo pagrindų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu (III t., b. l. 73?82) pareiškėjo prašymą patenkino visiškai. Panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ V. B. B. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3574 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ T. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3576 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ A. M. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ O. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2839 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaune)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ dalį, kuria buvo patikslinti kadastro duomenys dėl 0,54 ha valstybinės reikšmės miško ploto, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). Panaikino dalyje 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 19KU-6882, išduotą A. M. dėl A. M. palikimo priėmimo, kuriuo paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino dalyje 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 19KU-2971, išduotą V. B. B. dėl O. Z. palikimo priėmimo, kuriuo paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Panaikino dalyje 2001 m. liepos 17 d. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 19KU-4412, išduotą A. M. dėl T. Z. palikimo priėmimo, kuriuo paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). Taikė sekančias 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3577, 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3574, 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3576, 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3575, 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2839, 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-933, 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412 panaikinimo dalyje pasekmes: grąžino iš atsakovų V. B. B., A. M. 0,54 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, Lietuvos Valstybės nuosavybėn.

Sprendime teismas remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimais, pirmiausia pripažino, kad prašydamas panaikinti ginčijamus aktus, prokuroras gina viešąjį interesą.

Pasisakydamas dėl termino paduoti skundą, teismas vadovaudamasis nuostata, kad terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą, bei suformuota teismine praktika, darė išvadą, jog konkrečiu atveju prokurorui atsirado objektyvi galimybė įsitikinti ginčijamų aktų neteisėtumu ir kreiptis dėl jų panaikinimo teismine tvarka tik 2011 m. kovo 21 d., gavus išsamią informaciją, susijusią su ginčo dalyku iš NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 18 d. raštu Nr. 8SD-835 ir kartu su juo gavus šioje byloje ginčijamus administracinius aktus. Į teismą su prašymu juos panaikinti buvo kreiptasi 2011 m. balandžio 19 d. (I t., b. l. 2), t. y. nepraėjus 1 mėnesio terminui nuo pakankamos informacijos apie viešojo intereso pažeidimą gavimo dienos, todėl daryta išvada, jog nėra praleistas terminas kreiptis į teismą.

Vertindamas ginčijamų aktų teisėtumą, teismas įvertino bylos duomenimis nustatytus faktus, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu (dabar galiojanti redakcija) ir 5 straipsnio 6 dalies 3 punktu (nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusi redakcija), pažymėjo, kad Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Aukštutinių Kaniūkų gyvenamoji vietovė buvo priskirta Kauno miesto savivaldybei, o 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, į kuriuos patenka ir žemės sklypo kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šią aplinkybę patvirtina bylos medžiaga. Taip pat pažymėjo, jog Valstybinės miškų tarnybos pažymos patvirtina, kad 0,6754 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Aukštieji Kaniūkai, Kaunas, dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir šiame sklype registruotas 0,41 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Minėtų pažymų duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad Miškų valstybės kadastre žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas 0,54 ha miško plotas, iš kurio 0,41 ha yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys (I t., b. l. 33?35) patvirtina, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra Kauno miesto savivaldybėje, 0,6754 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ? miškų ūkio, 0,6581 ha patenka į miško žemės plotą. 1999 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities viršininko administracija suderino Kauno rajono valstybinės reikšmės miškų plotus – taip pat ir (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo (I t., b.l. 30-32, III t., b. l. 6, 8-9). 2012 m. spalio 1 d. Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 631 išvadose nurodyta, jog Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo 1, 2, 3 taksaciniai sklypai ir Kauno miesto miškų 436 kvartalo 46 taksacinis sklypas atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus (III t., b. l. 43). Byloje liudytoju apklaustas B. B. paaiškino, kad ginčo sklype, kvartalo Nr. 179 1b, 2a yra 0,4 ha miško teritorijos, joje - 85 metų amžiaus pušynas (III t., b. l. 52).

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus vadovavosi tuo metu galiojančiu Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu 2000 m. liepos 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-5677, tačiau, kolegijos nuomone, projekte ginčo žemės (miško) sklypai kaip grąžintini natūra sklypai pažymėti klaidingai, nepagrįstai ir neteisėtai, neatsižvelgiant į tai, kad jie patenka į miesto, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybinės reikšmės miškų plotai nustatomi Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais, o ne Žemėtvarkos projektais. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcijoje 5 straipsnio 6 dalies 3 punktas, nurodė, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso miestų miškai, o Kauno miesto ribos buvo nustatytos 1996 m. balandžio 4 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu. Ginčijami administraciniai aktai priimti 2001 m. balandžio 25 d. ir 2005 m. vasario 10 d. Ginčo sklype esantis miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239, t. y. anksčiau negu buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams.

Teismas darė nuorodą ir Konstitucijos 47 straipsnį, rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais dėl miškų kaip ypatingos nuosavybės teisų objektų apsaugos ir nuosavybės teisių atkūrimo taikant ribotą restituciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą pareigų ir priimamų sprendimų. Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2, 6 punktais, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-19/2010, kurioje pateiktas miško sąvokos aiškinimas. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad ne tik atkuriant nuosavybės teises T. Z., O. Z., A. M., V. B. B. į žemės sklypą Aukštutiniuose Kaniūkuose, bet ir nuo 1996 m. balandžio 19 d. žemės sklypas buvo ir šiuo metu yra Kauno miesto ribose. Iš to seka, kad sklypo dalyje nuo 1996 m. balandžio 19 d. buvo ir yra miesto miškai, kitoje dalyje – valstybinės reikšmės miškas, kurio ribos 1999 m. rugsėjo 17 d. buvo suderintos su Kauno apskrities viršininko administracija ir vėliau oficialiai patvirtintos 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239 (ABTĮ 57 str., 3 t., b.l. 65-69). Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad prokuroro prašomi dalyje panaikinti administraciniai aktai (įsakymai, sprendimai) dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,67 ha ploto žemės sklypą, į kurį patenka 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, yra dalyje neteisėti iš esmės ? savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir tai yra pakankamas pagrindas įsakymų bei sprendimų atitinkamas dalis (valstybinės reikšmės, taip pat ir miesto miško ploto dalyje) panaikinti.

Pasisakydamas dėl atsakovų prašymo taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, spręsti saugomų teisinių gėrių pusiausvyros, tolimesnių teisinių santykių stabilumo, apibrėžtumo problemą, teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007), nurodė, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškinio senaties termino instituto paskirtis yra išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Tačiau nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė ? galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste. Taigi, ginamas viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas senaties instituto taikymo ypatybes ir spręsdama teisės aktais saugomų teisinių gėrių pusiausvyros klausimą, darė išvadą, kad ieškinio senaties termino instituto taikymas, nagrinėjamu atveju, iš dalies sutampa su viešuoju interesu ir, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga bei visuomenės interesas. Nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynyba yra prioritetinė, nes administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, todėl atsakovų argumentai dėl bendrojo senaties termino taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų panaikinti paveldėjimo teisės liudijimų dalis, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas panaikinti šiuos sandorius laikytinas išvestiniu ir jie atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujantiems administravimo subjekto aktams, todėl panaikinus prareiškėjo nurodytų administracinių aktų dalis, naikintinos ir išvestinių šių administracinių aktų pagrindu sudarytų sandorių dalys.

Konstatavo, kad pripažinus, kad paveldėjimo pagal testamentą atitinkamos dalys negalioja, CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu taikytina restitucija ir valstybei grąžintinas 0,54 ha valstybinės reikšmės miško plotas.

III.

Atsakovai A. M. ir V. B. B. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 88?94), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) remiasi 2008 m. liepos 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2011 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, akcentuoja, kad visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad viešojo administravimo institucijos, kurios buvo atsakingos už tinkamą miškų priežiūrą, priimant ginčijamus aktus neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai bei viešojo administravimo principai ir viešojo intereso gynimo teisės nerealizavo nepateisinamai ilgą laiką. Kadangi nuo skundžiamų sprendimų priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos yra praėję beveik 10 metų (be 6 dienų), šiuo metu nuo sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo jau yra praėję 12 metų, o galutinis sprendimas dar nėra priimtas, atsižvelgiant į ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

2) Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi panaikindamas šioje byloje anksčiau priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutaręs bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nepašalinęs byloje kai kurių prieštaravimų, nesant byloje konkrečių pirminių oficialių duomenų (schemų, planų ir kt.) dėl ginčo teritorijos priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams fakto ir laiko. Bylos medžiaga patvirtina, jog tokių pirminių schemų ir planų pakartotiniam teisminiam nagrinėjimui pateikta nebuvo. Įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, negali būti tinkamais įrodymais byloje ginčijamų administracinių aktų neteisėtumui įrodyti, nes buvo parengti jau po nuosavybės teisių atkūrimo ir negali apibūdinti faktinės situacijos atkuriant nuosavybės teises, o 2000 m. kovo 1 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 239 nėra pakankamai informatyvus faktinei 2001 m. balandžio 25 d. ginčo vietovės situacijai pagrįsti. Teigia, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus vadovavosi tuo metu galiojančiu Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu 2000 m. liepos 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-5677, kuriam pritarė tiek Kauno miško urėdija, tiek Aplinkos ministerijos atsakingas departamentas. Jame užfiksuota padėtis vertinta kaip realiai atspindinti tuometinę žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, situaciją, kadangi konkrečių matavimų kaip turėtų sutapti valstybinio miško ir grąžintino žemės sklypo ribos, tuo metu nebuvo, tokių įrodymų nepateikta ir bylos nagrinėjimo metu. Nesutinka su teismo išvada, kad projekte, nenuginčytame teisės akte, ginčo žemės (miško) sklypais kaip grąžintini sklypai pažymėti klaidingai, nepagrįstai ir neteisėtai.

3) Nagrinėjamu atveju pažeista pusiausvyra tarp teisinių gėrių: visuomenės poreikio ir nuosavybės teisių apsaugos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime akcentavo viešojo intereso svarbą, viešąjį interesą priešpastatydamas prieš savininko teisę. Apeliantų nuomone, patenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią visuomenė ir valstybė patirtų, jeigu prokuroro prašymas būtų atmestas, o teisei paklususių, valstybe ir jos teise pasitikėjusių apeliantų įgytos teisės būtų apsaugotos ir apgintos. Apeliantų nuomone, ginčo teritorijoje ypatingo visuomenės poreikio nėra, ginčo žemėje auga vos keliolika medžių, 2005 metų leidimas kirsti mišką patvirtina, kad jame augo ne miško medžiai, o vaismedžiai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012, kur, kaip teigia apeliantai analogiškoje byloje, teismas pripažino, jog viešasis interesas konkuruoja su privataus intereso svarba, tačiau pastarasis interesas yra svarbesnis. Taip pat akcentuoja, kad panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, kas atitinkamai iššauktų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimu.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 99?101), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) nesutinka su apeliantų teiginiais, kad teismas pareiškėjo reikalavimams turėjo taikyti bendrąją, 10 metų, ieškinio senatį ir atsisakyti ginti viešąjį interesą ir, kad ginčo atveju privataus asmens nuosavybės teisių apsauga svarbesnė nei visuomenės poreikis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad tai, jog viešojo administravimo institucijos ilgą laiką nesikreipė į prokuratūrą, neeliminuoja prokuroro pareigos kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo bei nesudaro pagrindo teismui taikyti bendrąją ieškinio senatį. Be to, teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti ir ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Nagrinėjamu atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Teigia, jog senaties ir sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų. Be to, kadangi byloje yra tiek civilinio, teik administracinio teisinio pobūdžio klausimai, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai, o kreipiantis į teismą 10 metų senaties terminas dar nebuvo suėjęs. Dėl interesų konkurencijos nurodo, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynyba yra prioritetinė, nes administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011, kurioje nuosavybės teisių atkūrimo į toje pačioje vietovėje esantį mišką buvo panaikinti kaip neteisėti, nors aktai buvo priimti dar 1998 metais. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo nutarimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartimi ir teigia, kad reiškiant reikalavimus, susijusius su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinio akto ir jo pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Dėl teisėtų lūkesčių principo, pažymi, kad viena iš jo taikymo sąlygų ? kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Nagrinėjamojoje byloje ši sąlyga nenustatyta, todėl minėtas principas negali būti taikomas. Mano, jog teismas pagrįstai prioritetą teikė visuomenės interesui, o ne privačios nuosavybės teisės apsaugai.

2) Atsižvelgiant į jurisprudencijos tęstinumą bei socialinį teisingumą, į tai, kad tiek bendrosios, tiek ir administracinės kompetencijos teismai jau yra konstatavę nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą į toje pačioje teritorijoje esančius valstybinės reikšmės miškus, priešingas teismo sprendimas būtų sudaręs prielaidas susiklostyti situacijai, kuomet, esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, iš vienų asmenų valstybei grąžinama išimtinė jos nuosavybė, o iš kitų ? ne.

3) Nesutinka su argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas žemėtvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, o valstybinės reikšmės miškų plotai nustatomi ne žemėtvarkos projektais, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Bylos medžiaga patvirtina, kad pats žemėtvarkos projektas buvo parengtas ydingai ir jame užfiksuota informacija akivaizdžiai prieštaravo aukštesnės teisinės galios teisės aktui – 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 239. Taip pat nesutinka su argumentais, kad dokumentai, remdamasis kuriais teismas priėmė sprendimą, negali būti tinkamais įrodymais byloje ginčijamų administracinių aktų neteisėtumui įrodyti. Mano, kad teismo išvada, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu, ginčo žemės sklype jau buvo valstybinės reikšmės miškas, pagrįsta gausia bylos medžiaga. Pažymi, jog atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo teritorija formaliai buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus ar ne, administracinių aktų neteisėtumas yra nulemtas vien tos aplinkybės, kad ginčo žemės sklype esantis miškas yra miesto ribose. Be to, įvertinus liudytojo paaiškinimus, kad žemės sklype esantis pušynas yra 85 metų amžiaus bei įvykdytus miško kirtimo darbus, apeliantai aplinkybe, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo žemės sklype nebuvo valstybinės reikšmės miško, nepagrįstai grindžia šiandienos situacija.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 112?118), kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą pareiškimą atmesti atsisakant ginti viešą interesą.

1) Vadovaujantis miškotvarkos projektu, kuris patvirtintas 1988 m. ir kuris galioja 10 metų, t. y. iki 1998 m., nors ginčijami administraciniai aktai priimti nuo jo galiojimo pabaigos praėjus 3 metams, teisės norma taikoma ydingai, pažeidžiant teisėtumo principą. Teismas ginčijame sprendime nepagrįstai pasisakė, kad žemės reformos projekte, patvirtintame KAVA įsakymu Nr. 02-01-5677 pažymėti klaidingai, kadangi nei viena iš šalių nepasisakė dėl pateikto žemės reformos projekto neteisėtumo. Kadangi tiek žemės reformos, tiek miškotvarkos projektas yra laikomi teritorijų planavimo dokumentais, nesant galiojančiam (duomenys neskelbtini) girininkijos miškotvarkos projektui, ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo tik vienintelis KAVA įsakymu Nr. 02-01-5677 patvirtintas žemės reformos projektas, kuris buvo suderintas su atsakingomis institucijomis ir kuriame ginčo teritorija priskirtina prie gyvenamosios teritorijos. Ginčijant 2001 m. administracinius aktus, negalima vadovautis 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nuostatomis, nes 0,41 ha valstybinės reikšmės miško plotas patvirtintas 2005 m. teisės aktu, o 0,13 ha ? vadovaujantis 1988 m. miškotvarkos projektu.

2) Byloje esanti orto-foto nuotrauka patvirtina, kad medžiai ginčo sklype auga šalia kelio, todėl teismas privalėjo vertinti tai, jog pagal Miškų įstatymą, iki 10 m. pločio medžių juosta esanti pakelėse nelaikoma mišku. Be to, kadangi ginčo teritorija, pagal ginčo sklypo konfigūraciją ir medžių išsidėstymą ginčo sklype yra prie kelio, galima svarstyti, kad 1988 m. miškotvarkos projektas nenusako tikros 2013 m. faktinės situacijos.

3) Byloje yra administracinės nuobaudos byla, kurioje 2008 m. sausio 15 d. buvo surašytas privačios miško valdos miškų būklės naudojimo, atkūrimo, apsaugos patikrinimo aktas Nr. 2. Jame nurodyta, kad miško valdos plotas ? 0,67 ha, taip pat nurodyta, kad miškas priklausė Kauno miškų urėdijai (duomenys neskelbtini) girininkijai, kad nėra patvirtinto miškotvarkos projekto. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog urėdija jau 2008 metais surašydama administracinių teisės pažeidimų aktą žinojo apie galimai pažeidžiamą viešą interesą ir privalėjo imtis veiksmų siekiant jį ginti.

4) Teismas netinkamai vertino įrodymus esančius byloje, netinkamai vertino svarbias bylai aplinkybes ir nevisapusiškai objektyviai jas ištyrė. Remiasi Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje A146-2860/2012 ir atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas nenustatė pakankamo pagrindo naikinti administracinius teisės aktus, vėl vadovavosi tik valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažyma, 1998 m. miškotavarkos projekto fragmentu, tačiau nenustatė minėtos nutarties 16 lape nurodytos reikšmės, galiojimo, neatsižvelgė į aukščiau nurodytas svarbias faktines aplinkybes, nenustatė pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, vadovavosi tais pačiais įrodymais ir nevertino susiklosčiusios teisinės situacijos. Pažymi, jog administracinių aktų panaikinimas formaliais pagrindais, nenustačius visumos aplinkybių, prieštarauja pusiausvyrai tarp viešo intereso ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos.

5) Nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija, nepateikė duomenų, kad viešojo intereso kreipiantis į teismą nebuvo galima užtikrinti anksčiau. Valdymo faktas ginčo sklype susiklostė per 10 metų nuo nuosavybės teisių įgijimo momento, ginčijamų administracinių teisės aktų pagrindu, todėl tiek pareiškėjas, tiek Ministerija praleido tiek CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą ieškinio senaties terminą, tiek vieno mėnesio terminą administraciniams teisės aktams naikinti, todėl yra pagrindas patikslintą pareiškimą atmesti ir bylą nutraukti.

6) Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Kauno apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atliko nesilaikant tuo metu galiojančių teisės aktuose nustatytos procedūros, todėl nepagrįstai Tarnybos veiksmus laiko neteisėtais ir reikalauja juos naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 104?107), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

1) Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, skundžiami administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais, o pripažinus negaliojančiu administracinį aktą (šiuo konkrečiu atveju panaikinus Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimus), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.

2) Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis ir pažymi, kad teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu, todėl senaties administraciniam reikalavimui pareikšti bei sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia.

3) Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose (2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje A63-1679/2008, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje A8-762/2006 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko (toliau – ir Kauno AV) spendimų Nr. 19/3574, 19/3575, 19/3576 ir 19/3577 (I t., b. l. 59?62) dalių, kuriomis T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B., atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2001 m. balandžio 25 d. Kauno AV įsakymo Nr. 02-01-2839 (I t., b. l. 56) dalies, kuria atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško minėtame žemės sklype; 2005 m. vasario 10 d. Kauno AV įsakymo Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ (I t., b. l. 54), dalies, kuria atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha ploto miesto miškus minėtame žemės sklype. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti paveldėjimo teisės liudijimų ir papildomo paveldėjimo teisės liudijimo (I t., b. l. 36?49) dalis, kuriomis apeliantai paveldėtojo nuosavybės teisės į 0,54 ha miško plotą ginčo sklype bei taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos Respublikai 0,54 ha ginčo žemės sklypo dalį, kurioje yra 0,54 ha miesto miško.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl nurodytų teisės aktų (jų dalių) panaikinimo ir restitucijos taikymo tenkino pilna apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, atsižvelgė į teismų praktiką, aiškiai sudėliojo argumentaciją, todėl 2013 m. birželio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.

Dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašydamas panaikinti ginčijamus aktus (jų dalis), pagal kuriuos, jo vertinimu, nuosavybės teisės natūra atkurtos į miškus, kurie priskirti miestų miškams, prokuroras gina viešąjį interesą. Kadangi apeliaciniame skunde ši išvada nėra ginčijama, teisėjų kolegija pastebėdama tik tai, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu, dėl to plačiau nepasisako.

Nuosekliai toliau aptartinas kitas pareiškėjo teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo klausimas, t. y., ar pareiškėjas siekdamas apginti viešąjį interesą į teismą kreipėsi nepažeisdamas tokiam veiksmui nustatytų terminų.

Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; administracinę bylą Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229).

Remdamasi bylos duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju preliminarią informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą Kauno apygardos prokuratūra gavo 2011 m. kovo 4 d. gavusi 2011 m. kovo 2 d. Aplinkos ministerijos raštą (I t., b. l. 52?53), o papildomą būtiną informaciją bei dokumentaciją, dėl to, ar ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklypuose buvo valstybinės reikšmės ? miesto miškų, veikdamas operatyviai pareiškėjas, gavo 2011 m. kovo 21 d., gavęs NŽT atsakymą (I t., b. l. 51; III t., b. l. 49). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ši diena laikytina termino kreiptis į teismą pradžia, taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2011 m. balandžio 19 d. (I t., b. l. 2), vieno mėnesio termino nepraleido.

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo

Pasisakant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Tai patvirtina žemiau pateiktų teisės aktų nuostatų analizė bei teismų jurisprudencija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

Aiškindamas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Skundžiamų 2001 m. balandžio 25 d. administracinių aktų priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo redakcija, numatė, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė (13 str. 1 p.).

Ginčijamų 2001 m. balandžio 25 d. priimtų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai. Miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai (2 str. 5 d.).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

Ginčui aktualus ir ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojęs Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo 1996 m. balandžio 19 d., t. y. iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo. Jo 1 straipsniu 1 punktu Kauno miesto savivaldybei priskirta inter alia Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalis, apibrėžta tam tikrais sklypais. Šioje Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalyje yra ir ginčo žemės sklypas.

2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Į juos, kaip Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo 2 taksacinio sklypo dalis (šiuo metu – (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo 1, 2 ir 3 taksacinių sklypų dalis) pateko ir ginčo žemės sklype esantis miško plotas (III t., b. l. 5-6; 8?10, 58?59; 65?68).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu (skundžiamo teismo sprendimo 6 lapo 3 pastraipa) ir atsižvelgiant į tai prieitomis išvadomis (ginčo sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir šiame sklype registruotas 0,41 ha valstybinės reikšmės miškų plotas; Miškų valstybės kadastre ginčo žemės sklype registruotas 0,54 ha miško plotas, iš kurio 0,41 ha yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams; ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ? miškų ūkio, 0,6581 ha patenka į miško žemės plotą. 1999 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities viršininko administracija suderino Kauno rajono valstybinės reikšmės miškų plotus – taip pat ir (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo. 2012 m. spalio 1 d. Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 631 išvadose nurodyta, jog Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 179 kvartalo 1, 2, 3 taksaciniai sklypai ir Kauno miesto miškų 436 kvartalo 46 taksacinis sklypas atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus; ginčo sklype, kvartalo Nr. 179 1b, 2a yra 0,4 ha miško teritorijos, joje ? 85 metų amžiaus pušynas).

Taip pat pažymėtina, jog ginčo sklype esantis miško plotas nėra išbrauktas iš valstybinės reikšmės miško plotų (III t., b. l. 5; 12).

Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo sklypas nuo 1996 m. balandžio 19 d. iki dabar, taigi ir ginčijamų aktų priėmimo metu, buvo priskirtas miestui, todėl jame buvęs ir esantis miškas nurodytu laikotarpiu laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės, mišku, nuo 2000 m. kovo 1 d. dalis sklypo miško patvirtinta kaip valstybinės reikšmės miškas ir Vyriausybės nutarimu.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektą nurodo tai, kad teismas neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje priimtoje šioje byloje nurodytų trūkumų. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nepašalinęs byloje kai kurių prieštaravimų, nesant byloje konkrečių pirminių oficialių duomenų (schemų, planų) dėl ginčo teritorijos priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams fakto ir laiko. Apeliantai nurodo, kad tokių pirminių schemų ir planų pakartotiniam teisminiam nagrinėjimui pateikta nebuvo, teismas priimdamas sprendimą rėmėsi dokumentais, kurie šioje byloje negali būti tinkamais įrodymais ginčijamų administracinių aktų neteisėtumui įrodyti, nes buvo parengti jau po nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, vertina, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai skundžiamame 2013 m. birželio 12 d. sprendime pašalinti, teismas surinko duomenis (III t., b. l. 5?12; 37?39; 43?49; 57?62; 64?69; bylos priedai – Kauno miškų ūkio organizavimo ir išvystymo projektas, Kauno miškų ūkio Raudondvario medynų planas, Kauno miškų ūkio planetas Nr. 4 (duomenys neskelbtini) girininkija), kurie leido pašalinti minėtoje nutartyje nurodytus trūkumus, priimdamas sprendimą teismas į juos atsižvelgė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstų sprendimą.

Apeliantai taip pat akcentuoja, kad priimant ginčijamus administracinius aktus buvo remiamasi tuo metu galiojančiu Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu Kauno AV įsakymu. Būtent šis aktas yra teisės aktas, atspindintis administracinius-teisinius santykius, jis nėra nuginčytas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai, kaip vieną iš įrodymų vertino šį teisės aktą (Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 24 d. įsakymu patvirtinto Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto) ir priėjo prie išvados, jog ginčo žemės (miško) sklypas kaip grąžintinas natūra jame pažymėtas klaidingai, nepagrįstai ir neteisėtai, neatsižvelgiant į tai, kad jie patenka į miesto, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, jog valstybinės reikšmės miškų plotai yra nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, o ne žemėtvarkos projektais. Nagrinėjamu atveju ginčo sklype esantis miškas miesto mišku tapo priėmus Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, be to, valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas dar 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239, priimtu dar iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina minėto žemėtvarkos projekto neteisėtumą.

Dėl apeliantų argumentų, kad ginčo sklype auga vos keliolika medžių, išsidėsčiusių siauresne nei 10 metrų juosta, pažymėtina, jog Miškų įstatyme (redakcija galiojusi 2001 metais priimtų administracinių aktų priėmimo metu) miškas buvo apibrėžtas, kaip ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šiuo metu galiojanti Miško įstatymo redakcija taip pat numato, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos zonose įveisti želdiniai, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse ne miškų ūkio paskirties žemėje esantys žmogaus įveisti želdynai nelaikomi mišku.

Iš cituojamose nuostatose pateikto apibrėžimo matyti, kad jame apibrėžiamas ne atskiro žemės (miško) sklypo (teisine prasme) dydis, o tam tikras žemės plotas (masyvas), kuris yra apaugęs medžiais (žr. pvz. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-235/2013).

Remiantis bylos duomenimis (III t., b. l. 68) darytina išvada, jog Kauno miesto valstybinės reikšmės miško žemė plotas (masyvas) yra akivaizdžiai didesnio nei 0,1 ha ploto ir net ir tuo atveju, jei konkrečioje sklypo dalyje auga tik, kaip nurodo apeliantai, keli medžiai ar tam tikroje dalyje išsidėstę tik siaura juosta, jie yra viso miško masyvo dalis, todėl patenka į miško apibrėžimą.

Taip pat pažymėtina, jog byloje yra apeliantų pateiktas miškotvarkos projektas, tačiau jis atliktas jau po miško kirtimų darbų, todėl negali būti vertinamas kaip įrodymas patvirtinantis, kad nuosavybės teisų atkūrimo metu ginčo sklype nebuvo miško ar jo, neatlikus miško kirtimo, nebūtų ir dabar.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra reikšminga teisiškai nereikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nustatytų sąlygų, šis įstatymo straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525–19/2010).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Tuo tarpu remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B., buvo atkurtos į žemė sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės – miesto miškas, taip pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Todėl atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, aptariami administraciniai aktai, ta apimti, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytini neteisėtais iš esmės.

Dėl senaties taikymo, viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, teisių santykių stabilumo

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl aptartų administracinių teisės aktų neteisėtumo, jie turėtų būti naikinami, tačiau susiklosčius situacijai, kai siekiama panaikinti administracinius aktus, priimtus prieš beveik 10 metų iki pareiškėjo kreipimosi į teismą, byloje turi būti aptarti senaties taikymo, kurio prašo atsakovai, teisinių santykių stabilumo bei viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimai.

Visų pirma pažymėtina, jog atsakovai kaip vienu iš atsikritimo į pareiškėjo reikalavimus pagrindu remiasi bendruoju 10 metų ieškinio senaties terminu ir prašo jį taikyti. Tačiau CK numato, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.), ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). Šios nuostatos suponuoja išvadą, jog atsižvelgiant į tai, jog anksčiausi iš skundžiamų aktų priimti 2001 m. balandžio 25 d., o pareiškėjas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 19 d., bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.

Kartu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipusis prokurorui, aktualus vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo datos, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad įrodytų pažeidimo faktą, t. y., galėtų kreiptis į teismą. Ieškinio senaties terminas, kai jo pradžia siejama su ginčijamų administracinių aktų priėmimo momentu, taikomas privatiems subjektams. Europos Žmogaus Teisių Teismas, yra pažymėjęs, jog toks skirtumas neprieštarauja Konvencijos garantuojamai teisei į teismą ir nėra diskriminacinis (2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06)).

Vis dėlto, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija 15).

Tad teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą.

Šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas ? išsaugoti prieš beveik 10 metų priimtais administraciniais aktais suteiktas teises, t. y. nuosavybės teisių į konkretų žemės sklypą atkūrimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs (žr., pvz., Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007), kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį.

Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija analogiškoje byloje (administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti 2001 m. gegužės 31 d.) pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, jog viešasis interesas – miško apsauga, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo (2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vertintina taip pat ir tai, jog ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perduotas ganėtinai didelis valstybinės reikšmės miško plotas, tokia miesto miško dalis laikytina reikšminga, todėl atmestus pareiškėjo reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu jis tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas, kuriuo siekiama apginti viešąjį interesą į valstybinės reikšmės mišką negali būti atmetamas tuo pagrindu, jog prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinojo praėjus beveik 10 metų nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose (2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013; 2011 m. gruodžio 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamus administracinius aktus pareiškėjo prašyme nurodyta apimtimi panaikino pagrįstai.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų

Kadangi atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalių ir papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo bei taikė restituciją ginčo žemės sklypo dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, grąžindamas valstybės nuosavybėn.

Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimo atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Tai yra, konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus priimant skundžiamus administracinius aktus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

Šiuo aspektu aktualus ir gero administravimo principas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog šis principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo nr. 29979/04, 70–71 paragrafai). Gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valstybės institucijoms ištaisyti pasitaikančias klaidas, netgi jei jos yra jų pačių nerūpestingumo rezultatas (2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 10373/05, 73 paragrafas). Vis dėlto, poreikis ištaisyti seną „suklydimą“ neturėtų neproporcingai riboti naujų teisių, kurias asmuo gera valia įgyja, remdamasis valstybės institucijų veiksmų teisėtumu (Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo nr. 36548/97, 58 paragrafas, ECHR 2002 VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesilaiko savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl padarytų klaidų ir išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo nr. 55555/08, 74 paragrafas). Valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį (cituotos Pincov? ir Pinc bylos 58 paragrafas; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gashi prieš Kroatiją 40 paragrafas, pareiškimo nr. 32457/05; 2009 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Trgo prieš Kroatiją 67 paragrafas). Panaikinant klaidingai perduotas teises į nuosavybę, gero administravimo principas reikalauja ne tik veikti greitai, kad būtų ištaisytos valstybės institucijų klaidos (cituotos Moskal bylos 69 paragrafas), bet ir tam tikrais sumokėti adekvačią kompensaciją arba kitos formos tinkamą reparaciją bona fide nuosavybės savininkui (cituotos Pincov? ir Pinc bylos 53 paragrafas ir 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje To?cu?? prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 36900/03, 38 paragrafas).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi pareigą per šešis mėnesius nuo šios nutarties priėmimo dienos atkurti T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. vardu nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus ginčijamų administracinių aktų dalis, nuosavybės teisės lieka neatkurtos. Priimant šį sprendimą turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, kuriame nurodyta, kad valstybinės reikšmės, miestų miškai yra valstybės išperkami, 16 straipsniu, kuriame nustatyti atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus ir tvarką, 18 straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, jog, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, institucijos privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu apeliantai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalos, jie turi teisę kreiptis dėl jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasRomanas Klišauskas