Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

2018-03-21 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, jog atsižvelgiant į tai, kad bendrai gyvenančių asmenų valstybės remiamos pajamos yra 408 €, tai 50 procentų nuo šios sumos sudaro 204 € ir bendrai gyvenančių asmenų šeimos vidutinės pajamos negali viršyti 612 € (408 € + 204 €). Mano, kad pagal Aprašo 28.10 punktą pareiškėjo keturių asmenų šeimai galėtų būti paskirta socialinė pašalpa, kadangi jų vidutinės mėnesinės pajamos (543,83 €) viršija ne daugiau kaip 50 procentų valstybės remiamų pajamų dydį (612 €).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (23.45)-SP13-11248 „Dėl piniginės socialinės paramos V. S.“ dalies, kurioje nuspręsta neteikti pareiškėjo prašymą piniginei socialinei paramai gauti svarstyti Paramos teikimo komisijai bei Administracijos įpareigojimo pateikti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 27 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-31715 svarstyti Paramos teikimo komisijai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. S. 2017 m. lapkričio 27 d. prašymu-paraiška gauti piniginę socialinę paramą Nr. SP23-31715 kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, kuria prašė skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu, patvirtintu Skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. (23.45)-SP13-11248 nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos, nurodant kad bendrai gyvenančių 4 asmenų vidutinės pajamos per mėnesį yra 574,23 €, iš jų 30,40 € yra pensijos ir pašalpos. Neskyrimo priežastimi nurodyta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnio 2 punktas – apskaičiuotos pajamos viršija valstybės remiamų pajamų dydį bendrai gyvenantiems asmenims ar vienam gyvenančiam asmeniui.

Skundžiamu Sprendimu informuota, kad socialinė pašalpa pareiškėjui (bendrai gyvenantiems asmenims) neskiriama, nes jo (bendrai gyvenančių asmenų) vidutinės pajamos per 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius (543,83 €) VRP dydį (tuo metu VRP – 102 €) bendrai gyvenantiems asmenims (4 VRP – 408,00 €). Paaiškinta, kad piniginės socialinės paramos skyrimo sąlygas reglamentuoja Įstatymas. Nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpų, jeigu pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui. Pareiškėjas su šiomis skundžiamame Sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniu vertinimu sutinka visiškai ir jų neginčija.

Skundžiamu Sprendimu taip pat paaiškinta, kad Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos apraše, patvirtintame Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T2-205, numatytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą ir kitais, įstatyme nenumatytais, atvejais (išimties tvarka). Nurodyta, jog Aprašo 28.10 punkte numatyta, kad bendrai gyvenantiems asmenims gali būti skiriama socialinė pašalpa, jei jie atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus, tačiau bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija VRP dydį (4 VRP + 0,5 VRP = 459 €). Informuota, kad asmenų prašymus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo Aprašo 28 punkte numatytais atvejais nagrinėja Paramos teikimo komisija. Paaiškinta, kad pareiškėjo (bendrai gyvenančių asmenų) vidutinės pajamos per 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius viršija Aprašo 28.10 punkte numatytą dydį, todėl nėra pagrindo prašymą teikti svarstyti Paramos teikimo komisijai. Būtent su šiomis skundžiamame Sprendime nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu vertinimu nesutinka pareiškėjas.

Pareiškėjas mano, kad vadovaujantis Aprašo 28.10 punktu, bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų gali viršyti ne vieną VRP dydį, o tiek VRP dydžių kiek yra bendrai gyvenančių asmenų. Posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas taip pat nurodė, kad priešingas traktavimas pažeistų lygiateisiškumo principą, be to, mano, jog Sprendimą dėl paramos skyrimo Aprašo 28 punkto pagrindu turėjo priimti Paramos teikimo komisija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas.

Taigi, piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatoma savivaldybės tarybos patvirtintame piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos apraše, be to, asmenys gali pretenduoti į socialinę paramą ne tik Įstatymo nustatytais atvejais, bet ir kitais, minėtame apraše nurodytais, atvejais. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą patvirtino 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T2-205.

Aprašo 20 punkte nurodyta, kad sprendimą (įsakymą) dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų priima Administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo, o priimant sprendimą Aprašo 28 punkte nurodytais atvejais, atsižvelgiama į Paramos teikimo komisijos siūlymą. Aprašo 29 punkte nurodyta, jog asmenų prašymus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo Aprašo 28 punkte numatytais atvejais, dokumentus bei Socialinių išmokų poskyrio ar kitos kompetentingos įstaigos (institucijos) specialistų apsilankymo pas pareiškėjus metu surašytus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus nagrinėja Paramos teikimo komisija. Taigi, vadovaujantis Aprašu, Paramos teikimo komisija tik nagrinėja dokumentus bei Socialinių išmokų poskyrio ar kitos kompetentingos įstaigos (institucijos) specialistų apsilankymo pas pareiškėjus metu surašytus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus ir teikia pasiūlymus, o ne priima sprendimus. Pažymėtina, kad minėta komisija nagrinėja ne kiekvienu atveju, to tik Aprašo 28 punkte nurodytais atvejai, taigi pirma turi būti nustatyta ar tai yra toks atvejis. Pareiškėjo argumentas, jog nagrinėjamu atveju sprendimą dėl socialinės pašalpos teikimo turėjo priimti Paramos teikimo komisija atmestinas kaip nepagrįstas.

Aprašo 28 punkte išvardintos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą kitais, Įstatyme nenumatytais, atvejais (išimties tvarka), atsižvelgiant į Socialinių išmokų poskyrio ar kitos kompetentingos įstaigos (institucijos) specialistų surašytą buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kai vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys, išskyrus Aprašo 28.7 papunktyje nurodytą atvejį, vykdo Įstatymo 25 straipsnio 1, 4–6 punktuose nustatytas pareigas. Aprašo 28.10 punkte nurodyta viena iš tokių sąlygų yra, jog bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija VRP dydį ir vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir (ar) Apraše nustatytus reikalavimus piniginei socialinei paramai gauti; šiuo atveju socialinės pašalpos dydis: - vienam gyvenančiam asmeniu ir dviem bendrai gyvenantiems asmenims – 25 procentų VRP dydžio; - trims ir keturiems bendrai gyvenantiems asmenims – 50 procentų VRP dydžio; - penkiems ir daugiau bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų VRP dydžio. Būtent dėl šios Aprašo 28.10 punkte nustatytos sąlygos interpretavimo ir kyla ginčas.

Pažymėtina, kad nors Aprašo 28 punkte nurodyta, jog jame išvardinamos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą kitais, Įstatyme nenumatytais, atvejais (išimties tvarka), tačiau Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyta visiškai analogiška nuostata nurodytai Aprašo 28.10 punkte, t. y. kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija valstybės remiamų pajamų dydį ir bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo atitinka šio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus: vienam gyvenančiam asmeniui ir dviem bendrai gyvenantiems asmenims – 25 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio; trims ir keturiems bendrai gyvenantiems asmenims – 50 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio; penkiems ir daugiau bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio.

Pavyzdžiui, Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų yra nustatytas šio straipsnio 2 punkte, t. y. pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės remiamos pajamos bendrai gyvenantiems asmenims nustatomos valstybės remiamų pajamų dydį padauginus iš bendrai gyvenančių asmenų skaičiaus. Taigi, matyti, kad įstatymų leidėjas Įstatyme ten, kur turėjo omenyje valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims, tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė. Tačiau, tiek Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkte, tiek Aprašo 28.10 punkte aiškiai nurodyta, kad bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų gali viršyti VRP dydį, o ne valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims. Pareiškėjo argumentai, dėl kitokio Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkto ar Aprašo 28.10 punkto interpretavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, jog piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis šiais principais: 1) bendradarbiavimo ir dalyvavimo (piniginės socialinės paramos teikimas remiasi asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos, bendruomenės, bendrojo naudojimo objektų valdytojų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės, valstybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba); 2) prieinamumo (piniginė socialinė parama teikiama taip, kad būtų užtikrintas piniginės socialinės paramos prieinamumas nepasiturintiems gyventojams kuo arčiau jų gyvenamosios vietos); 3) socialinio teisingumo ir veiksmingumo (piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius); 4) visapusiškumo (piniginė socialinė parama teikiama derinant ją su socialinėmis paslaugomis, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu); 5) lygių galimybių (piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos). Pavyzdžiui, Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims, turintiems teisę ją gauti, taip pat ir tais atvejais, kai socialinė pašalpa skiriama tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, sudaro: 1) pirmam bendrai gyvenančiam asmeniui – 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį; 2) antram bendrai gyvenančiam asmeniui – 80 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį; 3) trečiam ir paskesniems bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį. Taigi, pareiškėjo argumentai, jog vadovaujantis lygiateisiškumo principu socialinė parama turėtų būti teikiama atsižvelgiant vien tik į bendrai gyvenančių asmenų skaičių, t. y. proporcingai bendrai gyvenančių asmenų skaičiui, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nenustatė, kad priimant skundžiamą Sprendimą būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar atsakovė būtų viršijusi kompetenciją, taip kad skundžiamas Sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovė buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti panaikintas skundžiamas Sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsniu 1 punktu, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyrius 2018 m. kovo 20 d. pateikė 2018 m. kovo 20 d. pažymą Nr. NTP-7-1821 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 4 d. sprendime Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-2681-268 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju) mokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinti, laikytina, kad sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 2 dalimi, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atmesti pareiškėjo atstovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.